Dailidė Ješua
Viešpataujant ciesoriui Tiberijui, dailidė Ješua, Juozapo ir Marijos sūnus, gyveno aname Nazareto miestely, apie kurį nekalba nė viena istorijos knyga ir kurio nemini Raštai: keletas namų, išraustų kalvos uoloje, priešais Esdreleno slėnį. Tų grotų liekanos ir dabar tebėra. Ir vienoje jų, tarp darbininko ir mergelės, glūdėjo šisai kūdikis, šisai jaunuolis ir vyras. Tris dešimtis metų jis ten gyveno tyloje, gerbiamas ir mylimas.
Slaptas gyvenimas
Taigi nuo pat slapto gyvenimo pradžios jie buvo ten, visi tie, kurie, išvydę pirmuosius stebuklus, kalbės, kad jis pamišęs, ir norės jį paimti į savo rankas; Evangelija mums paliko jų vardus: tai Jokūbas, Juozapas, Simonas, Judas. Kad jis nesiskyrė nuo savo amžiaus berniukų, rodo Nazareto gyventojų pasipiktinimas, kai jis pirmą kartą prabilo jų sinagogoje. Ir vis dėlto jo dirbtuvėje tapo tamsu, kaip šiame pasaulyje aptemsta visa, atėjus skirtai valandai. Iš gatvės durys ir langai buvo uždaryti.
Tie trys žmonės, vieni kambaryje, susėdę aplink stalą, ant kurio buvo padėta duonos. Vyras, vardu Juozapas, moteris, vardu Marija, berniukas, vardu Ješua. Ką juodu kalbėjosi? „Marija dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje". Taip rašo Lukas; kitoje vietoje tas pats evangelistas sako: „Jo motina laikė visus šiuos žodžius savo širdyje". Šie žodžiai rodo ne vien tai, kad iš Marijos jis gavo visas žinias apie Kristaus vaikystę - kaip liepsna jie perveria trijų, paskui dviejų žmonių gyvenimo tamsą dailidės pašiūrėj.
Gabrielius buvo pasakęs: „Štai pradėsi įsčiose ir pagimdysi sūnų, ir praminsi jį Jėzumi. Jisai bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnumi. Štai vaikelis išaugo, tapo jaunuoliu, vaikinu, vyru, tuo darbininku galilėjiečiu, užsigulusiu ant varstoto. Didis jisai nebuvo. Jo niekas nevadino Aukščiausiojo Sūnumi; jis neturėjo sosto, tiktai suolelį prie ugniakuro skurdžioje virtuvėje. Motina būtų galėjusi suabejoti... Savo širdyje; ji tai saugojo, jų neišdavė. Gal net ir Sūnui... Sunku įsivaizduoti, kad jie būtų šnekėjęsi kokiomis nors teologinėmis temomis. Aramėjiškai jie tarė paprastus neturtingų žmonių žodžius, apibūdinančius vartojamus daiktus, įrankius, maistą. Trūko žodžių išreikšti tam, kas buvo išsipildę šioje moteryje. Saviškiai tylėdami stebėjo paslaptį.
Prie šaltinio, skalbykloje - ką gi būtų Švenčiausioji Mergelė įtikinusi, kad ji nekalta ir pagimdė Mesiją? Tačiau tai netrukdė širdyje jai pažvelgti į savo lobį: angelo pasveikinimą, pirmąsyk ištartus žodžius: „Sveika, malonės pilnoji, Viešpats su tavimi; tu pagirta tarp moterų..." Šie žodžiai bus kartojami milijardus kartų per amžių amžius. Ar prabėgus dvidešimčiai, trisdešimčiai metų dailidės motina vis dar tebetikės, kad visos kartos vadins ją palaiminta? Ji prisiminė, kai būdama nėščia keliavo į kalnuotą šalį, į Judėjos miestą. Ji įžengė pas kunigą Zachariją, kuris buvo nebylys ir turėjo žmoną Elzbietą. Ar prabėgus dvidešimčiai, trisdešimčiai metų Marija vis dar tebetikės esanti pagirta tarp moterų? Ar liko bent vienintelis liudytojas, aną palaimintą naktį matęs Dievo apsireiškimą? Kur buvo jie, tie piemenys? Ir tie išminčiai, žvaigždžių žinovai, iš anapus Negyvosios jūros atvykę pagarbinti Kūdikėlio? Rodos, visa pasaulio istorija tada nusilenkė prieš Amžinojo valią.
Angelo paliepimas
Dailidės motina, jau senstelėjusi, vis tebesidairė, ar šešėlyje neišvys angelų, kurie anomis dienomis po Apreiškimo nuolat lydėjo jos gyvenimą. Jie šventąją naktį parodė piemenims kelią į grotą ir iš sutemų gilumos žadėjo ramybę žemėje geros valios žmonėms, o tuo tarpu prakartėje nuo šalčio drebėjo gimusi meilė. Angelas sapne paliepė Juozapui imti Kūdikėlį ir jo motiną ir bėgti į Egiptą nuo Erodo rūstybės... Dievo Sūnus turėjo giliai įaugti į žmogaus kūną.
Gal tik apie vieną atsitikimą ji kartais stengiasi negalvoti. Bažnyčioje buvo tartas žodis, kurį galbūt ji norėjo užmiršti. Keturiasdešimtą dieną gimus vaikeliui juodu buvo grįžę į Jeruzalę: Marija turėjo apsivalyti ir paaukoti Viešpačiui šį berniuką, kuris Jam priklausė kaip ir visi pirmagimiai; jį reikėjo atpirkti pora purplelių. Ir štai senelis, vardu Simeonas, paėmė vaikelį ant rankų. Ir staiga jis nušvito, apimtas Šventosios Dvasios džiaugsmo: dabar Viešpats gali leisti savo tarnui ramiai iškeliauti, nes jo akys matė Išganymą, šviesą, kuri apšvies tautas, Izraelio garbę... Bet kodėl gi senelis staiga atsigręžė į Mariją? Šio žodžio ji niekados negalės pamiršti; ir žodis, ir kalavijas. Jis įsmigo aną valandą ir liko ligi šiol. Ji žino, kad ją sužeisti galima tik per sūnų, kad jos kančia ir džiaugsmas jai kyla tik iš jo. Štai dėl ko Marija galbūt džiaugėsi, kad metai bėga, o tamsa nesisklaido nuo jų skurdaus namelio ir skurdžios buities.
Jėzaus jaunystė
Gyvenimas toks paprastas ir toks panašus į kitų gyvenimą, kad Lukas savo Evangelijos pradžioje pasigiria „rūpestingai ištyręs viską nuo pat pradžios", bet apie Kristaus jaunystę nieko daugiau nepasako, išskyrus kelionę į Jeruzalę, per Velykų šventes, kai jam buvo dvylika metų. Kai Marija ir Juozapas grįžo į Nazaretą, vaikas nuo jų atsiskyrė. Pirmiausia jie pagalvojo, kad jis bus likęs su kaimynais ar pažįstamais, ir be jo keliavo ištisą dieną. Paskui ėmė nerimauti. Veltui ieškoję, eidami nuo būrelio prie būrelio, nusigandę grįžo atgal.
- Vaikeli, kam mums taip padarei? Ir pirmą kartą Ješua neatsakė kaip vaikas; jis neatsakė kaip paprastas mokinys. - Kam gi manęs ieškojote? Neišmanydami juodu tai žinojo... Lukas aiškiai liudija: tėvai nesuprato, ką jiems vaikas buvo sakęs. Marija, kaip ir visos motinos, - rūpesčių, nerimo graužiama... Ir kuri motina lengvai supranta pašaukimo paslaptį? Kuri motina savo laiku nebuvo išmušta iš vėžių jaunos, augančios būtybės, kuri jau žino savo kelią, akivaizdoje? Bet būdama iš Dangaus apšviesta, širdyje rinko tai, ko negalėjo suprasti varginga moteris. Tačiau jai tie vaiko žodžiai turėjo atrodyti skaudūs.
Lukas mums teigia Jėzų buvus tėvams paklusnų; jis nepasako, ar jisai buvęs su jais meilus. Kiekvienas Kristaus žodis motinai, užrašytas Evangelijose (išskyrus paskutinį), ryškiai rodo jo savarankiškumą šios moters atžvilgiu: tarsi būtų ja pasinaudojęs įsikūnyti, o palikęs šį kūną jau nieko bendra su ja neturėtų. Tiems, kurie jį kartą įspėjo: „štai tavo motina ir tavo broliai yra lauke ir tavęs ieško..." jis atsakė: „Kas mano motina ir kas mano broliai?" Pažvelgęs į tuos, kurie sėdėjo aplink, jis tarė: „Štai mano motina ir mano broliai. Bent tiek tikra: dvylikos metų vaikas jau nekalbėjo švelniai; jis nurodė esant tarp jų tam tikro atstumo; staiga tapo lyg svetimas.
Marija žino, kad taip turi būti. Sūnus jai jau žuvęs; geriau pasakius - jai nebuvo ko netekti: šiame pasaulyje jis niekada nepriklausė jai. Dvylikos metų Jėzus, kuris augo išmintimi, metais ir malone ir kurį motina, išvykusi iš Jeruzalės, manė esant su giminėmis ir kaimynais, buvo susidūręs su daugeliu žmonių, amatininkų kaip ir jis pats, arba žemdirbių, vynininkų, ežero žvejų; susidūrė su žmonėmis, kalbėjusiais apie sėklą, apie avis, tinklus, valtis ir žuvis; jie žvalgėsi į saulėlydžius spėliodami, ar bus vėjuota, ar lis. Jau tuomet jis žinojo, kad šie paprasti žmonės supras tik tada, jei kalbės žodžiais, pažyminčiais daiktus, kuriuos jie kasdien vartoja, surenka, sėja, pjauna savo veido prakaitu.
Dvylikos metų izraelitas jau būna išaugęs iš vaikystės. Mokytojus nustebinęs Jėzus Nazareto gyventojų akyse atrodė labai pamaldus ir įsigilinęs į Toros išmintį berniukas. Bet tarp įvykių kelionėje į Jeruzalę ir pasirodymo kovos lauke, žėrint saulei, prabėga aštuoniolika paslaptingiausių metų. Juk vaikystė kartais esti tokia skaisti, jog lengva įsivaizduoti vaikelį Jėzų.
Bet Jėzus jaunuolis? Kaip nušviesti šią naktį? Jis buvo tikras vyras ir, išskyrus nuodėmę, susidūrė su visomis mūsų silpnybėmis, - susidūrė ir su mūsų jaunyste, bet, be abejo, ne su tuo nerimu, su tuo amžinai apviliamu įkarščiu, su širdies sumišimu. Trisdešimties metų būdamas jis pasakys: „Palik viską ir sek paskui mane", ir tas žmogus pakils ir eis paskui jį. Moterys atsisakys savo paikysčių ir jį garbins. Priešai neapkęs to žmogaus, kuris patraukia ir turi jiems galią. Gal toji galybė valdyti širdis dar nebuvo būdinga vaikinui, kuris obliavo lentas, apmąstydamas Torą, tarp būrelio amatininkų, kaimiečių ir žvejų... Bet ką gi mes apie tai žinome? Gal jo žvilgsnyje, jo balse ruseno, nors ir užberta pelenais, ugnis, kurios jis buvo atėjęs žemėje uždegti?
Gal tada jis liepė kuriam nors jaunuoliui: „Ne, nesikelk! Ką apie jį kalbėjo? Kodėl dailidės sūnus neturėjo moters? Be abejo, jį saugojo pamaldumas. Nuolatinė malda, nors ir be žodžių, aplink šventuosius sukuria susitelkimo ir šlovės nuotaiką. Taip, tasai, kurio klausys vėjai ir jūra, turėjo galią kurti širdyse ramybę.
Jono Krikštytojo pamokslai
Nazaretą pasiekė Jono Krikštytojo pamokslų sukeltas triukšmas. Jeigu penkioliktaisiais Tiberijaus viešpatavimo metais pasaulyje būta kampelio, kur žmonės žinojo, ko vienintelis Dievas laukia, iš kiekvieno atskirai reikalauja, - ne aukų ir deginamųjų atnašų, bet sielos skaistybės, atgailos širdyje, nusižeminimo, vargšų meilės, - tai buvo anoje Galilėjos žemėje, patekusioje į tetrarcho Erodo Antipo rankas, romėnų ir graikų nekenčiamoje tautoje.
Atėnai ir Roma valdžia, pažinimu ir linksmybėmis buvo priėję galutinę ribą. Čia maža tautelė skverbėsi į priešingą pusę, atsuko nugarą galybės, persivalgymo ir sotaus gyvenimo ieškojimui. Mes įsivaizduojame Nazareto dirbtuvėje šį vyrą laukiant besiartinančios savo valandos. Marija gal jam kalba apie Joną, savo seserėčios Elzbietos sūnų, ir apie paslaptingą jo gimimą. Kunigas Zacharijas ir jo žmona Elzbieta, kuri buvo nevaisinga, jau buvo susenę. Zacharijui, kai liko vienas smilkymo valandą, o žmonės laukė lauke, buvo apreikšta, kad jam gims berniukas, kuris bus kupinas Šventosios Dvasios. Kadangi Zacharijas valandėlę suabejojo stebuklu, tai neteko žado, kolei išsipildė pranašystė ir Elzbieta pagimdė sūnų. Tada, kaimynų paskatintas, tėvas lentelėje parašė: „Jo vardas Jonas". Ir tuojau pat prašneko. Marija atsiminė, kaip po šešių mėnesių aplankė savo seserėčią.
Bet ten ant slenksčio sugiedota giesmė dabar, po šitiek metų, nekilo jai iš širdies: „Mano siela garbina Viešpatį, ir mano Dvasia džiaugiasi Dievuje, mano Išganytojuje. Nes jis pažvelgė į nuolankią savo tarnaitę. Štai nuo dabar visos kartos vadins mane palaiminta..." Ne, paskutinių nuošalaus gyvenimo valandų negalėjo drumsti džiaugsmo himnas.
Jonas Krikštytojas, - jis, sako, vilkįs kupranugario kailiu, juosįs šikšninį diržą per strėnas, mintąs žiogais ir laukinių bičių medumi, - nesitenkina grasinimais, skelbdamas atgailą ir krikštydamas vandeniu; jis praneša, kad tuojau ateis nepažįstamasis: „Aš, tiesa, jus krikštiju vandeniu, bet ateis galingesnis už mane, kuriam aš nesu vertas atrišti jo kurpių dirželio; jis krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi... Muitininkai, kareiviai, paprasti žmonės jo klausinėjo: „Tai ką mes turime daryti?" Muitininkams jis sakė: „Nereikalaukite nieko daugiau, kaip jums nustatyta". Ir kareiviams: „Nieko neskriauskite". Ir, be abejo, buvo nuviltos tos degančios širdys, kurios nesąmoningai tikėjosi dar negirdėto atsakymo.
Jonas Krikštytojas atvirai kalba apie nepažįstamąjį: „Bet ateis galingesnis už mane... Paskutinės nuošalaus gyvenimo dienos. Darbininkas jau nebe darbininkas; jis nepriima užsakymų, dirbtuvė atrodo apleista. Melstis jis visada melsdavosi, bet dabar dieną ir naktį Marija užtinka jį parpuolusį veidu į žemę. Gal jį jau apėmė tasai nekantrumas, kad viskas išsipildytų. Savo kelyje į Kalvariją, per trejus metus, dažnai jis parodė tą nekantrumą.
O, kodėl taip ilgai negirdėti spragsint pirmųjų žarijų laužo, kuris jam skirtas uždegti! Ligi šios valandos Dievas buvo taip pasislėpęs žmoguje, kad net pati motina, nors buvo jai apreikšta, pamiršo tai ir ilsėjosi, nejausdama slegiančio žinojimo. Ji bučiavo į kaktą, matė miegant savo vaiką, panašų į kitus vaikus; ji lopė jaunuolio drabužius; jis pelnėsi savo duoną, sėdosi už stalo valgyti, šnekučiavosi su kaimynais; o ir daugiau buvo tokių pamaldžių ir susipažinusių su Raštais amatininkų kaip jis.
Be abejo, juk tai tas pat žmogus, kuris paskutinėmis dienomis prisiartina prie durų, tylėdamas klausosi, ką pasakoja žmonės, toli toli įbedęs žvilgsnį, į galvą dėdamasis iš visur sklindančius gandus apie Joną. Bet jau ryškėja galia, kurią regi tik motina. Jau toli nuo čia jis skrajoja, atsidavęs tam, ką myli, - žmonijai, kurią tuoj reikės laimėti - ir iš kokio priešo! Mąstant apie priešus, Jėzui nereikia įsivaizduoti fariziejų, vyriausiųjų kunigų, kareivių, kurie jį muš per veidą... Drįskime pažvelgti tiesai į akis: savo priešą jis pažįsta. Visose kalbose jo priešas turi daug vardų. Jėzus yra šviesa, atėjusi į pasaulį, atiduotą tamsos galybei. Tais penkioliktaisiais Tiberijaus viešpatavimo metais regimas pasaulio valdovas yra šėtonas. Kipro saloje jis ciesoriui pramano tuos nešvarius žaidimus, apie kuriuos kalba Svetonijus. Jėzus jį pažįsta, o jis Jėzaus dar nepažįsta: nebūtų ėmęs gundyti...