Dabar daugelis socialiai pažangių žmonių, net kunigų, tvirtina: "Reikia pasirinkti socialistinę santvarką. Kapitalizmas yra blogas - išnaudoja žemesnių klasių žmones. Tarp liberalinio kapitalizmo ir socializmo nėra trečio kelio!" Kiti, senesnieji, konservatoriai, turtingieji, kapitalo savininkai visomis keturiomis stoja už kapitalistinę santvarką ir skelbia: "Juk nenori žiaurios komunizmo vergovės! Išlaikyti individo laisvę, apginti nuosavybę pajėgia tik ekonominis liberalizmas. Nėra kito, trečio kelio!" O tačiau yra trečiasis kelias taip, kaip tarp juodo ir balto yra įvairios spalvos.
Iš tikrųjų jis nėra koks vidurys tarp socializmo, komunizmo ir liberalinio individualizmo, kapitalizmo. Tai yra savas kelias, visai nauja, originali bendruomeninio gyvenimo santvarka. Ji kyla iš pačios žmogaus prigimties ir sveiko proto iš jos išskaitoma, išvedama.
Solidarizmo esmė ir pagrindas
Žmogus iš prigimties yra dvilypė būtybė: ir individualistinė, egoistinė, savanaudė, ir į kitus linkusi, altruistinė, sociali, bendruomeniška būtybė. Individualistinės prigimties skatinamas, žmogus rūpinasi savo maistu, išsilaikymu, rūbu, gerove, laime. Bet ta pati prigimtis jį traukia ir į kitus. Iš to kyla draugystė, kalba, menas kultūra, drauge apsirūpinimas gyvenimui reikalingais daiktais.
Todėl ir santvarka, rikiuojanti įvairų žmogaus santykiavimą su kitais ir įvairių grupių bendravimą, turi tenkinti ir individualios, ir socialinės žmogaus prigimties reikalavimus, atseit, įgalinti bendruomenę patenkinti juos abejus. Todėl ji turi teisę įpareigoti visus savo narius dirbti, prisidėti prie sudarymo bendrųjų gėrybių ir sąlygų, arba bendrojo gėrio, ir įgalinti kiekvieną pasinaudoti tuo bendruoju gėriu.
Taigi, iš vienos pusės, ji turi rūpintis visų paskirų savo narių gerove; iš kitos pusės, turi nuteikti ir įpareigoti kiekvieną narį rūpintis visų kitų bendrąja gerove, jaustis atsakominga už visus, būti solidariam su visais jos nariais.
Pavyzdys: Būrelis žmonių plaukia laiveliu per plačią, gilią upę. Jei visi ramiai sėdi, valtis gerai plaukia - visi laimingai pasiekia antrą krantą. Kas geram plaukimui reikalinga, kiekvienam išeina į gera. Jei kuris nesilaiko gero plaukimo tvarkos, pvz., persikreipia per laivelio šoną, išstato save ir visus į pavojų, laiveliui pakrypus ir apsivertus, išvirsti į gilų vandenį, peršalti ir susirgti, o galbūt ir prigerti upėje.
Tas gyvybinis vienų priklausomumas nuo kitų paprastai išreiškiamas vienu posakiu, tapusiu žinomu šūkiu: "Vienas už visus, visi už vieną!" Kadangi juo išsakomas vieno (lotyniškai "solo") stojimas už visus ir visų solidarumas su vienu, tai tas dėsnis vadinamas solidarumo principu.
Solidarumo dėsnis kyla iš pačios dvilypės žmogaus prigimties ir išreiškia žmogiškojo santykiavimo, bendravimo, buvimo esmę, arba žmogiškąją būtį (graikiškai "on"). Todėl jis pirmiausia yra ontologinis dėsnis, socialinės filosofijos bei metafizikos principas.
Žmogaus protui, pažįstančiam gyvenimišką vienų priklausomumą nuo kitų, ir valiai, pripažįstančiai solidarumą su kitais, šis dėsnis tampa etine forma, doriniu principu. Be to, jis įpareigoja žmogų ir nustato bendruomenėje jo turimas, kitų pildytinas teises (lotyniškai "iura"); todėl jis tampa juridiniu principu.
Tokiu būdu solidarumo dėsnis teikia pagrindą nustatyti šios ar anos bendruomenės tikslus, santykius su savo nariais ir su kitais sambūriais, paskirų žmonių ir jų grupių pareigas, įnašus bendrajai jos gerovei, juos išreikšti nuostatais, teisinėmis normomis, įstatymais. Tad jis yra ir organizacinis principas.
Šitokią bendruomeniško gyvenimo sampratą, ją išreiškiančią socialinę filosofiją ir ja pagristą socialinę santvarką galima pavadinti - ir iš tikrųjų, ji yra vadinama - įvairiais vardais.
- Vieni ją vadina universalizmu, nes ji atsižvelgia į visumą (lot. "universum") - tiek į visus paskirus asmenis, tiek į visą bendruomenę su visomis mažesnėmis jos grupėmis.
- Kiti vadina socialine demokratija pagal jos šūkius: "Viskas liaudžiai ir per liaudį!" ir "Laisvė, lygybė, brolybė!" Pati liaudis, patys žmonės juk yra didysis bendruomenės bendrojo labo tikslas, ir visi, kaip broliai šeimoje, turi lygias teises ir pareigas, niekieno neverčiami bendrai siekia bendrojo gėrio, visi stoja už vieną.
- Dar kiti norėtų jai duoti ekonominės, ūkinės demokratijos vardą, nes joje ir ekonomiškai paskiras žmogus ar jų grupė nebūtų pavergta - kaip tai dabar atsitinka politinėse demokratijose - turtingųjų, galingų grupių ar valstybės ir turėtų lygias galimybes pasinaudoti bendrosios gerovės teikiamomis priemonėmis, institucijomis, įstaigomis.
- Kadangi asmenų brolybė, lygybė geriausiai ir stipriausiai yra pagrindžiama krikščioniškąja artimo meile, jai tiktų ir krikščioniškosios demokratijos vardas. Kadangi tai būtų pilnutinis įgyvendinimas demokratijos siekių, tad būtų integralinė, pilnutinė demokratija.
- Jai tiktų ir žmoniškosios ekonomijos pavadinimas, kaip skelbė domininkonas Lebret su savo "Economie et humanisme" sąjūdžiu. Mat, ji pastato žmogų viso ūkinio, ekonomiškai bendruomeniško gyvenimo centru.
- Kiti ją vadina Katalikų Bažnyčios socialine doktrina ir jos siūloma visuomenės santvarka. Tačiau smulkiai ją nustatyti ir pritaikyti įvairioms praktiškojo bendruomeninio gyvenimo sritims nėra Bažnyčios siekis ir uždavinys.
Tarp katalikų filosofų ir sociologų ši socialinė filosofija dabar dažniausiai vadinama solidarizmu, kaip besiremianti visų atsakingumu už vieni kitus, solidarizmo principu. Tas vardas jai prigijo nuo Heinrich Pesch, S.J., (m. 1925) laikų, kuris aiškiai įžvelgė esminį santykį tarp asmens ir bendruomenės, jį išreiškė solidarumo principu ir jį vientisa sistema pritaikė ūkiškai bendruomeniškam gyvenimui savo raštuose, ypač 5 tomų veikale "Nationaloekonomie". Kiti katalikai ekonomistai, sociologai ir filosofai jį toliau vystė ir dabar plėtoja.
Solidarizmu besiremianti bendruomeniško gyvenimo santvarka todėl ir vadinama solidaristine santvarka. Kai kurie politikai ir sąjūdžiai bandė ją įvykdyti gyvenime, tik nė vienas pilna ar autentiška forma.
Čia iškelsime kelis bruožus svarbesniųjų bendruomeniško gyvenimo sambūrių, institucijų, būdingų solidaristinėje santvarkoje.
Nuosavybė solidaristinėje santvarkoje
Solidarizmo principas pirmiausia tvarko asmenų bendravimą ir bendradarbiavimą. Tačiau kultūringam žmogaus gyvenimui reikalingos įvairios gėrybės, priemonės. Ryšium su žmonių bendravimu solidarizmas tvarko ir jų naudojimą, turėjimą ir jas pateikiančias institucijas. Ir joms visoms galioja bendrasis solidarumo reikalavimą.
Bendromis visų dalyvaujančių pastangomis sūdanti sąlygas, priemones, gėrybes, arba bendrąją gerovę ("vienas už visus"), kuri įgalintų ("visi už vieną") kiekvieną dalyvaujantį apsirūpinti reikiamomis gėrybėmis (produktais, daiktais, priemonėmis, mokslu etc). Atitinkamai turi būti pravestas ir teisinis sutvarkymas (įsigijimas, naudojimas, institucijos, įstaigos).
Tad ir privačios nuosavybės instituciją solidarizmas reikalauja tvarkyti taip, kad ji tarnauti: ir paskiro žmogaus bei jų sambūrių apsirūpinimui ir gyvenimui, ir padėtų kitiems apsirūpinti jomis, kad - kaip dabar sakoma - privati nuosavybė atliktų savo socialinę funkciją.
Žinoma, tiek privačios, tiek kolektyvinės nuosavybės teisė yra tik dalis visos ūkinės-sociali-nės bendruomenės santvarkos ir yra organiškai susieta su visa teisine bendruomenės santvarka. Kai ta privačios ar kolektyvinės nuosavybės teisė suabsoliutinama, tai - kaip rodo istorija - ji kenkia, trukdo ar net sugriauna žmonišką socialų asmenų santykiavimą.
Tai priveda ir privedė prie skurdo ir prabangos, prie trečdalio žmonijos badavimo ir dviejų trečdalių nuskurdimo, prie kapitalistinės klasių bendruomenės su nesibaigiančiomis kovomis, karais, prie žmogaus pavertimo masės dalele, baudžiauninku ar vergu senaisiais amžiais ir dabar komunistinėje santvarkoje.
Teisė visada yra reliatyvi, nes yra gyvybiniame, vis besikeičiančiame santykyje su pareigomis kitiems ir su kitų asmenų bendruomenės besikeičiančiomis teisėmis. Todėl pagrindinė teisinė žmogaus galia - apsirūpinti žmogiškam pragyvenimui reikalingomis gėrybėmis - yra pirmesnė už asmens prigimtinę teisę disponuoti nuosavybe pagal savo valią bei sąžinę ir už bendruomenės galią turėti kolektyvinę nuosavybę bendrajam labui.
Todėl bendruomenės valdžia turi galią ne tik tvarkyti privačią ir kolektyvią nuosavybę, bet ir pareigą bei teisę ją reformuoti ar iš pagrindų ją pakeisti.
Solidarumas šias teisines galias derina solidarumo dvasia, ypač platesnėje apimtyje, būtent įmonėje su darbininkų dalyvavimu jos valdyme, pelne bei nuosavybėje ir profesinėje, verslinėje bendruomenės santvarkoje. Joje žmonės skirstomi ne pagal nuosavybės dydį, bet pagal užsiėmimą, verslą; joje siekiama ne didelio nuosavybės, kapitalo pelno, bet deramo viso verslo žmonių ir visos bendruomenės aprūpinimo.
Įmonė ir solidaristinė santvarka
Įmonės solidaristinėje santvarkoje būtų rikiuojamos siekti tiek tinkamai aprūpinti gerais produktais ir patarnavimais bendruomenės narius, tiek už gautą atlyginimą įgalinti visus juose dirbančiuosius apsirūpinti gėrybėmis ir priemonėmis, reikalingomis kultūringam žmogaus pragyvenimui.
Taigi, įmonės tikslas būtų ne kuo didesnis įdėto kapitalo pelnas - kaip tai yra dabar kapitalistinėje santvarkoje, o geras visuomenės ir joje dirbančiųjų aprūpinimas. Ne kapitalas, o imogus, žmonių aprūpinimas būtų įmonėje svarbiausias dalykas.
Žinoma, kiekvienoje santvarkoje, kurioje galioja privatinė nuosavybė ir mainų ūkis, kapitalas atlieka tikrą ūkišką funkciją - įgalina įsigyti namus, pastatus, žaliavas, mašinas, įrankius, pagalbines priemones ir t.t. Už tai kapitalo savininkams pridera sumokėti kapitalo naudojimo kainą - nuošimčius ar dividendą (atlyginantį ir už riziką).
Bet, tai apmokėjus, jiems nepriklauso visas gautas įmonės pelnas, kaip tai yra kapitalistinėje santvarkoje ir totalistiniuose režimuose. Būtu siekiama, kad pelnu pasinaudotų pagal savo įnašą visi įmonėje dirbantieji. Tai būtų darbininkų dalyvavimas įmonių pelne ir priaugančioje nuosavybėje. Jau dabar kai kur įvairiais būdais, ypač akcijų pagalba, bandoma padaryti darbininkus įmonių savininkais ir duoti dalelę pelno.
Neįmanoma čia išvardinti ar aprašyti tuos bandymus. Savotiškas yra Brazilijos karinės valdžios 1970 m. įvesta visiems privaloma "socialinės integracijos programa" (-PIS). Pagal ją visos pelno siekiančios įmonės, įstaigos moka tam tikrą įnašą į specialų fondą pagal savo daromą apyvartą ir samdomojo asmens atlyginimo dydį. o pelno nesiekiančios institucijos (net valdžios įstaigos) moka tam tikrą nuošimtį - paprastai 1% - nuo mokamos kiekvienam darbininkui ar tarnautojui algos. Tačiau tais pinigais jie gali pasinaudoti tik retais atvejais (kaip vedybų, sa nuosavybės įsigijimo, mirties); šiaip gauna tik nuošimčiais. To fondo pinigais valdžia teikia kreditą privačioms įmonėms ir įstaigoms, kas tik netiesiogiai ir darbininkams išeina į naudą.
Be to, solidaristinėje santvarkoje, statančioje darbą, o ne kapitalą pirmoje vietoje, būtų įvestas tarnautojų ir darbininkų dalyvavimas įmonių valdyme. Jau dabar kai kur įmonės savo dirbtuves, fabrikus padalina į darbo bendruomenes, ir pačių savininkų ar valdžios įstatymų yra įvedamos įmonės tarnybos, mišrūs komitetai, pari-tatyvinės komisijos ir panašios institucijos.
Bene ar ne plačiausiai tai įgyvendinta Vakarų Vokietijoje, kur tuoj po II pasaulinio karo įstatymu įvestos įmonių tarybos, o apie 1950 metus ir gerai veikiantis bendravaldystės (Mit-bestimungsrecht) įstatymas. Jis įveda į administracinę tarybą akcinių bendrovių, turinčių bent 10.000 samdinių, pusę darbininkų atstovų; personalinio skyriaus direktoriui privalu turėti darbininkų atstovų pasitikėjimą. Vėliau - ar ne 1970 metais - įstatymu tai išplėsta ir į mažas įmones ir įstaigas. 1977 m. administracinėse tarybose darbininkų atstovai įvesti ir į įmones bei įstaigas, turinčias bent 2000 samdinių.
Darbuotojų dalyvavimas valdyme Vokietijoje
Verslinė santvarka
Solidarizmas ir juo paremta solidaristinė santvarka ypač išryškėja bendruomeniškame ūkinio ir kulūrinio gyvenimo tvarkyme.
Verslavų Reikalingumas
Dabar paskirų amatų, profesijų, žemės ūkių, prekybos ir pramonės įmonių bei jų sambūrių reikalus tvarko valstybės ministerijos. Tačiau jų pareigūnai neturi reikiamo prityrimo ir atsakingumo tvarkyti juos. Jie paprastai žiūri bendrojo krašto ūkio ir kultūrinio gyvenimo gėrio, bet mažai ar visai nesirūpina atskirų asmenų, jų ūkinių vienetų ir šakų labu.