Šiame straipsnyje aptarsime, kokios sąlygos yra būtinos norint tapti Lietuvos Respublikos prezidentu, kokie reikalavimai keliami kandidatams ir kaip vyksta rinkimų procesas.
Rinkimai - tai demokratinio valdymo svarbiausia sąlyga. Moderniose demokratinėse šalyse aukščiausioji politinė valdžia formuojama visuotiniais, lygiais, slaptais, reguliariais, konkurenciniais ir tiesioginiais rinkimais. Rinkimų organizavimo procesas apima:
- Rinkimų teisės nustatymą
- Valstybės teritorijos suskirstymą į rinkimų apygardas
- Rinkėjų sąrašų sudarymą
- Kandidatų kėlimą ir registravimą
- Rinkimų kampaniją
- Balsavimą
- Balsų skaičiavimą
- Rezultatų nustatymą ir paskelbimą
- Mandatų suteikimą
- Išrinktųjų priesaiką
Rinkimų teisė yra piliečių teisė dalyvauti rinkimuose, būti išrinktiems ir atstovauti tautai. Skiriama pasyvioji (teisė būti išrinktam) ir aktyvioji rinkimų teisė (teisė rinkti). Visuotinė rinkimų teisė garantuoja, kad rinkėjai nebūtų diskriminuojami. Dažniausiai rinkimų teisė nesuteikiama nepilnamečiams, asmenims, kurie teismo pripažinti neveiksniais, kai kuriose šalyse - ir nuteistiesiems, privalomąją karo arba alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą atliekantiems asmenims.
Lietuvoje organizuojami Europos Parlamento, Lietuvos Respublikos Prezidento, Lietuvos Respublikos Seimo ir savivaldybių tarybų visuotiniai, lygūs ir tiesioginiai rinkimai, vykdomi slaptu balsavimu.
Amžiaus cenzas ir kitos sąlygos
Konstitucija numato, kad rinkimų teisę turi Lietuvos Respublikos piliečiai (savivaldybių tarybų rinkimuose - ir nuolatiniai gyventojai, Europos Parlamento rinkimuose - nuolatiniai gyventojai Europos Sąjungos piliečiai) nuo 18 metų. Seimo nariu gali būti renkamas Lietuvos Respublikos pilietis nuo 21 metų, nesusijęs priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei ir nuolat gyvenantis Lietuvoje.
Pagal 1992 m. spalio 25 d. referendume priimtą Konstituciją (78 straipsnį, aiškinamą 56 straipsnio kontekste), asmens galėjimo dalyvauti Respublikos Prezidento rinkimuose ribojimus lemia pasyviosios rinkimų teisės sąlygos, kaip antai:
- kandidato amžius (40 metų cenzas),
- nuolatinio gyvenimo Lietuvoje pastaruosius 3 metus trukmės taisyklė (sėslumo cenzas),
- Seimo nariui taikomas nesusisaistymo priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei principas, kurį Konstitucinis Teismas ir jo paskatintas įstatymų leidėjas vėliau (po Seimo 1996-2000 m. kadencijos) suformulavo teisinės valstybės ir demokratijos principų pagrindu.
Tokių konstitucinių sąlygų (ribojimų) sistemoje nėra asmens, siekiančio kandidatuoti, nebuvimo bedarbiu sąlygos (kaip kažkada renkant Seimą trečiame XX am. dešimtmetyje nustatyto amato ar užsiėmimo turėjimo reikalavimo, kuris esą rodė balsavimo teisę turinčio asmens ketinimų balsuoti savarankiškumą, rimtumą ir atsakingumą) ir atsistatydinimo iš einamų pareigų imperatyvo, taigi ir nebuvimo prokuroru ar teisėju reikalavimo.
Prezidento galios ir rinkimų programa
Prezidentas į valdžią ateina su savo rinkimų programa, kurią patvirtina rinkėjai. Skirtingai nei Latvijoje ir Estijoje, prezidentas Lietuvoje renkamas visuotiniu balsavimu, todėl ir jo galios yra didesnės. Tačiau jam nėra sudarytos sąlygos pagal Konstituciją įgyvendinti savo pažadus rinkėjams ir savo rinkimų programą.
Vyriausybė taip pat ateina į valdžią per savo rinkimų programą, kurią rinkimuose patvirtina rinkėjai. Kitaip nei Vyriausybės programa, Lietuvos prezidento programa netvirtinama Seime. O Vyriausybė, net jeigu ir norėtų įgyvendinti prezidento programą, nerizikuos susidurti su parlamento dauguma, jei parlamente nebus pritarimo prezidento programai.
Dažniausiai po rinkimų Lietuvos prezidentas yra paliekamas vienas įgyvendinti savo rinkimų programą. Jis neturi nei partinio politinio užnugario, nes to neleidžia Konstitucija, nei rimtos, išbandytos komandos, į kurią patenka ir atsitiktiniai samdiniai deleguoti iš kitų institucijų, Užsienio reikalų ministerijos ir iš kitur, o ir tie dažnai keičiami.
Konstitucijoje ir doktrinoje aiškiai pasakyta, kad prezidento misija yra užtikrinti valdžios institucijų funkcionalumą, bendradarbiavimą, politinį stabilumą. Jeigu žmonės klaus, kodėl prezidentas nieko nedaro sprendžiant ekonomines ir socialines problemas, pripažinkime, kad tada jie šiek tiek per daug nori iš prezidento, kuris net potencialo, išteklių, kurie suteikti Vyriausybei, neturi. Mes turėtume vieną kartą baigti dėti begalines viltis į prezidento instituciją ir pažiūrėti geriau, ką prezidentas gali pagal Konstituciją ir įstatymus.
Lietuvoje dauguma dažnai susidaro ne dėl rinkėjų valios, o dėl partijų susitarimo. Tada atsiranda rinkėjų nusivylimas. Žvelgiant šiuo požiūriu, kad prezidentu tampa tas asmuo, kuris išrenkamas rinkėjų, prezidento legitimumas tampa lyg ir didesnis negu parlamento. Vargu ar dabar yra Lietuvoje partija, kuri per rinkimus gauna bent jau daugiau nei 30 proc. rinkėjų balsų, o asmuo, išrinktas prezidentu per rinkimus, gauna daugiau nei 50 proc. balsų.
Daugelis žmonių eidami balsuoti pasirenka tą kandidatą, kuris galėtų daugiau padaryti valstybei ir jos piliečiams, esant sunkiai ekonominei situacijai. Šiame kontekste, jeigu vėliau žmonės matys, kad tas prezidentas ko nors nepadarė ir tų lūkesčių nepateisino, susidursime su tam tikru demokratijos deficitu.
Net ir tie, kurie ragina plėsti Lietuvos prezidento galias, sutinka, kad užsienio politikoje jos tikrai yra nemažos. Konstitucijoje teigiama, kad prezidentas sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus ir kartu su Vyriausybe vykdo užsienio politiką.
Rengiant Lietuvos Konstituciją, buvo siūlymų, kad užsienio reikalų, krašto apsaugos ir vidaus reikalų ministrų skyrimas būtų pripažintas prezidento galių išskirtine sritimi. Siūlyta suformuluoti papildomas konstitucines garantijas, kad prezidentas galėtų įgyvendinti savo politikos viziją šiose srityse, skiriant minėtus pareigūnus.
Po labai intensyvių ir kartais nesklandžių diskusijų tarp Konstitucijos kūrėjų nugalėjo vis dėlto kita pozicija: negali būti prezidentui priskirta išskirtinių sričių ar padidintų galių, skiriant net ir šiuos pareigūnus. Bet prezidento sutikimas ar nesutikimas su Vyriausybės nario ar vadovo kandidatūra gali sukelti labai rimtą konstitucinę krizę.
Svarbu, kaip prezidentas Vyriausybės formavimo metu tariasi su premjeru. Ministrų kandidatūras galima aptarti dar iki tol, kol pats premjeras nepaskirtas, o ne tada, kai paskirtasis premjeras atneša ministrų kandidatūrų sąrašą ir mažiau linkęs dėl jų derėtis.
Žvelgiant į tai ir į Konstitucijos praktiką Lietuvoje dėl užsienio reikalų ministro, galima būtų teigti, kad atsirado situacija, kai prezidento balsas yra svarbus.
Sąmoningai nustatyta skirtinga prezidento, Seimo ir kai kurių kitų valdžios institucijų kadencijų trukmė. Bet tokio santykio su specialiųjų tarnybų vadovų kadencijos trukme nebuvo sukonstruota.
Vieno geriausio sprendimo čia nėra, bet reikia pasverti, kokia vertybė svarbesnė: ar valdžios efektyvumas ir pasitikėjimas savo paskirtu pareigūnu, ar institucijų savarankiškumas ir nepriklausomumas. Jeigu svarbu specialiųjų tarnybų savarankiškumas, tai būtų gerai, kad šių tarnybų vadovų kadencijos trukmė nebūtų suderinta su prezidento kadencijos trukme. Priešingu atveju, jeigu matome, kad gali kilti konfliktų tarp šių valstybės institucijų, šias kadencijas geriau suderinti.
KT dėl Valstybės saugumo departamento (VSD) taip pat sprendė klausimą, kuri vertybė svarbesnė: VSD nepriklausomumas ar parlamentinė demokratinė kontrolė. Priešingu atveju, jeigu matome, kad gali kilti konfliktų tarp šių valstybės institucijų, šias kadencijas geriau suderinti. Pasisakyta labiau už institucijų nepriklausomumą ir tai labai apribojo parlamentinę kontrolę. Tai buvo gana kontroversinis sprendimas, jeigu lygintume ir su kitų valstybių praktika. Ten parlamentai kontroliuoja specialiąsias tarnybas.
Dabar jau siunčiami signalai, kad prezidento institucijos galios gali būti karpomos. Turiu omenyje teisėjų, VSD ir Specialiųjų tyrimų tarnybos vadovų, policijos generalinio komisaro ir kitų labai svarbių valstybei pareigūnų skyrimą. Tai rodo, kad valdžios sistema Lietuvoje yra dar nesusigulėjusi.
Esu demokratijos šalininkas. Abejočiau, ar reikėtų perkelti teisėtvarkos, specialiųjų tarnybų vadovų skyrimo ir atsakomybės klausimą iš prezidento į Vyriausybės rankas, nes šių tarnybų veikla yra susijusi visų pirma su vykdomosios valdžios kontrole. Todėl šių institucijų pareigūnų skyrimą ir toliau turėtų lemti prezidentas.
Pagal Konstituciją už ekonominę ir finansų politiką yra atsakinga Vyriausybė, bet krašto gyventojai po šių prezidento rinkimų tikisi daug ir iš valstybės vadovo, ypač išrinkę žmogų, gerai suprantantį ekonomikos problemas. Ar gali Lietuvos prezidentas aktyviai dalyvauti sprendžiant ekonominius ir socialinius klausimus? Kaip suprasti teiginius Konstitucijoje, kad Vyriausybė vykdo prezidento dekretus?
Kai prezidentas R.Paksas pirmomis dienomis po išrinkimo pareiškė, kad ims leisti dekretus ir taip valdyti valstybę, mes labai atsargiai tai vertinome. Tam tikri prezidento dekretai nekelia jokių klausimų, pavyzdžiui, Malonės suteikimo dekretai, kuriuos vykdo Teisingumo ministerija, nes jos žinioje yra laisvės atėmimo įstaigos.
Apibendrinant, norint tapti Lietuvos Respublikos prezidentu, būtina atitikti Konstitucijoje numatytus reikalavimus: būti ne jaunesniam nei 40 metų amžiaus, nuolat gyventi Lietuvoje pastaruosius 3 metus ir nebūti susijusiam priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei. Be to, svarbu turėti rinkėjų pasitikėjimą ir gebėti įgyvendinti savo rinkimų programą, nors ir susiduriant su tam tikrais apribojimais dėl prezidento galių paskirstymo.