Kaip Atidėti Prievolės Įvykdymo Terminą: Palūkanos, Delspinigiai ir Teisinis Reglamentavimas

Vėluojantys atsiskaitymai yra gan dažnas reiškinys, todėl šiame straipsnyje pabandysime atsakyti į klausimą, kokie dokumentai ir aplinkybės yra būtini, norint pripažinti palūkanų ar delspinigių pajamas bei palūkanų sąnaudas.

Pradžioje reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad kasdienėje kalboje delspinigių ir palūkanų sąvokas dažniausiai sutapatinamos. Tačiau juridine prasme tai visiškai skirtingos kategorijos. Ir vien nuo jų pasirinkimo nemažai priklauso galimų teisminių ginčų baigtis.

Palūkanų Esmė ir Jų Dydis

Pradėkime nuo Civilinio kodekso 6.260 straipsnio, kur nurodoma, kad skolininkas laikomas praleidusiu terminą, jeigu jis prievolės neįvykdo per nustatytą terminą. Kodekso 6.261 straipsnis nustato, kas laukia tokio asmens: praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą skolininkas privalo mokėti už termino praleidimą sutarčių ar įstatymų nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais nuostoliais. Be to, kreditorius, įrodęs, kad yra ir kitų nuostolių, turi teisę ir į jų atlyginimą.

Analizuojant šią normą, labai svarbu pabrėžti, kad kodeksas palūkanas įvardija ne kaip tam tikrą sankciją (netesybas) skolininkui, bet kaip minimalius kreditoriaus patirtus nuostolius už pradelstą atsiskaitymo terminą. Kitaip tariant, skolininkas, sutartu laiku neatsiskaitęs su kreditoriumi, naudojasi pastarojo piniginėmis lėšomis, iš to turėdamos naudos sau ir pakenkdamas kreditoriui.

Pabrėžtina, kad Civilinis kodeksas aptaria ne tik bendrą skolininko prievolę, esant kreditoriaus reikalavimui mokėti palūkanas, tačiau įvardija ir palūkanų dydį. Kodekso 6.210 straipsnyje nurodyta: kai abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys, tai už termino praleidimą mokamos šešių procentų dydžio metinės palūkanos, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Tuo atveju, kai abi ar viena iš sandorio šalių yra fizinis asmuo, terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio.

Atsižvelgiant į tai, kad kodekse numatyta ne tik skolininko pareiga mokėti palūkanas už praleistą terminą, bet ir nustatytas palūkanų dydis, galima teigti, kad šalys sutartyje neprivalo numatyti skolininko prievolės praleidus terminą mokėti palūkanas. Kitaip tariant, net ir tuo atveju, jei sudarydamos sutartį šalys nenumatė, kad skolininkas, praleidęs sutartą atsiskaitymo terminą, privalės mokėti palūkanas, kreditorius, vadovaudamasis Civilinio kodekso nuostatomis, įgis teisę iš skolininko reikalauti, kad šis sumokėtų kodekse nustatyto dydžio palūkanas. Taigi palūkanos tampa skolininko prievolės dalimi ir turi būti mokamos visais atvejais, kai jis delsia atsiskaityti, su sąlyga, jei kreditorius reikalauja, kad palūkanos būtų sumokėtos. Jei kreditorius palūkanų nereikalauja, skolininkas jų mokėti neprivalo.

Tuo atveju, jei sutartyje šalys būtų aptarusios skolininko pareigą mokėti palūkanas už pradelstą atsiskaitymo terminą ir numačiusios didesnes ar mažesnes palūkanas nei nustato CK, skolininko pareiga sumokėti kreditoriui palūkanas kiltų vadovaujantis sutarties nuostatomis, t. y. jis turėtų mokėti sutartyje aptarto, bet ne CK nustatyto dydžio palūkanas.

Be CK, yra dar vienas teisės aktas, numatantis skolininko pareigą už pradelstą atsiskaitymą kreditoriui mokėti palūkanas. Tai LR mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymas (toliau - Įstatymas), kurio tikslas - reglamentuoti palūkanas už pagal komercinius sandorius atliekamus pavėluotus mokėjimus už perduotas prekes, suteiktas paslaugas ir atliktus darbus, taip pat nustatyti kreditoriaus teises, kai sumokama pavėluotai.

Įstatymas detaliau aptaria momentą, nuo kada palūkanos turi būti pradėtos skaičiuoti: palūkanos už pavėluotus mokėjimus skaičiuojamos nuo kitos dienos po sutartyje nustatytos apmokėjimo datos arba nustatyto mokėjimo termino pabaigos. Tuo atveju, jei sutartyje mokėjimo data arba terminas nenustatyti, palūkanos skaičiuojamos be atskiro pareikalavimo jas mokėti:

1. praėjus 30 dienų po datos, kai skolininkas gauna sąskaitą arba kitą lygiavertį reikalavimą apmokėti, arba
2. jeigu sąskaitos ar kito lygiaverčio reikalavimo apmokėti gavimo data yra neaiški - praėjus 30 dienų po prekių gavimo, paslaugų suteikimo ar darbų atlikimo, arba
3. jeigu skolininkas sąskaitą ar kitą lygiavertį reikalavimą apmokėti gauna anksčiau nei prekes, paslaugas ar darbus - praėjus 30 dienų po prekių gavimo, paslaugų suteikimo ar darbų atlikimo, arba
4. jeigu įstatymuose ar sutartyje yra nustatyta priėmimo ar patikrinimo tvarka, kuria turi būti patikrinta, ar prekės, paslaugos arba darbai atitinka sutarties sąlygas, ir jeigu skolininkas gauna sąskaitą arba kitą lygiavertį reikalavimą apmokėti anksčiau arba prekių, paslaugų ar darbų priėmimo ar patikrinimo dieną - praėjus 30 dienų po šios dienos.

Be to, Įstatymas patikslina, kad kreditorius turi teisę į palūkanas už pavėluotus mokėjimus, jeigu jis įvykdė sutartyje ar įstatymuose jam nustatytas prievoles ir laiku negavo jam priklausančios sumos, išskyrus atvejus, kai apmokėti pavėluota ne dėl skolininko kaltės. Esant šioms sąlygoms, laikoma, kad kreditorius įgijo teisę į palūkanas.

Dvprasmiškumų kyla dėl palūkanų dydžio, kuris iš esmės skiriasi nuo numatyto CK. Priminsime, kad CK numatytos 6 proc. metinės palūkanos, tačiau Įstatymas įvardija, kad, jei sutartyje nėra numatyta kitaip, skolininkas privalo mokėti palūkanas, apskaičiuojamas tokiu būdu: vieno mėnesio VILIBOR (vidutinės tarpbankinės palūkanų normos, kuriomis bankai pageidauja (pasirengę) paskolinti lėšų litais kitiems bankams) palūkanų norma padidinama 7 procentiniais punktais.

Kitaip tariant, kreditorius, žinodamas šią situaciją, turi teisę iš skolininko reikalauti Įstatymu nustatyto dydžio metinių palūkanų. Pabrėžtina, kad tokiu atveju skolininkas, jei santykiai susiklosto tarp juridinių asmenų, beveik neturės galimybės išsiginti prievolės mokėti tokio dydžio palūkanas.

Analizuojant šią situaciją, galima padaryti išvadą, kad tai, kokio dydžio palūkanas skolininkas privalės sumokėti kreditoriui, priklauso tik nuo to, kokiu teisės aktu kreditorius vadovausis, pateikdamas reikalavimą skolininkui mokėti palūkanas - Įstatymu ar CK. Suprantama, kad tuo atveju, jei kreditorius žino apie galimybę iš skolininko išsireikalauti didesnes palūkanas, jis to ir sieks, t. y. jei jis žino, kad galima reikalauti palūkanų, šį reikalavimą grindžiant Įstatymu, jis taip ir pasielgs.

Delspinigiai - Viena Iš Netesybų Formų

CK 6.258 straipsnyje nurodyta, kad sutartyje šalys gali sutarti, jog už prievolės neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą kaltoji šalis privalo sumokėti netesybas - baudą ar delspinigius. Atsižvelgiant į šią nuostatą, galima teigti, kad asmenys, sudarantys sutartį, gali sutarti, jog įsipareigojimus pažeidusi šalis sumokės netesybas kitai šaliai.

Kodekso 6.71 straipsnis detalizuoja, kad netesybos gali būti nurodytos konkrečia pinigų suma (bauda) arba užtikrinamosios prievolės sumos procentu. Tuo atveju, kai kalbama apie prievolės įvykdymo termino praleidimą, šalys gali sutarti dėl netesybų, apskaičiuojamų už kiekvieną praleistą termino dieną, savaitę, mėnesį ir t. t. Tokios netesybos vadinamos delspinigiais.

Delspinigių apskaičiavimo mechanizmas nesiskiria nuo palūkanų - ir delspinigiai, ir palūkanos paprastai apskaičiuojami kaip tam tikra laiku nesumokėtos piniginės prievolės dalis, išreiškiama procentais nuo pradelstos sumokėti sumos, kuri skaičiuojama už kiekvieną praleistą nustatyto termino dieną. Tačiau nereikėtų painioti palūkanų su delspinigiais, nes skirtumų tarp jų yra.

Skirtingai nei palūkanų, delspinigių, taikomų plėtojant civilinius santykius, dydžio teisės aktai nenustato. Šalys yra laisvos savo nuožiūra aptarti ir sutartyje nustatyti delspinigių dydį. Praktikoje įprastais laikomi 0,05-0,1 proc. dydžio delspinigiai už kiekvieną uždelstą dieną.

Be to, reikėtų žinoti ir tai, kad, skirtingai nei palūkanas, šalių sutarto dydžio netesybas teismas gali sumažinti, jeigu jos aiškiai per didelės, tačiau tik tiek, kad jos taptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo. Tačiau, jei netesybos jau sumokėtos, jos nemažinamos (CK 6.73 str. 2 d.).

Dar viena delspinigių ypatybė - kreditorius gali reikalauti delspinigių tik už 6 mėnesius, o palūkanų - net už 5 metus. Asmenims, nusprendusiems iš skolininko išsireikalauti palūkanas bei delspinigius per teismą, būtina žinoti, kad tokiu atveju delspinigiai bus įskaityti į palūkanas. Kitaip tariant, kreditoriui bus priteistos tik palūkanos. Laikomasi nuomonės, kad kreditoriaus patirti nuostoliai, kuriuos kompensuoja palūkanos, apima ir delspinigius.

Žinant šią aplinkybę, tuo atveju, kai šalys sutartyje yra aptarusios skolininko prievolę už vėluojančius atsiskaitymus mokėti delspinigius, kreditorius turėti apsispręsti, ko jis sieks reikalauti - palūkanų ar delspinigių. Kad būtų lengviau apsispręsti, kreditorius turėtų atkreipti dėmesį į šias aplinkybes:

Mokėjimų Įskaitymo Eiliškumas

Aptariant skolininko prievoles, kylančias dėl praleisto numatyto atsiskaitymo termino, bei su tuo susijusias kreditoriaus teises, reikėtų atsižvelgti į CK normas, nustatančias skolininko įmokų paskirstymo tvarką. CK 6.54 straipsnyje nurodoma, kad jeigu šalys nesusitarė kitaip, įmokos, kreditoriaus gautos iš skolininko vykdant prievolę, pirmiausia skiriamos kreditoriaus turėtoms išlaidoms, susijusioms su reikalavimo įvykdyti prievolę pareiškimu, atlyginti. Po to įmokos skiriamos palūkanoms mokėti pagal jų mokėjimo terminų eiliškumą. Toliau įmokos skiriamos netesyboms mokėti. Paskiausiai įmokos skiriamos pagrindinei prievolei įvykdyti.

Pažymėtina, kad kreditorius turi teisę atsisakyti priimti skolininko siūlomą įmoką, jeigu skolininkas nurodo kitokį įmokų paskirstymą negu buvo nurodyta. Kreditorius gali atsisakyti priimti pagrindinei prievolei įvykdyti mokamą sumą, jeigu tuo pat metu nesumokamos einamosios palūkanos, kurių mokėjimo terminas suėjęs.

Taigi kodeksas pateikia aiškią tvarką, kaip kreditorius turi įskaityti iš skolininko gautas įmokas: pirmiausia dengiamos palūkanos, vėliau - netesybos (baudos, delspinigiai) ir galiausiai - skola. Skolininkui ši tvarka privaloma, o kreditorius gali spręsti, ar laikytis nurodytos tvarkos ar sutarti su skolininku dėl pastarajam palankesnės įmokos įskaitymo tvarkos.

Palūkanų ir Delspinigių Pajamų Pripažinimas

Taigi pagal VAS delspinigių ir palūkanų pajamos turi būti pripažintos tuomet, kai įmonė įsitikina, kad pavyks juos gauti. Atitinkamos sąnaudos patiriamos, kai tampa aišku, kad juos reikės sumokėti. Nors abiem atvejais numatytos pripažinimo sąlygos panašios, tačiau praktikoje pajamų pripažinimo reikalavimai yra griežtesni negu sąnaudų.

Svarbiausia delspinigių ar palūkanų pajamų pripažinimo sąlyga - įmonė turi reikalauti jas sumokėti. Jeigu palūkanų ar delspinigių įmonė nereikalauja ir neketina reikalauti, nors tokios sumos jai priklausytų (pvz., numatytos sutartyje), aišku, jokių pajamų pripažinti nereikia. Jeigu skolininkas savanoriškai jas sumokės, tuomet ir pripažinsime pajamas.

Antra svarbi pajamų pripažinimo sąlyga - įrodymai, leidžiantys teigti, kad šias sumas pavyks gauti net ir teismo keliu, jeigu skolininkas nesutiktų jų sumokėti gražiuoju. Sutartyje arba įstatymuose numatytų palūkanų ar delspinigių sąnaudų nepripažinti galima tik tuomet, jeigu įmonė turi svarių argumentų, kad šių sumų jai neteks mokėti net ir atsidūrus teisme. Todėl toliau nagrinėdami būtinus įrodymus, juos vertinsime remdamiesi teisminių procesų patirtimi. Šiuo atveju svarbu suprasti, kad teismo sprendimas nemažai priklauso ne tik nuo ieškovo tinkamo pasirengimo ir ieškinio pagrįstumo, bet ir nuo visų sandorio sąlygų ir atsiskaitymo vėlavimo aplinkybių, galiausiai - nuo kaltininko (atsakovo) teisinio išprusimo. Todėl toliau pateiktus argumentus reikėtų vertinti tik kaip bendrus principus. Kiekvieną situaciją būtina nagrinėti individualiai.

Vykdymo Procesas

Vykdymo procesas daugeliu atvejų prasideda antstolio siunčiamu raginimu susimokėti skolą geruoju iki tam tikro termino. Tačiau įstatyme yra įtvirtina keletas išimčių. Pagal Civilinio proceso kodekso 661 straipsnį raginimas įvykdyti sprendimą nesiunčiamas, jeigu sprendimo įvykdymo terminai nurodyti įstatymuose arba vykdomajame dokumente.

Sprendimų vykdymo instrukcijos 5 punkte įtvirtinta, kad skolos ir išieškojimo išlaidų suma pirmiausia nukreipiama į skolininko banko sąskaitoje esančias pinigines lėšas. Jeigu per 30 dienų skola ir jos išieškojimo išlaidos iš sąskaitoje esančių lėšų, neišieškomos, antstolis gali pradėti vykdyti išieškojimą bendra tvarka.

Tais atvejais, kai nėra galimybių įteikti skolininkui raginimo siunčiant paštu, jis įteikiamas viešo paskelbimo būdu - paskelbiamas oficialioje interneto svetainėje www.antstoliai.lt . Skolininkui neįvykdžius prievolės per raginime nustatytą terminą, antstolis pradeda jo turto paiešką. Šių veiksmų apimtis priklauso nuo skolos dydžio, skolininko veiklos specifikos ir turimų žinių apie skolininką.

Visoms kredito įstaigoms elektroninio ryšio priemonėmis pateikiamas antstolio nurodymas apriboti disponavimą piniginėmis lėšomis arba priverstinai nurašyti skolininko pinigines lėšas. Asmens turimoms sąskaitoms pradedami taikyti reikiami suvaržymai.

Susisiekus su Nekilnojamojo turto registru, taip pat yra patikrinama, kokį nekilnojamąjį turtą turi skolininkas. Jeigu skolininkas yra fizinis asmuo, tikrinami ir duomenys apie jo darbovietę bei gaunamas pajamas. Per Valstybės įmonę „Regitra“ aiškinamasi, ar skolininkas neturi savo vardu registruotų transporto priemonių.

Jeigu nustatoma, kad fizinis asmuo jokio nuosavo turto neturi, gali būti tikrinama ir jo sutuoktinio (-ės) turtinė padėtis, nes skolos gali būti išieškomos ir iš sutuoktinio turte esančios skolininko turto dalies. Priklausomai nuo individualių skolininko savybių, gali būti kreipiamasi informacijos ir į kitus registrus.

Jeigu nustatoma, kad nei turto, nei pinigų tikrinimo metu skolininkas neturi, antstolis paprastai atlieka pakartotinius turtinės padėties patikrinimus. Kai surandamas asmens turtas, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą, skelbiamos šio turto varžytynės.

Skolininkas gali jų išvengti, jeigu pats susiranda areštuoto turto pirkėją ir iki varžytynių paskelbimo pasiūlo jį antstoliui. Tokiu atveju turtas parduodamas skolininko pasiūlytam asmeniui ir skola padengiama be varžytynių.

Pardavus turtą skolininko pasiūlytam pirkėjui arba realizavus jį varžytynėse, gautos piniginės lėšos paskirstomos išieškotojams. Kai ilgai nerandama skolininko turto ir pajamų, antstoliui pateiktas vykdomasis dokumentas gali būti grąžinamas išieškotojui.

Teismo sprendimų pagrindu išduoti vykdomieji raštai gali būti pateikti vykdyti per penkerius metus nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo. Tačiau tam tikrais atvejais nustatyti trumpesni terminai. Pvz., jeigu vykdomieji dokumentai išduoti dėl nesumokėtų administracinių baudų, jeigu jie išduoti ne teismų, bet kitų institucijų pagal ne ginčo tvarka priimtus sprendimus.

Vienintelė išimtis - teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių, kurią kreditorius iš karto gali pateikti antstoliui. Visais kitais atvejais priimtų sprendimų pagrindu teismas išduoda išieškotojui atskirą vykdomąjį raštą. Išieškotojas turi teisę pateikti tokį vykdomąjį dokumentą jo paties pasirinktam antstoliui, veikiančiam toje teritorijoje, kurioje yra skolininko turto, gyvenamoji ar darbo vieta.

Priverstinio vykdymo priemones, kurios taikomos skolininkui neįvykdžius teismo sprendimo per raginime nustatytą terminą, numatytos Civilinio proceso kodekso 624 straipsnyje.

Struktūriškai vykdymo išlaidos yra skirstomos į dvi sudedamąsias dalis. Viena dalis - vykdomosios bylos administravimo išlaidos (būtinos ir papildomos), susijusios su atskirų vykdymo veiksmų atlikimu. Kita - atlygis antstoliui už vykdomojo dokumento ar jo dalies įvykdymą.

Būtinas vykdymo išlaidas antstoliui privalo sumokėti išieškotojas, pateikdamas vykdyti vykdomąjį dokumentą. Išieškojus pinigines lėšas, pirmiausiai dengiamos visos išieškotojo patirtos vykdymo išlaidos. Kartu dengiama ir antstolio atlyginimo dalis, kuri yra proporcinga išieškotos sumos dydžiui.

Teisės aktai įtvirtina išimtis, kada išieškotojas negali reikalauti, kad jo patirtos vykdymo išlaidos būtų dengiamos iš skolininko lėšų. Dažniausiai vykdymo išlaidos išieškotojui nekompensuojamos tada, kai išieškojimas nutrūksta dėl išieškotojo kaltės.

Mokesčių Mokėtojo Galimybės Atidėti Mokėjimo Terminus

Mokesčių mokėtojas gali prašyti mokesčių administratoriaus atidėti (iki vienerių metų) arba išdėstyti mokestinių nepriemokų ir baudų už administracinį nusižengimą mokėjimo terminus. Mokestinės nepriemokos išdėstymas galimas ne daugiau kaip 5 metams nuo prašymo pateikimo mokesčių administratoriui dienos, bet ne anksčiau nei nuo mokestinės nepriemokos susidarymo dienos.

Baudos už administracinį nusižengimą mokėjimas gali būti išdėstytas ne ilgesniam kaip dvejų metų laikotarpiui, skaičiuojant nuo Administracinių nusižengimų kodekso 675 straipsnio 2 dalyje numatyto baudos sumokėjimo termino dienos.

Sprendimas atidėti ir (ar) išdėstyti mokestinę nepriemoką ar baudos už administracinį nusižengimą mokėjimą (FR0285) priimamas per 20 darbo dienų nuo prašymo ir visų prašymui nagrinėti reikiamų dokumentų pateikimo dienos. Mokestinės paskolos sutartis (FR0284) turi būti sudaryta ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo sprendimo priėmimo.

Jei sprendimas atidėti ir (ar) išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimą priimtas su papildoma sąlyga, mokesčių mokėtojas privalo įvykdyti papildomą sąlygą per 20 darbo dienų nuo sprendimo atidėti ir (ar) išdėstyti mokestinę nepriemoką priėmimo dienos. Mokesčių mokėtojas motyvuotu prašymu gali prašyti šį terminą pratęsti iki 40 darbo dienų.

Dokumentai priimami elektroniniu būdu per Valstybinės mokesčių inspekcijos portalo Mano VMI sritį.

Geriausias būdas išvengti streso ir papildomų išlaidų - tinkamas mokėjimų vykdymas, tačiau pasitaiko atvejų, kai pradelsiamas prievolių vykdymo terminas ar jos visai nevykdomos. Jei kreditorius geranoriškas, gali būti sudaroma atskira sutartis dėl skolos sumokėjimo sąlygų: išdėstomi mokėjimai ar atidedamas mokėjimo terminas.

Naudinga žinoti, kad skolininkas gali pasinaudoti skolos perkėlimo institutu, t. y. Jeigu laišką siunčia kreditorius, reikia su juo nedelsiant susisiekti.

Svarbiausia žinoti, kad skolos išieškojimo išlaidas skolininkas turi apmokėti tik tuo atveju, jei yra teismo sprendimas ir išieškojimą pagal jį vykdo antstolis. Antstoliai negali ir nepradės išieškoti skolų vien tik gavę skolų išieškojimų įmonės laišką - visais atvejais pirmiausia turi būti priimtas teismo sprendimas ar gautas kitas vykdomasis dokumentas.

Kai kreditorius skolą administruoti perleidžia atitinkamai įmonei, skolininkai dėl tokios įmonės veiklos neturi patirti papildomų išlaidų. Dažnu atveju skolų išieškojimo įmonės nurodo įvairių patirtų išlaidų sąnaudas, pavyzdžiui, už registruotų pranešimų, trumpųjų žinučių siuntimą, skambučius skolininkui ar užklausų registro tarnyboms teikimą.

Jei kreditorius kreipiasi į teismą, skolininkas dar turi galimybę susitarti su kreditoriumi ir išvengti vykdymo išlaidų, kurios susidarytų perdavus teismo procesinį sprendimą vykdyti antstoliui. Kuo ilgiau trunka išieškojimas, tuo labiau išauga ir vykdymo išlaidos, tad net jei išieškojimą vykdo antstolis, skolininkas turėtų būti aktyvus, bendradarbiauti su antstoliu ir stengtis kuo greičiau grąžinti skolą, taip pat informuoti antstolį apie savo turtinę padėtį, pajamas.

tags: #lat #bendraturciui #ivykdzius #prievole #terminas