Vincas Kudirka - išskirtinė asmenybė Lietuvos istorijoje, palikusi ryškų pėdsaką tautinio atgimimo procese. Jo kūryba, publicistinė veikla ir visuomeniniai idealai turėjo didelę įtaką lietuvių tautos formavimuisi ir nepriklausomybės siekiams.
Vinco Kudirkos portretas
Ankstyvasis Gyvenimas ir Mokslai
Vincas Kudirka gimė 1858 m. gruodžio 31 d. Vilkaviškio rajone, Paežeriuose, pasiturinčių ūkininkų Motiejaus ir Elžbietos Kudirkų šeimoje. Mokėsi Paežerių mokykloje, Marijampolės gimnazijoje. Įgimti jo meniniai ir intelektualiniai gabumai atsiskleidė mokykloje, gimnazijoje jam taip pat labai lengvai sekėsi mokytis.
Baigęs šešias klases, tėvo verčiamas, 1877 m. įstojo į Seinų kunigų seminariją, kurioje lietuvybė buvo nuvertinta. Po poros metų V.Kudirka buvo pašalintas iš seminarijos. Netekęs materialinės tėvų paramos, Kudirka savo jėgomis sidabro medaliu baigė gimnaziją ir 1881 m. įstojo į Varšuvos universiteto Istorijos-filologijos fakultetą, tačiau po metų perėjo studijuoti medicinos, pasirinko šią profesiją, - kad galėtų pasilikti Lietuvoje.
Atsivertimas į Lietuvybę
Iš pradžių V.Kudirka buvo meno mėgėjas ir salonų šokėjas, linkęs į lenkišką kultūrą. Tuo metu V.Kudirkai lenkiška kultūra atrodė vienintelė mokslus einančio žmogaus verta. Tačiau 1883 m. išėjo pirmasis „Aušros” numeris, sukrėtęs V. Kudirką. Kaip jis pats vėliau kalbėjo, perskaitęs laikraščio pirmąjį numerį pasijuto lietuviu esąs.
Štai kaip jis vėliau apibūdino savo išgyvenimus: „Tapau mat [nuo mažens] lenku ir iš karto ponu - tekau lenkiškai dvasiai. Pagedęs buvau, bet aš nekaltas, aš pats to nesupratau, kūdikiu dar būdamas, o tie, kurie suprato, manęs nepasergėjo, nepamokė <…>”. Tad, neminint kitų “Aušros” nuopelnų, jos didelis nuopelnas buvo grąžinti aplenkėjusį Vincą Kudirką lietuvybei.
Veikla "Varpe" ir "Ūkininke"
1889 m. su draugais išleido „Varpo” žurnalo pirmąjį numerį. Jį redagavo laikydamas medicinos gydytojo baigiamuosius egzaminus: buvo redaktorius, korektorius, bendradarbis, administratorius. Tai buvo literatūros, politikos ir mokslo žurnalas, spausdinamas Tilžėje ir Ragainėje. Nuo 1890 m. greta „Varpo” V.Kudirkos iniciatyva ėjo ir valstiečiams skirtas laikraštis „Ūkininkas”.
1889 m. organizavo leidimą lietuviško žurnalo „Varpas“, kuriame atsiskleidė kaip vienas žymiausių XIX a. antrosios pusės lietuvių tautinio atgimimo judėjimo veikėjų ir ideologų. Ne kartą „Varpe“ kėlė klausimą dėl lietuvių kalbos vartojimo Vilniaus krašte, su liūdesiu konstatuodamas faktą, kad Vilniaus lietuviai, nemokantys lenkiškai, miršta, negalėdami netgi atlikti priešmirtinės išpažinties, kadangi Vilniaus krašto kunigai su parapijiečiais bendraują tik lenkų kalba. 1890 m. V. Kudirkos iniciatyva pradėtas leisti valstiečiams skirtas laikraštis „Ūkininkas“.
Kalbant apie Vincą Kudirką, bus pravartu mesti žvilgsnį į jo laikų Marijampolės gimnaziją. 1863-čiaisiais Lietuvos sukilimo metais prieš rusus buvo įsteigta Marijampolėje keturklasė lenkiška mokykla. 1867 metais ji buvo pertvarkyta į rusišką septynių klasių gimnaziją, bet vis dėlto joje tebeviešpatavo lenkiška dvasia.
Šioje gimnazijoje mokėsi ir Vincas Kudirka, Suvalkijos pasiturinčio ūkininko sūnus. Sakoma, kad iš tėvo jis buvo paveldėjęs tvirtą būdą ir atkaklumą, o iš motinos - palinkimą į meną. Šioje gimnazijoje buvo norima surusinti lietuvius jaunuolius, bet vis dėlto buvo ir lietuvių kalbos pamokos. Jas lankė ir Vincas Kudirka, tačiau jį labiau traukė lenkų kalba, kuria skaitė lenkų klasikus ir jais žavėdavosi.
Lietuviškai kalbėti vengė, kad nepaaiškėtų, jog jis kaimiečio sūnus. Bet tegul jis pats pasakojasi apie savo nuotaikas, apie susipažinimą su “Aušra” ir apie savo atsivertimą: “Vos spėjau apsivilkti mėlyna mundieraite (uniforma) su baltais sagučiais ir susimaišiau su draugais mokiniais, pajutau, kad mano dvasioje kažin kas dedasi. negalėjau, tik jaučiau, kad man gėda atsiminti, kuo aš buvau, o ypač bauginausi, kad draugai nepatirtų, jog aš moku lietuviškai. Tas dalykas galėjo mane išduoti artojo sūnum esant.
Žinoma, išlikimo instinktas liepė man niekad neatsiliepti lietuviškai ir saugotis, idant nieks nepamanytų, kad mano tėvas dėvi sermėginę ir moka lietuviškai. Dėl to stengiausi kalbėti, nors blogai, bet lenkiškai, o nuo tėvų ir giminių, kurie atvažiuodavo manęs aplankyti, šalindavausi iš tolo, kalbėdavau su jais ramiau, tik pasislėpęs kur užkampyje. Tapau mat lenku ir iš karto ponu - tekau lenkiškai dvasiai. Pagedęs buvau, bet aš nekaltas, aš pats to nesupratau, kūdikiu dar būdamas, o tie, kurie suprato, manęs neperspėjo, nepamokė... Paleido Velykų.
Keletas mokinių susitarėm pasisamdyti arklius ir drauge keliauti namo. Tarp mūsų buvo Basanavičius, mokinys vyriausios klasės. Bevažiuojant jis atsiliepia: ‘Panowie, zaspiewajmy’ (ponai, uždainuokime). Aš turėjau gerą balsą ir tikrai buvau paketinęs prisidėti. Tik štai Basanavičius užvedė lietuviškai: ‘Augin tėvas du sūneliu’... Rodos, kad man gerklę užėmė iš gėdos. Buvau jau 5-toje klasėje. Kartą lietuvių kalbos pamokon (lankydavau tas pamokas, kaip ir kiti - net patys lenkai - idant turėčiau teisę į lietuvių stipendiją universitete) ateina Basanavičius, tada jau studentas Maskvos universitete, įėjęs pasisveikino su mokytoju ir prakalbėjo lietuviškai.
Parodė lietuvių kalbos gražumą ir pakartojo keletą vietų iš eilių, kur lietuvių kalba tiesiog perima gamtos skambėjimus, paukščių balsus: ‘Ieva, Ieva, neganyk po pievą’... Arba... ‘Jurgut, Jurgut, kinkyk, paplak, važiuok’... Pakartojo ir daugiau vietų, tik visų nepamenu. Pabaigiau gimnaziją su ta mintim ir jausmu, kad lietuviu būti lyg nepritinka, ypač jog tada visi tyčiojosi iš kokių ten litvomanų ir drabstydavo į akis su Muraška (surusėjęs ir sulenkėjęs lietuvis, lenkams įsipykęs raštais, siundančiais rusus prieš lenkus).
Sakydavau, kad aš sykiu lietuvis ir lenkas, nes istorija sujungė lietuvius su lenkais. Mat pusiau prisipažinimu prie lenkų tariau atpirksiąs nors pusę tos ‘kaltės’, kad aš lietuvis. O veidmainingas besiteisinimas pagedusio vaikino! Su tokiomis mintimis apie savo tautybę įstojau į Varšuvos universitetą, kur lietuvių buvo labai mažai, o ir tie patys beveik nepasižino vienas su kitu. Vasarai parvažiavau iš universiteto į Lietuvą. Vienas kunigas man pasakojo, kad išeisiąs lietuviškas laikraštis, parodė savo lietuviškai rašytus eilėraščius ir Basanavičiaus laišką apie aną laikraštį.
Smilktelėjo, ir vėl, rodos, nieko. ‘Žaidžia, kaip vaikai’ - pagalvojau lenkiškai. Po to ar į pusmetį gavau pirmąjį ‘Aušros’ numerį. Žiūriu - pirmame puslapy stovi Basanavičius. ‘Pranašas’ - pagalvojau tada apie Basanavičių jau lietuviškai. Tiek pamenu, kad atsistojau, nuleidau galvą, nedrįsdamas pakelti akių į savo kambarėlio sienas... rodos, girdėjau Lietuvos balsą, sykiu apkaltinantį, sykiu atleidžiantį... o tu, paklydėli, kur iki šiol buvai? Paskui pasidarė man taip graudu, kad, apsikniaubęs and stalo, apsiverkiau.
Gaila man buvo tų valandų, kurios negrąžinamai išbrauktos iš mano gyvenimo, kaip lietuvio, ir gėda, kaip ilgai buvau apgailėtinu pagedėliu... Po to pripildė mano krūtinę rami, smagi šiluma, ir, rodos, naujos pajėgos pradėjo rastis... Rodos, užaugau išsyk, ir tas pasaulis jau man per ankštas... Pajutau save didžiu, galingu, pasijutau lietuvis esąs”. Atsivertęs ir apgailėjęs savo “nuodėmę”, jis už ją atsilygino šimteriopai.
Galima sakyti, kad “Aušra” buvo romantikė, o “Varpas” - realistas. “Aušra” daugiau rašė apie Lietuvos praeitį, o “Varpas” - apie dabartį. Gal “Aušros” garbingas Lietuvos vaizdavimas Kudirkai įkvėpė žodžius “iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia”. Toje jo “tautiškoje giesmėje”, kuri vėliau yra tapusi Lietuvos himnu, yra išreikšta visa Kudirkos pasaulėžiūra ir jo “Varpo” turinys.
Čia nuolat kartojosi Lietuvos himno žodžiai ir mintys, buvo rašoma, kad mūsų tautiečiai būtų dori, veiklūs, kad dirbtų mūsų tautos naudai ir žmonių gerovei. Jis ragina žmones šviestis ir tą šviesą bei tiesą skleisti savo aplinkoje. Turbūt visi sutiks, kad Kudirkos ir “Varpo” nuopelnai Lietuvai ir jos nepriklausomybei buvo milžiniški.
Už perrašytą socialistų literatūrą buvo įkalintas ir pašalintas iš Varšuvos universiteto. V. Kavolio nuomone, kalėjimas tapo savotiška provokacija, pažadinusia V. Kudirkos kovos dvasią. 1887 m. V. Kudirkai pavyko grįžti į universitetą. 1888 m. su kitais draugais įkūrė Varšuvos lietuvių studentų patriotinę draugiją „Lietuva”.
Nuo 1890 m. greta „Varpo” V.Kudirkos iniciatyva ėjo ir valstiečiams skirtas laikraštis „Ūkininkas”. 1890-1894 m. dirbo gydytoju Šakiuose. Tuo metu V. Kudirka rašė eiles, satyras, straipsnius, vertė dramas. Jis pasižymėjo kaip rašytojas, literatūros kritikas, lietuvių tautosakos rinkėjas, vertėjas. Didžiąją dalį savo kūrybos paskelbė „Varpe”.
Nuo 1887 m. gyveno Naumiestyje (Vilkaviškio raj.), kuriame 1899 m. lapkričio 16 d. mirė. Prieš pat mirtį parašė eilėraštį „Tautiška giesmė“ ir sukūrė jam muziką. XX a. pradžioje šis kūrinys tapo lietuvių tautinio atgimimo simboliu, vėliau - ir Lietuvos valstybės himnu.
Kūryba ir Literatūrinis Palikimas
V. Kudirka parašė satyrinius apsakymus Viršininkai, Vilkai, Lietuvos tilto atsiminimai, Cenzūros klausimas, išleido poezijos rinkinį Laisvos valandos, lietuvių liaudies dainų rinkinį Kanklės, sukomponavo pjesių smuikui ir fortepijonui, išvertė Dž.G. Bairono (Byron) „Kainą”, A. Asnyko (Asnyk) „Keistutį”, F. Šilerio (Schiller) „Orleano mergelę” ir „Vilių Telį”, A. Mickevičiaus (Mickiewicz) „Vėlines”, J. Slovackio (Słowacki) „Mindaugą” ir kt.
Vytautas Kavolis rašė: „Kudirka savyje vienijo maironiškąją romantiką ir šliūpiškąjį socialinį kovingumą, griniškąjį pozityvistinį darbą ir čiurlioniškąją meninės kūrybos kibirkštį. Kartu jis atitiko emocinę lietuvių dvasią ir blaivius laikotarpio reikalavimus. Visus šiuos elementus Kudirka jungė vienkartinėje asmeninėje įtampoje, bendruomenei pasiaukojusio individualisto ištikimai atliktame istoriniame vaidmenyje.
Pirmasis lietuviškas V. Kudirkos kūrinys buvo 1885 m. „Aušroje” išspausdintas nereikšmingas satyrinis eilėraštis Dėl ko žydai nevalgo kiaulienos.
1898 m. rugsėjo 15 d. šeštajame „Varpo” numeryje su savo komponuotomis gaidomis V. Kudirka išspausdino Tautišką giemę. Nuo giesmės parašymo iki jos oficialaus pripažinimo valstybės himnu - netrumpas kelias. Platesnio skambesio ir viešo pripažinimo giesmė susilaukė 1905 m. Didžiajame Vilniaus Seime - choras publikai reikalaujant ją sugiedojo net tris kartus. 1917 m. himnas sugiedotas Vilniaus konferencijoje, kurioje buvo išrinkta Lietuvos Taryba, 1918 m.
V. Kudirkos kūrybinį palikimą sudaro eilėraščiai, satyros, straipsniai, vertimai, pjesės smuikui ir fortepijonui. Didžiąją dalį savo kūrybos paskelbė „Varpe”.
Atminimo Įamžinimas
Apie V. Kudirkos gyvenimą ir veiklą išleistos kelios monografijos: Aleksandro Merkelio „Didysis varpininkas Vincas Kudirka“, Vytauto Kavolio „Žmogaus genezė: psichologinė Vinco Kudirkos studija“, Vytauto Landsbergio esė knyga „Vincas Kudirka - Lietuvos darbininkas ir muzikas: studijos ir pabiros“.
1999 m. lapkričio 16 d., minint V. Kudirkos 100-ųjų mirties metinių sukaktį, Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų parke atidengtas V. Kudirkos atminimui skirtas koplytstulpis (tautodail. 2007 m. liepos 6 d. Vilniaus Savivaldybės aikštėje įmūrytas paminklo Lietuvos himnui ir jo autoriui V. Kudirkai atminti kertinis akmuo.
Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. spalio 3 d. sprendimu Savivaldybės aikštė pervadinta Vinco Kudirkos aikšte. 2008 m., minint V. Kudirkos 150-ųjų gimimo metinių jubiliejų, aikštėje buvo pastatyta „Tautiškos giesmės“ varpinė. Tuo tarpu, paties paminklo atidengimo iškilmės atidėtos dėl užtrukusio skulptūros gamybos proceso. 2009 m. liepos 5 d. iškilmingai atidengtas paminklas Lietuvos himnui ir jo kūrėjui.
Skulptoriaus Arūno Sakalausko ir architekto Ričardo Krištapavičiaus sukurta kompozicija įspūdinga: ant 12 metrų skersmens postamento iš raudonojo granito - beveik 13 metrų aukščio stilizuota varpinė; ant vienos plokštės išgraviruoti Lietuvos himno žodžiai, kuriuos iš apačios apšviečia žalia lazerio šviesa; prieš varpinę - V. Kudirkos statula. Iš bronzos išlietos skulptūros aukštis - 3,7 metro. Aplink dalį visos kompozicijos − srovena vanduo.
Vilniaus Naujamiesčio seniūnijoje V. Kudirkos vardu pavadinta gatvė. Nuo 2000 m. 2004 m. išleista išsami Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos sudaryta literatūros rodyklė „Vincas Kudirka“, apimanti laikotarpį nuo 1884 m. iki 1999 m.
Vinco Kudirkos aikštė Vilniuje
Bibliografija
Svarbiausi V. Kudirkos kūriniai:
- Laisvos valandos (poezijos rinkinys, 1899)
- Viršininkai (satyra)
- Lietuvos tilto atsiminimai (satyra)
- Cenzūros klausimas (satyra)
- Vilkai (satyra)
- Tautiška giesmė
Vinco Kudirkos Kūrybos Leidimai
- Vincas Kudirka : [eilėraščiai, pasakėčios, satyros]. - Kaunas : Spindulys, 2000.
- Satyros / Vincas Kudirka ; [parengė Ilona Čiužauskaitė]. - Vilnius : Baltos lankos, 1997.
- Poezija ; Proza ; Publicistika / sudarė Irena Slavinskaitė. - Kaunas : Šviesa, 1990.
- Ne tas yra didis : poezija / sudarė Nijolė Daujotytė. - Vilnius : Vyturys, 1988.
- Laisvos valandos. - Vilnius, 1988.
- Laisvos valandos / [paruošė Aldona Vaitiekūnienė]. - Vilnius : Vaga, 1979.
- Poezija. - Vilnius, 1951.
- Satyros. - Grunzenhausenas : L.T.B. Grunzenhauseno sk., 1947.
- Laisvos valandos. - Kaunas, 1942.
- Satyros. - Nortlingen : Wagnerio sp., 1947.
- Satyros. - [Kaunas], [1941].
- Lietuvos tilto atsiminimai ; Cenzūros klausimas ; Vilkai. - Kaunas : Spaudos fondas, 1933.
- Viršininkai ; Margas paveikslėlis. - Kaunas : "Spaudos fondas", 1933.
- Cenzūros klausimas. - Kaunas : [Aušrininkų org.], 1927.
- Vincas Kudirka: literatūros rodyklė. − Vilnius, 2004.
Literatūra apie V. Kudirką
- Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Vilniaus gatvės. − Vilnius, 2000.
- Dumalakas, Arūnas. Himno žodžių šviesa − iš Vilniaus širdies. // Lietuvos rytas. - 2009, liep. 7.
- Gaigalaitė Vita. Kudirka Vincas. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. − Vilnius, 2007. - T. 11.
- Kavolis, Vytautas. Žmogaus genezė: psichologinė Vinco Kudirkos studija. - Vilnius, 1997.
- Koženiauskienė, Regina. Dr. Vinco Kudirkos paminklas sostinėje. // Koženiauskienė, Regina. Būkim šviesos ir tiesos vaikai. − Kaunas, 2007.
- Vincas Kudirka : literatūros rodyklė / Lietuvos mokslų akademijos biblioteka. − Vilnius, 2004.
- Kudirka, Vincas. Poezija; Satyros; Publicistika. − Vilnius, 2006.
- Landsbergis, Vytautas. Vincas Kudirka - Lietuvos darbininkas ir muzikas: studijos ir pabiros. - Vilnius, 2012.
- Merkelis, Aleksandras. Didysis varpininkas Vincas Kudirka. − Čikaga, 1989.
- Pastarnokas, Julius. „Sėja Kudirka pasėlio grūdą − žydrėjančio skliauto varpas siūbuoja…” // Pastarnokas, Julius. Juos suvedė lemtis…: iškiliųjų žmonių bičiulystės ir meilės istorijos. − Vilnius, 2006.
- Srėbalienė, Audrė. Santariškių ligoninės kieme pastatytas Vinco Kudirkos paminklas. // Lietuvos aidas. - 1999, lapkr. 17.
- Tumas-Vaižgantas, Juozas. Vincas Kudirka - Vincas Kapsas // Tumas-Vaižgantas, Juozas. Literatūriniai portretai: Antanas Baranauskas, Antanas Justinas Vienažindys, Vincas Kudirka. − Vilnius, 1998.
- Vilniuje įmūrytas paminklo V. Kudirkai kertinis akmuo // Lietuvos aidas. - 2007, liep. 10, priedas „Naujausios žinios”.
- Vitkauskaitė, Viktorija. Sostinėje ėmė kilti paminklas V. Kudirkai. // Lietuvos rytas. - 2007, spal. 17, priedas „Sostinė”.
- Volskytė, Inga. Bronzinis Vincas Kudirka jau stovi „Tautiškos giesmės” varpinės papėdėje. // Lietuvos aidas. - 2009, birž. 23, priedas „Naujausios žinios”.