Dokumentinis filmas „Vieno buto istorija. Vincas Mykolaitis-Putinas“ atskleidžia iki šiol nepažintą rašytojo kūrybos ir gyvenimo pusę, šviesuomenės gyvenimo sovietmečiu ypatumus. Ši juosta įneša naują požiūrį į praeities vertinimą, kurdama dokumentinį pasakojimą meninėmis priemonėmis. Apie tai - pokalbis studijoje su filmo scenarijaus autoriumi ir režisieriumi Juozu Javaičiu bei projekto „Vieno buto istorija“ prodiusere Daiva Bilinskiene.
Vincas Mykolaitis-Putinas
Vertėja, rašytoja, dramaturgė ir aktorė Diana Gancevskaitė yra žmogus, išsprūstantis iš visokių dirbtinių rėmų ir nemėgstantis skambių žodžių. Vienas pagrindinių jos bruožų yra sąžiningumas.
Dianos Gancevskaitės Įžvalgos Apie Literatūrą Ir Teatrą
Diana pristato apžvalginius straipsnius apie autorius ir jų kūrybą, verčia grožinės literatūros knygas, užsienio rašytojų interviu, spektaklius, libretus, rengia spektakliams titrus, pati daro interviu su žinomais žmonėmis.
Ji vaidino Eimunto Nekrošiaus spektakliuose, Svetlanos Proskurinos filme, 2010-aisiais buvo nominuota Auksiniam scenos kryžiui už geriausią antro plano vaidmenį E. Nekrošiaus statytame „Idiote“. 2004-aisiais su pjese „Trys vizitai“ tapo laureate Valstybinio jaunimo teatro konkurse „Ieškome lietuviško Šekspyro“. 2004-aisiais su pjese „Trys vizitai“ tapo laureate Valstybinio jaunimo teatro konkurse „Ieškome lietuviško Šekspyro“.
Neseniai pasirodė jos knyga paaugliams „Lota“. Atrodo, kad skaitomi ir rašomi tekstai sudaro didelį procentą jos kasdienybės.
D. Gancevskaitė teigia, kad tekstai vis dėlto yra didesnioji jos gyvenimo dalis, bet nebūtinai ir ne vien tie, su kuriais ji dirba. Kalbant apie grožinę literatūrą ar pjeses - jai jie yra ne šiaip tekstai, kuriuos reikia išversti ar sukurti. Jie atsineša plačiausius kontekstus, ir kartais daugiau laiko praleidžia susipažindama su tais kontekstais (o tai vėlgi - tekstai), tiesiog nuplaukdama į tolius, nei iš tiesų versdama ar rašydama.
Jei nuoširdžiai, kartais pajuntu stačiai egzistencinį nuovargį nuo tekstų - savo, kitų, verčiamų, rašomų. Kai atrodo, kad negali surasti tinkamų žodžių, sakinių skambesio, kurie tikrai atspindėtų originalą.
Ji svarsto, kad galbūt galėtų neversti, nerašyti, jei niekam nebereikės. O tekstų trūkumo ar nebuvimo tikriausiai niekuo nebeužpildytų.
„Lota“ yra pirmoji jos parašyta knyga. Tam tikra prasme, kai ji galiausiai pasirodė, jai atlėgo - lyg keletą metų būtų jautusi skolą Lotai kaip žmogui, neleisdama jai prabilti. Ir štai pagaliau sukaupė drąsą.
Po knygos išleidimo nedaug kas pasikeitė. Pasirodžius „Lotai“ labiausiai vargino ir baimino tai, kad reikia fotografuotis, ką nors ta tema pasakyti. Svarbu, kad tokie atsiliepimai nėra grįsti vien draugyste ar noru įsiteikti - tai greičiau jos lauko, kuris vienaip ar kitaip yra kultūrinis, kūrybinis, profesionalų įžvalgos.
D. Gancevskaitė teigia, kad „Lotoje“ glūdi daug jos pačios, bet ji pasibeldė kaip kitas žmogus, jaunas, bręstantis žmogus, su dalykais, kurie ir jai ne visi ir ne visai pažinūs. Iš dalies ji atsirado ir kaip savotiškas pasipriešinimas vyraujančiai kalbai paauglių literatūroje, pasakojamajam stiliui, kartais pritrūkstančiam autentiškumo.
Literatūroje ją žavi tikri kūrėjai. Kiekvienas tokį sutikęs (t. y. perskaitęs tokio rašytojo kūrinį), jį atpažįstame.
D. Gancevskaitės didžiausias autoritetas buvo ir tebėra Eimuntas Nekrošius.
Į E. Nekrošiaus „Meno fortą“ ji papuolė kone atsitiktinai - juk nesimokė aktorystės, pernelyg nesidomėjo profesionaliu teatru. Tuomet jai buvo devyniolika.
Po kurio laiko ji gavo pranešimą, kad yra priimta į dirbtuves. Dvi savaites, užuot sėdėjusi VU paskaitose, vaikščiojo į „Meno fortą“ - į kažkokį stebuklingą, kitokį būvį, kokio net neįsivaizdavo esant. Ten buvo kalbama apie teatrą, spektaklius, etiudus - daug ką girdėjo pirmą kartą gyvenime, lyg kas būtų išlaužęs sunkias duris į taip ilgai nuo jos slėptą pasaulį.
E. Nekrošius atsakė, kad ji jau yra tikra aktorė, o studijos gal ne tiek duotų naudos, kiek pakenktų. Režisierius ilgainiui tapo savotišku švyturiu jos gyvenime, vėžliu, ant kurio stovėjo drambliai, laiką pasaulį.
Kinas yra visiškai ne jos sritis - ji bijo kamerų. Darbas su Svetlana Proskurina buvo įdomus, nes ji turi kažką nekrošiško. Mane bei kolegą Daumantą Ciunį (atlikusį filme pagrindinį vyro vaidmenį) režisierė pamatė E. Nekrošiaus „Idiote“, kai gastroliavome Maskvoje.
Jai reikėjo būtent mūsų - tokių tipažų. Iš pradžių pasiūlymo vaidinti šiame filme atsisakiau - prisipažinau, kad nesu kino aktorė, kameros man kelia siaubą, kad iš esmės esu kompleksų rinkinys ir nieko nepavyktų. Nežinau, kodėl režisierė taip atkakliai laikėsi savo - atvyko į Vilnių, susitikome, kalbėjomės. Ir ji mane įtikino, kad galiu.
Matyt, tai viena esminių sąlygų - jai reikia gilesnio santykio su žmogumi, kad galėtume kartu dirbti. Su Svetlana tokį ryšį užmezgėme, bendraujame iki šiol.
D. Gancevskaitė vis labiau pasiilgsta kaimo, savo amžiną atilsį bobutės, karvių mūkimo, slėpimo.
Kitos įžvalgos ir nuomonės
1948 m. KUN. V. pažymi: „Mūsų tauta jau kelinti metai rungiasi žūtbūtinėj kovoj, stovėdama tarp gyvenimo ir mirties. Šita kova už žemiškąją egzistenciją yra vaizdus simbolis tos kovos dėl amžinumo, kurią ji, Dievo pašaukta, vedė šimtmečius, kurią kovoja dabar ir dėl kurios grumsis ateityje. Stovėti nuošaliai ir likti abejingu, rūpinantis tik siaurais savo asmens reikalais, šito akivaizdoje reikštų tam tikrą savos tautos išdavimą: tegu ji žūsta, kad tik aš gyvenčiau!“
JAV prezidentas Trumanas religijai ir demokratijai priskyrė nacizmo ir fašizmo pergalę ir „iškilmingai tvirtino“, kad tik didelis dvasinių jėgų budrumas ir religija pajėgs išgelbėti pasaulį nuo sunaikinimo, galinčio kilti iš atominės bombos panaudojimo.
DR. pažymi, kad 1430 m. rugsėjo mėn. pradžioje senojoje Lietuvos sostinėje, didžiųjų Lietuvos kunigaikščių rūmuose vyko skubūs pasiruošimai didelėms ir nepaprastoms iškilmėms. Rugsėjo mėn. 8-ji buvo numatyta kaip nepaprasta diena: ją turėjo įvykti Vytauto vainikavimas Lietuvos karaliumi.
P. teigia, kad ūkis yra priemonių visuma, įgalinanti žmonių materialinių reikalų tenkinimą. Pats savimi jis nėra jokia vertybė. Tuo pačiu pasakome, kad įgyja prasmės, kai tarnauja žmogui. Ūkinės veiklos uždavinys - nuolatos derinti turimas materialines priemones su aukščiau pastatytu tikslu.
O. V. pabrėžia, kad vienokia ar kitokia ūkio santvarka lemia ir valstybė bei privatinės iniciatyvos santykių pobūdį. Tuo atžvilgiu yra pasireiškę du vienas antram griežtai priešingi supratimai, kurie dominuoja visose žmogiškos veiklos srityse šių, dienų pasaulyje.
P. teigia, kad lietuviai, kitos tautos ir pagaliau Amerikos visuomenė jau seniai stebėjosi/nesuprasdami keistos Jungtinių Amerikos Valstybių užsienio politikos, daugiausia Rusijos atžvilgiu. Amerikiečių politika su visomis kitomis valstybėmis visuose žemynuose dar buvo galima suprasti, išsiaiškinti ar pateisinti.
Pulgis Andriušis knygoje „Anoj pusėj ežero“ įrodė, kad Aukštaitija, ypač rytinė jos dalis, yra neišsemiamas lyrikos aruodas. Aukštaitis ir verkia, ir juokiasi, ir miršta pats nežinodamas ko. Jis ir gyvena, tarytum nežinodamas, kur prasideda svajonė kur yra riba, skirianti jo mintyse tyvuliuojančius ežerus nuo realiųjų.
Jonas Mekas teigia, kad kiekvienos epochos tragiškumo dalis slypi fakte, kad ji negali pati savęs įvertinti, kad turi gyventi pasmerkta žiauriam ir negailestingam istorijos teismui. Visą laiką pasilieka neaišku, kam kuriama: amžinam gyvenimui ar amžinam išnykimui?
Aušra Maldeikienė teigia, kad istorijos įvykių interpretacijos yra aštrus ginklas. Pastarieji metai mums parodė, kad tai gali būti net branduolinis ginklas.
Sesuo Luisa liudija savo patirtis: esu vienuolė ir jau daugiau kaip dvidešimt metų patarnauju translyčiams asmenims.
Aušra Maldeikienė tvirtino, kad Žemės ūkio ministerijos aktyviai proteguojama pieno sektoriaus pertvarkos iki 2030 metų strategija toliau priešina smulkius ir stambius ūkius, mažiesiems permesdama jiems sunkiai pakeliamą naštą už kurią mainais jie gauna neproporcingai menką atlygį.
Ethnographic regions of Lithuania
Janina Baliutavičiūtė sakė: „Mes esame maža valstybė valstybėje. Mes, invalidai, šioje visuomenėje esame atskira valstybė. Sovietiniais metais juk invalidų, kaip tokių, iš viso nebuvo. Mes buvome paslėpti, uždaryti, mūsų niekas nematė, mūsų niekas nežinojo. Dabar prasidėjo ta vadinamoji integracija, bet žmonėms su negalia dar labai sunku, nepaprastai sunku. Ypač daug problemų dėl požiūrio į mus, dėl santykių su sveikaisiais“.
Laimis svarstė, kada žmogus pasijunta laimingas? Laimiui didžiausia laimė, kai gali kitiems padėti. Vaikinas sakė, kad žmogus žmogui turi padėti ne dėl reklamos, o iš širdies: „Tą pagalbą vadinkit gerumu, artimo meile, supratimu.
Albinas Palaikis aplankė Šilutės rajone gyvenantį 73 metų mažiausią Lietuvos vyrą Alfonsą Mickų ir pažadėjo kitąkart atgabenti tvartą vyro auginamiems gyvuliams. Prieš tai A. Palaikis išklausė A. Mickaus istoriją.