Nekilnojamojo turto brokerio laisvoji profesija: privalumai ir trūkumai

Šiandien internetas tapo bene pagrindine ir patogiausia informacijos perdavimo bei komunikavimo priemone, žmonių bendravimo kanalu. Auga ir elektroninė komercija - įvairių prekių pardavimas elektroninėse parduotuvėse, aukcionai. 2005-aisiais metais elektroninė komercija įsitvirtino didžiuosiuose Vakarų Europos miestuose ir kai kuriose Rytų Azijos šalyse, tokiose kaip Pietų Korėja.

Tenka pripažinti, jog dauguma tiek didesnių, tiek ir mažesnių kompanijų reklamuoja bei siūlo savo prekes, paslaugas internetu. Visgi, Eurobarometro vartotojų nuomonės tyrimo duomenimis, namuose apsiperkantys vartotojai dažniausiai renkasi savo vietos rinką. Remiantis Europos Komisijos atliktais tyrimais, net 71 proc. Europos gyventojų teigia, jog perkant iš kitos Europos Sąjungos narės, sunku patenkinti skundus dėl prekių kokybės, taip pat 68 proc. baiminasi sukčiavimo.

Magistrinio darbo tema aktuali tuo, jog per keliolika metų informacinių technologijų bei interneto vaidmuo visuomenėje labai padidėjo įvairiose srityse, o tai sukėlė nemažai permainų ir komercijoje. Greta tradicinės komercijos atsirado ir elektroninė, nulemta būtent interneto galimybių. Dėl šios priežasties Lietuvoje turėtų būti suformuota visa teisinė bazė elektroninės komercijos įgyvendinimui bei vystymuisi, sudaryta palanki aplinka jai plėtotis. Elektroninę komerciją reglamentuojantys dokumentai turėtų atitikti tarptautinę elektroninės komercijos verslo praktiką.

Teisinis reglamentavimas turėtų skatinti elektroninės komercijos plėtrą, o ne ją stabdyti. Darbe analizuojami Europos Sąjungos bei Lietuvos Respublikos teisės aktai. Magistro baigiamąjį darbą sudaro įžanga, keturios dalys bei išvados. Kai kurios darbo dalys suskirstytos į poskyrius.

Elektroninės komercijos samprata ir dalyviai

Nėra unifikuoto elektroninės komercijos apibrėžimo, skirtingi autoriai, skirtingos valstybės pateikia skirtingus elektroninės komercijos apibrėžimus, todėl tikslinga pateikti bent kelis šios sąvokos apibrėžimus. Įvairiuose šaltiniuose pateikiami apibrėžimai labai skiriasi: vieni į sąvoką įtraukia visas elektroniniu būdu atliekamas komercines transakcijas, kiti elektroninę komerciją supranta tik kaip tokias transakcijas atliekamas internetu (kitaip tokią komerciją galima pavadinti internetine komercija).

Elektroninė komercija - verslo operacijos, kurios sandorius sudaro per internetą ar kokį kitą globalų atvirą tinklą, taip pat sandorio sudarymo ir vykdymo priemonės, kuri iki 1995 m. buvo adekvati tokioms komercijos formoms kaip verslas telefonu, faksu, EDI ir pan. Daugeliui žmonių elektroninė komercija yra veiklos vykdymo internete sinonimas. Vis dėlto, elektroninė komercija žymiai daugiau nei vien tai - ji apima visas ir bet kokias verslo transakcijas, kurios vykdomos elektroniniu būdu turint tikslą padidinti rinkos funkcionavimo efektyvumą.

Pasak Ch. Swindellso, elektroninė komercija suprantama kaip bet kokie veiksmai, atlikti kokio subjekto, kurie reikalauja, kad finansiniai sandoriai būtų atlikti globaliuose tinkluose, tokiuose kaip internetas. Elektroninė komercija yra elektroninio verslo dalis ir apima pardavimo, pirkimo, paslaugų veiklą, atliekamą elektroninės terpės (dažniausiai interneto, bet ne visada) pagalba. Į šį apibrėžimą įtraukiamos tiek pirkimo - pardavimo, tiek ir visos kitos transakcijos, kurios atliekamos ne tik internetu, bet ir kitokiomis elektroninėmis priemonėmis. Pagal šį apibrėžimą galima teigti, jog dauguma autorių visgi lieka tos nuomonės, kad elektroninė komercija neapsiriboja vien tik internetu.

Elektroninei komercijai, kaip ir kiekvienai kitai, reikia keturių dalykų: pirkėjo, pardavėjo, jų susitikimo vietos (pvz.: elektroninės parduotuvės) ir pinigų. Įmonės, namų ūkiai, atskiri gyventojai, valstybinės institucijos ir kitos įstaigos yra elektroninės komercijos dalyviai: vieni siūlo prekes ir paslaugas, o kiti jas perka. Teisine prasme elektroninės komercijos dalyviai visiškai nesiskiria nuo tradicinės komercijos dalyvių. Elektroninėje komercijoje yra dvi pagrindinės šalys: pirkėjas ir pardavėjas.

Pardavėjas

Internetiniai pardavėjai labai panašūs į tradicinius pardavėjus: jie turi savo sandėlius, rūpinasi prekės kiekybe bei kokybe, rūpinasi produktų pristatymu, reklamuoja savo prekes (tam pasitelkdami ir internetą), tokiu būdu padidindami savo produktų pardavimus parduotuvėse ar per katalogus. Pardavėjas turi turėti galimybę susipažinti su savo teisine padėtimi, nes kitaip jis tiesiog gali atsisakyti dalyvauti elektroninėje komercijoje. Dažniausiai internetinis pardavėjas - įmonė, kuri didžiausią pelno dalį gauna iš online produktų pardavimo.

Pirkėjas

Vartotojui, kaip silpnesniajai šaliai, turėtų būti užtikrinama didesnė apsauga, lyginant su profesionaliais komerciniais subjektais.

Elektroninės komercijos rūšys

Yra keletas elektroninės komercijos rūšių:

• Verslas verslui (B2B - business to business). Pati sėkmingiausia elektroninės komercijos dalis, apima apie 85 proc. visos komercijos.
• Verslas vartotojui (B2C - business to consumer). Pavyzdys: knygynas internete. Sudaro apie 10-15 proc.
• Verslas valstybinėms institucijoms (B2G - business to government).
• Vartotojas vartotojams (C2C - consumer to consumer).
• Vartotojai verslui (C2B - consumer to business).
• Vartotojas valstybinei institucijai (C2G - consumer to government).
• Valstybinės institucijos verslui, vartotojams ir kitoms valstybinėms institucijoms (G2B/C/G - government to business/ consumer/ government). Kitaip dar žinoma kaip elektroninė vyriausybė.

Galima išskirti dvi pagrindines elektroninės komercijos rūšis: B2B ir B2C. Taigi, daugeliu atveju ir daugeliu požiūrių pats svarbiausias elektroninės komercijos skirstymas yra į B2B ir B2C. Šias sandorių prigimtis ir pobūdis.

Elektroninės komercijos privalumai ir trūkumai

Privalumai

• Globalumas. Elektroninės komercijos šalims nebūtinas fizinis kontaktas, dažnai sandoriai sudaromi dalyviams būnant skirtinguose miestuose ar net valstybėse.
• Didesnis vartotojų ratas. Pardavėjas turi galimybę siūlyti savo prekes bei paslaugas daug didesniam vartotojų ratui nepatiriant kaštų, kurie būtų neišvengiami tradicinės komercijos atveju.
• Didelis prekių pasirinkimas. Pirkėjas tuo tarpu gali išsirinkti bei įsigyti prekes iš didesnio asortimento ir neišeinant iš namų, t.y. be eilės.
• Maži verslo vykdymo kaštai. Įmonės, naudodamos elektroninę komerciją, labai sumažina savo išlaidas, pavyzdžiui: sumažinamos popieriaus, rašalo išlaidos ir pan.
• Efektyvumas laiko atžvilgiu. Elektroninė komercija yra realaus laiko komercija, bet kuriuo paros metu ir bet kurioje vietoje galima suteikti savo esamam ir būsimam klientui visą informaciją apie produktus, konsultuoti rūpimais klausimais ir pan.

Elektroninės komercijos pagalba greitai ir tiksliai bendraujama su klientais, patogesnis jų aptarnavimas, taupomi ištekliai, vienoje vietoje siūlomas didesnis prekės ir paslaugų pasirinkimas, patogesnė prekių tiekimo sistema, atsiveria naujos verslo galimybės ir t.t. Privalumus pagal šalis vaidmenį galima skirstyti į kliento (pvz.: tokie privalumai kaip: operacijas galima atlikti iš bet kurios vietos, suteikiamas didesnis pasirinkimas ir pan.) ir pardavėjo (pvz.: elektroninė komercija padeda rinkti tiesioginę informaciją apie savo klientus, išnaudoti nestandartines ir patogias nišas ir pan.) požiūrius.

Apibendrinant elektroninės komercijos privalumus galima teigti, jog elektroninė komercija mažina įmonės kaštus, todėl pirkėjas gauna produktus mažesnėmis kainomis.

Trūkumai

• Saugumo problemos. Elektroninė komercija dar nėra pakankamai saugi, todėl būtinas didesnis saugumas.
• Infrastruktūra. Valstybė, priimdama teisės aktus, susijusius su elektronine komercija, specialiais norminiais teisės aktais, turi prisidėti prie nuolatinės infrastruktūros plėtros.
• Sandorių skaidrumo stoka. Sunku identifikuoti kitus elektroninės komercijos dalyvius.
• Anonimiškumas. Šis reiškinys dar vadinamas internetiniu anonimiškumu.
• Kaina. Elektroninės komercijos įdiegimas ir vystymas, jos tolesnis palaikymas kainuoja.
• Sukčiavimo galimybės. Palanku nesąžiningiems verslininkams.

Tyrimai, atlikti anglų firmos "Armor Group" 2000 metų pradžioje parodė, kad 35 proc. brangių prekių, parduodamų virtualiose parduotuvėse, yra piratinės. Pasak dr. Dariaus Štitilio, elektroninei komercijai palanki teisinė aplinka Europoje buvo pradėta kurti Europos Komisijai parengus ir priėmus direktyvas elektroninės komercijos, elektroninio parašo, vartotojų teisės apsaugos sudarant sutartis per atstumą, finansinių paslaugų ir elektroninių mokėjimų klausimais.

Teisinis reglamentavimas

2000 m. birželio 8 d. priimta direktyva dėl elektroninės komercijos, teisinis aspektas vidaus rinkoje (Elektroninės komercijos direktyva) Nr. Pagrindinis uždavinys - laisvo informacinės visuomenės paslaugų judėjimo tarp valstybių narių užtikrinimas. Direktyvos 2 straipsnyje apibrėžiamos tokios sąvokos kaip informacinės visuomenės paslaugos, paslaugos teikėjas, paslaugos gavėjas, vartotojas ir kt. Direktyvoje informacinės visuomenės paslaugos apibrėžiamos taip - tai paslaugos, apibūdintos Direktyvos 98/34/EB su pakeitimais, padarytais Direktyva 98/48/EB, 1 straipsnio 2 dalyje. Remiantis šia direktyva, informacinės visuomenės paslaugos apibrėžimas aprėpia bet kokią paslaugą, paprastai teikiamą už atlygį per nuotolį, elektroninėmis priemonėmis, atskiru paslaugos gavėjo prašymu duomenims apdoroti ir saugoti.

Pavyzdžiui, prekių pardavimui internetu, tokioms paslaugoms nepriskiriama tokia veikla kaip paprastas prekių pristatymas arba paslaugų teikimas ne per tinklą. Televizijos transliavimas ir radijo transliavimas nėra informacinės visuomenės paslaugos, nes teikiamos ne pagal pareikalavimą. Būtent ir reikėtų akcentuoti, jog tai yra pagal individualų užsakymą teikiamos paslaugos. Įsisteigęs paslaugos teikėjas - tai paslaugos teikėjas, kuris užsiima komercine veikla per nuolatinę buveinę, kuri buvo įsteigta neribotam laikui. Komerciniais pranešimais nelaikoma informacija, kurią gavus galima tiesiogiai pasiekti įmonės veiklą, pavyzdžiui, elektroninio pašto adresas ir pan. Ši sąvoka įtvirtina reikalavimus informacinės visuomenės paslaugų teikėjams. Reikalavims, taikoms paslaugoms, kurios neteikiamos elektroninėmis priemonėmis.

Direktyvos 3 straipsnis nustato taisyklę, pagal kurią valstybės narės turi garantuoti, jog informacinės visuomenės paslaugos teikėjas, įsisteigęs jos teritorijoje, laikytųsi nacionalinių nuostatų, kurios patenka į koordinuojamą sritį. Valstybės narės negali, dėl priežasčių, kurios susijusios su koordinuojama sritimi, riboti informacinės visuomenės paslaugų teikimo laisvę iš kitos valstybės narės. Tai galima padaryti norint apsaugoti valstybės ar visuomenės saugumą bei sveikatą, vartotojus, taip pat baudžiamosios teisės nusikaltimų prevencijos, tyrimo, atskleidimo tikslais, kovai su neapykantos skatinimu dėl rasės, lyties, religijos ir pan. Šiems nurodytiems tikslams. Toks apribojimas turi būti proporcingas siekiamiems tikslams. Prieš imantis šios priemonės, valstybė turi paprašyti, jog valstybė narė, iš kurios kyla informacinės visuomenės paslauga, imtųsi kokios nors priemonės. Svarbi direktyvos nuostata yra susijusi su paslaugos teikėjams keliamais reikalavimais. Tuo atveju, jei paslaugos teikėjas yra PVM mokėtojas, turėtų būti nurodomas PVM mokėtojo kodas.

Ši nuostata yra pakankamai svarbi, kadangi taip paslaugos gavėjas ar vartotojas gali susipažinti su paslaugos teikėju, gauti šiokią tokią informaciją apie jį, siūlomas prekes bei kainas, ir visa tai sukelia paslaugos gavėjo, vartotojo pasitikėjimą teikėju. Reklaminiai konkursai ar žaidimai, jei jie leidžiami įsisteigusio paslaugos teikėjo valstybėje narėje, privalo būti aiškiai apibrėžti, identifikuojami, ir sąlygos dalyvauti juose turi būti aiškios, lengvai prieinamos ir nedviprasmiškai pateiktos. Direktyva bando sureguliuoti ir nelaukto komercinio pranešimo problemą. Valstybės narės yra įpareigotos savo teisės aktuose nustatyti taisykles, pagal kurias nelauktas komercinis pranešimas būtų aiškiai ir nedviprasmiškai identifikuojamas, kitaip tariant iškart nustatomas. Siunčiantys neužsakytus komercinius pranešimus elektroniniu paštu, turėtų nuolat tikrinti išsiregistravimo registrus, kuriuose registruojasi asmenys, nenorintys gauti neužsakytos komercinio pobūdžio pranešimų. Taigi vartotojas turi teisę atsisakyti tokios paslaugos ir siųsti nelauktą komercinį pranešimą užsiregistravusiems tokiame registre asmenims būtų draudžiama.

tags: #laisvoji #profesija #nekilnojamojo #turto #brokeriai