Žodžio daryba - tai procesas, kurio metu žodis yra sudaromas pridedant prie žodžio kamieno vieną priešdėlį ar vieną priesagą, keičiant galūnę arba suduriant du kamienus. Atliekant žodžio darybą, keičiasi jo reikšmė. Naudojant įvairius žodžių darymo būdus, keičiasi ir daromo žodžio reikšmė, kalbos dalis.
Žodžio sandara
Norint suprasti žodžių darybos procesą, svarbu žinoti, iš kokių dalių susideda žodis:
- Kamienas - žodžio dalis be galūnės.
- Šaknis - žodžio kamieno dalis, bendra visai giminiškų žodžių šeimai.
- Priešdėlis - žodžio kamieno dalis, kuri eina prieš šaknį ir keičia jos reikšmę.
- Priesaga - žodžio kamieno dalis, esanti tarp šaknies ir galūnės.
- Galūnė - kintamoji žodžio dalis, rodanti jo ryšį su kitais žodžiais. Ne visi žodžiai turi galūnę.
- Intarpas - žodžio dalelė, įsiterpusi į šaknį.
- Sangrąžinė dalelytė - gali eiti po galūnės arba stovėti tarp priešdėlio ir šaknies. Po vardininko galūnės dalelytė virsta dalelyte.
- Jungiamoji balsė - sudurtiniai žodžiai gali turėti jungiamąją balsę. Tarp dviejų šaknų niekada nerašome e, rašome ia.
Žodžių skirstymas pagal darybą
Darybos atžvilgiu žodžiai yra dvejopi: pirminiai ir antriniai.
- Pirminiai (paprastieji) žodžiai nėra padaryti iš kitų žodžių, o paveldėti iš prokalbės, pasiskolinti iš kitų kalbų ar dar kitaip atsiradę. Paprastus žodžius sudaro šaknis ir galūnė arba šaknis ir bendraties priesaga.
- Antriniai (dariniai) žodžiai yra pasidaryti iš kitų žodžių. Jie skirstomi į vedinius ir dūrinius (sudurtinius žodžius).
Vediniai
Vediniai remiasi vienu pamatiniu žodžiu (paprastieji žodžiai arba dariniai).
Dūriniai
Dūriniai paprastai remiasi dviejų ar daugiau žodžių junginiu. Sudurtiniai žodžiai dažniausiai yra padaromi iš dviejų žodžių kamienų, vadinamų sudurtinio žodžio dėmenimis (sandais). Dažnai kamienas ir šaknis sutampa, bet gali ir nesutapti. Lietuvių kalboje pasitaiko ir tokių sudurtinių žodžių, kurių vienu dėmeniu eina visas žodis.
Yra sudurtinių žodžių, kurių pirmasis dėmuo baigiasi nosine balse arba jungiamuoju balsiu. Jungiamosios balsės e nėra (yra tik ia). Yra lygiagrečių sudurtinių žodžių su jungiamosiomis balsėmis ir be jų. Sudurtiniuose žodžiuose susidūrusios balsės (dvibalsės) ar priebalsės rašomos abi. Greta tariami du tarptautinių žodžių balsiai rašomi dviem raidėmis.
Sudurtinių žodžių dėmenų sandūroje gali būti praleisti pirmojo dėmens priebalsiai, dažniausiai j, l, m, r, t, v. Veiksmažodinio antrojo dėmens šaknies balsė (ar dvibalsis) dažniausiai sutampa su atitinkamo veiksmažodžio visų ar kai kurių pagrindinių formų šaknies balsėmis. Yra sudurtinių žodžių, kurių veiksmažodinio antrojo dėmens šaknyje yra kitokia balsė negu atitinkamo veiksmažodžio pagrindinių formų šaknyse.
Kalbant apie dūrinius su daiktavardiniu antruoju dėmeniu, pirmoji žodžio dalis apsako antrąjį pagal:
- paskirtį;
- priklausymą;
- vietą;
- panašumą;
- medžiagą;
- laiką.
Dūrinių, kurių antrasis dėmuo apibrėžtų pirmąjį, yra labai mažai. Dūriniai, kurių pirmasis dėmuo skaitvardis. Dūriniai, kurių reikšmė skiriasi nuo pradinės darybos reikšmės. Dūriniai, kurių pirmasis dėmuo veiksmažodis. Pirmas yra kaip dalyvis ir turi nusakomąją reikšmę. Dūriniai, kurių pirmasis dėmuo įvardis, o antrasis veiksmažodinis daiktavardis. Duriniai su įvardžiais savi, sava, kita. Esą tokių dūrinių, kurių įvardinio dėmens galūnė lieka nepasikeitusi. Dūriniai, kuriuos sudaro daiktavardis ir veiksmažodis. Dauguma šių žodžių yra tik vyriškos giminės, nes jie reiškia vyriškus darbus, bet gali pasitaikyti ir vyriškos, ir moteriškos giminės. Daiktų reiškinių pavadinimai kurie gali būti tik vienos kažkurios giminės. Su galūne a yra daiktų ir žmogaus apibūdinimu. Dūriniai su skaitvardžiu. Tokiu dūrinių, kurių pirmasis dėmuo būtų skaitvardis, o antrasis veiksmažodis nėra daug, jie gali turėti tokias galūnes is, ė, a. Dūriniai, kurių pirmasis dėmuo įvardis. Dūriniai galūnėse turintys dalelytes is, ė ir a. Galima pastebėti pirmo dėmens kamienai susideda iš keletos įvardžių.
Žodžiokaityba - linksniuojamo, asmenuojamo, laipsniuojamo ar kaitomo laikais žodžio reikšmė išlieka nepakitusi.
Priešdėliai
Priešdėliniai daiktavardžiai dažniausiai daromi iš daiktavardžių ir veiksmažodžių, priešdėliniai veiksmažodžiai - iš veiksmažodžių, priešdėliniai būdvardžiai - iš būdvardžių, prišdeliniai prieveiksniai-iš prielinksnių.
Priešdėliai: api-, apy-, ant-, ap-, at-, į-, im-, in-, są-, sam-, san-, su-, ap-, at-, iš-, už-, ne-, be-, nebe-, pro-, pa-, po-, pra-, prie-, prieš-, per-, pri-, nuo-, nu-.
Jei priešdėlinis daiktavardis turi priešdėlį po-, pro- ato-, į- ir pan. ar padarytas iš veiksmažodžio, tai šaknies balsė dažniausiai ilga. Priešdėlis apy- rašomas su būdvardžiais (parodo dalinį ypatybės kiekį) ir iš jų padarytaisprieveiksmiais. Priešdėlis sam- rašomas prieš priebalses b, p. Priešdėlių ap-, at-, iš-, už- priebalsiai supanašėja, todėl jų rašybą tikrinama randant reikšmines žodžių dalis. Tas pats priešdėlis visais atvejais rašomas vienodai nepaisant, kaip tariamas jo galinis priebalsis.
Dviejųpriešdėlių ar sangrąžos dalelytės -si- ir šaknies sandūroje tariami ir rašomi visi susidūrę balsiai ar dvibalsiai. Kitais atvejais priešdėlio ir šaknies balsiai tariant susilieja ir rašoma viena balsė.
Neiginys "ne"
Neiginys ne nėra priešdėlis ir rašomas atskirai, kai reiškiamas prieštaravimas, kai vartojami būdvardžių laipsniai. Jei prieveiksmis padarytas iš būdvardžio, kai nereiškkiamas prieštaravimas, ne rašomas kartu. Kartu su dalelyte ne (nebe) rašomi prieveiksminėsreikšmės prieveiksmiai.
Priesagos
Reikėtų įsidėmėti, jog kai kurie veiksmažodžiai ar jų formos ir prieveiksmiai gali baigtis priesagomis.
Pamatinių daiktavardžių ir būdvardžių dažniausiai esti neišvestiniai, pamatiniai veiksmažodžiai - ir išvestiniai, ir neišvestiniai (dažniausiai padaryti su priešdėliais). Be to, reikia pasakyti, kad dabartinėje lietuvių kalboje yra labai daug būdvardžių, kurių daryba jau labai neryški, nes jų semantiniai ryšiai su pamatiniais žodžiais menkai tejuntami: kilnus, gudrus, aukštas, stiprus, tikslus, gyvas ir t. t. Tokie žodžiai jau dažnai laikomi darybiškai neskaidomais.
Daiktavardžių priesagos
Jei daiktavardžio priesaga prasideda balse daromas iš būtojo kartinio laiko veiksmažodžių. Jei daiktavardžio priesaga prasidedapriebalse, tuomet žodis daromas iš bendraties.
Daiktavardžių priesagose visada rašoma y ilgoji. Priesagoje visada rašoma i trumpoji. Jei daiktavardis vyriškosios giminės, rašoma priesaga, jei moteriškosios giminės.
Priesaga dažniausiai reiškia vietą ir įrankius, o priesaga dažniausiai žymi patalpas bei indus. Daiktavardžiai su priesagomis dažniausiai reiškia prietaisus, įrankius, o su priesaga dažniausiai reiškia veiksmo vietą. Jie daromi iš veiksmažodžio būtojo k.l.
Mažybinėje-maloninėje priesagoje -el- visada rašoma e.
Tarptautinių žodžių priesagos -iatas, -iantas, -iatorius, -iacija. Lietuviškų žodžių priesagos -esys,-ena, -enybė, -estis,-iava.
Veiksmažodžių priesagos
Veiksmažodžio šaknis +galūnės -is, -a,-ė. Veiksmažodžiai dažniausiai būt.k.l. dviskiemeniai, paprastieji žodžiai. Veiksmažodžio šaknis + galūnės -is,-a ir priešdėliai są-,sam-,san-, at-, ato-, į-, po-.
Būdvardžių priesagos
Galūnių darybos būdvardžiai dažniausiai daromi iš veiksmažodžių. Dariausia yra galūnė -us (-i), kiek mažiau pasidaroma būdvardžių su galūne -as (-a).
Reikėtų įsidėmėti kai kurių žodžių pabaigos tradicinę rašybą.
| Kalbos dalis | Priesaga | Pavyzdžiai |
|---|---|---|
| Daiktavardis | -ėlis | dobilėlis, seselė |
| Veiksmažodis | -(i)auti | juokauti, meilikauti |
| Būdvardis | -otas | barzdotas, kuprotas |