Krėvos sutartis: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės sąjunga

Krėvos sutartis, Krėvos unija - lenkų bajorų ir LDK valdovo Jogailos sutartis, pasirašyta 1385 m. rugpjūčio 14 d. Krėvos pilyje (dab. Baltarusija). Ši sutartis, sudaryta tarp Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos ir Lenkijos bajorų, turėjo didelės įtakos abiejų valstybių ateičiai. Sutartis su pakeitimais galiojo iki 1569 m.

Sutarties aplinkybės ir priežastys

Tarpvalstybiniai LDK santykiai su kaimynine Lenkija užsimezgė XIV a. Svarbiausi juos lėmę veiksniai buvo konkurencija dėl turtingų ir svarbių prekybiniu požiūriu Pietryčių Rusios žemių - Haličo ir Voluinės - bei agresyvaus Vokiečių ordino keliamas bendras pavojus. Sudaryti sutartį su Lenkija Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę labiausiai skatino bendra kova su kryžiuočiais. Abi šalis taip pat artino siekis išlaikyti rytų slavų žemes ir nugalėjus Vokiečių ordiną įgyti naujų.

LDK didžiojo kunigaikščio sosto paveldėjimo tvarka nebuvo nusistovėjusi, todėl po valdovo mirties dažnai kildavo konfliktų tarp Gediminaičių dinastijos atstovų. 1377 m. mirus Algirdui, Lietuvos sostą užėmė jo vyriausias sūnus iš antros santuokos Jogaila. Jo dėdė Kęstutis palaikė sūnėną, o pats liko submonarchu. Vyresnieji Jogailos broliai nepakluso naujajam valdovui ir maištavo.

Tarptautinę padėtį dar labiau komplikavo žemas pagoniškos valstybės statusas. Jogaila aiškiai suvokė, kad tik priėmus krikštą pavyktų nutraukti politinę izoliaciją, Ordinas prarastų dingstį savo agresyviai politikai Lietuvos valstybės atžvilgiu. Siekiant krikšto buvo galimos trys alternatyvos.

• 1382 m. Dubysos sutartimi Jogaila užrašė Ordinui Žemaitiją iki Dubysos ir įsipareigojo per ketverius metus apsikrikštyti.
• Tais pačiais metais Jogailos stačiatikė motina Julijona inicijavo kitą krikšto projektą: ji visokeriopai rėmė Jogailos derybas su Maskvos kunigaikščiu Dimitrijumi Doniečiu dėl santuokos su pastarojo dukterimi ir stačiatikiško krikšto.
• Mirus Vengrijos ir Lenkijos karaliui Liudvikui Anžu 1382 m. iširo šių valstybių personalinė unija. Lenkijos sosto paveldėtoja paskelbta Liudviko duktė Jadvyga. Lenkijos diduomenė ieškojo savo šaliai sąjungininkų ir siekė naudingai ištekinti sosto įpėdinę. Tarp galimų kandidatų buvo ir Jogaila.

Lenkijos karalystės taryba ir Jadvygos motina Elžbieta palaikė LDK didžiojo kunigaikščio kandidatūrą. 1384 m. rudenį Lenkijos ponai slapta užmezgė su juo santykius ir pateikė pasiūlymus. Oficialios derybos prasidėjo 1385 m. pradžioje. Būtina sąlyga buvo katalikiškas krikštas. Jogailai lenkų pasiūlymas atvėrė dideles perspektyvas, todėl buvo priimtas.

Lenkijos ponai, pasinaudodami Krėvos sutartimi, norėjo likviduoti LDK suverenumą ir valstybingumą, paversti LDK Lenkijos karalystės provincija. Lenkų dvasininkai norėjo išplėsti Katalikų Bažnyčios įtaką Lietuvoje ir stačiatikių kraštuose.

Sutarties sąlygos

Derybas vainikavo 1385 m. rugpjūčio 14 d. Krėvos pilyje paskelbti Jogailos vedybiniai įsipareigojimai Jadvygai ir Lenkijos karalystei. Lietuvos dk Jogaila su joje išdėstytais punktais sutiko ir ji buvo priimta bei į istoriją įėjo kaip Krėvos sutartis ar Krėvos aktas. Sutartį savo antspaudais patvirtino Jogaila, jo brolis Trakų kunigaikštis Skirgaila, Mstislavlio kunigaikštis Lengvenis, Novgorodo-Severėnų kunigaikštis Kaributas ir Gardiną bei Palenkę iš Jogailos tuomet gavęs Vytautas.

Jogaila patvirtino ankstesnius savo pasižadėjimus: vedęs Jadvygą ir tapęs Lenkijos karaliumi, su broliais, kitais giminaičiais ir visais Lietuvos gyventojais priimti katalikų tikėjimą, sumokėti Jadvygos sužadėtiniui Wilhelmui von Habsburgui 200 000 florinų už sužadėtuvių nutraukimą, paleisti Lietuvoje esančius lenkų belaisvius, atgauti Lenkijos prarastas žemes, prišlieti (lotyniškai applicare) Lietuvos ir Rusios žemes prie Lenkijos karalystės. Numatytas Lenkijos siuzerenitetas Lietuvai.

Krėvos sutartimi Lietuvos dk tapdamas Lenkijos karaliumi, įsipareigojo:

• vesti mirusio Lenkijos karaliaus Liudviko dukrą Jadvygą ir atlyginti jos sužadėtiniui Austrijos princui Vilhelmui už vedybų sutarties netesėjimą 200 000 auksinų;
• apsikrikštyti kartu su visais savo valstybės gyventojais pagonimis;
• atgauti Lenkijos prarastas ir jai priklausančias žemes;
• paleisti 40 000 ar 45 000 lenkų belaisvių;
• bei svarbiausia - „prišlieti“ Lietuvos DK prie Lenkijos Karalystės.

Paskutinioji nuostata, išreikšta lotynišku „applicare“ žodžiu, sukėlė nemažas diskusijas istoriografijoje, skirtingai vertinančias patį aktą (unija, ar vedybinė sutartis?).

Sutarties įgyvendinimas ir pasekmės

Jogaila 1386 m. vasaryje apsikrikštijo, vedė Jadvygą ir netrukus buvo vainikuotas Lenkijos karaliumi. Tapęs Lenkijos monarchu, jis kartu išliko LDK didžiuoju kunigaikščiu. Lietuvą su Lenkija susiejo personalinė unija. Kadangi Lietuvos, kaip didžiosios kunigaikštystės, statusas buvo žemesnis, todėl ji tapo Lenkijos karalystės vasale.

1386-1387 m. žiemą, Jogailai atvykus į Lietuvą, buvo toliau vykdomi Krėvos aktu deklaruoti ketinimai. Vilniuje prasidėjo oficiali krikšto akcija, įkurtos pirmosios parapijos, statomos katalikų bažnyčios. 1387 m. Jogaila paskelbė tris privilegijas - steigiamos Vilniaus vyskupystės vyskupui, Lietuvos bajorams katalikams ir Vilniaus miestiečiams.

1387 m. vasario 17 d. privilegija Jogaila įsteigė Vilniaus vyskupystę. Taip valdovo aktu iš didžiojo kunigaikščio žemių fondo buvo sukurta pirmoji Lietuvoje stambi latifundija, kurios dydis pranoko bet kurio didžiausio to meto žemvaldžio valdas. Žemės valdomis bei kitaip materialiai buvo aprūpintos ir steigiamos bažnyčios. 1387 m. vasario 20 d. Jogailos privilegija visi krikštą priėmę bajorai katalikai, atliekantys karinę tarnybą, gavo nuosavybės teises į tėvonines žemes, teisę laisvai jomis disponuoti, nevaržomai tvarkyti dukterų ištekinimo ir kitus moterų turto reikalus šeimoje. Bajorų tėvoninės valdos buvo atleistos nuo visų darbo prievolių didžiajam kunigaikščiui, išskyrus pilių statybą bei remontą. Tačiau 1387 m. privilegija nepanaikino bajorų natūrinių ir piniginių mokesčių valdovui.

1387 m. kovo 22 d. Jogailos privilegija Vilniui suteikta Magdeburgo teisė. Vilnius tapo pirmuoju Lietuvos miestu, kurio miestiečių bendruomenei buvo suteikta savivalda. Tiesa, Magdeburgo teisė veikė ne visoje tuometinio Vilniaus teritorijoje. Greta miestiečių administracijos valdomos miesto dalies buvo teritorijos, vadinamosios jurisdikos, pavaldžios didžiajam kunigaikščiui, vyskupui ar bajorams.

Krėvos sutartis sudarė sąlygas Lenkijos ir Lietuvos politiniam bei socialiniam ekonominiam suartėjimui, spartino Vakarų civilizacijos laimėjimų plitimą Lietuvoje, jos socialinę raidą, leido sutelkti abiejų valstybių karines jėgas prieš Vokiečių ordiną (ir 1410 laimėti Žalgirio mūšį).

Teigiamos pasekmės

• Sąlygos politiniam ir ekonominiam suartėjimui su Lenkija.
• Spartesnis Vakarų civilizacijos laimėjimų plitimas Lietuvoje.
• Galimybė suvienyti karines jėgas prieš Kryžiuočių ordiną.

Neigiamos pasekmės

• Lietuvos valstybingumo praradimo grėsmė.
• Lenkijos feodalų siekis integruoti LDK į Lenkiją.
• Lietuvos bajorų nepasitenkinimas sutarties sąlygomis.

Horodlės unija

Šias jų pastangas sužlugdė Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto vadovaujami Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorai (Astravos sutartis 1392, Vilniaus-Radomo susitarimas 1401, Horodlės susitarimai 1413). Horodlės aktais, nusakant Lietuvos santykius su Lenkija, Lietuvos valstybingumas buvo sustiprintas, bet, antra vertus, lenkų ponai siekė susilpninti Lietuvos savarankiškumą iš vidaus. Lietuvoje jie įvedė Lenkijoje egzistuojančius politinės - ekonominės santvarkos elementus.

Horodlėje Lietuva ir Lenkija susitarė, kad po Vytauto mirties LDK galės turėti savo didįjį kunigaikštį. Taip pat didįjį Lietuvos kunigaikštį ir Lenkijos karalių abiejų valstybių bajorai rinks pasitardami. Taigi Horodlės aktais buvo panaikinta Vytauto ir Jogailos susitarimų nuostata, pagal kurią po Vytauto mirties LDK atitektų Jogailai ir Lenkijos karalystei.

LDK administracinis pertvarkymas buvo padarytas lenkų pavyzdžiu: valstybės teritorija padalyta į vaivadijas, o jas valdyti skyrė vaivadas didysis kunigaikštis, o pilis valdė kaštelijonai. Horodlės sutartis akcentavo katalikiškumą - vaivadijomis ir kaštelijonais galėjo tapti tik katalikai. Taip buvo paneigtos LDK kunigaikščių ir bajorų pravoslavų politinės teisės.

Ši sutartis turėjo didelę reikšmę Lietuvos ir Lenkijos istorijai, nors ir sukėlė nemažai diskusijų bei nesutarimų.

tags: #krevos #sutartis #kokiu #saliu #pilys #turejo