Laisvasis turtas viduramžiais: santuoka, visuomenė ir baltų kraštų ypatumai

Viduramžiai - tai laikotarpis, kuris apima tūkstantmetį nuo Vakarų Romos imperijos žlugimo iki Didžiųjų geografinių atradimų. Šis laikotarpis pasižymėjo dideliais socialiniais, ekonominiais ir kultūriniais pokyčiais. Straipsnyje aptarsime, kaip formavosi laisvojo turto samprata, kokią įtaką tam turėjo santuokos papročiai ir teisiniai aspektai, bei kaip šie procesai atsispindėjo baltų kraštuose.

Viduramžių santuokos samprata ir teisiniai aspektai

Socialiniai pokyčiai, prasidėję XI-XII a., tokie kaip miestų augimas ar sumažėjusi valstybės įtaka Bažnyčiai, lėmė ir ankstesnių socialinių tradicijų pokyčius. Kaip knygoje „Law and Revolution: The Formation of the Western Legal Tradition“ nurodo žymus teisininkas Haroldas J. Bermanas, viduramžiškoji ir iki-krikščioniškos Europos santuokos samprata labai skyrėsi ir pirmaisiais amžiais po Romos imperijos žlugimo tarp jų vyko tam tikra idėjinė kova. Vienoje pusėje buvo gentiniai papročiai su priverstinėmis vedybomis, kai kur poligamija, o kitoje - monogamija ir, bent jau teoriškai, vedybos laisva valia. Tuo pačiu, reikėjo naujai teisiškai apibrėžti, kas yra galiausiai turėtų būti laikoma ta legalia ir legitimia santuoka. Kaip pagrindinis reikalavimas akcentuota jau ir čia paminėta laisva valia.

Taip pat kelti ir kiti reikalavimai susiję su amžiumi bei kraujo ryšiais: merginos gali tekėti sulaukusios bent dvylikos, o vaikinai vesti anksčiausiai būdami 14 metų; jaunųjų negali sieti artimesni nei penktos kartos giminystės ryšiai (iki 1215 m. tuoktis negalėdavo giminės per septynias kartas). Vis dėlto vaikų pa(si)žadėjimas tiek aristokratų, tiek valstiečių sluoksniuose buvo toli gražu ne retas reiškinys. Nors esama pavyzdžių, kuomet sutrukdyta keturmečių vestuvėms, sulaukus septynerių tokio laimingo išgelbėjimo tikėtis buvo sunkiau, mat į tokio amžiaus vaikų santuokas jau žvelgta atlaidžiau. Taip pat vedybos leistos tarp skirtingų socialinių grupių atstovų, pavyzdžiui, laisvojo valstiečio ir baudžiauninkės. Čia reikia pastebėti, kad pačių vedybų metu dvasininko dalyvavimas privalomu padarytas tik Naujųjų laikų pradžioje, XVI a. Iki tol (nuo 1215 m. Laterano susirinkimo) vienintelė iškelta sąlyga, kad pasižadant turi dalyvauti bent koks nors liudininkas, kas taip pat ne visada būdavo įgyvendinama.

Po pasižadėjimo vienas kitam turėdavo įvykti ir copula carnalis, t.y. fizinė sueitis. Be jos santuoka galėjo būti laikoma negaliojančia. Taip pat reikia pabrėžti, kad kaip vedybinė priesaika, taip ir lytinis aktas negalėjo būti atliekamas per prievartą, o tik su kitos pusės sutikimu. Antraip vedybos laikomos nepanaudotomis (t.y. ir negaliojančiomis). Be šio vedybų proceso užbaigimo (tad ir impotencijos atveju), jungtuves buvo galima anuliuoti ir laikyti negaliojančiomis.

Trys žingsniai link galiojančios santuokos:

1. Pasižadėjimas susituokti ateityje. Kitaip tariant susižadėjimas, kurį abipusiu sutarimu galima nutraukti.
2. Vedybinių pažadų davimas dabartyje, dalyvaujant liudininkui. Tai jau yra santuokinis kontraktas tarp jaunavedžių.
3. Laisvanoriška fizinė sueitis, panaudojanti (ir legitimuojanti) santuoką.

Be šių punktų nepaisymo, tarp kitų priežasčių, kurios taip pat laikytos pakankamomis sąjungos anuliavimui buvo ir vienos iš pusių tikrosios tapatybės nuslėpimas, kokių nors rimtų fizinių trūkumų ar kitos reikšmingos informacijos nutylėjimas, vienos iš pusių nebuvimas krikščionimi (eretikai ir ekskomunikutieji legaliai tuoktis galėjo). Be to, nors laisvas sutikimas tuoktis buvo būtina sąlyga, jos, aišku, ne visuomet buvo laikomasi. Šeimos dažnai susitardavo, ką už ko išleis, atsižvelgdamos į turtinius-ekonominius interesus. Kaip anglų vienuolis ir kronikininkas Robertas Mannyngas rašo Handlyng Sinne, vedybos dėl turto (pavyzdžiui, galvijų) yra neteisingos ir teks dėl to gailėtis. Tad nors bendrai idėjų lygmenyje laisvanoriškumo svarba ir pabrėžta, praktiškai į ją, kaip ir į kitus teisinius principus, atsižvelgiama buvo toli gražu ne visada.

Vedybos iš paprotinės pusės

Vedybas ne iš teisinės, o iš paprotinės pusės apžvelgia Frances ir Joseph Gies. Anot jų, kaimuose tradiciškai įžadai buvo duodami prie bažnyčios durų, tačiau nemažai būdavo duodama ir kitur: miškuose, laukuose, namuose, užeigose ar, galų gale, lovose. Esant tokiai plonai ir sunkiai nubrėžiamai ribai tarp vedybinio ir nevedybinio gyvenimo, bent jau kaimuose į nesantuokinius ryšius buvo žiūrima pakankamai liberaliai. Tiesa, už tai būdavo skiriamos baudos, bet tokie santykiai dažnai paprasčiausiai niekam nerūpėdavo ir vėliau už tokios informacijos slėpimą ar pražiūrėjimą baudas gaudavo su teisės priežiūra susiję asmenys.

Daug nepalankiau buvo žiūrima į svetimavimą bei bigamiją, kadangi tai kėlė tiesioginį pavojų jau esamoms šeimoms. Daugpatystė jau buvo laikoma pakankama priežastimi santuokos anuliavimui, tačiau bendrai skyrybų atvejai tarp valstiečių pasitaikydavo retai. Viena iš to priežasčių buvo ir procedūrų kainų neįkandamumas, jei skirtasi dėl menkesnių antrosios pusės prasikaltimų. Kiek kitokia tradicija susiklostė tarp turtingesniųjų klasių atstovų, mat čia teisiniai veiksmai vaidino daug didesnį vaidmenį. Pirma reikėdavo priimti susitarimą dėl kraičio, kas šiuo atveju buvo ypač aktualu dėl to paties tarpšeimyninio vestuvių planavimo iš išskaičiavimo. Tuomet pora turėdavo susižadėti, duodama priesaiką į ateitį. Vestuvių metu ji kartojama, tačiau jau kalbant esamuoju laiku. Nors privalomo reikalavimo ceremonijoje dalyvauti dvasininkui vis dar nėra, tačiau paprastai vedybos nuo bažnyčios neatsiejamos ir prisiekiama kunigo akivaizdoje. Žinoma, po to jau seka vestuvinis pokylis.

Valstiečių ir amatininkų turtas baltų kraštuose

Valstiečiai ir amatininkai nuo pat ankstyvųjų metalų epochos buvo pagrindiniai baltų visuomenės luomai. Jų susiformavimą lėmė ariamosios žemdirbystės plitimas, naujų dirbamos žemės plotų įsisavinimas, balų rūdos apdirbimu paremta metalurgija. Ypatingą svorį ankstyvaisiais viduramžiais įgavo amatininkai, dirbę spalvotosios metalurgijos srityje. Baltų gentyse tuo metu įsigali dvilaukė ir primityvi trilaukė, o nuo XII a. vyrauja pūdyminė žemdirbystė. Atsirado sukamosios girnos, įvairesnių norago formų (pvz., Maišiagalos piliakalnyje), o XII a. ir naujas arimo įrankis - dvidantė žagrė. Ankstyvaisiais viduramžiais baltuose buvo išrastas geležinis pjautuvas su dantukais, naudotas net iki XX a. pradžios. Tai leido greta sodybų esančias pievas skirti vasaros ganymui, o žiemai paruošti daugiau šieno, išlaikyti reikiamą arklių, karvių ir smulkiųjų galvijų ūkį. Vis dėlto derlingumas dar buvo nedidelis: 4-6 asmenų šeimai išmaitinti reikėjo įdirbti ir apsėti apie 11 ha žemės. Daugelyje to meto piliakalnių randama suanglėjusių grūdų (net 20 rūšių rasta Maišiagaloje).

Lenkų metraštininkas V. Kadlubekas mini, kad Lenkijos karalius Kazimieras Teisingasis 1192 m. Baltų žemėse ėmė formuotis individualių šeimų ir individualių ūkių sistema. Užsimezgė viduramžių Europai ir Skandinavijos kraštams būdingas visuomenės modelis. Tai matyti iš minėtos Egilio sagos, aprašančios visą kuršio ūkį. Nuosavybė buvo sutelkta atskirų ūkių savininkų, o ne visos bendruomenės rankose. Baltų žemdirbių bendruomenių raida pasuko germanišku, o ne slavišku keliu. Privati nuosavybė skatino iniciatyvą, lėmė raidos intensyvumą. Tokio tipo žemdirbių visuomenės vystėsi sparčiau. Eiliniai bendruomenininkai (laukininkai) tuo metu sudarė gyventojų daugumą. Bendruomenės struktūrą sąlygojo ne giminystė, bet gyvenamoji vieta. Klostėsi teritorinės bendruomenės, žemės, o ankstyvųjų viduramžių pabaigoje ir žemių konfederacijos. Ne gentys, o naujo tipo teritorinės bendruomenės - žemės - formavo to meto visuomenės struktūrą.

Individualaus ūkio formavimasis skatino amatų raidą. Jų paslaugų ir produkcijos reikėjo vis platesniems visuomenės sluoksniams. Karių, jų vadų, to meto kunigaikščių ir karalių ginkluotė, prestižiniai daiktai, auganti prekyba, pilių ir protomiestų statyba IX-XIII a. Tuo metu dvigubai sumažėjo geležies dirbinių gamyba. Juodosios baltų metalurgijos tyrinėtojai pastebi, kad plieno dirbiniai išstūmė geležinius, paplito naujos geležies įanglinimo technologijos. Remiantis J. IX-XIII a. ypač padaugėjo sidabro ir jo dirbinių bei sidabru ir kitu baltu metalu (alavu, cinku) puoštų žalvario papuošalų, geležinių žirgo aprangos reikmenų, kepuraičių, peilių ir kalavijų makštų, puošnių geriamųjų ragų ir kitos juvelyrų produkcijos.

Ypač išsiskiria XI-XIV a. Lietuvos ir kitų baltų žemių nobilitetui dirbusių juvelyrų produkcija. Papuošalų formose jau galime įžvelgti vietinių ir importuotų elementų derinius. Dalies pačių išraiškingiausių papuošalų formos tradicinės, bet joms suteikiamas ypatingas puošnumas. Šie gaminiai jau labai nutolę nuo eiliniams bendruomenininkams skirtų papuošalų. Įvairi ir sudėtinga metalo apdirbimo technika rodo juvelyrus specialiai kūrus nobilitetui papuošalų komplektus. Jiems skirtų papuošalų gamybai mažiau naudojama žalvario, papuošalai daromi iš sidabro, aukso arba auksuojami, inkrustuojami brangiaisiais metalais ir mineralais (kalnų krištolu, violetiniu ametistu, žaliu malachitu, šviesiai gelsvu topazu).

Baltų kraštų fenomenas - žirgų kapai - išraiškingai liudija karių ir kariaunos susidarymą. Nuo V a. žirgų kapai būdingi praktiškai visoms baltų žemėms. Tik žirgams laidoti skirti pilkapynai VII-XII a. paplito Rytų Lietuvoje (Skubėtai), atskiros žmonių kapinynų dalys žirgams laidoti paskirtos aukštaičiuose (Graužiai, Rimaisiai, Pakalniškiai, Veršvai), kapai su žirgų aukomis paplitę pietvakariniuose žemaičiuose (Pagrybis). Nuo VIII a. žirgų kapinynų atsiranda vakarinėse (prūsų) ir pietvakarinėse (jotvingių) baltų žemėse, o IX-XIII amžiais jau visame pietryčių Pabaltijyje.

Žirgų ir raitelių ginkluotė, apranga, jų papuošalų kompleksas, palyginus su šalia randamais bendruomenininkų žemdirbių kapais, išsiskiria puošnumu bei prabanga. Vyrai kariai priklausė to meto nobilitetui. Tipišką jų ginkluotę sudarė vienašmenis kalavijas (IX a. pab. - X a. pr. juos išstūmė atvežtiniai ir tradiciniai dviašmeniai kalavijai), 1-2 arba net 5 ietys, vėduoklės formos plačiaašmeniai kirviai (nuo XI a), platieji kovos peiliai (nuo VII a. žinomi žiemgalių ir žemaičių gentyse). Dar nuo II a. baltų kraštuose naudoti ir apsauginiai ginklai - mediniai skydai. Mirę kariai ir jų žirgai buvo puošniai aprengiami. Savo apranga jie taip pat labai skiriasi nuo eilinių bendruomenininkų. Karių apranga turtinga, ypač brangi diržų apdaila. Jie apkalinėti sudėtingų konfigūracijų ornamentuotomis žalvarinėmis plokštelėmis, kurios neretai būdavo padengtos sidabru. Puošnūs ir pentinai bei jų dirželiai. Kario papuošalų komplektą paprastai sudarė segė su prie jos pritvirtintais gintariniais karoliais, 1-5 žalvariniai žiedai, viena ar kelios antkaklės, masyvi apsauginio tipo „kario“ apyrankė.

Karių raitelių luomas jau ankstyvųjų viduramžių epochoje buvo paveldimas. Taip verčia manyti kapinynuose ištirti berniukų kapai. Jie laidojami kaip ir suaugę kariai: su žirgų aukomis arba aprangos dalimis, sidabru puoštomis įkapėmis, ginklais.

Šiame straipsnyje apžvelgėme laisvojo turto sampratą viduramžiais, ypatingą dėmesį skirdami santuokos papročiams ir teisiniams aspektams. Taip pat aptarėme baltų kraštų ypatumus, susijusius su žemdirbyste, amatais ir karių luomu. Šios žinios leidžia geriau suprasti viduramžių visuomenės struktūrą ir jos raidą.

Europa apie 1000 m.

tags: #laisvasis #turtas #viduramziai