Tadas Kosciuška - tipiškas XVIII a. viduriniosios klasės atstovas, nugyvenęs netipišką savo laikmetį peržengusį gyvenimą.
Gimimas ir Jaunystė
Tadas Kosciuška gimė 1746 metais Kosavos miestelyje (dabartinės Baltarusijos pietvakariuose, apie 250 km nuo Vilniaus), nepasiturinčio bajoro šeimoje.
Anksti netekęs tėvo, motinos buvo išleistas į Varšuvos kadetų korpusą, kuris rengė Abiejų Tautų Respublikos armijos karininkus.
Su karaliaus S. A. Poniatovskio stipendija išvyko tęsti mokslų į Prancūziją.
Juos baigęs jaunas karo inžinierius tėvynėje tarnybos negavo.
Grįžęs į Lietuvą T. Kosciuška patyrė nelaimingą meilę didiko Sosnovskio dukteriai Liudvikai - tėvas jai neleido tekėti už neturtingo bajoraičio.
Panašiai atsitiko ir apie 1790 m., kai jis paprašė Teklės Žurovskaitės rankos, bet jos tėvas, išdidus Ukrainos dvarininkas, atstūmė, kadangi T. Kosciuška nebuvo turtingas, mat nepasinaudojo JAV gautomis privilegijomis ir pinigais, o didelę jų dalį paliko juodaodžių vaikų mokyklai steigti.
Po to išvažiavo į Paryžių.
Tado Kosciuškos portretas, autorius Józef Grassi
Kelias į JAV Nepriklausomybės Karą
Galiausiai 1775 m. jis iškeliavo į JAV.
Ten jis sėkmingai kovojo JAV nepriklausomybės kare kartu su Dž. M.
Karui pasibaigus, gavęs brigados generolo laipsnį, gausiai apdovanotas, dalyvavęs masonų ložėje T. Kosciuška išplaukė į Europą.
1792 m. jis pasižymėjo mūšiuose su Targovicos konfederatais.
Vėl grįžęs į Prancūziją, čia iš revoliucinės vyriausybės gavo garbės piliečio vardą.
Sukilimas ir Nelaisvė
1794 m. pradžioje prasidėjus patriotų sukilimui prieš Rusiją, T. Kosciuška buvo pakviestas būti sukilimo vadu.
Rusijos kariuomenei malšinant sukilimą, buvo sužeistas ir pateko į nelaisvę, į švelnaus režimo (taip caras nenorėjo blogai pagarsėti tarptautinėje arenoje) Petropavlovsko kalėjimą, kuriame kalėjo dvejus metus.
1796 m. naujas Rusijos caras Pavlas I grąžino jam laisvę, kaip malonės ženklą pasiūlė dvarą su 1500 valstiečių, grąžino kardą, bet T.
1796 m. pabaigoje T. Kosciuška išplaukė į JAV ir 1797 m. pradžioje apsigyveno Filadelfijoje.
Tačiau jis čia pasijuto svetimas neradęs senų kovos draugų ir 1798 m.
Napoleonui pralaimėjus karą su Rusija ir jos sąjungininkais, T. Kosciuška 1814 m. Paryžiuje susitiko su Rusijos caru Aleksandru I, įtikinėjo jį grąžinti Lenkijai laisvę.
Po to su caru dar kartą susitikęs Vienos kongrese, gavo iš jo pažadą, kad bus įkurta Lenkijos karalystė.
Prasigyvenęs vakaruose carui grąžino dovanotus pinigus.
Pasitraukęs iš politikos, gyveno Prancūzijoje, vėliau Šveicarijoje, kur 1817 m. ir mirė nukritęs nuo arklio ir susižeidęs.
Jo palaikai buvo pargabenti į Krokuvą ir palaidoti Vavelio katedroje šalia greta J.
Kosciuškos kalnas Australijoje, pavadintas Tado Kosciuškos garbei
Jo garbei pavadintas aukščiausias Australijoje Kosciuškos kalnas.
Švietimas ir Kultūra
T. Kosciuška išsilavinimą laikė viena svarbiausių brandžios visuomenės sudėtinių dalių.
Išsilavinimas jam leido suklestėti ir išsiskleisti kaip asmenybei.
Tarkime, praktikavo medžio darbus ir sodininkystę, kurie moko kantrybės, nuoseklumo, susikaupimo, atkaklumo ir pagarbos amatui.
Norint ugdyti šias savybes, nepakanka intelekto.
Šiuolaikiniai žmonės pernelyg pasitiki sėkmės istorijomis ir nemoka pralaimėti.
Baigęs riterių mokyklą Varšuvoje, T. Kosciuška karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio siuntimu studijavo skulptūrą, tapybą ir karo inžineriją Paryžiuje.
1774 m. grįžo į Abiejų Tautų Respubliką, norėdamas tarnauti jos labui.
Jis save suvokė kaip Žečpospolitos karį, ir riterių mokykla atliko lemiamą vaidmenį formuojantis jo mentalitetui.
Keliaudamas tapo liudytojų politinių įvykių, visiems laikams pakeitusių pasaulio istoriją - Didžiosios Britanijos kolonijos įveikė britų imperiją ir paskelbė JAV nepriklausomybę, žlugo Prancūzijos monarchija.
Neįtikėtinų ir sunkiai įsivaizduotų permainų metas.
Nuolatinis judėjimas apibrėžia T. Kosciuškos asmenybę.
Metai, praleisti dalyvaujant Nepriklausomybės kare buvo sunkūs.
T. Kosciuška buvo mašinerijos dalis.
Talentingas inžinierius ir taktikas, bet ne strategas.
Be abejo, jis buvo didelių istorinių pokyčių liudytojas, bet tikriausiai nesuvokė jų masto.
Nepaisant to, jautė laiko dvasią.
Amerikoje T. Kosciuškos humanistinės idėjos įgyja kitą mastą.
Savo amerikietiškame testamente jis paliko įgytą turtą ne tik vergams išpirkti, bet ir jų išsilavinimui užtikrinti.
Suprato, kad tik išsilavinęs žmogus gali tapti visaverčiu savo šalies piliečiu.
Ankstyva tėvo netektis reiškė ekonominį nesaugumą, bet formavo vaikų savarankiškumą.
Tado Kosciuškos priesaika Krokuvoje, autorius Franciszek Smuglewicz
Nereikėtų pamiršti, kad tėvo vaidmuo to meto visuomenėje buvo labiau oficialus.
T. Kosciuškos motina buvo neturtinga, bet jai pavyko užauginti keturis vaikus.
Ji neištekėjo antrą kartą, o tai buvo gana neįprasta to meto visuomenėje - antros vedybos neretai reiškė išgyvenimo galimybę.
T. Kosciuška buvo artimas su abiem seserimis, mažiau su broliu, taigi moterys stipriai formavo jo asmenybę.
18 a. ir T. Kosciuškos aplinkos žmogų turėjo lydėti nuolatinis mirties artumo jausmas.
20-21 a. kapitalizmo kultūra išstūmė mirtį iš mūsų kasdienybės ir viešojo diskurso.
Mieste mirtis ir gyvenimas įgyja vis daugiau anonimiškumo.
Žmonės gali taip ir nesužinoti, kad mirė jų kaimynas.
Manau, kad atsidūręs mūsų laikmetyje, T. Kosciuška nustebtų.
Filmas apie Tadą Kosciušką
Sausio 20 d. 19.00 val. per LRT PLIUS įvyks lenkų režisieriaus Piotro Kornobio filmo „Tadas Kosciuška.“ premjera.
Pagrindinis filmo veikėjas, Tadas Kosciuška, vaizduojamas dinamiškoje 18 ir 19 amžių sandūroje, kurios politinės ir kultūrinės įtampos tampa fonu, atskleidžiančiu jo asmenybės išskirtinumą ir įvairiapusiškumą.
Tadeušas Kosciuška: revoliucijos inžinierius
tags: #kostiuskos #kaimo #sodyba