Lietuvoje miškai skirstomi į keturias grupes: rezervatiniai (I grupė), specialiosios paskirties (II grupė), apsauginiai (III grupė) ir ūkiniai miškai (IV grupė).
Antrosios grupės miškai skaidomi į du pogrupius: ekosistemų apsaugos (IIA) bei rekreaciniai (IIB) miškai.
Kaip nesunku suprasti iš pavadinimo, rekreaciniai miškai skirti žmonėms juose lankytis ir mėgautis gamtos ramybe bei grožiu. Pagal įstatymo apibrėžimą, rekreaciniais miškais vadinami miško parkai, miestų miškai, valstybinių parkų rekreacinių zonų miškai, rekreaciniai miško sklypai ir kiti poilsiui skirti miškai. Visoje šalyje priskaičiuojama apie 58 tūkst. ha rekreacinių miškų.
Kadangi tokių miškų nėra daug, visa juose įgyvendinama veikla iš esmės turi vieną tikslą - formuoti ir saugoti rekreacinę miško aplinką. Iš esmės dėl to rekreaciniuose miškuose draudžiami plynieji pagrindiniai miško kirtimai, o gamtinės brandos nepasiekusiuose medynuose draudžiami atvejiniai pagrindiniai miško kirtimai.
Tam neretai miškų urėdijos pasirūpina įvairia rekreacine infrastruktūra: laužavietėmis, pavėsinėmis, stalais, suoliukais ir pan. Miško didybė ir ramybė jau savaime sukuria puikią rekreacinę aplinką ir gerina emocinę būseną.
Miško parkai ar miestų miškai pasižymi ir tuo, kad juose tenkinamos ne tik visuomenės rekreacinės reikmės, bet ir vykdoma kultūrinė, edukacinė ar sporto veikla. Kai kuriose savivaldybėse rekreacinių miškų ir galimybių jais pasimėgauti mažiau, tačiau aplink didesnius miestus, pavyzdžiui, Vilnių, jų yra santykinai daug.
Į tokius miškus atvykę gyventojai gali ne tik pasidžiaugti gražios gamtos apsuptimi, tačiau ir jos gėrybėmis. Štai Vakarų Europos valstybių gyventojų delikatesais laikomų tokių grybų, kaip baravykai ar voveraitės, neretas lietuvis pats prisirenka miškuose. Juose taip pat gausu ir uogų, riešutų.
Norintiems dažniau ištrūkti pasimėgauti miško aplinka, Valstybinė miškų urėdija (VMU) netgi sukūrė žemėlapį, kuriame galima rasti įrengtus ir prižiūrimus rekreacinius objektus. O jų VMU priskaičiuoja net 1107. Tai - pažintiniai takai, stovyklavietės ir apžvalgos aikštelės. Žinoma, kaip ir bet kur kitur, rekreaciniuose miškuose privalu nepamiršti ir tam tikrų taisyklių.
Nors miškininkystė yra šimtmečius skaičiuojanti pramonės sritis, jos darbo įrankiai - toli gražu ne archajiški. Šiuolaikiniai urėdijų darbuotojai ar miškų savininkai, gerindami savo ūkį, įvairiems darbams pasitelkia pačias moderniausias technologijas.
Dronų spiečius, naudodamas naują algoritmą, išvengia avarijų tankiame miške
Tampa jau įprasta, kad kur bepasisuksi, ten vis sparčiau įdarbinami dronai. Pagrindiniai šių prietaisų privalumai nesunkiai nuspėjami: jie suteikia galimybę turėti akis net sunkiausiai prieinamose vietose, be to, jais patogu ir greita naudotis. Dronai padeda greitai ir tiksliai surinkti reikalingus duomenis, prireikus - juos atnaujinti, o dar svarbiau, kad dronų valdymui pakanka vieno žmogaus.
Duomenims apie miškus kaupti taip pat plačiai naudojamos palydovinės technologijos, kaip antai Globali padėties nustatymo sistema (GPS) ir Geografinė informacinė sistema (GIS). GIS technologija skirta skaitmeninių, koordinuotų erdvėje duomenų kaupimui, saugojimui, vaizdavimui, redagavimui, integravimui bei analizei.
Šiuolaikiniai kvalifikuoti miškininkai ne tik dirba su GIS sistemomis, bet ir naudoja įvairias duomenų bazes, kurios padeda palyginti turimus duomenis, juos analizuoti ir priimti moksliškai pagrįstus sprendimus. Vėliau modeliuojamus sprendimus galima palyginti su realia situacija miškuose.
Lietuvoje dar ne itin dažnai aptinkama, tačiau šiuolaikinėje miškininkystėje jau pasitelkiama ir robotizuota technika. Kadangi pramonėje tokiems įrengimams dažniausiai perleidžiami patys monotoniškiausi ir mažiausiai kūrybiškumo reikalaujantys darbai, ne išimtis čia ir miškininkystė. Preciziška tikslingai atrinktų sėklų sėja medelynuose leidžia iš anksto be klaidų apskaičiuoti medelių kiekį ir paruošti kokybiškus sodmenis. Ateityje tikėtina ir spartesnė robotizuotos miškų priežiūros bei atkūrimo darbų technikos plėtra.
Dar viena sritis, kurios proveržį lėmė technologijų ištobulėjimas ir kritusi įrangos kaina, yra medžių stebėjimas. Šios sistemos leidžia efektyviai laiku pastebėti problemas - tiek ligas, tiek kenkėjų veiklą. Tuomet galima laiku imtis priemonių ir užkirsti kelią nuostoliams.
Technologijų bendrovės vysto ir daugybę kitų efektyviai miškininkystei skirtų sprendimų, kurie padės miškų specialistams geriau tvarkytis su savo darbais nė neišvykus iš biuro ar namų. Tai - įvairūs programinės įrangos sprendimai. Naudojant modeliavimo ir duomenų analizės programinę įrangą, galima efektyviai numatyti išteklių naudojimą ir galimą atitinkamą rezultatą.
Visos aukščiau paminėtos technologijos miškų savininkams leidžia efektyviau valdyti išteklius, lengviau pasirinkti ir pagrįsti sprendimus, mažinti neigiamą poveikį aplinkai ir užtikrinti tvarų miškų naudojimą, kas yra ypač svarbu šiuolaikinėje miškininkystėje.
Visuotinė klimato kaita palieka ženklą kiekviename planetos kampelyje. Ir Lietuvoje jau pamažu įprantame prie švelnesnių žiemų, vis drąsiau į rudens teritoriją išsiplečiančios vasaros ar kitų orų pokyčių, kurių savo jaunystėje nepamena mūsų tėvai.
Besikeičiantis klimatas gali lemti miškuose augančių medžių rūšių pokyčius. Dėl šiltėjančio klimato miškuose gali plisti tokie šilumą mėgstantys medžiai, kaip antai pušys ar ąžuolai. Taip pat gali sulėtėti arba pagreitėti tam tikrų rūšių augimas, priklausomai nuo aukščiau paminėtų sąlygų. O gyventojai pokyčius gali pajusti ir ne pačiais maloniausiais būdais.
Dar vienas negatyvus klimato kaitos aspektas - jos poveikis kenkėjų ir ligų plitimui. Šiltesni ir drėgnesni orai gali sukurti palankesnes sąlygas kenkėjams ir augalų ligoms, kurios gali plisti greičiau ir plačiau. Dar vienas potencialus pavojus yra dėl klimato pokyčių vis dažniau pasitaikantys ekstremalūs orų reiškiniai: galingos audros, potvyniai ar net viesulai.
Mokslininkai įspėja, kad ateityje tokių reiškinių dėl šylančio klimato galima tikėtis dažniau, tad ir žala miškingoms teritorijoms gali augti. Todėl supratimas apie šiuos pokyčius ir jų poveikį yra labai svarbus miškų augintojams, kurie nori užtikrinti tvarią ir sveiką aplinką ateities kartoms.
Klimato pokyčiai gali turėti tiek neigiamų, tiek ir teigiamų pasekmių Lietuvos miškams. Pavyzdžiui, šiltesni orai ir ilgesni vegetacijos sezonai gali skatinti greitesnį medžių augimą. Ypač tai taikytina šilumą mėgstančioms rūšims, tokioms kaip minėtos pušys ar ąžuolai.
Kitas aspektas, prie kurio gali tekti įprasti, yra naujų rūšių atsiradimas. Tokių rūšių, kurios atsparesnės šilumai ar net sausroms. Gali būti, kad ilguoju laikotarpiu Lietuvos miškuose išvysime vis daugiau šilumą mėgstančių augalų, o dabar augantys augalai ir dalis faunos adaptuosis prie naujų sąlygų, vėlgi užtikrinant didesnę biologinę įvairovę.
Tačiau invazinės rūšys gali padėti persikelti ir nepageidaujamiems organizmams: grybams, bakterijomis, įvairiems ligų sukėlėjams ir pan. Tad svarbu atkreipti dėmesį, kad visos galimos naudos turėtų būti vertinamos kartu su rizikomis.
Tinkamas miškininkystės valdymas ir adaptacijos strategijos gali padėti maksimaliai išnaudoti teigiamus pokyčius ir minimalizuoti neigiamus padarinius. Turint omenyje visus šiuos galimus pokyčius, būtina nepamiršti, kad būtent planetos miškai ir yra vienas svarbiausių klimato stabilizatorių. Augdami medžiai sugeria anglies dvideginį ir išskiria deguonį. Be to, anglis gali būti ilgam „užrakinama“ medienoje tiek jos pirminėje būsenoje, tiek vėliau iš jos sukurtuose ilgo naudojimo produktuose.
Jau numatyta, kaip miškai tiesiogiai turi prisidėti prie žemyno žaliojo kurso įgyvendinimo. Naujoje Europos Sąjungos miškų strategijoje iki 2030 metų pripažįstamas pagrindinis ir daugiafunkcis miškų vaidmuo bei miškininkų ir visos su mišku susijusios vertės grandinės indėlis siekiant iki 2050 m. klimato neutralumo.
Kuo giliau į mišką - tuo daugiau medžių. Taip byloja lietuvių liaudies patarlė, tačiau ji nepasako visko. Miškuose auga ne vien medžiai, o jų glūdumose slypi įvairiausių nemedieninių išteklių. Nemaža dalis jų yra išties vertingi ir gali tiek papildyti miško savininko piniginę, tiek ir paįvairinti pietų stalą.
Greta tradicinės miškininkystės naudų, specialistai atkreipia dėmesį ir į šalutinius produktus. Tokius, kaip medžių žievė, sakai, karnos ar tošys - juos galima panaudoti pagal specifinę jų paskirtį. Be to, miškuose auga grybai, riešutai, uogos, įvairios vaistažolės.
Svarbu žinoti, kad ne visus laukinius augalus ir ne visur galima rinkti. Be to, yra ir įvairių apribojimų, kaip miško gėrybės gali būti renkamos. Pavyzdžiui, renkant uogas draudžiama rauti, laužyti ar kitaip niokoti augalus, naudoti specialias šukas ar kitas mechanines priemones. O sulą leisti reikėtų tik iš tų medžių, kurie bus kertami ne vėliau kaip po 5 metų ir ne plonesnių kaip 20 cm skersmens. Skylės sulai leisti gali būti gręžiamos ne aukščiau kaip 1 m nuo žemės paviršiaus. Skylių skersmuo neturi viršyti 2 cm, o jų gylis medienoje - 3 cm. Tarpai tarp išgręžtų skylių turi būti ne mažesni kaip 10 cm.
Vaistiniai miško augalai nuo senų laikų plačiai vartojami medicinoje. Beveik kas trečiam vaistiniam preparatui pagaminti naudojamos augalinės kilmės medžiagos ir daugelis vaistinių augalų auga būtent miškuose.
Renkant vaistinguosius augalus jų natūraliose augavietėse, taip pat reikia laikytis tam tikrų taisyklių, kad nebūtų padaryta žala gamtai. Vaistinius augalus galima rinkti tankiuose jų sąžalynuose, tačiau negalima vienoje vietoje nurinkti visų augalų. Renkant antžemines žolinių augalų dalis, privaloma palikti ne mažiau kaip 30 proc., o kasant požemines augalų dalis (šaknis, šakniastiebius) - ne mažiau kaip 70 proc.
Pasidairius po kitas Europos valstybes, galima taip pat rasti įdomių miško gėrybių auginimo pavyzdžių. Itin vertinami dėl savo unikalaus skonio trumų grybai auginami dirvožemyje po tam tikromis medžių rūšimis, pavyzdžiui, ąžuolais ar lazdynais. Prancūzija ir Italija išsiskiria užauginamais šių gėrybių kiekiais.
Savo ruožtu kaimyninės Lenkijos teritorijoje kai kurie miškų savininkai net ne tiek skiria dėmesio medienos auginimui, kiek vaistiniams augalams. Ūkininkai sugeba po natūralių miškų paklote auginti tokias rūšis, kaip jonažolę ar net ženšenį. Vokiečiai miškų paklotėse sėkmingai augina ir tokius valgomuosius grybus, kaip šitakiai.
Svarbu pažymėti, kad tokio įvairiapusio miško puoselėjimo sėkmė priklauso nuo daugybės įvairių veiksnių. Tačiau, visų pirma, tai - miško savininko pastangos. Toliau seka klimato sąlygos, dirvožemio kokybė, pasirenkamų rūšių tinkamumas, ekonominis potencialas ir poreikis.
Švietimas ir mokymai miškininkystės srityje
Miško auginimas yra kompleksiška ir pakankamai solidaus žinių bagažo reikalaujanti veikla. Be to, miškas tiesiog prašyte prašo nuolatinio savininko įsitraukimo - domėjimosi tiek savo valdų būkle, tiek ir gilinimosi į naujus auginimo metodus, gerąsias praktikas, specialistų patarimus.
Vis dėlto miškininkystė yra labai plati sritis, o miško savininkas turi būti ne tik visapusiškas gamtininkas, bet ir žemės ūkio, buhalterijos, informacinių technologijų ar net projektų valdymo specialistas. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad įvairias edukacijos priemones organizuoja ir Valstybinė miškų tarnyba (VMT).
Konsultacijas miškų savininkams pagal Aplinkos ministro įsakymu patvirtintą mokymo programą reguliariai rengia ir miškų urėdijos. Įgyti miškininkystės bakalauro diplomą šiuo metu siūlo Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademija. Studijos apima bendruosius universitetinius dalykus, kaip antai filosofiją, užsienio kalbas, ekonomikos teoriją, teisės pagrindus ir pan. Studijas baigusiesiems suteikiamas miškininkystės bakalauro kvalifikacinis laipsnis.
VDU Žemės ūkio akademijoje galima įgyti ir miškininkystės mokslo magistro diplomą. Miško savininkai taip pat gali mokytis rinkdamiesi siauresnės specializacijos ar mažesnio kvalifikacinio lygio studijas. Mokymo programa skirta rengti miškininkus, gebančius prižiūrėti ir auginti mišką.
Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegija taip pat siūlo įgyti miškų ūkio studijų profesinio bakalauro diplomą. Tai - aukštojo mokslo neuniversitetinės studijos. Jų metu parengiami aukštojo išsilavinimo miškų ūkio specialistai, gebantys projektuoti bei organizuoti daugiatikslį, nenutrūkstamą miškų naudojimą, išsaugant biologinę įvairovę ir gamtines vertybes.
Taip pat galima rinktis ir dar siauresnes specialybes: pavyzdžiui, įgyti miško darbininko kvalifikaciją, kuri užtikrina gebėjimus želdinti mišką, įveisti mišką nenaudojamuose žemės ūkiui plotuose, dirbti miško ūkio darbų mechanizmais ir įrankiais, ugdyti įvairios rūšinės sudėties ir struktūros medynus, saugoti ir plėtoti biologinę įvairovę, saugoti mišką nuo gaisrų bei gesinti kilusius gaisrus, prižiūrėti ir saugoti miško objektus ir miško produkciją, vykdyti pagrindinio naudojimo kirtimus, žinoti apsaugos priemonių nuo ligų, kenkėjų ir žvėrių pažeidimų taikymą, medienos ruošos technologijas, augalinių žaliavų paruošimą, miško augimo ir formavimosi dėsningumus ir juos suprasti.
O jau minėtose Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijoje ar Šilutės profesinio mokymo centre taip pat dėstoma miško ruošos darbų vadovo mokymo programa. Ją baigus, kvalifikacija nesuteikiama, tačiau įgyjama teisė dirbti miško ruošos darbų vadovu.
Monokultūriniai ir mišrūs miškai: privalumai ir trūkumai
Miškų auginimas yra sudėtingas procesas, kuriame kartais svarbu pasirinkti ir tinkamą strategiją. Ši taisyklė bene dažniausiai taikoma, kai svarstoma, kokiu mišku užsodinti turimą sklypą - vienos rūšies (monokultūrinį) ar daugybės rūšių (mišrų)? Pradedančiam miškininkui gali net kilti abejonė: o koks skirtumas? Skirtumas yra, be to, kiekvienas pasirinkimas turi savo privalumų ir savo trūkumų.
Monokultūriniai miškai
- Privalumai:
- Greičiau auga. Pasodinus vienoje vietoje vienos rūšies medžius, jie gali greičiau augti dėl to, kad turi panašius ekologinius poreikius.
- Lengva priežiūra.
- Ekonomiškumas.
- Trūkumai:
- Biologinės įvairovės stoka.
- Dirvožemio praradimas. Vienos rūšies miškai gali lemti dirvožemio kokybės pablogėjimą, nes ilgesnį laiką naudojami tie patys ištekliai. Vienarūšiai miškai dažnai net nualina dirvožemį, blogiau išnaudoja potencinį jo derlingumą.
- Ekologiniai pavojai.
Mišrūs miškai
- Privalumai:
- Biologinė įvairovė. Mišrių miškų auginimas padeda išsaugoti biologinę įvairovę, kuri gali pagerinti visos ekosistemos funkcijas.
- Atsparumas ligoms. Mišrių rūšių miškai dažniau atsparūs ligoms, nes vienos kenkėjų ar ligos rūšies plitimui reikia konkrečių sąlygų, o daugelis rūšių užtikrina jų nepastovumą.
- Geresnė dirvožemio kokybė. Skirtingos rūšys gali gerinti dirvožemio struktūrą, maistingumą ir užkirsti kelią erozijai.
Renkantis miško atkūrimo ar įveisimo būdą ir tikslines medžių rūšis, reikia atsižvelgti į miškų grupę, dirvožemio sąlygas, prieš tai augusio medyno selekcinę vertę, tikslinių medžių rūšių savaiminukų kiekį bei gyvybingumą, galimus ligų ir miško kenkėjų pažeidimus bei ekonomines sąlygas. Vienos rūšies želdiniai dažniausiai sodinami nederlinguose (smėlinguose ar užpelkėjusiuose) dirvožemiuose. Derlingose žemėse paprastai ir rekomenduojama sodinti mišrųjį mišką, t. y. bent keletą medžių rūšių (rekomenduojama - lapuočių).