Už tam tikrus Kelių eismo taisyklių (KET) pažeidimus automobilis gali būti konfiskuotas. Jei konfiskavimo klausimas kyla dėl KET pažeidimo, svarbu žinoti, ar transporto priemonės konfiskavimas yra privaloma ar papildoma administracinio poveikio priemonė.
Teismai ypač atidžiai ir įvairiapusiškai išnagrinėja automobilio, priklausančio kitam asmeniui, atsiradimo aplinkybes pas pažeidėją. Tokiose situacijose kiekvienas žodis, kiekviena aplinkybė ir net menkiausia detalė gali nulemti, ar Jums priklausantis automobilis bus konfiskuotas, ar pavyks apsiginti. Teismai vis dažniau vertina ne tik savininko paaiškinimus, bet viso elgesio modelį, todėl spontaniškas, neapgalvotas paaiškinimas gali kainuoti tūkstančius eurų vertės turtą.
Teismų praktika konfiskuojant automobilius
Iš savo gausios praktikos, pateiksime aplinkybes, kurias įvertina teismai skirdami ar neskirdami papildomą administracinio poveikio priemonę - transporto priemonės konfiskavimą.
- Pavyzdys 1: Vienoje byloje pažeidėjas vairavo močiutei priklausančią transporto priemonę. Močiutė sakė, kad automobilio raktelių anūkui pažeidimo dieną nedavė, anūkas automobilį pasiėmė savavališkai be močiutės leidimo.
- Pavyzdys 2: Automobilio savininkė prieš išvykdama į užsienį, automobilį paliko aptvertoje namo valdos teritorijoje, automobilio akumuliatorių atjungė, raktus ir dokumentus paslėpė. O namų valdą paliko saugoti pažįstamam, kuriuo pasitikėjo.
- Pavyzdys 3: Štai byloje, teismas konstatavo, kad automobilio savininkė, žinodama, jog jos draugas, su kuriuo buvo pora ir vedė bendrą ūkį, neturi teisės vairuoti transporto priemones, žinodama apie ankstesnes nuobaudas už padarytus pažeidimus šiam valdant jos vardu registruotus automobilius, nebuvo pakankamai apdairi, su savo turtu elgėsi nerūpestingai, neatsakingai ir neužtikrino, jog pažeidėjas nepasinaudotų jos vardu registruota transporto priemone bei tokiu būdu negalėtų pasinaudoti jai priklausančiu automobiliu ir nedarytų naujų administracinių nusižengimų. Ir tokiu būdu automobilio savininkė sudarė sąlygas savo turtą naudoti priešingiems visuomenės interesams (Vilniaus apygardos teismo 2025 m. spalio 27 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. ).
- Pavyzdys 4: Kitoje byloje taip pat buvo konfiskuotas MB priklausantis automobilis, teismui konstatavus, kad MB direktorė elgėsi nerūpestingai ir leido vairuoti šią transporto priemonę neturinčiam teisės vairuoti administracinėn atsakomybėn patrauktam sutuoktiniui. Teismas nustatė, kad MB direktorei buvo žinoma, jog jos sutuoktinis neturi teisės vairuoti, transporto priemonė buvo laikoma direktorės ir jos sutuoktinės gyvenamosios vietos kieme, prieiga prie transporto priemonės raktelių pažeidėjui nebuvo niekaip ribojama ir aptariama transporto priemone važinėjo nuolat (Šiaulių apygardos teismo 2025 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. ).
Taigi, sprendžiant ar automobilio savininkas perleisdamas daiktą pažeidėjui ar kitiems asmenims, šis asmuo žinojo (automobilio savininkas), kad šis daiktas bus naudojamas administraciniam nusižengimui daryti, vertinamas transporto priemonės savininko elgesys, aiškinamasi, ar yra savininko elgesio ryšys su transporto priemonės panaudojimu darant pažeidimą.
Konfiskuotos transporto priemonės savininkas bei pažeidėjas su prašymu kreipėsi į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą prašydami panaikinti sprendimo dalį, kuria buvo taikytas transporto priemonės konfiskavimas. Prašyme transporto priemonės savininkas nurodė, kad jis žinojo, kad pažeidėjas turi teisę vairuoti automobilius, tačiau nežinojo ir negalėjo žinoti aplinkybių, kad jis turi galiojančią nuobaudą už automobilio vairavimą esant neblaiviam, kad jis vairuos automobilį pavartojęs alkoholio. Tačiau teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad pažeidėjas baustas už įvairius Kelių eismo taisyklių pažeidimus, o vairuodamas žemesnių grandžių konfiskuotą transporto priemonę, buvo baustas šešis kartus, tarp kurių ir už vairavimą neblaiviam. Taip pat pažymėjo, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog transporto priemonės savininkas būtų neveiksnus arba ribotai veiksnus ir galėtų netinkamai suvokti jį supančią aplinką bei įvertinti tam tikras aplinkybes.
Todėl būdamas pakankamai nuovokus ir perduodamas savo transporto priemonę naudoti pažeidėjui transporto priemonės savininkas neabejotinai suprato, jog naudodamasis ja pažeidėjas turi galimybę padaryti ne tik KET ar kitus administracinius pažeidimus (taip pat ir tuos, kurių metu jo transporto priemonė būtų ne tik apgadinta, bet ir sugadinta nepataisomai), tačiau ir nusikalstamas veikas (pavyzdžiui, sukelti eismo įvykį, kurio metu būtų stipriai sužalotas arba žūtų žmogus). Suvokdamas tai ir perduodamas savo transporto priemonę kitam asmeniui transporto priemonės savininkas neabejotinai prisiėmė daikto - transporto priemonės - atsitiktinio žuvimo riziką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 14 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr.
ANK 29 straipsnio 4 dalies 3 punkte nurodyta, kad administracinių nusižengimų bylose gali būti konfiskuotas ir ne pažeidėjui nuosavybės teise priklausantis turtas, jeigu turtas jam buvo perleistas kaip pažeidėjo šeimos nariui ar artimajam giminaičiui. Ši sąlyga taikytina tais atvejais, kai byloje nustatyta, kad nusižengimą padaręs asmuo konfiskuotiną turtą perleido savo šeimos nariui ar artimajam giminaičiui, t. y. su juo (jais) sudarė sandorį. Jeigu nėra nė vienos ANK 29 straipsnio 4 dalyje reikalaujamos sąlygos transporto priemonės konfiskavimas nėra galimas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje baudžiamosiose bylose dėl transporto priemonių vairavimo, kai vairuoja neblaivus asmuo, yra ne kartą pasisakyta, kad toks baudžiamojo poveikio priemonės taikymo būdas yra galimas. Teismų praktikoje įtvirtinta, jog taikant Baudžiamojo kodekso 72 straipsnio 5 dalies nuostatas turi būti įvertinamas tokio išieškojimo proporcingumas, t. y. Įstatymų leidėjas formuluodamas ANK numatytų pažeidimų požymius ir nustatydamas sankcijas už šiuos pažeidimus, įvertina tipinį (rūšinį) pažeidimo, kaip tokio, pavojingumą. Tačiau pažymėtina, kad konkrečiomis aplinkybėmis padarytas pažeidimas formaliai atitinkantis rūšinius tam tikros kategorijos pažeidimo požymius, iš tikrųjų gali neatitikti tipinio tos rūšies pažeidimo pavojingumo. Pažeidimus daro skirtingi žmonės, kurių pavojingumas taip pat skiriasi.
Darbuotojo atsakomybė prieš darbdavį
Darbo funkcijoms vykdyti transporto įmonės patiki darbuotojams (vairuotojams) valdyti brangias transporto priemones (vilkikus, puspriekabes). Žinia, vairuotojai apmokomi dirbti, instruktuojami prieš išvykstant į reisus, tačiau sunku eliminuoti situacijas, kai padaroma žala įmonės turtui. Darbo teisiniuose santykiuose galioja darbuotojo atsakomybė prieš darbdavį. Bet ar to pakanka? Ypač dabar, kai naujajame Darbo kodekse (DK) nebeliko normų, reglamentavusių visiškos materialinės atsakomybės sutartis.
Kaip ir ankstesniame reglamentavime, darbuotojo prievolė atlyginti visą padarytą turtinę žalą buvo ribojama jo trijų vidutinių darbo užmokesčių dydžiu. Nauja yra tai, kad žalą padarius dėl darbuotojo didelio neatsargumo, atlygintinos žalos riba yra šeši vidutiniai darbo užmokesčiai. ,,Didelis neatsargumas yra tuomet, kai asmuo nesilaiko paprasčiausių kiekvienam asmeniui suvokiamų atsargumo taisyklių, jas tiesiog ignoruoja“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004-03-08 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-172/2004; Vilniaus apygardos teismo 2010-06-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-545-520/2010).
Teritorinė, šakos kolektyvinė sutartis gali numatyti kitus atlyginamos turtinės žalos dydžius, kurie negali viršyti dvylikos darbuotojo vidutinių darbo užmokesčių dydžio (DK 153 str.).
Kaip išimtys, įgalinančios darbdavį išsireikalauti iš vairuotojo visą žalą dėl transporto priemonės sužalojimo atlyginimą, naujajame Darbo kodekse vardijami atvejai:
- darbuotojas žalą padarė tyčia;
- žalą padarė darbuotojo veikla, turinti nusikaltimo požymių;
- žalą padarė neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų vairuotojas.
Tiek riboto, tiek ir visiško žalos atlyginimo atvejais nustatant atlygintinos turtinės žalos dydį, atsižvelgiama į:
- netekto turto ar turto, kurio vertė sumažėjo, vertę, atskaičiavus nusidėvėjimą, natūralų sumažėjimą ir turėtas išlaidas (tiesioginius nuostolius);
- žalą padariusio darbuotojo ir žalą patyrusio darbdavio kaltės laipsnį ir jų veiksmus, siekiant išvengti žalos atsiradimo;
- faktą, kiek patirtai žalai atsirasti turėjo įtakos darbdavio veiklos pobūdis, ir jam tenkanti komercinė ir gamybinė rizika.
Netyčinės žalos padarymo atveju darbo ginčą nagrinėjantis organas gali sumažinti atlygintinos žalos dydį, atsižvelgti ir į vairuotojo finansines ir ekonomines galimybes. Didžiąją dalį pajamų dienpinigiais gaunantis vairuotojas gali būti pripažintas turįs menkas finansines ir ekonomines galimybes atlyginti darbdaviui visą padarytą žalą.
Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad pagal asmens valios išraišką kaltė gali pasireikšti dviem formomis: tyčia ir neatsargumu. Kaltės formos skirstomos į rūšis: 1) tiesioginę tyčią; 2) netiesioginę tyčią; 3) neatsargumą dėl perdėto pasitikėjimo; 4) neatsargumą dėl nerūpestingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Mažeikių nafta“ v. I. D., bylos Nr. 3K-3-446/2009; 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Pakruojo ūkininkų kredito unija v. A. E. R., bylos Nr. 3K-3-47/2011; kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015-11-20 nutartis civilinėje byloje Nr.
Taigi, siekdamas visos patirtos žalos atlyginimo darbdavys turi įrodyti darbuotojo tyčią, nusikaltimo požymius, neblaivumą. Su neblaivumu kiek paprasčiau - administracinio nusižengimo tyrimą atlikusio pareigūno surašytas administracinio nusižengimo protokolas, medicininės apžiūros neblaivumui, girtumui ar apsvaigimui nustatyti aktas iš sveikatos priežiūros įstaigos.
Sunkiausia įrodyti vairuotojo tyčią. Tiesiogine tyčia laikomas toks asmens elgesys, kai sąmoningai siekiama padaryti žalos. Netiesioginė tyčia konstatuojama tada, kai sąmoningai leidžiama žalai atsirasti (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012-10-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-2275/2012).
Naujovė nuo 2017-07-01 įsigaliojusiame Darbo kodekse - darbuotojo civilinės atsakomybės draudimas. Žinoma, prieš apdraudžiant darbuotojo civilinę atsakomybę, reikia susipažinti su draudimo rūšies taisyklėmis. Taip pat vertėtų draustis pagal visos žalos atlyginimo sąlygas, drausti vairuotojo atsakomybę ir trečiųjų asmenų atžvilgiu (tarkime, jeigu sugadintas krovinys). Vairuotojas, o ir darbdavys trečiųjų asmenų atžvilgiu, būtų apsaugoti nuo bet kokių reikalavimų. Darbdavys arba nukentėjęs trečiasis asmuo turėtų kreiptis dėl draudimo atlyginimo išmokėjimo tiesiogiai į draudiką.
Žalos atlyginimą išskaitant iš vairuotojo darbo užmokesčio, vėl gi galioja tam tikri apribojimai: išskaitos dydis iš užmokesčio, neviršijančio Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintos minimaliosios mėnesinės algos, dalies negali viršyti dvidešimt procentų išmokėtino darbo užmokesčio, iš darbo užmokesčio dalies, viršijančios Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintos minimaliosios mėnesinės algos dydį, išskaitoma septyniasdešimt procentų išmokėtino darbo užmokesčio, jeigu darbo ginčą nagrinėjęs organas nenustato mažesnio išskaitų dydžio (DK 150 str.
Apibendrinant, darbuotojui sugadinus jam patikėtą transporto priemonę, jo atsakomybės ribojimas liks numatytas vidutiniais darbo užmokesčiais, išskyrus įstatyme numatytas išimtis dėl visiško darbuotojo žalos atlyginimo.
Transporto priemonių draudimas ir draudėjo pareigos
Dažnai savo transporto priemonę duodame vairuoti vaikams, draugams ar kitiems asmenims net susimąstydami, kokios gali kilti pasekmės tuo atveju, jeigu toks asmuo padarys eismo įvykį. Sudarydami draudimo sutartį atkreipiame dėmesį į draudimo įmokos dydį, tačiau dažnai neįvertiname aplinkybių, kuriems asmenims suteiksime teisę vairuoti apdraustą transporto priemonę, o suteikus teisę tokiems asmenims vairuoti, papildomai nepranešame draudikui dėl draudimo rizikos pasikeitimo, tuo pažeisdami draudimo sutarties šalių pareigą kuo glaudžiau bendradarbiauti ir kooperuotis sudarant ir vykdant draudimo sutartį. Toks šalių kooperavimasis pagrįstas tarpusavio pasitikėjimu, kuris draudikui leidžia prognozuoti savo sutartinių įsipareigojimų mastą, o draudėjui - užsitikrinti nuostolių atlyginimo rizikos perkėlimą.
Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme (toliau - TPVCAPDĮ) yra atskirai įtvirtina draudėjo pareigą pateikti visą draudiko prašomą informaciją ir dokumentus, būtinus sutarčiai sudaryti, o draudikui nustato teisę, prieš sudarant sutartį, šią informaciją patikrinti, taip pat apžiūrėti transporto priemonę. Draudėjo pareiga draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu informuoti draudiką apie draudimo rizikos padidėjimą yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.1010 str. 1 d.
Draudimo sąlygose dažniausiai būna nustatyta, kad jeigu draudimo rizika, numatyta draudimo sutartyje, padidėja ar gali padidėti draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu, draudėjas ar apdraustasis privalo informuoti draudiką apie padidėjusią draudimo riziką. Laikytina, kad rizika pasikeičia, kai draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu pasikeičia kuri nors aplinkybė, tiesiogiai susijusi su pavojaus draudimo objektui sumažėjimu ar padidėjimu, ir jeigu draudikas draudimo sutartyje, kad tokia aplinkybė turi įtakos draudimo rizikos padidėjimui ar sumažėjimui.
Tuo atveju, jeigu draudimo rizika padidėja dėl draudėjo ar apdraustojo veiksmų, pranešimas turi būti pateiktas ne vėliau, nei ji padidėja, o visais kitais atvejais - tuoj pat, kai draudėjas ar apdraustasis apie tokius pasikeitimus sužinojo ar turėjo sužinoti, bet ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo to momento, kurį draudėjas ar apdraustasis sužinojo ar turėjo sužinoti apie padidėjusią draudimo riziką. Tuo atveju, jeigu draudimo rizika padidėja, draudėjas draudikui pareikalavus privalo sumokėti papildomą draudimo įmoką.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad bendradarbiavimo pareigos nevykdymo pasekmė - neigiamų padarinių atsiradimas, suteikiantis draudikui teisę pateikti draudėjui atgręžtinį reikalavimą atlyginti dalį trečiajam asmeniui išmokėtų sumų. Ši draudiko teisė yra įtvirtinta ir TPVCAPDĮ 22 straipsnyje, kuriame yra nustatyta, kad jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį. Šios nuostatos buvo ne kartą nagrinėtos ir aiškintos teismų praktikoje.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, draudikams yra suteikta galimybė nustatyti skirtingas įmokas asmenims, priklausomai nuo skirtingo tikėtinumo laipsnio draudikui sukurti tikimybę vykdyti įsipareigojimus trečiojo asmens naudai. Draudimo riziką draudžiant civilinę atsakomybę sudaro draudžiamojo įvykio atsiradimo tikimybė ir jo sukeltų nuostolių tikėtinas dydis. Teisę nustatyti ir apskaičiuoti draudimo įmokos dydį turi draudikas, o draudimo įmoka turi būti nustatoma atsižvelgiant į draudiko suteikiamą draudimo apsaugą draudėjui (apdraustiesiems), taip pat draudimo įmoka turi būti proporcinga draudiko prisiimamiems įsipareigojimams pagal draudimo sutartį bei nepažeisti draudėjo (apdraustųjų) interesų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr.
Šiame kontekste, pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo kontekste, asmenų, neturinčių dvejų metų vairavimo patirties, vairavimas yra rizikingesnis, todėl draudikas turi teisę nustatyti, kad tokių asmenų mokama draudimo įmoka yra didesnė už vairavimo patirtį turinčių vairuotojų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr.
Lietuvos Aukščiausiais Teismas yra suformulavęs taisyklę, kad nustatant, į kokio dydžio draudimo išmokos dalies grąžinimą pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalį ir Taisyklių 62.2 punktą konkrečiu atveju įgijo teisę draudikas, turi būti atsižvelgiama į tai, kokia apimtimi draudikui neatskleistos aplinkybės nulėmė draudimo rizikos padidėjimą lyginant su rizika, nustatyta remiantis aplinkybėmis, kurias draudėjas atskleidė draudikui sudarant draudimo sutartį, ir ar šios aplinkybės yra susijusios su draudžiamuoju įvykiu.
Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklėse yra numatyta, kad atsakingas draudikas turi teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti iki 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos.
Vienoje iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtų bylų (2014 m. kovo 4 d. civilinė byla Nr. 3K-3-55/2014) buvo keliamas klausimas dėl draudiko teisės reikalauti dalies išmokėtos draudimo išmokos grąžinimo Taisyklių 62.2 punkto pagrindu apimties tuo atveju, kai draudėjas pažeidė pareigą informuoti apie draudimo rizikos pasikeitimą dėl to, kad apdrausta transporto priemonė perduota valdyti draudimo sutartyje nustatyto amžiaus ir (ar) vairavimo stažo neturintiems asmenims. Šioje byloje teismas paliko galioti apeliacinės instancijos teismo nutartį, kuria iš draudėjo priteista 50 proc. išmokėtos draudimo išmokos.
Šioje byloje buvo įvertintas draudimo sutarties pažeidimo pobūdis - t. y. Kaip pagrindą priteisti iš kasatoriaus maksimalią teisės aktuose nustatytą išmokėtos sumos dalį teismas nurodė tai, kad transporto priemonės valdytojo amžius ir vairavimo stažas yra reikšmingi veiksniai vertinant draudžiamojo įvykio atsiradimo tikimybę, nes jaunesnio amžiaus ir mažesnį vairavimo stažą turinčių asmenų vairavimas yra rizikingesnis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo aspektu.
Pabrėžtina, kad tiek transporto priemonės valdytojo amžius, tiek vairavimo stažas laikytinos aplinkybėmis, galinčiomis nulemti draudimo riziką.
Kitoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtoje byloje (2016 m. liepos 15 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinė byla Nr. e3K-3-380-969/2016) teismas pažymėjo, savaime negalima visais atvejais laikyti, kad jaunesnio amžiaus ir mažesnį vairavimo stažą turinčių asmenų vairavimas visais atvejais padidina draudimo riziką tokia apimtimi, kuri sudarytų pagrindą draudikui reikalauti maksimalios išmokėtos sumos dalies pagal Taisyklių 62.2 punktą.
Šioje byloje teismas vertino kokio išmokėtos draudimo išmokos dydžio gali reikalauti draudikas tuo atveju, kai transporto priemonės valdytojas eismo įvykio metu buvo 27 metų amžiaus ir turėjo 6 metų vairavimo stažą, tuo tarpu draudimo sutartis buvo sudaryta atsižvelgiant į draudimo riziką, apskaičiuotą remiantis tuo, kad transporto priemonę vairuos ne jaunesnis nei 30 metų amžiaus ir turintis ne mažesnį nei 7 metų vairavimo stažą asmuo.
Teismas pažymėjo, kad tai reiškė, kad draudimo rizika dėl nepranešimo apie aplinkybes, susijusias su transporto priemonės valdytojo amžiumi ir vairavimo stažu, negalėjo pasikeisti tokia apimtimi, kuri sudarytų pagrindą draudikui reikalauti maksimalios išmokėtos sumos dalies pagal Taisyklių 62.2 punktą. Teisėjų kolegijos vertinimu, draudimo rizikos pasikeitimas, apie kurį draudikas nebuvo informuotas, nagrinėjamu atveju nebuvo žymus, todėl sudaro pagrindą konstatuoti, kad ieškovui iš kasatoriaus priteista maksimali teisės aktuose nustatyta suma yra per didelė. Atsižvelgdamas į teisinį reglamentavimą ir taikydamas draudimo rizikos padidėjimo kriterijų, teismas nusprendė priteistiną sumą sumažinti iki 25 proc.
Kas atsakingas už automobilio apgadinimą darbo zonoje?
tags: #turto #sugadinimas #automobilis #nutartis