Laumės sodyba, įsikūrusi prie Mūšos tyrelio, kviečia patirti nepamirštamų įspūdžių gamtos apsuptyje. Tai ramybės oazė, kurioje veiklos atras kiekvienas.
Pažintis su Mūšos Tyreliu ir Laume
Mūšos tyrelio pažintiniame taku galima keliauti su viena seniausių baltų mitologijos būtybių - Laume. Jos sukauptame gausiame išminties kraityje - naudingos žinios apie pelkės formavimąsi, čia įsikūrusią augmeniją bei gyvūniją, intriguojančios mitologinės sakmės ir nuo amžių gyvuojančios legendos.
Gerda - laumė, arba gidė - pasirinkite, kaip patiems patogiau. Joniškio rajono pagrindinėje mokykloje ji - socialinė pedagogė, besidominti meno terapija. „Tai man labai padeda laumaujant. Kai taškuoja žvakę, ant drobės, ant puodelių, iš piešinio kai ką išskaitau, o žmonėms atrodo, kad tai tikrų tikriausias laumavimas“, - pasakoja Gerda.
Šiandien ji - laumė, vedanti pažintiniu taku gilyn į mišką. Paėjus stabdo ir rodo į skruzdėlyną. „Pasirodo, skruzdėlės ne tik šapelius neša į savo skruzdėlyną - atsiranda ir tokių, kurios susidomi auksu, - sako Gerda ir, leidusi kelioms skruzdėms užlipti ant delno, stebina: iš tiesų kai kurios jų bėga prie auksinio laumės žiedo ir mėgina tempti jį į savo pilaitę.
Pavedusi iki ežero Gerda ragu iš jo semia vandenį. „Atnešu vandens, kad jį pačiupinėtumėte. Nuo senų laikų žmonės sakydavo, kad šituo vandeniu apsiprausus raukšlės lygėja, veidas gražėja, jaunėja, o jei vyrai turi problemų, gali praskalauti net ir plikę“, - pasakoja gidė.
Akis užkliūva už ant medžio kabančio varpelio. Tai Gerdos sugalvotų, kaip ji sako, orientacinių varžybų dalis: būna, kad į jos vedamas ekskursijas žmonės grįžta vėl ir vėl. Kad tokiems nebūtų nuobodu, G.Kinderienė prigalvojo užduočių.
„Kai einame naktį, paskutiniai einantieji saugusieji visada girdi žingsnius ir ragina eiti greičiau. Tai tarsi mistika, bet čia iš tikrųjų girdėti garsai“, - intriguoja naktinius pasivaikščiojimus po pelkę rengianti laumė.
Laumės Sodybos Atsiradimas
„Čia grynas laumynas“Laumė G.Kinderienės gyvenime atsirado apylinkėse prie pažintinio tako nusipirkus sodybą. „Sodyba apleista, apžėlusi, daug krūmų, nuvirtusių pastatų, vaikštome po ją su sese gerdamos kavą, ir man išsprūdo: „Čia grynas laumynas“.
Žinojau, kad čia yra pelkė, ir kilo mintis ne tik man vienai ja grožėtis, bet ir žmonėms parodyti. Šiauliuose baigiau gidų kursus, pasiraitojau rankoves - maniau, pradėsiu legaliai gidauti. Nutiko taip, kad ėmė tiesti pažintinį taką, o jį nutiesus Žagarės regioninio parko direktorius, žinodamas, kad baigiau gidų kursus, pasiūlė per atidarymą taką pristatyti. Surizikavau, o dabar jau aštuoneri metai, kai imuosi tokios veiklos“, - prisiminė G.Kinderienė.
Būtent į Mūšos tyrelio pažintinio tako atidarymą ji pirmą kartą išėjo persirengusi laume. Su apdarais Gerdai gelbėjo kolegės mama, per naktį pasiuvusi aprėdus. „Visada norėjau, kad būčiau apsisiautusi vilko kailiu, tik jį gauti - dar ir kaip sudėtinga. O apie lapę prasitariau Žagarės regioninio parko direktoriui, jiedu su žmona susižvalgė - ir gavau dovanų lapės kailį: imk, siūkis tuos kailinius“, - šypsosi gidė.
Nei bėgti, nei rėktiKaip pasikeitė laumė per tuos aštuonerius metus? Gerda neslepia: pradžioje labai daug namų darbų užduodavo patiems turistams - juk ji visko nežino. O dabar jau ir pati savo akimis teterviną mačiusi, ir taurusis elnias prabėgo pora metrų nuo jos, per naktinius žygius girdėjo lėlį, įeinant į naktinę pelkę laumę pasitiko gegutė, o išlydėjo lakštingala.
„Patirtimi užaugau ir augu. Jei pradžioje padėdavo augti Raimondas Ginkus, specialistas iš Žagarės regioninio parko, tai šiandien - gamtininkas Marius Čepulis“, - dėkinga jiems G.Kinderienė.
Tikriausiai vieni aštriausių potyrių - kai naktiniame žygyje išgirsti staugiant vilkę su vilkiukais ar vienišą vilką.
„Kai išgirdau kaukiant vilką, negalėjau parodyti kitiems, kad ir man pačiai visas kūnas pasišiaušė - nei bėgti, nei rėkti. Tąkart į naktį žygį su manimi ėjo penktokai. Atsikvėpiau ir atsisukusi į vaikus ramiai klausiu: einame gilyn į mišką ar grįžtame atgal? O jie nekvėpuodami rodo - grįžtam atgal.
Einu ir galvoju, kaip tuos vaikus nuraminti? Ir šit - kažkas žiba tarp gailių! Ogi jonvabalis. Mums buvo tokia palaima - iš baimės išėjome į laimę“, - prisimena G.Kinderienė.
Ir vis dėlto, sako ji, naktiniai žygiai - visai kitokie nei dieniniai: kai nieko nematai, pasitelki uoslę ir klausą.
Gerda pasakoja, kad kai vakarėjant, saulei leidžiantis, įžengi į taką, pirmiausia pasitinka voratinkliai. Laumė-gidė - aukšta ir atrodytų, kad iš paskos einantys žmonės voratinklių nebeturėtų pajusti, o šie eina ir brauko juos.
Iš pradžių į naktinius žygius laumė nešdavosi daug žibintų: turėdavo ir ji pati, ir kiekvienam einančiajam įduodavo po žibintą. Po kurio laiko žibintų pradėjo mažinti, o dabar nešasi tik pati Gerda, ir tai jį uždega tik tam, kad parodytų kokį įdomesnį momentą.
Bet, panašu, naktiniai žygiai po pelkę - ne kiekvienam. „O! Drąsos tai reikia turėti. Buvo, kai beeinant į naktinį žygį pradėjo labai stipriai griaudėti ir žaibuoti - tai buvo proga, kai susirinkusieji galėjo pasakyti: „Gal jau eikime lauk“. Čia tas atvejis, kai reikia perlipti per save“, - apie pasivaikščiojimus tamsoje kalba G.Kinderienė.
Kai skrynią nuprausė, atkrito žandikaulisPamažu laumavimas rado vietą ir kitur Gerdos gyvenime. „Mane vis ragino: daryk kažką su sodyba, čia irgi turi būti veiklų, juk turi tokią vietą!“, - prisimena pašnekovė.
Ir padarė: sodyboje pagal senąsias tradicijas vyksta mergvakariai, edukaciniai užsiėmimai, laumiškos sporto rungtys, netoli sodybos Gerda išsinuomavo žemės - ten įrengė laumės taką, kur ieškoma laumės lobio.
Klėtelėje stovi vaikų lovytė - juk laumės vogdavo vaikus arba apdovanodavo tuos, kurie nuskriausti. O vienas smagiausių atradimų - sodyboje buvusi 1865 m. skrynia su laumių kryžiumi - tam tikru ratu iš aštuonių lapelių.
„Laumių kryžius saugodavo nuo tų laumių, kurios krečia eibes. Kai tą skrynią nuprausiau, man atkrito žandikaulis - vadinasi, žmonės iš tiesų laumėmis tikėjo! Aš pati per žarijas lakstau ir kitus kviečiu, būgną mušu - ir kitus kviečiu, bet per daug sau neleidžiu nugrimzti į laumės personažą“, - šypsosi Mūšos tyrelio pažintinio tako laumė.
Pramogos ir Edukacijos Laumės Sodyboje
* Vaikų žaidimų aikštelė* Edukacijos: * Sausainių kepimas * Taškavimo užsiėmimai * Sviesto mušimas * Taškavimas ant drobės * Būgno garsų klausymasis* Sportinės rungtysNorintiems pabėgti nuo kasdienybės šurmulio arba svajojantiems romantiškai praleisti laiką dviese Laumė pasiūlys miegoti Pelkinio namelyje arba Laumės palėpėje.
Kelionės Informacija ir Ekskursijos
Kviečiame leistis į smagų žygį po pelkę įspūdinguoju Mūšos tyrelio pažintiniu taku kartu su tikra pelkių Laume, kuri ne tik supažindins su slėpiningu pelkyno pasaulio, bet ir pakvies patiems išsikepti gardžių blynų ant laužo, po to mūsų lauks pažintis su maža, bet gražia Žagare, kuri turi vieną įspūdingiausių dvarų visoje Lietuvoje!
Kelionę pradėsime žygiu po pelkę Mūšos tyrelio pažintiniu taku. Pelkes paslaptys gaubia nuo senų senovės. Protėviai tikėjo, kad jose naktimis aukų ieško paslaptingosios dvasios, o retkarčiais pasirodydavę vaiduokliai žmonėms duodavo suprasti, jog šią vietą reikia palikti ramybėje. Gal todėl dauguma ir žiūrėjo (ar vis tebežiūri) į pelkes su pagarbia baime, nors gamtininkai sako, kad ta baimė tik iš nežinojimo. Bristi kemsynais tikrai nereikės, nes ši pelkė turi vieną ilgiausių medinių takų Lietuvoje, kuris veda per išskirtinę aukštapelkę apie jos formavimąsi, augmeniją ir gyvūniją, mitologiją ir legendas mums papasakos pakeliui sutikta tikra pelkių Laumė.
Mūšos tyrelio Laumė mus noriai įsileis į savo ramybės oazę - Laumės sodybą prie Mūšos tyrelio. Aprodžiusi savo buitį išmokys mus keptis blynus ant laužo.
Paskanavę Laumės blynų važiuojame žiemgalių žeme link Žagarės, kur kažkada stovėjo garsioji Raktės pilis. Per miestelį teka Švetės upė, kuri skiria miestelį į dvi dalis - Senąją ir Naująją Žagarę. Tik žagarų brasta jungė šias atskirtas gyvenvietes - todėl ir vadina Žagare. Pasivaikščiosime po Žagarę. Žagarės miestas - viena žymiausių ir svarbiausių Žagarės regioninio parko vertybių. Savo istoriją skaičiuojanti nuo 1198 m. Žagarės unikalumą atspindi išlikęs XVI a. gatvių tinklas, urbanistinė struktūra, akmeniniai gatvių grindiniai, XIX pab. - XX pr. pastatai, raudonų plytų namai, keletas XVII - XVIII a. molio ir vietinio dolomito statinių.
Miestelis garsėja ne tik „vyšnių festivaliu“, bet ir XIX a. rusų grafo, dekabristo D. Naryškino Žagarės dvaro ansamblio rūmais. 63 ha angliško stiliaus Žagarės dvaro parkas - vienas puošniausių ir architektūriniu požiūriu įdomiausių parkų Lietuvoje. Nuostabi vieta pasijusti tikru ponu.
Kontaktai: +370 637 53 161
PASTABA. Kelionių programos gali būti koreguojamos pagal užsakovo pageidavimus.
Kelionės organizatorius UAB „Autrega“, Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos išduoto kelionių organizatoriaus pažymėjimo Nr. 15763. Prievolių užtikrinimo draudimo polisas Nr. KOFG 001421.
Į kainą įskaičiuota:
- Kelionė turistiniu autobusu.
- Kelių, kuro ir stovėjimo aikštelių mokesčiai.
- Kelionės organizavimo paslaugos.
- Kelionės vadovo paslaugos.