Kurtuvėnų dvaro sodybos istorija

Kurtuvėnų dvaras - vienas seniausių Žemaitijoje, istoriniuose šaltiniuose minimas 1498 m., kai dvaro savininkas Mikalojus Jaugelavičius kuriamai Kurtuvėnų bažnyčiai ir parapijai padovanojo kaimą su šešiais gyventojais. Bajoro sodybos Kurtuvėnuose būta jau XIV a.

Per daugiau nei 500 metų dvaro gyvavimo istoriją pasikeitė 10 savininkų, o giliausią žymę paliko Nagurskiai ir Pliateriai. Dvaras žinomas nuo XV a., tačiau suklestėjo XVIII a., kai jį įsigijo bajorai Nagurskiai. 1495 m. minimas pirmasis Kurtuvėnų savininkas Mykolas Jaugelavičius. Yra žinių ir apie kitus garsius dvaro šeimininkus - Kęsgailas, Nagurskius, Oginskius, Tiškevičius, Zyberk Pliaterius.

Ilgą laiką buvęs regiono ekonominiu ir kultūriniu centru dvaras skaudų smūgį patyrė I-ojo pasaulinio karo metu, kai nuo gaisro nukentėjo keletas dvaro sodybos pastatų. Labiausiai liepsnos nuniokojo dvaro rūmus, palikusius juos be stogo. Jie taip ir nebuvo atstatyti, o po II-ojo pasaulinio karo mūro likučius išsinešiojo gyventojai.

Nuo 1995 metų vietovę tyrinėjanti archeologė dr.

Šiuo metu rekonstruojama dvaro sodybos prieigose esanti miestelio aikštė. Sovietmečiu beveik sunaikinta, Kurtuvėnų sodyba sparčiai atgauna istorinį veidą. Jame jau galima įžvelgti visų penkių šio dvaro šimtmečių bruožų.

Dvaro raida ir savininkai

XVI a. XVII a. Kurtuvėnų dvaro raidai turėjo įtakos nepalankūs politiniai ir ekonominiai pokyčiai valstybėje. Sodyba kelis kartus keitė šeimininkus, smarkiai nukentėjo per karus su Švedija, po maro epidemijos joje beveik neliko gyventojų.

Dvaras suklestėjo tik XVIII a. pradžioje, kai jį įsigijo Pranciškus Nagurskis. Nagurskiai priskiriami ne tik prie pačių stambiausių, bet ir pažangiausių XVIII a. LDK žemvaldžių. Šeima dalyvavo priimant 1791 m. gegužės 3 d. Konstituciją. Tačiau XIX a. dėl turto giminės bylinėjosi daugiau nei 40 metų. Galiausiai valda atiteko Joanai Nagurskaitei.

1717 m. Kurtuvėnus įsigijo ir pavertė juos svarbiausia giminės rezidencija Pranciškus Vladislovas Nagurskis. Ypač miestelį išpuoselėjo jo sūnus Jokūbas Ignotas Nagurskis. Paskutinieji dvaro valdytojai grafai Pliateriai-Ziberkai įrengė dešimtis tvenkinių, kuriuose iki šiol auginami karpiai. 1852m. dvarą įsigijo Henrikas Pliater-Zybergas (1811-1903), senų rūmų vietoje pastatė mūrinius, pertvarkė parką. Jo sūnus Liudvikas (1853-1939) įrengė 400 tvenkinių, rūpinosi miestelio reikalais, įkūrė kultūros centrą. Liudviko sūnus Steponas Pliater-Zybergas(1891-1943) buvo fotografas, artistas, dailininkas.

Tačiau giminės istorija Lietuvoje baigėsi trėmimais į Sibirą 1940 m. Sovietmečiu dvarvietė buvo nacionalizuota.

Šiuo metu Varšuvoje gyvena paskutiniojo Kurtuvėnų dvarininko Stanislovo Pliaterio dukra Janina Smolyč.

Dvaro sodybos struktūra ir architektūra

1592 m. Kurtuvėnų dvaro sodybą sudarė per 20 medinių pastatų, iš kurių 5 buvo gyvenamieji. XVIII a. čia stovėjo medinis barokinis kompleksas, XIX a. pabaigoje pradėti statyti mūriniai statiniai. Remiantis istoriniais ir archeologiniais tyrimais, atkurta autentiška sodybos struktūra: parkas, sodas, gėlynai, buvusių rūmų terasa, pasivaikščiojimo takai, tvoros, kroketo aikštė ir tvenkiniai.

Kaip tada atrodė sodyba - galima įsivaizduoti skaitant inventorių, 1592 m. sudarytą Stanislovui Skaševskiui perleidžiant dvarą savo seseriai ir jos vyrui Mykolui Karpiui. Jis publikuotas Jono Jablonskio knygoje - inventorių rinkinyje, išleistame 1934 m. Inventorius ne tik parodo, kaip atrodė Kurtuvėnų sodyba, bet ir atspindi bendrą visų to meto stambių bajorų sodybų vaizdą.

Aprašytas dvaras, miestelis ir kaimai: sodybai priklausė 27 pastatai, sugrupuoti trijuose pagrindiniuose kiemuose - dvare, dvarelyje ir kluonienoje bei gamybinėje dalyje.

XVI a. vyravo tokių dviejų namų statymo tradicija, taip pat fiksuojama ir XVII a. stambiųjų bajorų užmiesčių dvaruose. Tačiau keičiantis gyvenimo būdui, kito ir reikalavimai. XVII a. viduryje rašiusiųjų apie namų statybą knygose reikalaujama, kad visos patalpos būtų viename name, o ne išdalintos per keletą namų.

Dvaro sodyboje taip pat stovėjo bravoras su gyvenamosiomis patalpomis, skirtomis gyventi aludariui. Inventoriuje minima, kad prie šeimyninės visada stovi sūrinė. Sudėtis labai panaši į ūkvedžio namą, tik toje dalyje, kur yra butas, gyvena ne ūkvedys, o šeimininkė. Ji rūpinasi gyvulių ūkiu ir valdo visus jį aptarnaujančius žmones. Sūrinė buvo skirta lietuviškiems sūriams džiovinti.

Kurtuvėnų dvaro inventorius atspindi ankstyvąjį medinių dvaro namų laikotarpį. Šiuo laikotarpiu dvaro pono šeima gyveno ir naudojosi ne vienu pastatu. Svečių priėmimai, kasdienis gyvenimas ir reprezentacinės funkcijos buvo išskirstytos per keletą pastatų.

Vienas namas, skirtas suėjimams, buvo vadinamas stalų namu. Tokį pavadinimą galėjo lemti tai, kad pagrindinė šio namo patalpa buvo didžiulė menė, kurioje stovėjo stalai. Stalų menė buvo daugiafunkcė patalpa, skirta ir laisvalaikio leidimui, ir žaidimams, ir bendravimui, ir oficialiems susirinkimams. Tai buvo bendroji erdvė, kurioje yra viskas, išskyrus virtuvę. Paruoštą maistą dažnai pašildydavo viename iš didžiųjų kaminų ir vėliau patiekdavo menėje. Tokiame name vienoje pusėje buvo didžioji menė, kitoje - apartamentai.

Kitas pastatas buvo gyvenamasis, jis turėjo būti sausas ir šiltas. Stovėjo ant vadinamojo pakličio - tai truputį žemesnis iš rąstų suręstas aukštas, kuriame buvo podėlis arba kuriame gyvendavo tarnai. Patekimas į namą paprastai būdavo į pagrindinį aukštą virš pakličio iš lauko pusės per prieangį su laiptais. Iš pagrindinės priemenės vienoje pusėje buvo patenkama į apartamentus, kitoje - į menę.

Inventoriuje minima, kad tarp dviejų pagrindinių pastatų taip pat stovėjo lobynas, dar vadintas pavalušu. Jame buvo saugomi išliekamąją vertę turintys daiktai. Mediniame dvare grėsė nemenkas gaisro pavojus, todėl norint apsaugoti brangenybes imta jas laikyti atskiroje visada rakinamoje patalpoje.

Virtuvė paprastai būdavo dviejų dalių. Pagrindinėje, kitaip vadinamoje kūchnia, būdavo padas, ant kurio buvo kuriami laužai ir kepamas maistas. Virš kūchnios dažnai suręsdavo pašiūrę dūmams surinkti ir išvesti juos pro kaminą arba tiesiai į lauką. Kitame virtuvės gale gyvendavo virėjas. Jo gyvenamosiose patalpose dažnai būdavo įtaisomas langelis, kad galėtų prižiūrėti labai ilgą gaminimo procesą.

Tabariškių svirnas.

Kurtuvėnų dvaro sodyba iš visų kitų išsiskiria unikalia keturių tvenkinių sistema - ji supo pagrindinio kiemo prieigas ir buvo skirta žuvims veisti. Dažnai rašoma, kad būtent Pliateriai sukūrė ypač modernų žuvininkystės ūkį, bet veikiausiai jie pratęsė jau XVI a. dvare buvusią tradiciją, nes jau tada dvarą supo tvenkinių sistema, kurioje buvo veisiamos žuvys.

Per keturias savaitės dienas turėjo būti prigaudoma nemažai žuvies, todėl galima manyti, kad žuvys buvo tiekiamos ne tik šiam, bet ir kitiems dvarams. Vandens lygį pagrindiniame didžiajame tvenkinyje palaikė malūno užtvanka, pats malūnas buvo gerai techniškai įrengtas ir turėjo kai kurias geležines mechanizmo dalis.

Dvarelyje stovėjo šeimyninė - namas, skirtas vadinamajai juodajai šeimynai. Juodoji ji buvo vadinama dėl to, kad pastatas, kuriame ji gyvendavo, būdavo dūminis. Be juodosios, dvaruose dar būdavo ir baltoji šeimyna, kuri gyvendavo oficinoje - tarnų name. Baltąja šeimyna buvo vadinami tie žmonės, kurie tiesiogiai patarnaudavo ponų šeimai.

XVIII a. dvaras atiteko Nagurskiams, ir buvo įkurta barokinė rezidencija, kurios vienas svarbiausių reliktų - svirnas. Tai vienas gražiausių pastatų visoje Lietuvoje, puikiai eksponuojantis barokinę architektūrą. Keista, kad statinys datuojamas XIX a. pabaiga, kai Lietuvoje jau karaliavo klasicizmas. Bajorijai visada buvo svarbu sekti vyraujančias madas, todėl atrodo keista, kad vyraujant klasicistinėms formoms staiga iškyla barokinis statinys. Pati svirno architektūra iškalbinga. Pirmo aukšto prieangio šonuose yra nedidelės patalpėlės, naudojamos mažesniam podėliui - tai irgi tradicija. Šie didieji dviejų aukštų svirnai dažnai atlikdavo kelias funkcijas: grūdams skirtos pagrindinės didžiosios patalpos ir pastogė, o šoninėse patalpėlėse buvo laikomi įvairūs daiktai bei rakandai.

Nagurskiai jame buvo įkūrę teatrą. XVIII a. teatrai dvaruose buvo kuriami kaip laisvalaikio leidimo būdas. Kurtuvėnų rūmai ne kartą degė, bet naudojamas pagal paskirtį šis pastatas išgyveno net sovietmetį, kai viskas aplinkui buvo naikinama.

Kaip jis atrodė tarpukariu, galima spręsti iš 1940-ųjų nuotraukų. Tarpukariu ekspedicijos metu buvo paruošti jo apmatavimai. Medžiagos nėra daug, todėl šios nuotraukos labai vertingos. Jose matoma visa įranga: aruodai, vyriai, durys, autentiškas vaizdas. Pokariu svirnas tebestovėjo ir atliko savo funkciją, ūkis taip pat jį naudojo podėliui ir grūdams.

Nepriklausomybės metais buvo nuspręsta jį restauruoti - tai buvo vienas pirmųjų medinės architektūros restauracijos projektų medinėje dvarų aplinkoje. 2003 m. Reginos Smilgevičiūtės parengtas projektas 2007 m. buvo realizuotas. Svirno restauracija tapo geriausių tuometiniu restauracijos pavyzdžiu.

Bebaigiant restauruoti svirną atsitiko didžiulė nelaimė - viskas sudegė. Iškilo abejonių, ar verta svirną atstatyti ir kokius jo vertės požymius galima atkurti. Nors tokių svirnų XVIII a. inventoriuose minima nemažai, pastarasis Lietuvoje unikalus savo autentiškumu.

Kompleksą papildo šalia esantis Kurtuvėnų piliakalnis: mūrinė XVII a. Šv. Tačiau pačių rūmų neatstatys. Jų vietą šiandien žymi tik išlikusi terasa, aptverta baliustradomis. „Archeologinių tyrimų metu prieš įrengiant terasą buvo atrasta penkių rūmų liekanų.

Mūrinius rūmus po Pirmojo pasaulinio karo nuniokojo bermontininkai. Dvi savaites gėrė ir linksminosi rūmuose, o atsitraukdami juos padegė. Jau medžiais apaugusius dvaro rūmų griuvėsius apie 1957-1958 m. galutinai sugriovė patys kurtuvėniškiai. Plytas jie panaudojo savo namų statyboms, o griuvenas, krosnių liekanas, tinką pylė į kelio duobes ir pakelės griovius.

Kurtuvėnų dvaro svirnas

Šiuo metu dvaro sodyboje prieš kelerius metus pradėjo veikti modernus trijų žvaigždučių kempingas.

Dvaro parkas ir apylinkės

Kurtuvėnų dvaro pažintinis takas aprodęs dvaro sodybą toliau veda prie Kurtuvėnų piliakalnio, kurio viršuje yra kapinės ir stovi medinė koplyčia. Bet ir čia dar ne pabaiga. Žiedinės formos maršrutas, kurio ilgis yra 1,8 kilometro, prasidėjęs prie Kurtuvėnų dvaro sodybos vartų čia ir baigiasi. Tiek Kurtuvėnų dvaro sodybos teritorijoje, tiek už jos ribų įrengti informaciniai stendai.

Prie vartų į dvaro sodybą ir prie svirno stovi stendai su tako schema, o pats maršrutas paženklintas geltonos spalvos lentelėmis su tako pavadinimu. Maršrutas veda dvaro sodybos takais ir keliukais, už dvaro teritorijos - keliu. Kelyje 215 (Bubiai-Ramučiai) už kelių kilometrų už Bubių yra posūkis į Kurtuvėnus. P. Višinskio gatve važiuoti visą laiką tiesiai, kol dešinėje pasirodys Kurtuvėnų bažnyčia, o kairėje dvaro sodyba.

Nuo svarbiausios dvaro sodybos vietos prasidėjusi pažintis tęsiasi einant nuo vieno objekto prie kito. Kurtuvėnų dvaro pažintinis takas pasakoja ne tik apie pastatus, jis supažindina su dvaro parku, su kalneliu, ant kurio ir dabar vyksta gegužinės, su tvenkiniais, kuriuose dar ir dabar auginamos žuvys.

Tvenkiniai pirmą kartą paminėti apie 1600-uosius metus ir jau tada juose augino žuvis. Tvenkininę žuvininkystę ypač išvystė Pliateriai ir ji tapo šio dvaro išskirtinumu. Bendras tvenkinių plotas sudarė 370 ha ir kasmet buvo pagaunama 20 tonų karpių. Rudenį, kai reikėdavo gaudyti žuvį, iš tvenkinių vandenį išleisdavo, o į specialius griovius suplaukusias žuvis semdavo specialiais samčiais.

Savo laiku dvarui priklausė dideli žemės plotai, todėl reikėjo ir nemažai ūkinių pastatų. Kurtuvėnų dvaro pažintinis takas nepalieka ir jų nuošaly. Pakeliui matosi prie vieno iš tvenkinių stovinti senoji kalvė, kuri bent pora kartų degusi, o netoli jos ir Pliaterių pastatyta mūrinė kalvė, kurioje sovietmečiu įrengus butus žmonės gyvena iki šiol. Liūdniausiai atrodo dvaro rūsys. Nors stende rašoma, jog jis ir šiandien naudojamas, po neseniai buvusio gaisro čia jau niekas nieko nebesaugo.

Pagaliau Kurtuvėnų dvaro pažintinis takas priveda prie svirno, kuris yra ne tik vienas seniausių dvaro ūkinių pastatų Lietuvoje, bet ir savotiškas Kurtuvėnų simbolis. Prie pat svirno auganti trikamienė liepa yra storiausias Kurtuvėnų regioninio parko medis. Jis senas kaip svirnas, o prieš kurį laiką jam teko dar ir prieš svirno gaisro liepsnas atsilaikyti. Kitoje pusėje keliuko auga dvaro sodo vaismedžiai, o už jų kriketo laukas. Tai aristokratiškas žaidimas, kurį mėgo Pliateriai. Dar vieni dvaro sodybos vartai lieka už nugaros, tačiau Kurtuvėnų dvaro pažintinis takas nesibaigia. Jis veda link kapinių, kur kitapus gatvės antkapiais apstatytoje kalvoje stovi medinė koplyčia.

Apie tą kalvą dvare gyvenęs P. Višinskis rašė „Kurtuvėnų kapinės turi pilkalnio pavidalą, bet aš iki šiol nieko nesu girdėjęs, kas patvirtintų tą spėjimą“. Jo spėjimas vėliau buvo patvirtintas, tai iš tikrųjų yra Kurtuvėnų piliakalnis. Nuo čia takas sukasi atgal ir aiškiai maršrutą ženklinančios pažintinio tako rodyklės kreipia link Kurtuvėnų bažnyčios.

Kurtuvėnų bažnyčia

Vienoje pusėje nuvedęs iki senosios klebonijos, po to parodęs esamą, Kurtuvėnų dvaro pažintinis takas per turgaus aikštę grįžta prie dvaro sodybos tvoros. Čia galima pamatyti kumetyną - pastatą, kuriame dvaro laikais gyveno samdomi darbininkai.

Pavedžiojęs po dvaro sodybą, parodęs Kurtuvėnų piliakalnį ir bažnyčią pažintinis takas grįžta į turgaus aikštėje įrengtą erdvią automobilių stovėjimo aikštelę. 1,8 kilometro ilgio žiedinės formos Kurtuvėnų dvaro pažintinis takas vienas tų maršrutų, kuris praplečia akiratį ne gamtos, bet kultūros ir istorijos tema. Patinka takai, kurie laužo stereotipus, neva pažintinis takas gali būti tik gamtoje ir tik apie gamtą.

Dvaro atkūrimas ir dabartis

1548 m. Kurtuvėnų dvaro sodybos atkūrimo darbai pradėti 1993 m. Nuo 1995 m. Sovietmečiu dvaro teritorija priklausė kolūkiui, o 1993 m. centrinė Kurtuvėnų dvaro sodybos dalis buvo priskirta 1992 m. įsikūrusiam Kurtuvėnų regioniniam parkui.

2005 m. Kurtuvėnus nusiaubė uraganas „Ervinas“. Kurtuvėnų regioninio parko direkcija 2010 m. Projektui įgyvendinti buvo skirta 2,5 mln. Lt paramos iš ES struktūrinių fondų.

Anot archyvinių dokumentų ir kurtuvėniškių pasakojimų, perduodamų iš lūpų į lūpas, dvarininkų Nagurskių paliepimu svirną apie 1796 m. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, svirnas buvo restauruotas, bet 2001 m. sudegė. Medinis dviaukštis statinys atstatytas 2006 m., naudojant tas pačias technologijas: preciziškai laikytasi architektūrinių formų ir medžiagų naudojimo - visi sukirtimai tokie patys, nepanaudota nė vienos vinies.

Šiandien Kurtuvėnų dvaro pramogų komplekse gausu įvairiausių dvariškų pramogų ir paslaugų. Lankytojai gali pasimėgauti ir puikiu vietiniu maistu, tradiciniais renginiais.

Atgimę dvarai lankytojus kviečia kiekvienas savaip - kas kiniškų žibintų ir ledo skulptūrų festivalius rengia, kas sveikatinimo paslaugas teikia, o kas gurmaniškais skoniais ir vietine virtuve vilioja. Tačiau pažintis su dvaru gali būti ir paprasta, tačiau draugiška, kaip Kurtuvėnų dvare. Čia prie pat įėjimo į dvaro teritoriją pasitinka informacinis stendas, o su dvaro sodyba supažindina Kurtuvėnų dvaro pažintinis takas.

Buvo yra ir bus keliautojų, kurie pripažįsta tik vieną keliavimo būdą - savarankišką ir bet koks jų vedžiojimas už rankos sukelia pastariesiems atgrasumą. Tokiu atveju pažintinis takas yra puiki išeitis.

Žirgai Kurtuvėnų dvare

Čia treniruojasi profesionalūs sportininkai, jodinėjimą išbando pramogų ieškotojai. „Įrengę maniežą, pratęsėme darbo sezoną keliais mėnesiais: jau ir spalį, ir lapkritį žirgai patys save išlaiko. Nuolatiniai klientai neišsibėgioja net žiemą. Čia treniruojasi profesionalūs sportininkai, jodinėjimą išbando pramogų ieškotojai. Be to, jau 15 metų dirbame su neįgaliais vaikais - užsiimame gydomuoju jojimu, vasarą organizuojame stovyklas.

„Jaunieji ir su karietomis nori pasivažinėti, ir parke pasifotografuoti, ir privatumo turėti. Stengiamės visa tai suteikti“, - šypsojosi ekskursiją po dvaro sodybą surengęs vyras.

„Iš archeologinių kasinėjimų turime apie 7 tūkst. įvairiausių radinių ir apie 5 tūkst. kaulų. Archyvuose radome, kad Nagurskiai turėjo penkis laivus, kuriuos laikė Rygos uoste. Užsakymų knygose rašoma, ką parvežti: bananų, apelsinų, mandarinų, kavos, makaronų ir pan. Žinome, kokį vyną dvarininkai gėrė.

Verta aplankyti, nes:

• pamatysite, kaip atrodo atkurta XIX a. Pliaterių statyta baliustrada (dekoratyvi terasos užtvara iš vertikalių stulpelių), kuri žymi dvaro rūmų vietą;
• svirne veikiančioje ekspozicijoje susipažinsite su baroko stiliaus baldais, atkurtais pagal Nagurskių archyve rastus brėžinius;
• atkurta istorinė parko struktūra. Jame tebežaliuoja senosios liepos, klevai, uosiai, tad yra daug erdvės pasivaikščioti gamtos apsuptyje. Be to, galėsite pažaisti kroketo aikštėje;
• pasakojama, kad parke gausu „valgomųjų“ sraigių, kurias buvę savininkai neva parsivežę iš užsienio ir užveisę;
• kasmet dvare vyksta tradiciniu tapęs Klojimo teatrų festivalis;
• apie 300 m nuo dvaro dangų remia mūrinė XVIII a. Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia, kurią pastatė Nagurskiai.

Lietuvoje dvaras - ir kultūros židinys, ir architektūrinis šedevras. Išlikusiose dvarų sodybose atsispindi dramatiška politinė, socialinė ir kultūros istorija, todėl didžiausias dėmesys krypsta į fizinį nuolat kitusį dvaro pavidalą.

Už pagalbą rengiant pasakojimą dėkojame p.

Kurtuvėnų dvaro savininkai:

tags: #kurtuvenu #dvaro #sodyba