Kuršių nerija - unikalus gamtos ir kultūros kraštovaizdis, garsėjantis smėlio kopomis ir savitomis gyvenvietėmis. Nerijoje gyventa nuo seno. Rasta per 100 senųjų gyvenviečių (nuo 3-2 tūkstantmečio iki Kristaus ir iki XIII a.) liekanų: medinių pastatų žymių ir kita. Senieji gyventojai žūklavo žuvingose mariose ir jūroje, rinko ir apdorojo gintarą. Iki XIII a. per buvusią protaką ties Šarkuva įplaukdavo vikingai (jų pėdsakų liko skandinaviškoje toponimikoje), išeiviai iš Rytų Fryzijos. Nerija nuo senovės buvo patogus sausumos kelias iš Sembos į Kuršą.
Šiame straipsnyje aptarsime Kuršių nerijos gyvenviečių kūrimosi ir raidos istoriją, tradicinę architektūrą, taip pat išsaugojimo problemas, su kuriomis susiduria šis unikalus regionas.
Kuršių nerijos žemėlapis
Gyvenviečių Kūrimasis ir Raida
Kovų šimtmečiais senesnės Kuršių nerijos gyvenvietės turbūt sunaikintos - nerijoje nebuvo patogių vietų ilgesnį laiką gintis ar slėptis. Saugodami patogų pajūrio kelią kryžiuočiai 1283 pastatė Neuhauso pilį (ties vėlesne Rasyte). Palei pašto ir prekybos kelią išilgai nerijos nusidriekė karčemų virtinė: Šarkuvoje, Kuncuose (vėliau Rasytėje), Nidoje, Nagliuose (Agiloje), Karvaičiuose, Juodkrantėje, Smiltynėje. Jau XIV a. gyvavo Kuncai. 1384 minėta Nida, 1389 - Rasytė, XV a.-XVI a. pradžioje - Karvaičiai, Juodkrantė, Nagliai ir kitos gyvenvietės.
Karai, netinkamas ūkininkavimas praretino nerijos miškus, išjudino lakųjį smėlį. Jau 1569 užpustyti Senieji Kuncai, 1665 Neustadtas, 1671 Priedinė, 1700 Senoji Nida. XVIII a. viduryje rusų okupantams per Septynerių metų karą iškirtus didelę dalį nerijos miškų, Kuršių nerijos gyvenviečių užpustymas itin paspartėjo. 1763 užpustyti Senieji Nagliai, 1797 Karvaičiai, 1839 Naujoji Pilkupa, 1854 Naujieji Nagliai ir kita, 5 kartus keitė vietą Juodkrantė. Pietuose užpustyti Stangenwalde, Naujasis ir Senasis Lotmiškis.
Užpustytų kaimų gyventojai statė naujus kaimus greta arba atokiau (išeiviai iš Naglių įkūrė Pervalką ir Preilą, Karvaičių gyventojai kūrėsi prie Juodkrantės). Tad Kuršių nerijos gyvenvietės XVI-XIX a. pasižymėjo savitu kilnojimusi. Kuršių nerijos gyvenvietėse vyravo vakarų baltų palikuonys: kuršiai, vėlesni kuršininkai, atsikėlėliai iš Žemaitijos ir kiti. Į Kuršių nerijos gyvenvietes kėlėsi kolonistai iš Vokietijos ir iš kitur. Tačiau daugelio Kuršių nerijos gyvenviečių vardai liko baltiški, lietuviškai vyko pamaldos, mokyta mokyklose.
Nerijos kelio reikšmė sustiprėjo XVIII a. pradžioje Rusijos sostinei persikėlus į Sankt Peterburgą. Tik XIX a. viduryje, nutiesus Karaliaučiaus-Tilžės-Tauragės plentą, geležinkelį, tas kelias sumenko. Prie nerijos kelio statyta kelių ir kopų prižiūrėtojų sodybos ir kita, saviti kopininkų pastatai ir sodybos. Nuo XIX a. pradžios nerija garsėjo kaip kurortinė, egzotiška vietovė. Tai turėjo įtakos ir Kuršių nerijos gyvenvietčių raidai. Ligtolines žvejų ir laukininkų Kuršių nerijos gyvenvietes imta taikyti poilsiautojų reikmėms - dailinti pastatus, sodybas, statyti poilsiautojams viešbučius, restoranus, kurhauzus ir kita. Juodkrantė, Smiltynė ir kitos gyvenvietės virto kurortais. Pajūryje įrengti paplūdimiai, užeigos; miškuose - takai poilsiautojams, paviljonai. Pamaryje įrengtos prieplaukos poilsiautojų laivams.
Gyventojų skaičius 1871 m.
1871 Kuršių nerijos gyvenvietėse gyveno:
- Kopgalyje - 53
- Juodkrantėje - 512
- Pervalkoje - 59
- Preiloje - 123
- Nidoje - 515
- Pilkupoje - 123
- Kuncuose - 21
- Rasytėje - 295
- Šarkuvoje - 257
Tada svarbiausios gyvenvietės buvo Juodkrantės kurortas ir Nida.
Kai kurie išsimokslinę žvejų vaikai tapdavo jūreiviais, laivininkais. Svetur patirtus įspūdžius jie parsiveždavo namo, statėsi namus kitaip. Įmantrios verandos buvo turtingumo požymis, tuo patraukdavo ir kurortininkus. Nuošalesnės, mažiau patrauklios Kuršių nerijos gyvenvietės (Šarkuva, Preila, Pervalka ir kitos) liko žuvininkų kaimais. Dažnoje Kuršių nerijos gyvenvietėje veikė mokykla. Kuršių nerijoje daugėjo bažnytkaimių - seniau buvo Kuncai, vėliau tokie tapo Karvaičiai, Rasytė, Nida, Juodkrantė, Šarkuva.
Žvejyba turėjo įtakos Kuršių nerijos gyvenviečių išsidėstymui. Namus žvejai statė marių pakrantėje, kur nendrių saugotose įlankėlėse (išyrose) galėjo laikyti valtis. Žūklauta ir jūroje - ant kranto įrengtos prieplaukos žvejų laivams, tinklų džiovyklos, gelbėjimo stočių pastatai ir signaliniai bokštai. Vėliau statyti švyturiai. Žvejams orientuotis padėjo ir ryškiai dažyti namų frontonai. Pro langus irgi toli buvo matyti marios, orų permainos, laivai.
Derlinguose pamario sklypuose buvo daržai, ganėsi gyvuliai (trūkstamų pašarų atsigabenta iš Nemuno deltos pievų). Taip susiklostė stambesnių laukininkų (Rademacherių Preiloje ir kitos) sodybos. Greta žvejų medinių namelių nendrių stogais, papuoštų drožinėtais lėkiais ir vėjalentėmis, vėliau išplitusiais prieangiais, statyti erdvesni ūkiniai ir gyvenamieji pastatai čerpių stogais. Medieną ar net ištisus išardytus namus Kuršių nerijos gyvenviečių gyventojai didelėmis kuršvaltėmis atsiplukdydavo per marias. Taip į Nidą iš Rusnės buvo atgabentas Anckerių didysis namas. Statybinės medžiagos tausotos (Kuncų bažnyčios liekanos panaudotos Nidos statyboms).
Kuršių nerijos gyvenviečių pobūdį veikė ir administracinis suskirstymas. Pietinė nerijos dalis nuo kryžiuočių laikų priklausė Sembai. Ją valdė Ordino maršalas Karaliaučiuje, vėliau - Vyriausioji valdyba Žiokuose. Nerijos šiaurinė dalis priklausė Klaipėdos komtūrijai, vėliau tenykštei Vyriausiajai valdybai (vok. Hauptamt). Dar vėliau nerijos pietinė ir šiaurinė dalys atiteko Sembos-Žuvininkų ir Klaipėdos apskritims, 1923-1939 Vokietijai ir Lietuvai.
Iki 1945 Kuršių nerijos gyvenvietės buvo nedidelės. Jas puošė vaizdingi statiniai, supo patrauklūs, egzotiški gamtovaizdžiai. Jų savitumas traukė čia daugybę lankytojų (Dailininkų kolonija, Tomas Mannas ir kita) bei poilsiautojus. Kuršių nerijos gyvenviečių buvusį patrauklumą aprašė daugelis žmonių. Statant naujus pastatus, praeityje derintasi prie krašto tradicijų (T. Manno namas Nidoje ir kita).
Gyventojų skaičius 1935 m.
1935 Kuršių nerijos gyvenvietėse gyveno:
- Smiltynėje ir Kopgalyje - 80
- Juodkrantėje - 400
- Pervalkoje - 175
- Preiloje - 220
- Nidoje - 800
- Rasytėje - 900
- Šarkuvoje - 680
Tuomet svarbiausios gyvenvietės buvo Nida ir Rasytė.
Nidos jaunimo nakvynės namuose 1934 buvo apsistoję 3043 keliautojai, 1935 - 2767; Juodkrantės - 2120 ir 2404; Šarkuvos - 13 267 ir 11 642; Rasytės - 19 733 ir 16 584, Pilkupos - 325 (1935).
Vasaraotojų skaičius 1934-1935 m.
- Šarkuvoje 1935 vasarojo 1438
- Pilkupoje - 800
- Preiloje - 176
- Pervalkoje - 50
- Nidoje 1934 - 3300, 1935 - 4490
- Juodkrantėje - 3290 (1935)
Nidoje dažniausiai vasarodavo vokiečiai, bet daugėjo lietuvių vasarotojų, lietuviai ten statėsi nuosavas vilas. Juodkrantėje vasarodavo žydai, vokiečiai ir lietuviai.
Antrasis pasaulinis karas aplenkė Kuršių nerijos gyvenvietes. Po karo sovietai pradėjo ištisai naikinti senuosius pastatus, sodybas. Taip sugriauta daugybė pastatų (taip pat Neringos muziejus Nidoje), suniokotos bažnyčios ir kita.
Sovietinio „atšilimo“ metais Lietuvoje pradėta rūpintis unikaliu nerijos kraštovaizdžiu ir Kuršių nerijos gyvenvietėmis kaip patogia vieta poilsiui. Daug Kuršių nerijos gyvenviečių senų pastatų formaliai paskelbta architektūros paminklais (jų sąrašą ribojo sovietinės ideologijos rėmai - vertingais pripažinti vargingi statiniai, o ne puošnūs viešbučiai, stambūs ūkiai ir panašiai).
Tačiau į urbanistikos paminklų sąrašą nebuvo įtraukta Juodkrantė, visa Nida, kitos Kuršių nerijos gyvenvietės. Sovietmečiu Kuršių nerijos gyvenviečiųs globa buvo fiktyvi. Įtakingi veikėjai bei grupuotės savo naudai keisdavo sudarytus Kuršių nerijos gyvenviečių planavimo projektus, siekė įsikurti prestižinėje Neringoje.
Masiškai perdirbinėti vadinamieji architektūros paminklai, naujieji šeimininkai savaip pertvarkydavo vaizdingus senuosius statinius. Sovietinės Lietuvos architektai, Neringos vyriausieji architektai ėmėsi perdirbinėti Kuršių nerijos gyvenvietes, senųjų sodybėlių ir nedidelių pastatų vietoje statė gremėzdiškas naujas poilsines, nepaisė Mažosios Lietuvos tradicijų.
Kuršių nerijos gyvenvietes imta sparčiai plėsti, naikintos tradicinio paveldo liekanos, statyti vis nauji agresyvios išvaizdos, vietovei nebūdingi statiniai. Kuršių nerijos gyvenvietės paverstos ir reprezentacinėmis poilsiavietėmis sovietinio režimo veikėjams. Pvz., ant didžiųjų kopų Nidoje pastatyti gremėzdiški poilsio namai valdžios veikėjams, vadinamoji Kosygino vila - rezidencija aukštiems svečiams ant Urbo kalno.
Kuršių nerijos gyvenvietės 1961 formaliai pavadintos Neringos miestu, jis pernelyg sparčiai plėstas (1971 - 1944 gyventojai, o 1976 - jau 2500 gyventojų), naikinta unikali gamta bei senosios Kuršių nerijos gyvenvietės. Mažosios Lietuvos paveldas naikintas ir po 1990. Pvz., į natūralų kopų plotą Nidoje įsibrauta su pretenzingu Saulės laikrodžiu, vietoj kuklios Kosygino vilos projektuota didelė rezidencija Lietuvos Respublikos Prezidentui A. Brazauskui. Greta T. Manno muziejaus Nidoje nuosavus rūmus pasistatė Neringos vyriausiasis architektas.
Tik visuomenei protestuojant nutraukta linksmybių centro statyba greta Pervalkos kapinių. Kuršių nerijos gyvenvietės sparčiai tebeplečiamos, vis mažiau jose lieka Mažajai Lietuvai būdingų dalykų. Lietuvos Respublikos paminklosaugos vadovai 1996 siūlė nebesaugoti pusės Kuršių nerijos gyvenviečių architektūros paminklų kaip jau nebepataisomai sugadintų. Tad per ketvirtį amžiaus buvo sunaikinta pusė oficialiai saugotų paveldo vertybių.
Naujausi sumanymai (išilgai nerijos nutiesti Rusijai reikalingą greitkelį su tiltu per Kuršių marias, įkurti tarptautinės prekybos centrus su jūrų laivų uostais, oro uostais, greta nerijos leisti rusams eksploatuoti naftos telkinį D-6 ir kita) gresia dar labiau suniokoti Mažosios Lietuvos paveldą. Kuršių nerijos gyvenviečių projektuose įteisinama galimybė toliau naikinti tradicinio paveldo liekanas.
Kopininkų Pastatai ir Sodybos
Kuršių nerijos senųjų gyventojų kopininkų pastatai ir sodybos skyrėsi nuo Kuršmarių rytinių ir pietinių pakrančių žvejų, nuo Mažosios Lietuvos laukininkų, pievininkų, pelkininkų pastatų ir sodybų. Jie klostėsi savitomis gamtos sąlygomis, veikiami ypatingos kopininkų gyvensenos. Nežinoma apie iki XVIII a. buvusius kopininkų pastatus ir sodybas, kai Kuršių nerijoje dar vyravo miškai. XVIII-XIX a. (slenkant didelėms smėlio kopoms), matyt, statyti paprastesni būstai. Užpustymo bei priverstinio išsikėlimo į kitą vietą grėsmė gal neskatino statytis didesnių ir puošnesnių pastatų. Tuomet daug kopininkų gyveno gana skurdžiai, todėl didesnių statybų negalėjo sau leisti.
Iškirtus Kuršių nerijos miškus, matyt, sunkiau buvo apsirūpinti geresne, statyboms tinkama mediena. Todėl statyboms naudotos išardytų senų laivų dalys ir kita. Žinomi to meto skurdūs namai: 10-15 m ilgio, 7-8 m pločio, dvišlaičiu nendrių stogu. Tokiame name tebuvo 2 patalpos: priemenė (su atviru ugniakuru) ir stuba. Namas buvo dūminis (be dūmtraukio), su keliais mažais langeliais. Prie namo šono dar būdavo pridurtas nedidelis tvartelis gyvuliui laikyti (į tvartą patenkama ir iš lauko, ir iš namo priemenės). Tokiame būste (dažnai vieninteliame sodybos pastate) glausdavosi visa kopininko šeima, ten dirbti ūkio darbai (tvarkyti žūklės įrankiai ir kita). Vasarą darbuotasi (taisyti tinklai ir kita) ir greta namo. Vėlesniuose namuose stubą pertverdavo, nuo jos atskirdavo kamarą.
Be tokių paprasčiausių būstų - prieglobsčių (savo išore primenančių veikiau daržinę ar kita), būta dailesnių ir didesnių ilgųjų namų. Šie galbūt statyti pagal Nemuno deltos, Kuršmarių rytinių ir pietinių pakrančių žvejų namų pavyzdžius. Jų ilgis siekė 15-20 m, jie būdavo siauresni, laužytais šelmeniniais stogais, kraigas puoštas arkleliais. Tuos ilguosius pastatus dar puošdavo pusračiu lenktas didelis stoglangis, vien Mažajai Lietuvai būdingas atviras prieangis su drožinėtais stulpeliais ir kitomis puošmenomis. Ilgieji namai būdavo dvigaliai ar sudaryti iš daugiau dalių. Kitame gale įrengdavo dar po vieną stubą ir kamarą. Įdomu, kad į tokius ilguosius namus įterpdavo ir tvartą (tad po vienu stogu sutilpdavo visa sodyba). Paprastųjų dūminių būstų dar būta ir XX a. pradžioje.
Tačiau sustabdžius didelį kopų slinkimą, apželdinus daug smėlynų, pradėjus geriau gyventi, dar XIX a. pabaigoje prasidėjo kopininkų pastatų ir sodybų pokyčiai. Juos paskatino ir gausėjantis poilsiautojų srautas. Pvz., prie žvejo namo pridurdavo erdvią įstiklintą ir padailintą verandą, kad subjurus orams toje pastogėje galėtų būti vasarotojai. Namai vis dažniau puošti įvairiais mediniais drožiniais. Matyt, dar XIX a. pastatus pradėta marginti ryškiomis spalvomis. Ir toliau ūkinių pastatų statyta nedaug ir jie buvo nedideli. XX a. pradžioje Kuršių nerijoje plito krašto miesteliams ir kurortams būdingi namai su mezoninais, puošnios vilos ir kita, pamažu išstumdami tradicinius kopininkų pastatus ir sodybas (ypač senuosius variantus).
Išlikę kopininkų pastatai ir sodybos masiškai naikinti po 1944, į okupuotą kraštą atsikėlus naujiems gyventojams. Prasidėjus poilsiavimo bumui, dar išlikę kopininkų pastatai ir sodybos perdirbinėti, įvairiai keista jų išvaizda ir sandara. Todėl tikrųjų kopininkų pastatų ir sodybų Kuršių nerijoje išliko labai nedaug.
Etnografinė žvejo sodyba Nidoje
Architektūrinės Spalvos
Kuršių nerija - išskirtinis gamtos kampelis, ne tik dėl gamtos peizažų bei užburiančio kraštovaizdžio, bet ir išskirtinės architektūros. Neringa - išskirtinis gamtos kampelis, ne tik dėl gamtos peizažų bei užburiančio kraštovaizdžio, bet ir išskirtinės architektūros. Bene kiekvienas senųjų namų Kuršių nerijoje gyventojas iš atvykusių poilsiautojų yra išgirdęs klausimų apie tai, kodėl jo namas papuoštas baltais „nėriniais“, ką reiškia stogų viršūnėse iškelti „žirgeliai“ ar lėkiai, kodėl jis nudažytas būtent tokia ir ne kitokia spalva.
Nidos spalvos jau yra aiškios. Šio populiaraus šalies kurorto pastatų dominuojančios spalvos yra mėlyna, raudona ir balta.
Vienu šaltiniu sakoma, kad iš Švedijos, iš kitų šaltinių galima sužinoti, kad vietiniai gyventojai išgaudavo tas spalvas iš kažkokių tai metalų. Vis tik dažniausiai būdavo dažomi tiktai puošybos elementai: langinės, vėjalentės, langų rėmai. Štai vėjalentėms dažyti naudodavo dvi spalvas. Tai yra mėlyna, tokia tradicinė, ir kontrastui pabrėžti naudodavo baltą spalvą. Balta spalva Kuršių nerijoje buvo laikoma jau prabangos spalva.
Senoje liaudies architektūroje pastato sienos nebuvo dažomos, jas tik impregnuodavo įvairiomis dervomis. Dažytos buvo tik įvairios detalės: langai, durys, vėjalentės, lėkiai. Šiems elementams pagrinde buvo naudojamos dvi spalvos: balta ir mėlyna (ultramarinas). Dekoratyviniams elementams vėl naudojamos balta ir mėlyna spalvos.
Pastato dažymas ultramarinu ypatingai išryškindavo jį gelsvo smėlio kopų fone (kopos tuo metu nebuvo apželdintos, kaip dabar): grįžtantys iš marių žvejai žymiai anksčiau pamatydavo tokį pastatą, jiems atrodė arčiau namai). Tokį efektą nesunku pastebėti ir dabar - iš marių ypač gerai išsiskiria etnografinė Nidos žvejo sodyba.
Kaip savo darbuose rašo architektė N. Zubovienė: „Šie dažai buvo pigūs, lengvai gaunami. Jais pradėta dažyti pastato sienas, o kiti elementai pagal tradiciją dažomi balta ir ultramarinine spalvomis. Reikia pastebėti, kad švedų raudonis ryškiai skiriasi nuo dabar naudojamos Nidoje rudai raudonos spalvos“.
Nidos gyventojai, norintys išlaikyti charakteringas, tradicines šio kurorto spalvas kviečiami kreiptis į Kuršių nerijos nacionalinio parko direkciją ir gauti informaciją apie tyrimų metu nustatytus istorinių pastatų spalvinius kodus ir rekomenduojamas charakteringas spalvas.
Kuršių nerijos gyvenviečių charakteringų spalvų praktinis vadovas planuojamas parengti iki 2023 m.
Lankytinos vietos Neringoje
Kuršių nerija turistus traukia dėl išskirtinio kraštovaizdžio, ypatingos auros ir ramybės, o lankytinos vietos Neringoje vilioja norinčius ne tik pailsėti paplūdimyje, bet ir geriau pažinti pusiasalio istoriją ir kultūrą.
Dauguma lankytinų objektų yra po atviru dangumi - tiek sukurti žmogaus rankos, tiek dovanojami gamtos. Veiklos Neringoje ras ir šeimos, ir romantiškai nusiteikusios poros, ir vieniši keliautojai, norintys bent kelioms dienoms atitrūkti nuo kasdienybės, atsipalaiduoti ir susilieti su gamta. Lietuvių ir užsieniečių pamėgtas kurortas gyvybingiausias vasarą, tačiau lankytinos vietos Neringoje lankytojų laukia visus metus. Šis unikalus pajūrio kraštas išties turi ką pasiūlyti, o įdomiausių vietų gidas gali padėti susiplanuoti, ką pamatyti Kuršių nerijoje ir geriau ją pažinti.
Žemiau pateikiamas lankytinų vietų sąrašas:
- Muziejai, ekspozicijos
- Pažintiniai takai
- Botanikos sodai
- Apžvalgos bokštai, aikštelės
- Dvarai
- Malūnai
- Atodangos
- Nacionaliniai ir regioniniai parkai, draustiniai, rezervatai
- Pilys
- Zoologijos sodai
- Parkai
- Gamtos paminklai
6.30 val. išvykstame iš Šiaulių. Atvykstame į Klaipėdą. Keltu persikeliame į Smiltynę ir tęsiame kelionę. Pirmausia sustojame Juodkrantėje ir aplankome mažų ir didelių pamėgtą Raganų kalną. 1979-1981 m. vasaromis į Juodkrantę atvykę liaudies meistrai - drožėjai ir kalviai - sukūrė ir pastatė per 80 ąžuolinių skulptūrų, vaizduojančių lietuvių liaudies pasakų personažus, legendų herojus. Kalvoje ypač daug raganų ir velnių. Po to pamatome vos už kilometro nuo Juodkrantės įsikūrusią pilkųjų garnių ir kormoranų koloniją ir jos verdantį gyvenimą. Taip pat sustojame prie Avino kalno. Čia įrengta apžvalgos aikštelė, nuo kurios atsiveria Avikalnio rago palvės kompleksas bei viena įspūdingiausių Kuršių nerijos panoramų - Naglių gamtinis rezervatas. Nuo Avikalnio regyklos puikiai matyti ir parabolinių kopų pietinė dalis bei paprastųjų pušų senųjų medynų - sengirės - fragmentų kraštovaizdžio paveikslas. Atvykstame į Nidą. Lankome Parnidžio kopą, virš jūros lygio iškilusią net 52 metrus. Iš kopos viršūnėje įrengtos apžvalgos aikštelės atsiveria plati Nidos miestelio apylinkių panorama: daugiau nei 130 metų jūra ir mariomis plaukiantiems žvejams kelią rodantis senasis švyturys, plačiausia Kuršių nerijos vieta - Bulvikio ragas, aukščiausia nerijoje Sklandytojų kopa (anksčiau jos aukštis siekė 70 m virš Baltijos jūros lygio), raudonomis čerpėmis dengti Nidos namukų siluetai, tyvuliuojančios Kuršių marios. Ant Parnidžio kopos įrengtas granitinis Saulės laikrodis, kuris pagal krentančio šešėlio kryptį ir ilgį tiksliai parodys laiką. nusileidžiame nuo Parnidžio kopos ir tęsiame ekskursiją po Nidą bei aplankome įspūdingiausias vietas: prieplauką, etnografines kapines ir krikštus, bažnyčią, Tomo Mano namą, Šlovės alėją, paminklą V. Kernagiui. 18.00 val. išvykstame iš Nidos.
Nidos istorijos muziejus
tags: #lietuviska #sodyba #kursiu