Šiuolaikinėje kultūroje daug dėmesio skiriama moteriškoms problemoms, tuo tarpu vyrai ir berniukai lieka užribyje. Tarptautinė psichologų bendruomenė apie emocinį vyrų neraštingumą kalba jau ne vieną dešimtį metų ir akcentuoja didžiules problemas, su kuriomis susiduria vyrai, nuo mažens auklėjami nerodyti savo jausmų. Lietuvos ugdymo įstaigas jau pasiekia suvokimas, kad, norint užauginti sveikus vyrus ir moteris, jau ankstyvoje vaikystėje juos reikia mokyti emocinio raštingumo.
Apie berniukų ugdymo ypatumus kalbamės su psichologu Virginijumi VARKALIU. Kažkodėl mūsų civilizacijoje vyrai nuo mažens ugdomi nerodyti savo jausmų - nebent rūstybę ar įsiūtį. Mažam berniukui dažnai sakome: „Vyrai neverkia“ ar „Nebūk bailys“.
Augdami berniukai išmoksta slėpti savo tikruosius jausmus, gėdytis, neatpažinti jų. Ir vėliau mes stebimės, išgirdę apie žiaurumo ar agresijos proveržius, apie jaunuolių savižudybes, apie nelaimingus vyrus, savo problemas sprendžiančius alkoholiu.
Vyrų Emocinis Raštingumas ir Auklėjimas
Vyrų krizių ir informacijos centro psichologas Virginijus Varkalis teigia, kad berniukų auklėjimas yra vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių, kad vėliau, jau suaugę, nematydami išeities, jie gali tapti priklausomi nuo kvaišalų ar net nusižudyti. Galime teigti, kad tai yra sunkių jausmų išdava - lyg ir išeitis.
Berniukas ateina į mamos pasaulį - pirmus dvejus metus jis yra su mama, o tėtis, kaip auklėtojas, dažniausiai lieka nuošalyje. Visos įstaigos orientuotos į moteriškąjį auklėjimą ir supratimą, kokie turėtų būti vyrai. Tai vyksta nesąmoningai, bet toks požiūris vyrauja.
Mūsų kultūroje nėra iniciacijos į vyrus. Prieš keliasdešimt metų vyrais buvo laikomi tie, kurie buvo tarnavę armijoje - maždaug 20 metų jaunuoliai. Merginos tampa moterimis, sulaukusios pirmųjų mėnesinių - apie 13-14 metus. Berniukai vystosi lėčiau nei mergaitės.
Senosiose kultūrose į tai seniai buvo atkreiptas dėmesys: tik sulaukę 7-8 metų amžiaus berniukai galėjo melstis kartu su suaugusiaisiais, nes mažamečiams visa malda ir pasninkas buvo per sunkūs. 4-5 metų amžiaus berniukai paprastai būdavo apsupti moterų. Į vyrų pasaulį jie patekdavo sulaukę 7-8 metų, su vyrais dalyvaudavo mokymuose - vykdavo iniciacija, tik vyrų pripažintas vyras galėjo vesti ir prisiimti atsakomybę.
Šiandien su unisexu mes „paleidome“ vaidmenis. Esame virsmo laikotarpyje ir nežinome, kuo tai baigsis. Pas mus į psichoterapines sesijas ateina vyrai, „pametę“ savo vyriškumą: jiems tenka konkuruoti dėl darbo vietų ne tik su vyrais, bet ir su moterimis, jie nežino, ką reiškia būti tėvais, šeimos vyrais. Dabartinis vyras turi būti ne tik tėvas ar karys, bet ir auklėtojas, klausytojas, o tokiam vaidmeniui jis nebuvo ruoštas.
Berniukai nežaidžia žaidimų apie šeimas, mokytojus, jie žaidžia karą, kovas, medžioklę - tokius žaidimus berniukai žaisdavo iš kartos į kartą.
Emocinio Raštingumo Svarba
Jei tėtis kalba apie savo jausmus, išreiškia juos ne tik tylėjimu, pabėgimu, užsidarymu, berniukas jau turi iš ko mokytis. Bet 95 proc. vyrų elgiasi vienodai, nes turi patirtį iš anksčiau: turiu to nejausti, turiu susitvarkyti su tais jausmais, turiu juos slėpti, nes tai „nevyriška”, nes emocionalumas yra moterų gyvenimo dalis, o ne vyrų. Turiu verkti vienas, užsidaręs vonioje ar tualete.
Tėčiui, pamačius sūnaus išgyvenamus jausmus, kyla sunkumų. Atpažindamas savo jausmus, jis negali leisti sūnui juos išgyventi - tėtis nėra emociškai raštingas. Jis sako: „Nejausk, slėpk, nedalyvauk.“
Dabartinėse mokyklose - gal dar ir ne visose - bent vieną kartą per savaitę yra pamokos, kuriose vaiko klausiama, kaip jis jaučiasi, kas jam pasisekė, kas nepasisekė. Į ugdymo procesą jau pamažu ateina emocinis raštingumas. Leiskime berniukams atpažinti savo emocijas, leiskime jiems jausti.
Turime suprasti, kad iki 10 metų jie nėra tiek imlūs mokslams kaip mergaitės, kad jie daug judresni. Visi norime, kad berniukai būtų Evelinos, tačiau jie yra berniukai, sunkiai nusėdintys vienoje vietoje. Jie buriasi į vieną didelę grupę, kurioje sėdi apsikabinę, linguodami į vieną taktą. Mokytojas turi žinoti, kad taip vyksta, ir tai normalu.
Nueikite į bet kurią antros klasės piešimo pamoką ir pažiūrėkite, kas vyksta. Mergaitės sėdės visą pamoką, preciziškai išpildydamos užduotį, o berniukai per 15 minučių viską baigs ir sakys, kad nėra kas veikti. Jie atliko užduotį, bet tos užduoties niuansai, detalės jų nesužadino. Kalbu iš savo patirties, nes teko mokykloje dirbti su pradinukais. Tas skirtumas ypač matomas trečioje klasėje.
Berniukai nori laimėti prieš mergaites ir vienas prieš kitą. Jiems svarbu galynėtis - netgi išdrįsti varžytis, svarbu statyti, lipdyti. Jie jaučiasi stiprūs, gavę užduotį ką nors atnešti, padėti, nunešti. Mergaitės, vengdamos tokių užduočių, gali manipuliuoti, sakyti, kad tai sunku, purvina, o berniukai eis į tą dumblyną.
Vyriškumo Samprata
Žala pasireiškia tuo, kad berniukai susilaukia bausmių už savo elgesį. Jie lieka nesuprasti, kodėl taip elgiasi, kodėl jiems svarbu parodyti kietumą, šiurkštumą, kodėl taip svarbu pasirodyti.
O kas yra tikrasis vyriškumas? Gal pagarba, kurios trūksta vyrui? Pagarbos jo ir kitų pasirinkimams. Vyro ir moters partnerystėje didžiausia bėda yra pagarbos nebuvimas. Pagarbos stinga ir vaiko bei suaugusiojo santykyje. Ne raumenų kiekis, turtai, išvaizda ar mamuto dydis yra svarbiausia.
Berniukas turi matyti pavyzdį: jei tėtis pasakė, kad vakare, išsivalius dantukus, mes saldumynų nebevalgome, tai šios taisyklės laikosi visi. Bet mama, kuri, nekreipdama dėmesio į tėvo pasakymą, duoda vaikui saldainį, parodo nepagarbą vyrui. Tačiau reikėtų tėvams susitarti iš anksto, o ne pradėti ginčytis vaiko akivaizdoje... Šeima turėtų būti vienas kumštis, o ne du. Net jei sprendimai klaidingi, dėl jų nereikėtų ginčytis prie vaiko.
Mamos Vaidmuo Sūnaus Auklėjime
Visais laikais moterys turėjo daug galios. Visi bėga pas mamą, o ji turi galią ir atstumti. Galėtų ir turėtų stumti tėčio link. Apie penktuosius metus vyksta berniuko konkurencija su tėvu - tuomet berniukai pradeda suvokti lyčių skirtumus, išgyvena Edipo kompleksą. Berniukas nori mamos kaip partnerės, konkuruoja dėl jos su tėvu.
Mama, gerbdama vyrą ir suvokdama, turi suprasti, kad berniukas yra ne mergaitė ir jog ji augina sūnų ne sau ir net ne kitai moteriai. Deja, bet tik mama „geriausiai žino“, koks vyras tinkamas kitai moteriai, o vyro pozicijos berniukas taip ir nesužino.
Jei vyrui kyla klausimas, kaip jam gyventi su žmona, jis eina pas mamą, ne pas tėtį. Dauguma vyrų, ištikus bėdai, eis pas mamą. Jį mama netgi aprengs... Nueikite į drabužių parduotuvę ir pažiūrėkite, kaip vyrai apsiperka - jiems padeda apsipirkti žmonos arba mamos. Vyrai neturi savo nuomonės - ją formuoja moterys, ne vyrai.
6-7 metų berniukui nesvarbu, kaip jis atrodo - ar jis purvinas, ar jo kojinės vienodos, ar ne, ar jis užsirišęs batus, ar ne. Jam rūpi judėjimas, „chebra“, bendra emocija, pažinimas. Jo išvaizda rūpi tik mamai ar močiutei. Tėtis tuo tarpu lieka kažkur nuošalyje.
Tėčio Svarba Berniukui
Tėvas svarbus ir mergaitei, ir berniukui. Mergaitė dažnai renkasi partnerį, panašų į tėvą. O berniukas, kad ir nenorėdamas būti toks, koks buvo jo tėvas, dažniausiai toks ir tampa, atkartodamas tą pačią šeimos liniją.
Mums trūksta pereinamosios grandinės dalies. Kažkuri karta turi pasiekti, kad vyrai mokytų vyrus, inicijuotų į vyrų pasaulį, kad apie gyvenimą su moterimi jie klaustų tėčio, nugyvenusio keliasdešimt metų su moterimi, o ne mamos, bambančios apie savo netobulą vyrą.
Tėvo įvertinimas berniukui labai svarbus. Vaikas žiūri į tą didžiulį žmogų, turintį visai kitokį kvapą, kūną, kitokias rankas - sugrubusias, pajuodusias nuo darbų, tose rankose vaiko rankelės paskęsta. Ne vienas vyras psichoterapijos metu yra pasakojęs, kaip ilgisi tėvo įvertinimo: ir dviratį pats tvarkė, būdamas 9 metų, ir mašiną, o tėvas nepamatė ar sukritikavo, kad blogai darė.
Dažnai teisėja mama už netinkamą elgesį prašo tėvo nubausti sūnų. Tėvas net nematė įvykio, o jau turi būti budelis. Kada tėvas mane mato? Ar jis pastebėjo mane tik dėl blogo elgesio, ar tik kai sirgau, ar išvis mane pastebėjo? Dalis vyrų sako, kad tėvas ant rankų vaikystėje paėmė juos tik tada, kai į ligoninę reikėjo nunešti.
Berniukui ypač svarbus jo atliktų darbų įvertinimas. Mergaitei irgi svarbus tėčio įvertinimas - jo akyse ji turi jaustis gražuole, princese, o berniukui svarbu būti įvertintam už tai, kad jis kažką gražiai padarė, sumeistravo, suklijavo, o ne gražiai pasėdėjo. Jam svarbu kažką atlikti kartu su tėčiu.
Šeima lyg valstybė, kur mama yra vidaus reikalų ministras, o tėvas - užsienio. Šie vaidmenys anksčiau buvo aiškūs, o dabar išgyvename virsmą.
Meilės Išraiška Berniukų Pasaulyje
Paaugliai bijo homoseksualumo, jų požiūriu, tai yra nevyriška. Mažus vaikus glaudžiame prie savęs, vėliau tai virsta apsikabinimais, pasikumščiavimais. Pažiūrėkite, kaip elgiasi vyrai po laimėtų sporto rungtynių - glėbesčiuojasi, mėto vienas kitą. Tai meilės forma, parodoma per lytėjimą.
Tėtis, apkabindamas savo sūnų, parodo, kad jis jį myli. O kiek vyrų išdrįs prisiglausti prie savo tėčių, paglostyti, o ne šalia šaltai stovėti? Jie to negavo iš savo tėčių. Bet jei norime perduoti savo sūnums meilę, išdrįskime apkabinti savo tėvą.
JAV buvo atliktos apklausos, kur tėčių buvo paklausta, kaip jie jaučiasi gimus pirmam šeimos vaikui. Labai svarbu nepamiršti savęs kaip poros gimus vaikui ir puoselėti tarpusavio santykį net ir auginant vaikus kartu.
Reguliariai organizuoti pasimatymų vakarus / pietus / pusryčius / užkandžius, prasilenkiant koridoriuje paliesti vienas kito pečius, ranką, pabučiuoti, užsidaryti kartu kelias minutes vonioje ar spintoje ir pabūti vienas kito glėbyje... Mes visi esame vaikai dideliuose kūnuose. O tai reiškia, kad visi tie tėvystės patarimai, kuriuos taikome savo vaikams, gali būti pritaikyti ir santykiuose su suaugusiaisiais.
„Ačiū, kad išplovei automobilį. „Ačiū, kad taip sunkiai dirbi, kad išlaikytum šeimą. „Pastebėjau, kad pabudai anksti, kad pakeistum sauskelnes. Pagyrimas ir pripažinimas veikia geriau, negu kritika dėl to, ko jis nedaro, ar daro ne taip.
Jei jūsų vyras dirba, tikėtina, kad neturi daug laiko užmegzti ryšiui su vaiku. Grįžęs namo vyras tikriausiai jaučiasi pašalinis, tarsi be vietos. Norėdama padėti atstatyti nutrūkusį ryšį per dieną, galite pakviesti savo vyrą kažką nuveikti visiems kartu. Ši šeimos veikla neturi kainuoti pinigų ar kelti organizacinės įtampos. Tiesiog pasirinkite keletą buitinių situacijų ir jas išnaudokite, kad jūsų vyras jaustųsi priklausantis šeimai, t. y. Susitarkite su vyru dėl namų ruošos ir vaiko priežiūros. Drąsiai prašykite pagalbos. Jei norite, kad jūsų vyras padėtų, paprašykite!
Labai svarbu suteikti laiko ir erdvės vyrui vienam pabūti su vaikais. Be jūsų! Leiskite jam su vaikais būti taip, kaip norisi jam, kaip norisi jiems.
Vaikų auklėjimas yra subtilus, įdomus, atsakingas ir be galo svarbus procesas, kuriame net mažiausia smulkmena gali turėti ilgalaikių pasekmių jų emociniam ir psichologiniam vystymuisi. Vienas iš dažnai diskutuojamų klausimų yra socialiniai veiksmai, kuriuos verčiame atitikti ir atlikti vaikus prieš jų valią, tokie kaip bučiniai, apkabinimai ar padėkos.
Pasak tėvystės konsultantės, vaikai turi jaustis saugūs ir užtikrinti savo kūno ribas. Versdami vaikus daryti kažką, ko jie nenori, tėvai siunčia žinutę, kad jų jausmai ir jų kūnas nėra svarbus, o tai gali sumažinti jų pasitikėjimą savimi ir sukelti emocinį nesaugumą.
Leiskime vaikams būti stebėtojais, rodykime pavyzdį ir būkime kantrūs - laikui bėgant, vaikai natūraliai perims tinkamą elgesį.
Versdami vaiką atlikti tam tikrus veiksmus, mes rodome, kad abejojame jo savarankiškumu, jo gebėjimu pasirinkti bei spręsti, kaip parodyti savo jausmus ar dėkingumą. Leisdami vaikui priimti sprendimą pačiam, ugdome jo atsakomybės jausmą ir pasitikėjimo savo sprendimu. Rekomenduočiau skatinti vaiko savarankiškumą, leisdžiant jam nuspręsti, kada ir kaip jis nori parodyti savo jausmus bei gerbiant jo sprendimą.
Vertimas bučiuotis, dėkoti ar apsikabinti prieš vaiko valią gali turėti įvairių neigiamų pasekmių jo emociniam, socialiniam ir psichologiniam vystymuisi, primena Dovilė. Kai vaikas yra verčiamas daryti tai, ko jis nenori, jis gali pradėti abejoti savimi ir savo jausmais. Tai gali sumažinti pasitikėjimą savimi, vaikas gali jaustis nesvarbus ir negerbiamas.
Be to, kai vaikas yra verčiamas bučiuotis ar apsikabinti prieš jo valią, jis gali nesuprasti, kad jo kūnas priklauso jam ir kad jis turi teisę nustatyti savo ribas. Tai gali turėti neigiamų pasekmių jo gebėjimui apsisaugoti nuo netinkamo kitų elgesio ateityje, nes jis gali nesuprasti, kada ir kaip pasakyti „ne“.
Jei vaikas mokomas, kad jis turi daryti tai, ko nenori, kad patenkintų kitų lūkesčius, jis gali išmokti netinkamai elgtis ir su kitais žmonėmis, negerbti kitų žmonių ribų ir jausmų, nes pats buvo mokomas, kad tai nėra svarbu.
Jei atvykusi pasisvečiuoti močiutė, teta ar dėdė tikisi bučinio, apkabinimo, padėkos už dovaną, o jūsų vaikas akivaizdžiai nenori to daryti, jūs visada galite pabučiuoti, apkabinti ir padėkoti už dovaną patys, ir garsiai pasakyti svečiui, kad vaikas „duos bučkį ir padėkos kai bus pasiruošęs“.
Gerbdami vaikų jausmus ir ribas, mes ne tik padedame jiems augti sveikais ir pasitikinčiais savimi asmenimis, bet ir kuriame stipresnius, pagarbos ir meilės kupinus santykius su jais.
Kaip Susitikti Save ir Kitus
Kai žmogus nubunda ryte (sprendžiu pagal save), pirma užduotis jam yra susitikti su savimi. Taip, čia mano kojos, čia rankos, šiandien antradienis, dabar einu praustis, melstis. Kažkuriame iš šių momentu susitinki save, grįžti į savo „kailį“. Momentas pakankamai paslaptingas. Galima suprasti, kodėl kai kurie žmonės ypatingai vertina ankstų rytą. Tuo laiku stengiasi nesukurti ypatingai didelio skubėjimo.
Kiekvieną rytą einant į koplyčią sutinkamas kryžius. Pabučiuojamas*. Tada tikrai lengviau sutikus tądien žmogų pabučiuoti jo kryžių. Mūsų susitikimai tikrai įvyksta tuo metu, kai paimam kito kryžių taip, tarsi patys savojo neturėtume. Stebuklas! Tikras stebuklas, jeigu tai pavyksta.
Iš arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus akių buvo galima pamatyti, kad šių stebuklų jo gyvenime apstu. Jeigu geriau įsižiūrėtum, pamatytum, kad nugara apkrauta ištisu kitų žmonių kryžių kalnu. O jis eina tiesia nugara ir lengvu žingsniu.
Ir ką gi gali susitikti per dieną? Susitik savo brolius ir seseris, savo bendrakursį, bendradarbį, žmones autobuse, prekybos centre. Susitik savo draugus, bičiulius, kurių pusę metų nepavyksta aplankyti. Susitik savo žmoną, savo vyrą, savo mieliausius vaikučius. Susitik savo Motiną, savo Tėvą. Susitik savo priešus. Susitik savo brangią Tėvynę.
Bet jei nesusitiksi pirmiausia Jo, kitų sutikti nepavyks. * pabandykim kuo kilniau suprast bučinį.
Sakoma, kad „motinos - dukters“ santykis pats sudėtingiausias iš visų galimų variantų: „motinos - sūnaus“, „tėvo - dukters“, „tėvo - sūnaus“ ryšiai yra daug mažiau prieštaringi, perpildyti jausmais ir emocijomis.
Pirmieji dukters ir motinos gyvenimo metai yra paženklinti susiliejimu, kuris padeda motinai atspėti dukters poreikius ir juos patenkinti. Iš susiliejimo gimsta saugumas, kuris leidžia dukrai augti ir vystytis, pažinti pasaulį ir tikėti, kad esi pakankamai saugioje vietoje, užmegzti ryšį, pažinti ir kurti, išbandyti savo galias.
Tęsiant motinos ir dukters santykių temą, kalbėsiu apie tai, kas daliai moterų tikrai nepatiks: juk paprasčiau į motinystę žiūrėti kaip į idealią, visoms pagimdžiusioms moterims būdingą, beribės meilės, priėmimo ir pasitenkinimo kupiną būseną.
Toli gražu ne kiekviena dukra patiria dainose ir eilėse įamžintą motinos meilę ir švelnumą. Kartais iš šio ryšio dukra išsineša atmintį apie atstūmimą, nuvertinimą, negalėjimą įtikti, menkavertiškumą. Tokia patirtis trukdo moteriai tinkamai rūpintis savimi, o vėliau ir savo kūdikiu. Negatyvus motiniškumas, pasireiškiantis pernelyg dideliu kritiškumu sau, savęs kaltinimu, nerimu ir liūdesiu, gali būti perduodamas iš kartos į kartą.
Neišmylėtos dukros turi gilių emocinių žaizdų, kurios stipriai veikia jų gebėjimą kurti santykius, užmegzti ir išlaikyti ryšį, trikdo pasitikėjimą savimi ir vertės jausmą. Joms gali būti sunku patikėti, kad jos vertos dėmesio ir neprivalo už jį atsilyginti.
Kai mama atstumia ar yra sunkiai numatoma, tuomet dukra bijo ir vengia artumo, nors tuo pačiu jo trokšta. Kai mama viską žino geriau ir žvelgia tik iš aukšto - kritikuoja ir nuvertina, siekia, kad dukra atspindėtų jos- motinos - tobulumą, tada duktė nežino, kas ji yra, netiki savo jėgomis ir galimybėmis, arba tapatinasi su „tobula” motina ir aršiai puola kiekvieną, kuris išdrįsta pažiūrėti kitaip.
Būna, kad motina mato dukterį kaip savęs pratęsimą - trokšta realizuoti tai, ko ji pati gyvenime nepasiekė, maišo savo ir dukters troškimus, norus, siekius, tikslus, geriau už pačią dukra žino, ko jai reikia. „Dukra - tai tobulesnė, bet dar netobula mano versija. Ją reikia tobulinti kritikuojant ir kontroliuojant” - tokia logika yra labai patogi, nes su savimi ir savo gyvenimu nieko nebereikia daryti: galima atsidėti dukters lavinimui ir šlifavimui.
Kuo skaudesnis, prieštaringesnis dukros- mamos ryšys, tuo sunkiau dukrai įgyti emocinę nepriklausomybę, savo akimis peržiūrėti patirtį ir pamatyti, kaip tai, kas buvo paveikė, o gal ir iki šiol veikia.
Labai emocionali, išraiškingai ir detaliai jausmus išreiškianti mama gali užimti labai daug erdvės. Tiek daug, kad niekieno daugiau jausmams šeimoje vietos nelieka - viskas susidėlioja aplinkui Jos Didenybę Motiną. Ji kenčia skaudžiausiai, liūdi giliausiai, nerimauja smarkiausiai, netenka daugiausiai. Ryški, visur pirma save parodanti motina gali stipriai primesti emocinį foną ir tuo varžyti kitų šeimos narių raišką, čia pat juos kaltindama abejingumu, pasyvumu, iniciatyvos stoka.
Tėvo dėmesys, įsitraukimas ir rūpestis - tai brangiausias dukros kraitis.
Dukrai svarbu ištyrinėti motinos paveldą - tai, ką ji iš motinos suprato apie vyrus, kitas moteris, kasdienybę ir anapusybę, darbą, laisvalaikį, santykius, save ir pasaulį. Motinos kraičio inventorizacija nėra paprasta ir lengva: retai kuri mama skaito dukrai paskaitas minėtomis temomis.
Juokaujama, kad esi suaugusi tada, kai elgiesi taip, kaip nori, net jei tai ir patinka tavo mamai. Sėkmingas emocinis atsiskyrimas teikia laisvės išgyvenimą ir džiugesį. Ne visos mamos paleidžia dukras, ne visos stumteli jas pirmyn ir leidžiasi pralenkiamos. Dukros bandymai atsiskirti gali būti sutinkami priekaištais ir kaltinimu nemeile, atstūmimu, žiaurumu. Motina gali ir neįsisąmoninti savo siekio pasilaikyti dukrą sau. Kartais bent dalinio sąmoningumo esama, tačiau susivokti nemalonu. Patogiau yra racionalizuoti, bandant pateisinti ydingą poziciją.
Jei atsiskirti sunku, jei tam nėra postūmio iš motinos, būtina savęs klausti: kodėl negaliu pati viena keliauti savo keliu?.. Kas mane laiko? Ko bijau? Kodėl man reikia kovoti su motina, siekiant jos artumo ar barantis su ja, bandant atsiskirti, bet nepajėgiant to padaryti?.. Ko tikiuosi ir ko siekiu be galo aiškindamasi santykius, priekaištaudama ar taikydamasi, pataikaudama?..
Kalbėdama su motina ir nesulaukdama to, ko norite, pati sau ištarkite trokštamus žodžius. Parašykite mamai laišką (išsiųsti nebūtina), o dar svarbiau - atsakymą, kurį iš jos norėtumėte gauti. Skaitykite jį tiek kartų, kiek jums reikės ir laisvėkite. Išgedėkite savo nusivylimą ir paleiskite lūkesčius.
Tai leis naujai atsisukti į motiną - moterį, kuri buvo palaiminta puikia dukra, bet, deja, praleido daug galimybių suartėti su ja ir su pačia savimi, mėgautis motinyste ir sąmoningai išgyventi visus jos etapus. Ar vis dar reikia ją auklėti ir mokyti, kaltinti, bausti, keršyti?.. Jai ir taip nelabai pasisekė. Tegu jums viskas pavyksta daug geriau. Gali būti, kad tada galėsite kartu pašokti, nesitikėdama, kad ji mokės jūsų šokius, bet kantriai prisitaikydama ir subtiliai vesdama.
Šeima yra pagrindinė visuomenės ląstelė, kurioje formuojasi mūsų vertybės, įsitikinimai ir požiūris į pasaulį. Santykiai su artimaisiais - tėvais, partneriais, vaikais - yra vieni svarbiausių mūsų gyvenime. Todėl itin svarbu puoselėti šiuos santykius, ugdyti emocinį raštingumą ir mokytis išreikšti savo jausmus bei suprasti kitų emocijas.
Šiame straipsnyje aptarėme, kaip svarbu mokyti berniukus reikšti savo jausmus, kaip tėvo vaidmuo yra svarbus sūnaus gyvenime, kaip mama gali sustiprinti šeimos ryšius ir kaip gerbti vaiko ribas. Taip pat pažvelgėme į motinos ir dukters santykių sudėtingumą ir kaip įgyti emocinę nepriklausomybę.
Tikiuosi, kad šis straipsnis padės jums geriau suprasti save ir savo artimuosius, puoselėti meilę ir pagarbą šeimoje bei kurti stiprius ir harmoningus santykius.