Kiekvieno žmogaus gyvenime laimė yra labai svarbus dalykas ir kiekvienas jos siekia skirtingais būdais. Laimė - tai gyvenimo pilnatvės subjektyvus jausmas, kuris kyla tenkinant dvasinius, estetinius ir fiziologinius poreikius. Kiekvienam tą jausmą sukelia skirtingi dalykai: pinigai, įvairūs prabangos daiktai, darbas, bendravimas ar netgi svajonės. Tai priklauso nuo paties žmogaus.
Anot rašytojo, publicisto J. Avyžiaus: „Laimė nieko bendro neturi su turtu.“ Bet ar tai tikrai tiesa? Yra daugybė pavyzdžių, kurie įrodo, kad pinigai nėra svarbiausia vertybė, tačiau vis tiek negalima teigti, kad jie visiškai neprisideda prie žmogaus laimės.
Materialūs turtai ir laimė
Yra daugybė žmonių, kurie savo laimės neįsivaizduoja be materialinių turtų. Jiems labai svarbu turėti daug pinigų, kad galėtų nusipirkti įvairių daiktų ir paslaugų savo poreikiams patenkinti. Tokiems žmonėms dažniausiai nieko daugiau ir nereikia, visus jų poreikius patenkina turtai ir jie jaučiasi laimingi, todėl dvasinės vertybės jiems tampa nebe tokios svarbios.
Apie tai, kad turtai suteikia laimės yra rašoma ir daugelyje Lietuvių liaudies pasakų. Apie tai kalbama ir Lietuvių liaudies pasakoje "Karalaitė ant stiklo kalno". Šiame kūrinyje paprastas, truputį kvailas kaimo vaikinas veda princesę, gauna pusę karalystės ir tampa turtingu. Turtai prisideda prie jo laimės. Būdamas turtingu, jis kartu tampa ir visų aplinkinių pagarbos objektu.
Ar daugiau pinigų reiškia daugiau laimės?
Dvasinis turtas ir laimė
Samprotaujamas rašinys apie laimę ir vertybes. Laimė šiandieninėje visuomenėje suprantama skirtingai. Vieni jaučiasi laimingesni turėdami naujos klasės BMW automobilį ,tris vilas priemiestyje ir skambų vardą visuomenėje, kiti tuo tarpu džiaugsmą ir sielos pilnatvę pajaučia padėdami kitiems, sukurdami šeimą, ieškodami savo gyvenimo tikslo ir įgyvendindami svajones.
Tačiau vien svajonėmis ir gera širdimi išgyventi praktiškai neįmanoma. Turtingas žmogus leidžia sau ne svajoti, o įgyvendinti svajones. Jis pajėgia savo vaikus išleisti į šiais laikais tapusius prabanga mokslus, jis gali keliauti, pamatyti, patirti. Taip, turtas suteikia žmogui daug daugiau laisvės, tačiau ar tikrai padaro žmogų laimingesnį?
Mes kiekvienas siekiame gyventi patogiai, laisvai, turtingai ir laimingai. Tačiau galbūt tikruosius turtus mes turėtume kaupti savo viduje. Ir galbūt dvasinis turtas mus padarytų laimingesniais? Kiekvienas mes galime ir privalome pasirinkti savo kelią, savo vertybes, kitaip tariant, savo Asmeninę legendą. Kaip ir Paulo Coelho knygos pagrindinis herojus Santjagas.
Oliveris Burkemanas apie laimę
Oliver Burkeman knygoje „Priešnuodis“ teigia, kad mes, civilizacijos, kuri kaip apsėsta siekia laimės, žmonės, rodos, visai nepajėgūs šio tikslo pasiekti. Savigalbos knygos neveikia. Tik dalis daugelio modernaus gyvenimo privalumų kelia ūpą. Turtas - net kai jį sukaupi - nebūtinai reiškia laimę. Meilė, šeimos gyvenimas ir darbas streso dažnai atneša ne ką mažiau nei džiaugsmo.
Knygoje Priešnuodis britų žurnalistas ir knygų autorius Oliveris Burkemanas supažindina su neįprasta draugija - eksperimentinės psichologijos šalininkais, budistais, terorizmo ekspertais, dvasiniais mokytojais, verslo konsultantais, filosofais - kurią vienija bendras kiek netikėtas požiūris į gyvenimą.
Reali laimė vs. idealas
Tarp laimės idealo ir realaus žmonių pasitenkinimo gyvenimu visada yra didesnis ar mažesnis skirtumas. Nuo laimės, kaip idealo, turime skirti realią žmogaus laimę, kurios turinį sudaro daugumos patenkinimas ir su tuo susiję nuolatos išgyvenami teigiami jausmai, taip pat teigiamas savęs ir savo gyvenimo vertinimas.
Žmogus yra realiai laimingas, jeigu jo gyvenime teigiami įvykiai, išgyvenimai ir mintys viršija neigiamąsias ir jis, šitai įsisąmonindamas, yra iš esmės patenkintas savo gyvenimu. Netgi patirdamas daug sunkumų ir nelaimių žmogus bus realiai laimingas, jeigu savo gyvenimą apskritai vertina teigiamai ir iš esmės yra patenkintas savo likimu.
Nelaimingam gyvenimui yra būdinga neigiamų išgyvenimų, nuotaikų ir minčių persvara. Neigiami išgyvenimai nuolatos kyla, kai realioji žmogaus padėtis ir pasiekimai nedaug teatitinka jo norus ir siekius, neteikia galimybių patenkinti pagrindinius interesus, išplėtoti ir realizuoti jėgas.
Žmonės jaučiasi nelaimingi, kai patiria nesėkmes, negali realizuoti savo siekių, yra blogos nuomonės apie save, nusivilia kitais žmonėmis, sielojasi dėl jų nelaimių, savo tautos, savo tėvynės likimo.
Reikia pasakyti, kad realioji laimė yra nepaprastai individuali, intymi, tiksliai neapibrėžiama išgyvenimų visuma, tad apie laimingą ar nelaimingą gyvenimą galime kalbėti labai apytikriai. Tarp vieno ir kito neįmanoma išvesti griežtesnės ribos. Dažniausiai žmonės yra tik įvairiais požiūriais, daugiau ar mažiau kiekvienas savaip laimingi ar nelaimingi.
Vienu savo amžiaus laikotarpiu jaučiasi laimingas, kitu - nelaimingas, pasitenkinimas gyvenimu gali virsti nepasitenkinimu, ir atvirkščiai. Tik retkarčiais žmonės jaučiasi labai laimingi arba labai nelaimingi.
Kaip klostosi kurio nors žmogaus gyvenimas, kiek jis jaučiasi laimingas, lemia daug numatomų ir nenumatomų veiksnių. Iš vienos pusės žmogaus laimė priklauso nuo objektyvių jo gyvenimo sąlygų; iš kitos - nuo jo paties poelgių, siekių, pastangų, pažiūrų, t.y. Objektyvios sąlygos - tai artimoji socialinė aplinka, visuomeniniai istoriniai įvykiai bei aplinkybės, sudarančios bendrąją mūsų gyvenimo situaciją, kurią mes nedaug tegalime paveikti ar pakeisti.
Tai taip pat tie žmonės, su kuriais mums tenka bendrauti, kurie susiję su mūsų gyvenimu ir savo asmenybės bruožais, interesais, poelgiais jį paveikia. Objektyvios žmonių gyvenimo sąlygos daugeliu atžvilgių yra labai nevienodos, kas tiesiogiai ar netiesiogiai atsispindi ir jų gyvenime.
Žmonės iš prigimties yra nevienodai sveiki ir stiprūs, nevienodai gabūs ir gražūs. Vieniems tenka augti ir bręsti taikos, socialinės pažangos metais, kitiems - karų, socialinių suiručių, kultūrinės ir politinės priespaudos laikotarpiais.
Mus ir mūsų artimuosius gali ištikti netikėti įvykiai, nepasisekimai, nelaimės, kurių dažniausiai negalime nei numatyti, nei išvengti. Objektyvios aplinkybės ne kartą lemia tai, kad vieni žmonės nuo pat jaunystės patiria daugiau pasisekimų, pripažinimo, meilės, džiaugsmo, kiti, atvirkščiai, - daugiau sunkumų, liūdesio, skausmo.
Ne taip retai niekuo nekaltiems ir doriems žmonėms dėl nepalankiai susiklėsčiusių aplinkybių tenka patirti nuoskaudas, pažeminimus, skriaudas.
Albertas Camus apie laimę ir turtą
Albertas Camus savo esė rinkinyje dalinasi įžvalgomis apie gyvenimo džiaugsmą ir laimę, netgi prieštarauja visuomenei, kuri neigia laimę. Jis teigia: "Vėjelis gaivus, dangus mėlynas. Aš svaigulingai myliu šitą gyvenimą ir noriu nevaržomai kalbėti apie jį: jo dėka aš didžiuojuosi, kad man teko žmogaus dalia. Tačiau neretai man būdavo sakoma: nėra čia kuo didžiuotis. Ne, yra: šita saule, šita jūra, savo jaunatviškai plakančia širdimi, sūriu kūnu ir šita neaprėpiama erdve, kur geltonyje ir žydryje susilieja švelnumas ir didingumas. Užkariauti visa - štai kam privalau naudoti savo jėgas ir išteklius."
Camus pabrėžia, kad būti laimingam - ne gėda, nes tai nereiškia, jog esi aplenkiamas sunkumų, nesuvokiantis realybės, tiesiog labiau lepinamas aplinkybių. Tai reiškia, kad moki geriau su sunkumais dorotis ir į juos reaguoti, realybę suvoki kitaip, aplinkybes išnaudoji labiau ar sukuri parankiau. Nes jei tavo laimę sudaro saulė, jūra, ir tavo paties širdis, nėra sunku tokią laimę puoselėt.
Camus teigia, kiek nedaug mums reikia. Ir kas yra turtas. Ar ties pastaruoju žodžiu blykstelėjo koks vaizdas galvoj? Tikiuosi, kad toks: "Prieš daugelį metų savaitę gyvenau nestokodamas šios žemės gėrybių: mes miegodavome po atviru dangumi paplūdimyje, mitau vaisiais ir pusę savo laiko praleisdavau tuščioje jūroje. Tuomet patyriau tiesą, kuri visuomet skatino mane į komforto arba "įsikūrimo" požymius žiūrėti su pašaipa, susierzinimu, o kartais net su įtūžiu. Nors dabar gyvenu nesirūpindamas rytdiena, - taigi esu privilegijuotas žmogus, - tačiau turėti ką nors nemoku. Nesugebu išsaugoti to, ką turiu ir ką visada gaunu be pastangų. Man regis, ne dėl to, kad būčiau švaistūnas, o veikiau dėl savotiško godumo: aš šykštauju tos laisvės, kuri išnyksta, vos atsiradus gėrybių pertekliui."
Camus ragina: "Mes privalome vėl susiūti tai, kas sudraskyta, sugrąžinti įmanomą teisingumą taip akivaizdžiai neteisingam pasauliui, prasmingą laimę amžiaus negandos apnuodytoms tautoms. Žinoma, tai antžmogiškas darbas. Bet juk antžmogiškais ir vadinami darbai, kurie reikalauja iš žmogaus tik ilgalaikių pastangų, ir daugiau nieko."
Svajonė, tikslas - labai jau romantizuoti žodžiai, tas romantizmas turbūt ir kyla dėl to, jog mažai kas yra pakankamai atkaklūs jų siekti ir pasiekti, iki galo. Tad tai tampa kažkuo paslaptingu. O iš tiesų viskas taip paprasta. Reikia žinot, ko nori ir siekt to. Vėlgi, pabrėžiu pastarąjį "ir". Paprasta pažiūrėti, ne paprasta atlikti. Bet ir ne taip sudėtinga, kad nebūtų verta bandyti.
Camus išsako neprastą mintį: "Savo principus reikia taikyti dideliems dalykams, mažiems pakanka gailestingumo." Kartais reikia susivaldyt, patylėt, pristabdyt kilusį norą garsiai ir toli skleisti savo didžią brandžią išmintį. Ir ne dėl aplinkos, ne dėl galimos nepatogios situacijos, o dėl kito žmogaus gerovės, ir tavo paties, labai dažnai ji abipusė. Tiesiog užsimerkt ir atsimerkus viską matyt jau truputį kitaip, su daugiau supratingumo akyse. Ar nusisukt.
"Kad suprastum pasaulį, kartais reikia nuo jo nusigręžti: kad būtum naudingesnis žmonėms - kurį laiką nuo jų atsiriboti." Nusigręžti, bet nepamiršti grįžti, pabrėžčiau. Įsiklausyti į savas mintis - svarbu. Apskritai, turėt laiko apmąstymams yra patartina. Tik reiktų po to iš savų minčių išlipt į veiksmus, atsigręžt į žmogų ir pasidalint tuo, ką įgyjai per savo savotišką rekreacinę praktiką.
Camus teigia: "Tai ne simbolis. Mes nepasieksime laimės simboliais." Kaip ir svajonių romantizavimas, taip ir laimės simbolizmas yra taip subanalintas, taip pigiai parduodamas knygynuose, pilnose lentynose self-help knygų, pasak kurių, laimingas tapsi per x dienų, jei tik padarysi 1, 2, 3 veiksmus. Nejaugi. Jei nori būt laimingas, tau nereikia x dienų ar 1, 2, 3. Laimė - tai ilgalaikė būsena, pasirinkimas (ir, nuoširdžiai, kaip aš stabdau save ties kiekvienu iš šių žodžių, kad dar labiau visko nesubanalinčiau, nors vargu, ar tai įmanoma), suvokiminis dalykas. Priklausantis labiau nuo vidinių, nei išorinių procesų. Ir jūs tai kuo puikiausiai žinot.