Kur Tavo Turtas, Ten Tavo Širdis: Reikšmė ir Interpretacijos

Frazė "kur tavo turtas, ten ir tavo širdis" yra giliai įsišaknijusi krikščioniškoje tradicijoje ir yra dažnai cituojama iš Biblijos. Ši eilutė, paimta iš Mato evangelijos (6:21), skatina susimąstyti apie tai, kas mums iš tiesų svarbu gyvenime ir kur mes nukreipiame savo pastangas bei meilę.

Žmonės, perskaitę šitas eilutes, dažniausiai supranta, kad kalba eina apie pinigus, brangakmenius, namus, įvairius daiktus. Tačiau tai labai siauras supratimas. Žmogaus turtas gali būti ne tik tai. Turtai gali būti skirtingi - dvasiniai, sieliniai, fiziniai.

Turto Samprata

Su fiziniais turtais ir taip aišku. Tačiau sielinius turtus žmonės painioja su dvasiniais turtais. Yra parašyta - kur tavo turtas, ten ir tavo širdis. Tai reiškia, kad žmogus myli tai, ką mano esant jo turtu, didžiuojasi juo.

Fiziniai Turtai

• Pinigai
• Brangakmeniai
• Namai
• Įvairūs daiktai

Sieliniai Turtai

• Išsilavinimas
• Diplomai
• Pasiekimai
• Padėtis visuomenėje
• Pareigos
• Vaikai bei jų pasiekimai

Dvasiniai Turtai

• Viešpats
• Dangaus karalystė

Yra tik, palyginti, nedidelė žmonių dalis, kurie myli ir didžiuojasi savo pinigais ar dideliais namais. Daug daugiau žmonių didžiuojasi savo išsilavinimu bei gautais diplomais, savo pasiekimais, padėtimis visuomenėje, pareigomis, savo vaikais bei jų pasiekimais. Jie tuo didžiuojasi, jie tai myli, jiems tai yra svarbu ir reikšminga. Netgi tie, kurie turi daug pinigų bei kitokių turtų, jie tuo pačiu turi ir aukštą padėtį visuomenėje, kuri yra netgi brangesnis jų turtas, nei pinigai. Kitų žmonių pagarba jiems bei susižavėjimas - štai kas, iš tiesų, yra tikrasis jų turtas. Dažną kartą net ne pinigai. Pinigai tampa tik priemone nusipirkti jų „tikrąjį turtą“.

Krikščionių Turtai

Kalbant apie krikščionis, galime taip pat pastebėti dažną kartą, kad ne Viešpats ir ne Dangaus karalystė yra jų turtas. Todėl, kad jie žiūri į žmogų - pastorių, lyderį. Jie juo žavisi, klauso, net netikrindami ar jo žodžiai atitinka Dievo žodį ar ne. Pasitikėjimas aklas, nes tas pastorius ar lyderis yra tų krikščionių turtas. Tokiu atveju pastorius bei jo žodis iškeliamas aukščiau Dievo žodžio.

Lyderis tapo viskuo - neklystančiu, viską žinančiu „turtu“ žmonių širdyse. Krikščionys labai dažnai didžiuojasi savo lyderiais. Lygiai toks pat „turtas“ gali būti krikščionio tarnavimas bažnyčioje - žmogus jaučiasi labai svarbus ir labiau „dvasingas“, teisesnis vien dėl to, kad jis TARNAUJA. Tačiau tai uždengia nuo jo Dievą. Ir keista, bet toks žmogus nemato, kad tarnavimas užgožia Tiesą. Labai liūdna būna matyti, kai lyderis užgožia Tiesą.

Žmonės tada aklai juo pasitiki ir net nebetikrina, ar tas kalba tiesą. O juk Jėzus mus visus perspėjo, kad ateis daug vilkų avių kailyje, daug antikristų (vietoj Kristaus, užėmusių Kristaus vietą žmonių širdyse). Tačiau atimk iš krikščionio jo turtą, (ką ten atimk užtenka pasakyti, kad jis klysta skleidžia melą ) - lyderį, tarnavimą, kitų žmonių pagarbą ir pamatysime kas įvyksta - žmogus supyksta, įsiskaudina, nuliūsta. Kodėl? Todėl, kad jų pamatas buvo ne Kristus, o tarnavimas, lyderis ir t.t. Jo žvilgsnis buvo nukreiptas ne ta linkme.

Dešimtas Įsakymas ir Pavydas

Dešimtas įsakymas pratęsia ir papildo devintą, susijusį su kūno geismais. Šis savo ruožtu draudžia geisti svetimo turto, nes iš to kyla septintu įsakymu draudžiama vagystė, plėšikavimas, sukčiavimas.

Dešimtas įsakymas reikalauja išrauti pavydą iš žmogaus širdies. Mes kariaujame tarpusavyje, ir pavydas kursto mus vienus prieš kitus. Pavydas yra viena iš didžiųjų ydų. Tai liūdesys, kilęs dėl kito žmogaus turimo turto, ir besaikis troškimas - net ir neteisėtai - jį pasisavinti. Šv. Augustinas pavydą laikė „tikra velnio nuodėme“.

Pavydas yra viena nusiminimo formų, kuri atmeta meilę; krikščionis turi jį nugalėti, trokšdamas kitam gero. Jūs norite, kad per jus Dievas būtų pašlovintas? Gerai, džiaukitės savo brolio sėkme, ir Dievas jau bus per jus pagarbintas.

Kodėl Taip Vyksta?

Todėl, kad žmonės yra tingūs savo širdyse bei išdidūs, jie nenori prisiimti atsakomybės už savo pasirinkimus bei sprendimus. Jie neieško tvirto pamato - Kristaus. Patogiau sumesti visą atsakomybę kažkokiam lyderiui, pastoriui. Tai duoda apgaulingą jausmą, kad jei kas negerai - ne tu kaltas, o lyderis, nes jis tave nuvedė ne ten, kur Tiesa.

Įdomu yra tai, kad nieko nėra amžino šioje žemėje, net ir tie jų turtai. Jais kažkada nusiviliama - t. y. suėda rūdys, kandys, jų širdies džiaugsmą ir pasididžiavimą pavagia vagys. Tik Viešpats niekada nenuvilia ir neapgauna, jei žmogus Jį pasirinko būti savo turtu.

Kun. Tadeusz Dajczer Įžvalgos

Siūlome ištrauką iš naujos dvasinės teologijos temomis rašančio autoriaus kun. Tadeusz Dajczer. "Nie­kas ne­ga­li tar­nau­ti dviem šei­mi­nin­kams." Kas gi yra tie du šei­mi­nin­kai (grai­kiška­me teks­te ky­rios)? Vie­nas iš jų yra Kris­tus, mū­sų vie­nin­te­lis Vieš­pats - ky­rios, ki­tas - Ma­mo­na, ne­tik­ras vieš­pats. Tar­nau­ti Ma­mo­nai - tai leis­ti pa­verg­ti sa­ve tam tik­roms ma­te­ria­li­nėms ar dva­si­nėms ver­ty­bėms ir tap­ti nuo jų pri­klau­so­mam.

At­kreip­ki­me dė­me­sį, kad Ma­mo­na va­di­na­mas vieš­pa­čiu, ku­riam tar­nau­ja­ma kaip ka­ra­liui. Ko­kios Ma­mo­nos rū­šys ir ko­kie jos pa­vi­da­lai vei­kia ta­vo gy­ve­ni­me, ga­li iš­si­aiš­kin­ti iš­ty­ri­nė­jęs sa­vo mal­das. Jei su­vok­si, apie ką mels­da­ma­sis daž­niau­iai gal­vo­ji, su­pra­si, kas yra ta­vo lo­bis: „Nes kur ta­vo lo­bis, ten ir ta­vo šir­dis“ (Mt 6, 21). Ta­vo iš­si­blaš­ky­mas pa­dės su­pras­ti, ar la­bai esi pri­si­ri­šęs prie Ma­mo­nos.

Jei la­bai, ne­si­ste­bėk, kad ne­ga­li su­si­kaup­ti kal­bė­da­mas ro­ži­nį, per ado­ra­ci­ją ar šv. Žodis ky­rios grai­kų kal­ba reiš­kia ab­so­liu­tų val­do­vą ir vieš­pa­tį. O žo­dis dou­leu­ein (tar­nau­ti) reiš­kia ver­giš­ką tar­nys­tę ab­so­liu­čiam val­do­vui ir vi­siš­ką pri­klau­sy­mą jam. Evan­ge­li­jo­je sa­ko­ma, kad esa­me vi­siš­ka Vieš­pa­ties nuo­sa­vy­bė, ne­svar­bu, ar tai pri­pa­žįs­ta­me, ar ne. Heb­ra­jų kal­bos ter­mi­nas ma­mo­na iš pra­džių reiš­kė kaip de­po­zi­tą, sau­go­mą tur­tą - pi­ni­gus ar bran­ge­ny­bes. Tuo­met šis ter­mi­nas ne­tu­rė­jo nie­ki­na­mos reikš­mės. Ta­čiau il­gai­niui įvy­ko jo evo­liu­ci­ja. Im­ta ma­ny­ti, kad, pa­ti­kė­jus bran­ge­ny­bes ban­ki­nin­kui ar ko­kiam ki­tam pa­si­ti­kė­ji­mo ver­tam žmo­gui, ga­li­ma bū­ti ra­miam dėl sa­vo tur­to ir at­ei­ties. Tai bu­vo pir­mo­ji evo­liu­ci­jos pa­ko­pa. Ma­mo­na pa­ma­žu ta­po pa­si­ti­kė­ji­mo ob­jek­tu. Vė­liau „ma­mo­ną“ im­ta ra­šy­ti di­dži­ą­ja rai­de, ir Ma­mo­na ta­po tuo ne­tik­ru vieš­pa­čiu ir val­do­vu. Įvy­ko ne­pa­pras­ta alie­na­ci­ja (su­sve­ti­mė­ji­mas) - žmo­gus ta­po daik­to nuo­sa­vy­be. O ko­kia ta­vo vil­tis? Ko tu ti­kie­si? Kas yra ta­vo Die­vas? Jei­gu ta­vo vil­tis - ne­tik­ras die­vas, tuo­met pa­tir­si kar­tė­lio ir nu­si­vy­li­mų, nes tai toks die­vas, ku­ris anks­čiau ar vė­liau ta­ve ap­gaus.

Ko­kia Ma­mo­na ga­li bū­ti už­val­džiu­si ta­vo šir­dį? Tai ga­li bū­ti ir ma­te­ria­li­nės, ir dva­si­nės ver­ty­bės, pa­vyz­džiui: pri­si­ri­ši­mas prie pi­ni­gų, pri­si­ri­ši­mas prie sa­vo vai­kų, prie dar­bo, tai­gi ir prie to, ką ku­ri, ką dir­bi, prie ra­my­bės, net prie sa­vo to­bu­lu­mo. Vi­si jie ta­ve pa­vergia, pa­da­ro ne­lais­vą. Žmo­gus pri­va­lo bū­ti pri­si­ri­šęs prie vie­nos vie­nin­te­lės tik­ro­vės - Die­vo va­lios...

Nerimas ir Ramybė

Nerimas - tai viena iš patirčių, su kuria susiduriame visi. O kaip tu? Kaip dažnai kasdienybėje tu rūpiniesi ir jaudiniesi dėl vienų ar kitų dalykų? Kiek rūpesčiai lemia tai, ką tu darai ir ko nedarai? Kaip rūpesčiai veikia tavo tikėjimą? Nerimas turbūt yra viena tamsiųjų bažnyčios paslapčių. Jis padaro mus baikščius, pasyvius ir abejojančius, nors mūsų teologija teigia, jog galime būti drąsūs, veiklūs ir pasitikintys.

Tačiau turime suprasti, jog labai svarbu atskirti sąžiningą biblinį požiūrį į gyvenimą ir gyvenimą šiek tiek ar nuolat pasiduodant nerimui. Skaitydami Bibliją matome, jog situacijose, kuriose Dievo žmonės patirdavo žiauriausią mūsų puolusio pasaulio realybę, jie išgyvendavo ir pačias įstabiausias širdies ramybės akimirkas. Mūsų sunkumai, patiriami šiame puolusiame pasaulyje, yra tik dingstis, o ne priežastis nerimauti. Norėdami išsiaiškinti priežastį, turime pažvelgti giliau.

Visaip! Dėl nuodėmės mes nebesiejame savo vidinės ramybės su Dievu, kuris yra išminties, jėgos ir meilės šaltinis ir kuris niekada nesikeičia! Net nesuprasdami, ką padarėme, mes imame ieškoti savo tapatybės, gyvenimo prasmės, tikslo ir vidinio pasitenkinimo horizontaliuose santykiuose - santykiuose su žmonėmis. Savo tikslo ir vidinės ramybės mes ieškome šio puolusio pasaulio nuolatos besikeičiančiose ir pažeistose aplinkybėse bei santykiuose. Tai, kas nebuvo sukurta tam, kad suteiktų mums ramybę, ir tai, ko mes negalime kontroliuoti, tampa mūsų pakaitalais, atstojančiais mums Viešpatį.

Svarbūs dalykai, tokie kaip šeima, darbas, pinigai ir pan., tampa mums nepaprastai svarbūs, nes mes viliamės, kad tai suteiks mums ramybę. Tačiau jie ne tik nesuteikia mums ramybės, bet ir įtraukia mus į niekad nesustojanį rūpesčių, nerimo ir baimės ratą, kuris, tiesą sakant, yra daugelio tikinčiųjų kasdienybė.

Raštas mums sako štai ką: nerimas, kuris mus išjudina arba suparalyžiuoja, atskleidžia daugiau tai, kas slypi mumyse, o ne tai, kas yra aplink mus. Tai viena žinomiausių Rašto vietų apie nerimą ir rūpesčius:

Jei atsitraukiame ir pažvelgiame į šias eilutes iš toliau, suprantame, jog tai daug daugiau nei tik nerimo problemos gvildenimas. Šios eilutės atskleidžia, koks karas vyksta tarp Dievo karalystės ir savojo „aš“ karalystės. Ši ištrauka moko, jog kiekvieną nerimo akimirką yra kovojama dėl širdies. Dėl nuodėmės mums tenka taip smarkiai grumtis su savojo „aš“ karalyste. Ji tokia išplitusi ir gundanti, kad Kristus skiria tam daug laiko ir atskleidžia šios karalystės dinamiką (Mt 6, 19-32). Tai Jis daro iki pat 33 eilutės, kurioje matome tam tikrą posūkį ir atrandame kvietimą siekti Dievo karalystės, gyventi dėl jos.

Kristaus žodžių esmė - jog savojo „aš“ karalystės varomoji jėga yra žemiškų turtų siekimas ir troškimas patenkinti nerimą keliančius poreikius. Savojo „aš“ karalystė susiaurina gyvenimą iki fizinių, apčiuopiamų turtų ir asmeninių poreikių sąrašo. Šioje karalystėje gyvenu tik tam, kad įsigyčiau, ko noriu, ir patenkinčiau savo poreikius.

Kalbėdamas apie tai, kas pavergia mūsų širdį, Kristus čia vartoja žodį turtai. Pagalvokite apie šį žodį. Kuo tai susiję su nerimu? Ryšys akivaizdus ir stiprus. Nerimas ir ramybė visada atskleidžia, kas yra tikrasis mūsų turtas. Kai mūsų turtas yra saugus, mes esame ramūs, ir labiausiai nerimaujame, kai tam, ką mes branginame, gresia pavojus.

Esu visiškai įsitikinęs, jog tikra, ilgalaikė širdies ramybė niekada nėra susijusi su aplinkybėmis, jų pokyčiais į gera. Net palankiausiomis aplinkybėmis šiame puolusiame pasaulyje jūsų širdis ras priežasčių nerimauti. Vidinė ir ilgalaikė sielos ramybė širdyje įmanoma tik tuomet, kai svarbiausiu ir brangiausiu jūsų turtu taps Jėzus ir Jo karalystė.

Kova su nerimu nėra tikėjimasis, jog rytojus bus geresnis. Ne, kovoti su nerimu reiškia būti geru kariu, kovojant slaptą širdies kovą. Tai reiškia kovą su pagunda savo širdies ramybę susieti su laikinais dalykais, kurie negali ir nėra sukurti taip, kad suteiktų širdžiai ilgalaikę ramybę (Mt 6, 19). Kovoti su nerimu reiškia kasdien savo sielą maitinti dangiškojo Tėvo pažadais ir nuostatomis.

Tai reiškia gerai pagalvoti prieš ką nors pavadinant rūpesčiu. Tai reiškia gyventi dėl kažko daugiau nei tu pats. Tai - savo meilės ir rūpesčio atidavimas Karaliui bei Jo karalystei ir kova su instinktu statyti menką savo paties karalystę.

Taip, Dovydas sielvartavo, kaip sielvartautų kiekvienas tėvas. Nerimas ir ramybė visada atskleidžia, kas yra tikrieji mūsų širdies turtai.

Priešingai daugelio nuomonei, turtas yra apgaulingas. Prasmingi santykiai, pasitenkinimas darbu ir tikslingas gyvenimas paprastai daugiau prisideda prie laimės, nei turtas. Dar brangesnės yra Dievo suteiktos dovanos: tikėjimas, viltis, išmintis, kantrybė, meilė, pasitenkinimas ir daugelis kitų palaiminimų, kurie ateina per Jo Dvasios buvimą mūsų gyvenime. Ironiška, kad, nors daugybė krikščionių pritaria šiems dalykams, jų kasdienis gyvenimas rodo, kad savanaudiškumas dažnai ima viršų.

Pasaulyje labai daug neteisybės, ypač ekonominės neteisybės. Kartais labai sunku suprasti, kodėl kai kurie žmonės praturtėja išnaudodami vargšus, ir dar blogiau, kodėl turtuoliai, atrodo, nesulaukia teisingumo! Trumpai atsakydamas, Dievas paragino pasitikėti Juo ir šiek tiek palaukti. Būtent tai pranašas ir padarė.

Bet koks ekonominis stabilumas ir ramybė, kuriuos gali pasiūlyti pasaulinė rinka, yra trumpalaikiai ir dažniausiai tik įsivaizduojami. Skirtumui tarp turtingų ir neturtingų didėjant, auga ir nepasitenkinimas bei nestabilumas. Tokios buvo aplinkybės, kai rašė Jokūbas.

Anksčiau ar vėliau, žemiškas turtas netenka savo blizgesio. Mes suvokiame turto ribas, o gal net ir tamsiąją turto pusę. Jokūbas rašė, kad surūdijęs auksas ir sidabras liudys prieš turtuolius (Jok 5, 3). Nors šis įspėjimas užrašytas paskutiniųjų laikų kontekste, mintis turėtų būti aiški: svarbu, kaip mes naudojame mūsų pinigus. Ėdančios ugnies vaizdas skirtas pažadinti mus, kad suvoktume sprendimų, susijusių su mūsų pinigais, rimtumą. Ar mes krauname turtus, kurie galiausiai sudegs, ar mes krauname lobį amžinybei?

Senovės pasaulyje vyravo nustatyto turto samprata: jei tam tikrų žmonių turtas padidėjo, kitų turtas turėjo sumažėti. Kitaip tariant, turtuolis galėjo lobti tik todėl, kad vargšai skurdo. Turto „sukaupimas“ nedarant neigiamo poveikio kitų turtui, atrodo, yra gana šiuolaikiška idėja.

Vienas iš geriausiai žinomų Jėzaus palyginimų, susijusių su nelygybės klausimais, yra palyginimas apie turtuolį ir Lozorių (žr. Lk 16, 19-31). Jėzaus laikais daugumai žmonių pasisekdavo, jei jie turėdavo dvejus drabužius ir kartą per metus galėjo puotauti. Palyginime turtuolis „vilkėjo purpuru bei ploniausia drobe [brangiausi drabužiai] ir kasdien ištaigingai puotaudavo“ (eilutė 19). Priešingai paplitusiai nuomonei, šiame palyginime dėmesys yra sutelktas į šį, o ne pomirtinį gyvenimą. Tiesą sakant, graikiškame tekste visiškai neužsiminta apie „dangų“ ir „pragarą“.

Blogai pasielgęs asmuo paprastai mėgina išvengti atsakomybės. Dažnai žmonės mėgina tai daryti primesdami atsakomybę kam nors kitam, įskaitant nukentėjusį asmenį. Tiesą sakant, mes tikime, kad ir Jokūbas buvo nužudytas dėl savo tikėjimo.

Reikėtų nepamiršti, kad Jokūbas niekada nesmerkė turtingųjų dėl to, kad jie turi daug turto. Dievui rūpi jų nusistatymas ir elgesys. Be to, tik tai, kad žmogus nėra turtingas, nereiškia, jog Dievas iškart myli tokį žmogų. Karalystę paveldės „turintys vargdienio dvasią“ ir „turtingi tikėjimo“ (Mt 5, 3; Jok 2, 5). Šios vidinės savybės gali neturėti nieko bendra su mūsų ekonominėmis aplinkybėmis. Nors, kita vertus, gali. Tie, kurie yra turtingi ir nieko nestokoja (Apr 3, 17), gali būti labiau nuskurdę dvasiškai nei jiems atrodo.

Apsvarstykite šiuos teiginius: „Turtuolis valdo vargšus, o kas skolinasi, tas tampa skolintojo vergu“ (Pat 22, 7). Ar padėjimas žmonėms išsivaduoti iš skolos, ar išvengti prasiskolinimo yra gerosios naujienos nešimo vargdieniams dalis? (Lk 4, 18). Kaip mes galime žinoti, ar pinigai tarnauja mums, ar mes tarnaujame pinigams?

Ekonominiai skirtumai yra visur. Kai kurie žmonės turi 2, 3, net 4 ar daugiau prabangių namų, o kiti yra laimingi radę kelis medienos gabalus ir surentę sau pastogę. O kaip dėl tų nutukusiųjų, kai visame pasaulyje yra vaikų, kurie eina miegoti alkani? Kai kurie teigia, kad galima atimti iš turtingųjų ir duoti daugiau vargšams. Kiti teigia, kad turtingiesiems turtėjant, jie gali padėti „ištraukti“ vargšus iš skurdo. Kaip mes, krikščionys, padedame spręsti skurdo problemą?

Tačiau daugelis jų viešai savęs nelaiko turtingais. Tokie mūsų tautiečiai laiko save dorais, gerais krikščionimis. Juk būtų apsileidimas, jų manymu, gyventi skurdžiai šiame turtingame Amerikos krašte. Būtų naudinga kartais tyčia paskirti didesnę sumą vargšams ar visuomeniniams reikalams.

Žmogus, labai norintis greitai praturtėti ir apsirūpinti, išsistato pavojams ir didelėms pagundoms. Vienas tokių pavojų yra per didelis susirūpinimas turtu ir žemiškais dalykais. Reikia skirti natūralų, sveiką rūpestį pragyvenimu ir turtu nuo per didelio susirūpinimo juo. Dideli susirūpinimai tampa nuolatiniais kompleksais, labai neigiamai veikiančiais nervus, širdį, virškinimą, sugyvenimą, sukeliančiais įvairias ligas.

Perdėtai besistengią apsirūpinti bei praturtėti išsistato stabmeldystės pavojui, turto stabo garbinimui įvairiomis formomis, dažnai labai maskuotomis. Tai yra žemiškų gėrybių vertinimas, iškėlimas, aukščiau statymas už dvasines vertybes, už meilę ir asmenį, už sielą ir patį Kūrėją. Tikrai "niekas negali tarnauti dviem šeimininkams: arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie vieno bus prisirišęs, o kitą nieku vers.

Nors daugelis ieško saugumo kaupdami turtus, Jėzus primena, kad jie yra nepastovūs ir gendantys. Trimis vaizdingais įvaizdžiais jis pažymi, kad žemiškuosius turtus gali sunaikinti kandys, ardančios audinį ir rūdys, ardančiomis metalą bei vagys, kurie įsilaužia į namus ir vagia. Užuot kaupęs žemiškus turtus, mokinys turėtų kaupti lobius danguje, t. y. dangišką atlygį už teisius darbus. Išmalda, malda ir pasninkas - o ne žemiškų lobių siekimas - padeda tvirtą gyvenimo pagrindą, kuris išliks amžinai.

Jėzaus mokymas neapsiriboja paprasta materializmo kritika. Jis kiekvieno mokinio klausia: „Kur tavo širdis?” Širdis yra žmogaus gyvenimo centras, iš kurio kyla požiūris į pasaulį ir įsipareigojimai. Mes nerimaujame dėl ateities, darbo, finansų, reputacijos. Nors rūpintis šiais pagrindiniais žmogiškaisiais reikalais yra svarbu, per didelis dėmesys jiems gali sugriauti mūsų dvasinį gyvenimą. Jėzus mums primena, kad dangiškasis Tėvas mumis rūpinasi ir suteikia tai, kas mums geriausia. Jei tikrai pasitikime Dievu, visi kiti dalykai atsiras savo vietose. Todėl Jėzus sako: „Pirmiausia ieškokite [Dievo] karalystės ir jo teisybės, o visa tai jums bus pridėta”. Pasitikėjimas Tėvu gali būti didelės ramybės ir džiaugsmo šaltinis, išlaisvinantis mus nuo baimės ir rūpesčių, kurie priešingu atveju gali mus kamuoti visą gyvenimą.

Štai keletas Biblijos eilučių, kurios padeda suprasti, kur turėtų būti mūsų širdis:

• Mato 6:19-21 - Nekraukite sau turtų žemėje...nes kur tavo turtas, ten ir tavo širdis.
• Mato 6:24 - Niekas negali tarnauti dviem šeimininkams...
• Luko 12:33-34 - Parduokite savo turtą ir aukokite gailestingumo aukas...nes kur jūsų lobis, ten ir jūsų širdis bus.

Šios eilutės skatina mus permąstyti savo prioritetus ir nukreipti savo širdis į tai, kas amžina ir tikrai vertinga.

Šiame kontekste, frazė "kur tavo turtas, ten tavo širdis" tampa ne tik pamokymu, bet ir kvietimu gyventi visavertį, prasmingą gyvenimą, kuris yra orientuotas į Dievą ir Jo karalystę.

tags: #kur #tavo #turtas #ten #tavo #sirdis