Rokiškio Krašto Dvarų Istorija: Kraštų, Alksnių Ir Skemų Dvarų Likimai

Rokiškio kraštas, garsėjantis savo dvarų ir palivarkų gausa, saugo ne tik išlikusius, bet ir seniai išnykusius dvarus, kurių istorijos sklando prisiminimuose, legendose ir išlikusiuose eksponatuose. Šiame straipsnyje prisiliesime prie trijų dvarviečių, minimų rašytiniuose šaltiniuose, bet šios kartos žmonių atmintyje jau nebeišlikusių: Alksnių ir Kraštų dvarų Juodupės krašte bei Skemų dvaro Rokiškio kaimiškoje seniūnijoje.

Juodupės krašto, besiribojančio su Latvija, istorija garsi dvarų ir palivarkų gausa, tačiau didžioji jų dalis iki šių dienų neišliko. Nors daugelyje Lietuvos vietų dvarai minimi nuo XIII amžiaus, Juodupės krašte, kaip teigia istorikai, dvarai atsirado vėliau, gal tik XV a. Ir šio krašto dvarų likimas susiklostė skirtingai.

Važiuojantys iš Juodupės į Ilzenbergą, stabteli ties Lietuvos akropoliu vadinamo romantiškojo Onuškio dvaro. Bešeimininkio, baigiančio nykti, bet įspūdingomis rūmų kolonomis, architektūros griuvėsiais bei gilia istorija traukiančio turistus, istorijos mylėtojus ir menininkus.

Bet retas turistas žino, kad, važiuodamas į Ilzenbergo dvarą, jis beveik pro šalį pravažiuoja kadaise klestėjusių, bet visiškai išnykusių dviejų dvarų vietas. Vienas jų - Kraštų kaimo Kraštų dvaras, kurį valdė Kupštų giminė.

Kraštų Dvaro Istorijos Fragmentai

Apie Kraštų dvarą žinių skurdžiai išlikę rašytiniuose šaltiniuose. Apie Kraštų dvaro gyvenimą epizodiškai rašė gretimame Bryzgių kaime gimęs ir užaugęs kunigas Jonas Skruodys (gim. 1882 m.), Vilniaus kunigų seminarijos profesorius. Savo „Atminimuose“ jis rašė apie vaikystę ir jaunystę gimtinėje. Iš dvasininko atsiminimų dėliojasi ir kuklios žinios apie Bryzgių kaimo kaimynystėje esančio Kraštų kaimo buvusį Kraštų dvarą.

Bryzgių pilia kalnio papėdėje prie kelio į Kiemiškius yra senos kapinaitės, kuriose palaidoti vietiniai. Čia yra ir Kraštų dvaro dvarininkų Kupštų šeimos paminklas. „Atminimuose“ aprašoma, kaip Kraštų dvaro žemėse gyveno kunigo tėvai - laisvieji valstiečiai. Pagal 1811 m. revizinius gyventojų sąrašus, laisvieji valstiečiai žemę nuomojosi iš dvarininko, o pasibaigus nuomos laikui galėjo išsikelti į kitą vietą.

Kai kurie iš dvaro žemę nuomojosi ilgą laiką. Bet Kraštų dvaras žemės nuomos dokumentų neturėjo, todėl ir nebuvo įrodymų apie ilgalaikę nuomą. Žemę daug metų nuomojęsi laisvieji valstiečiai dažnai klaidinosi, manydami, kad ta žemė jiems priklauso nuo seno.

Tokią painiavą iliustruoja kunigas, rašydamas prisiminimus apie tėvo Prano vaikystę. Kraštų dvarininkas pareikalavo, kad Pranas su juo sudarytų ūkio nuomos sutartį, jeigu ne - išvarys iš sodybos. Bet žmonių patartas P. Skruodys pasislėpė ir policijos šaukimo į teismą nepaėmė. Byla dėl išvarymo atidėta, o po metų į teismą jis vėl neatvyko dėl ligos. Trečią kartą jis atvyko ir teisme bylą prieš dvarininką laimėjo.

Mat dvaro ponas neįrodė sodybos ir žemės nuomos, nes neturėjo nuomos sutarčių. Bet ponas rankų nenuleido - gubernijos teismo sprendimą apskundė Rusijos imperijos Senatui, kuris nurodė bylą tirti iš naujo. Šis pripažino Skruodžio nuosavybę, bet jam uždėjo sumokėti didžiules teismo išlaidas. Teismo sprendimu nepatenkintas P. Skruodys kreipėsi į Senatą, kuris nurodė, kad žemė priklauso Skruodžiui „kaip amžina nuosavybė“, o teismų išlaidas įpareigojo sumokėti Kraštų dvarininką.

„Atminimuose“ yra aprašyta istorija, kaip Kraštų dvaro ponėkas apvesdino jauną baudžiauninką su nemylima mergaite, prieš tai pagrasinęs, jeigu nepaklus, atiduoti jį į rekrūtus. Dėl šalia esančio Sidabrinės kaimo gyventojo Kirstuko dvarininkas taip pat buvo įsivėlęs į nemalonią istoriją.

Po 1918 m. Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę impulsą įgavo kaimų skirstymas į vienkiemius ir žemių dalijimas savanoriams. Juodupės valsčiuje pirmieji išparceliuoti Patiltės (Zamostės), vėliau Skridulių ir Vyžuonėlių dvarai (palivarkai). Toks likimas ištiko ir Kraštų bei Alksnių (Alksniamuižės) dvarus.

Iš Juodupės valsčiaus dvarų parceliacijos suvestinės: iš Kraštų dvaro (dvarininkas Adomas Kupštas) valdytų 227 ha buvo išdalinti 125 ha, dvarui liko 75 ha.

Kraštų kapines, kurias žmonės vadina latvių kapinėmis, tarsi į dvi dalis skiria seni vartai. Praėjusią vasarą pastatytas paminklas, žymintis paskutiniojo Kraštų dvaro valdytojo Griuntalio kapą.

Istoriniai šaltiniai rodo, kad Koscialkovskiui priklausiusio Kraštų dvaro savininku Griuntalis tapo po 1863 metų. Griuntaliai su sūnumis Kurtu ir Karoliu dvare gyveno iki 1940 metų. Iki šiol išlikę Kraštų dvaro sodybos fragmentai, tarp jų - gyvenamasis namas, kaip byloja data namo rūsyje, statytas 1898 metais.

1775 m. Ukmergės apskrities dūmų surašymo suvestinėje minimas Kraštų palivarkas, priklausantis Obelių parapijai. Dabartinius dvaro rūmus pastatė Juozas Tupalskis 1892 m. J. Tupalskis šalia rūmų įkūrė parką, sodą. Po jo mirties 1904 m. dvarą paveldėjo pusbroliai Juozas ir Edvardas Tupalskiai.

Dvaro rūmuose nuo 1923 iki 1966 m. veikė mokykla. Mokykla užėmė didįjį kambarį, buvo nuomojamas butas mokytojui. Tarpukariu dvaro rūsyje buvo įrengta pieninė. 1946 m. ji iškelta, rūmuose liko tik pieno supirkimo punktas. 1940 m. dvaras nacionalizuotas. Juozo Tupalskio šeima pasitraukė į Lenkiją, Edvardo Tupalskio šeima 1948 m. buvo ištremta į Sibirą. 1949 m. rūmuose įsteigta kolūkio kontora, parduotuvė, kolūkiui atiteko pieno supirkimo punktas. Apie 1966 m. kolūkio kontora išsikėlė, pastatas stovėjo neremontuojamas. 1990 m.

Jei ieškosite šio dvaro, neprašausite pasukę link ežeriuko ne itin originaliu pavadinimu Padvarinis. Čia 1892 metais plačiai nenuskambėjęs Juozas Tupalskis ir pasistatė šiuos rūmus. Dvaro sodybą sudarė septyni pastatai: rūmai, ledainė, du tvartai, klėtis, kalvė ir nedidelis ūkinis pastatas. Kalvė ir didysis tvartas šių dienų nesulaukė. Nuo 1930 m. rūmuose veikė Kraštų pradžios mokykla. 1993 m. jau ilgą laiką nenaudojamus ir stipriai apleistus rūmus atgavo dvaro paveldėtojas Romas Tupalskis, tačiau reali būklė nuo to negerėjo.

Aukcione už 72 tūkstančius eurų dvaro rūmus su 10 ha sklypu įsigijo NT paslaugų įmonių grupės įkūrėjas Mindaugas Vanagas. Jo seneliams po kolūkių griūties atiteko dvaro teritorijoje buvęs sandėlis. Naujasis savininkas pats ne kartą čia vasarojo vaikystėje, todėl šiam dvarui jaučia sentimentus.

Ilzenbergo dvaras

Alksnių dvaras: Sąsajos su Ilzenbergu

Informacijos apie Alksnių dvarą, kurio žemės ribojosi su Ilzenbergo dvaro ūkiu, taip pat kuklu. Po kruopelytę rinkdami Ilzenbergo dvaro istoriją naujieji jo šeimininkai atsekė sąsajų ir detalių apie kaimynystėje kadaise buvusį Alksnių dvarą.

Istoriniai šaltiniai apie Ilzenbergo dvarą ir jo apylinkes yra iš įvairių laikotarpių, įvairiomis kalbomis ir skirtingais pavadinimais. Vokiškuose (nuo XVI amžiaus), rusiškuose (nuo XIX amžiaus pradžios), lietuviškuose ir latviškuose (nuo XX amžiaus pradžios) dokumentuose bei literatūroje aptinkama įvairių Ilzenbergo ir šalia jo esančių Alksnių pavadinimų variantų.

Šios dvi vietovės šaltiniuose dažnai minimos kartu, nes Ilzenbergo dvaro savininkai dažnai nuomodavosi Alksnių dvarą. Šis dvaras iki 1561 m. buvo Livonijos ordino magistro, o vėliau - Kuršo ir Žiemgalos kunigaikščio valda.

Ilzenbergo dvaro apylinkėse gyveno sėliai, lietuviai, latviai, lenkai, vokiečiai, žydai, rusų sentikiai. XIII a. pradžioje sėlius pavergė Kalavijuočių ordinas, vėliau imtas vadinti Livonijos ordinu. Pirmosios žinios apie Ilzenbergo dvarą pasirodė XVI a. pradžioje. Pirmasis savininkas - Berndtas Kersenboickas (Berndt Kersenboick). Įrašai rodo, kad tuo metu Ilzenbergo dvarui priklausė 615 ha savarankiškai apdirbamos žemės ir 2234 ha žemės su valstiečiais.

Ilzenbergo dvaras iš paukščio skrydžio

Nuo XVI a. vidurio iki XIX a. antrosios pusės Ilzenbergo dvaro ir jo apylinkių gyventojai patyrė daug istorinių sukrėtimų, nelaimių ir sunkių išbandymų. XVI a. Livonijos karas, XVII-XVIII a. karai su švedais, maras, badas, bajorų tarpusavio rietenos, 1812 m. Napoleono armijos antplūdis, 1831 ir 1863 m. lietuvių sukilimai siekiant išsivaduoti iš Rusijos priespaudos daugiau ar mažiau turėjo įtakos šio krašto gyvenimui. Šie įvykiai neaplenkė ir Alksnių dvaro.

Aptikta pranešimų apie Ilzenbergo ir Alksnių dvarų teritorijoje buvusius antkapinius paminklus ir su jais susijusias liaudies religingumo apraiškas. Istorikai daro prielaidą, kad XIX a. pradžioje čia buvo tarp lietuvių ir latvių valstiečių ypač populiari pagoniškojo tikėjimo vieta.

XIX a. pradžioje netoli Alksnių dvaro, ant ežero kranto, buvo dvi antkapinės plokštės. Viena jų buvo skirta 1587 m. gimusiai ir 93 metų amžiaus mirusiai Anai Pliater (Anna Plater). Yra užrašyta pasakojimų, kad ir Ilzenbergo dvare ant ežero kranto dar 1905 m. yra stovėjęs „apvalus kryžius“ ir akmeninis stulpas. Žmonės tikėję, kad jie gali sustiprinti sveikatą. Vėliau jie buvo įmesti į ežerą.

Vietinių žmonių pasakojimais, ši istorija siejama su Ilzenbergo ir Alksnių dvarų gyventojais. Yra ir daugiau istorijų - legendų apie šių dvarų sąsajas. Viena jų - nelaimingos meilės. Esą ten, kur stovėjo akmeninis kryžius, buvo palaidota Ilzės (Ilzenbergo) dvaro sodininko dukra, kurią apgavo ir ja pasinaudojo jaunasis Alksnių dvarininko sūnus. Nelaimingos meilės atminimui toje vietoje - prie šaltinėlio ir akmens - įsimylėjėliai mesdavę į vandenį vario monetas.

Istorinių įvykių sūkuryje Ilzenbergas ir Alksniai bei jų apylinkės, nors ir priklausė Kuršo gubernijai, buvo perduoti Lietuvai, nes čia dauguma gyventojų buvo lietuviai. 1920-1927 m. dalis Ilzenbergo dvaro savininkų Dimšų žemės, kuriose gyveno daugiausiai latviai, atsidūrė Latvijoje, o joms priklausiusį Ilgio ežerą perkirto valstybinė siena.

Iš 243 ha turėjusio Alksnių dvaro, kurį valdė Vladimiras Tatiščevas, paimta išdalinti 161 ha, dvarui palikti 82 ha.

Skemų Dvaras: Nuo Istorijos Iki Legendų

Istorikai spėja, kad Skemų kaimo vardas pirmą kartą paminėtas 1565 m. Vietovės istorija, siekianti kur kas senesnius laikus, glaudžiai susijusi su buvusio Skemų dvaro gyvenimu. Apie jį, kaip ir Kraštų bei Alksnių dvarus, likę žmonių pasakojimai, surinkti ir užrašyti savo gimtinės istoriją saugančių kraštiečių, bei rasti dvaro lobiai.

Skemų dvarvietė buvo apie 400 m į pietus nuo kelio Skemai- Piepaliai, už poros šimtų metrų buvo tvenkinys, pats dvaras stūksojo ant 2-3 m aukščio kalvos.

• Apie 1200 m. Dauguvos pakrantes užkariavus vokiečiams kalavijuočiams, sėliai buvo apkrikštyti ir kraštas pavadintas Livonija.
• 1449 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras Jogailaitis savo pavaldiniui Grigaliui Astikui padovanojo Sėlos kraštą su Rokiškiu ir Čedasų miesteliu.
• Po Astiko mirties Rokiškio dvaras su apylinkėmis 1519 m. atiteko Krošinskiams, vėliau - Tyzenhauzams ir Pšezdzieckiams.
• Remiantis XIX a. vidurio dvaro dokumentų nuorašais, 1565 m. Žygimantas Augustas už karinius nuopelnus atidavė Skiemonių „pasadą“ (žemę) Stanislovui Bartoševičiui, o 1639 m. Krištopas Bartoševičius pardavė jį Vilhelmui Tyzenhauzui už 5000 lenk. zlotų.

Jonas Tyzenhauzas skundėsi, kad 1697 m. sausio 18 d. Jonas Mejeris, dragūnų vėliavos „poručikas“, su ginkluotais kareiviais užpuolė Skiemonis ir Videitus. Pagrobė ten galvijus, avinus, įvairių grūdų, mėsos gaminių, drabužių, varinius katilus, o žmones žudė ir žalojo. Vėliau uždegė kaimą. Valstiečių pastangomis gaisras buvo užgesintas.

Nuolatiniai karai tarp švedų, rusų ir lenkų sugriovė daug dvarų, o 1710 m. maras į kapus nuvarė daug gyventojų. Šios nelaimės neaplenkė ir Skemų dvaro. Jo neliko nė griuvėsių, tik žmonių prisiminimai ir archeologiniai radiniai, liudijantys, kad šiame dvare gyveno turtingi ponai.

Juozas Švaistas - Dvaro Administratorius Ir Istorijos Metraštininku

Nors Skemų dvaro neliko nė žymės, daugybė dvaro istorijų ir gyvavimo detalių mūsų laikus pasiekė dėka dvare administratoriumi dirbusio rašytojo Juozo Švaisto. Jis tapo dvaro gyvenimo metraštininku - dvaro ir jo apylinkių gyvenimą aprašė atsiminimų knygoje „Dangus debesyse“.

Rašytojas J. Švaistas gimė 1881 m. kovo 20 d. Rokiškyje, Kamajų (dabar Respublikos) gatvėje, miestiečių šeimoje. 1909 m. įstojo į Panevėžio mokytojų seminariją. Porą metų po baigimo padirbėjęs, 1915 m. išvyko mokytis į Stavropolį. Prasidėjus karui su vokiečiais buvo mobilizuotas į caro armiją, baigė Maskvos karo mokyklą ir buvo išsiųstas į Galicijos frontą.

Po revoliucijos, nenorėdamas tarnauti bolševikams, 1918 m. jis grįžo į Lietuvą, sužinojęs, kad Skemų dvare reikalingas administratorius, ėjo pas grafą Pšezdzieckį ir buvo priimtas. J. Švaistui buvo pažadėta 25 ostmarkės algos ir po 10 pūdų grūdų per mėnesį (5 rugių, 3 miežių, 2 avižų). Jis apsigyveno dvaro raštinėje mediniame name.

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Skemų dvaras buvo stambus ūkis, jame dirbo 23 kumečiai. Iš viso buvo 650 dešimtinių (beveik 1 500 akrų) žemės. Dvaras turėjo daug gyvulių, padargų, savo kuliamąją mašiną. Laikė apie 100 karvių, apie 60 gerų darbinių arklių. Buvo parduodamas pienas ir javai. Gražiai atrodė iš raudonų plytų ir skaldytų akmenų pastatyti tvartai ir arklidės.

1918 m. Skemuose pasirodė pirmieji rusų kareiviai. Dėl istorinių įvykių J. Švaistas išvyko į Obelius, vėliau - į Kauną, įstojo į kuriamą Lietuvos kariuomenę, dirbo Karo mokykloje dėstytoju. 1922 m. Kaune įkūrus universitetą, studijavo literatūrą. Pradėjo daugiau rašyti, dirbo žurnaluose „Karys“ ir „Kardas“.

Emigravęs į Vakarus gyveno Vokietijoje, vėliau - Amerikoje. Užsienyje jis parašė 12 knygų: „Siela lagamine“, „Rašau sau“, „Eldorado“ ir kitas.

Dvarų Parceliacija

Po 1918 m. Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę, dvarų parceliacija palietė daugelį dvarų, įskaitant Kraštų ir Alksnių dvarus. Žemės buvo dalijamos savanoriams, o dvarų valdos sumažintos.

Ši lentelė iliustruoja, kaip pasikeitė dvarų valdos po parceliacijos, kai didelė dalis žemės buvo išdalinta naujiems savininkams.

tags: #krastu #dvaro #sodyba