Konstitucinis Teismas ir Privati Nuosavybė Lietuvoje

Nuosavybės teisė yra viena iš pamatinių žmogaus teisių, ginamų Lietuvos Respublikos Konstitucijos. Ši teisė yra neliečiama, tačiau jos įgyvendinimas ir apsauga nuolat susiduria su įvairiais iššūkiais. Konstitucinis Teismas (KT) atlieka svarbų vaidmenį užtikrinant, kad įstatymai, reglamentuojantys nuosavybės teises, atitiktų Konstituciją.

Nuosavybės Teisių Atstatymas: Iššūkiai ir Sprendimai

Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, vienas iš svarbiausių uždavinių buvo atstatyti piliečių nuosavybės teises į turtą, kuris buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai suvisuomenintas sovietų valdžios. Šis procesas buvo sudėtingas ir prieštaringas, reikalaujantis nuolatinio įstatymų tobulinimo ir Konstitucinio Teismo įsikišimo.

Aukščiausioji Taryba 1990 m. kovo 11 d. patvirtino Lietuvos Respublikos Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą. Jo 44 straipsnyje buvo nustatyta, kad Lietuvos ekonominės sistemos pagrindas yra Lietuvos Respublikos nuosavybė, kurią sudaro piliečių privati nuosavybė, piliečių, susijungusių į grupes (kolektyvus), nuosavybė ir valstybinė nuosavybė. Realizuodama konstitucines nuosavybės teisių tęstinumo nuostatas, Aukščiausioji Taryba 1990 m. lapkričio 15 d. patvirtino teiginį, kad neginčytinai pripažįsta Lietuvos piliečių nuosavybės teisių tęstinumą, ir taip suformulavo jo įgyvendinimą: „Nustatyti, kad Lietuvos piliečiai turi teisę susigrąžinti įstatymo apibrėžtose ribose ir tvarka išlikusį jiems priklausiusį turtą natūra, o nesant galimybės susigrąžinti, gauti kompensaciją“.

Šių ribotą restituciją skelbusių nuostatų realizavimas buvo įtvirtintas 1991 m. birželio 18 d. priimtame įstatyme „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“. Pagal šį įstatymą nuosavybės teisės atstatomos ne visiems buvusiems savininkams ir ne į visą turėtą turtą. Masinis okupacinės valdžios padarytų nuosavybės teisių pažeidimų pobūdis, susiformavę nauji turtiniai teisiniai santykiai ir kitos objektyvios aplinkybės, sąlygojusios tik ribotą restituciją, lėmė, kad pažeistų nuosavybės teisių nebuvo galima ginti remiantis galiojančio Civilinio kodekso normomis. Todėl įstatyme „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ buvo nustatyta speciali nuosavybės teisių atstatymo tvarka ir sąlygos.

Svarbu, kad Įstatyme numatytos sąlygos, dėl kurių turtas gali būti negrąžinamas natūra, neprieštarautų konstitucinėms nuosavybės gynimo nuostatoms. Įstatymas garantuoja nuosavybės teisių atstatymą, o jame nustatytos sąlygos taikomos tik tada, kai buvę savininkai siekia susigrąžinti turtą natūra. Kai nėra galimybės išlikusį nekilnojamąjį turtą grąžinti buvusiam savininkui natūra, teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atstatymą (Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d.).

Seimas 1993 m. sausio 12 d. priėmė įstatymą „Dėl įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ pakeitimo“, kuriame naujai išdėstė įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 8 straipsnį.

Konstitucinio Teismo Nutarimai

1994 m. remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsnio pirmąja dalimi ir Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio pirmąja dalimi, viešame Teismo posėdyje 1994 m. birželio 6 d. išnagrinėjo bylą Nr. 11-1993/9-1994 pagal pareiškėjo - Seimo narių grupės prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos 1993 m. sausio 12 d. įstatymo „Dėl įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ pakeitimo“ 2 punkto antrosios dalies 4 punktas, kuriuo pakeistas 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 8 straipsnio antrosios dalies 2 punktas, atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją, taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų kolegijos prašymą ištirti, ar minėto 1993 m. sausio 12 d. įstatymo 2 punkto antrosios dalies 4 punktas ir Lietuvos Respublikos 1994 m. sausio 11 d. įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ pakeitimo ir papildymo“ 2 punkto 4 papunktis, kuriuo 1991 m. birželio 18 d.. Seimo narių grupės ir Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų kolegijos prašymai Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d.

Pareiškėjas - Seimo narių grupė prašo Konstitucinį Teismą pripažinti, kad ši įstatymo norma neatitinka Konstitucijos 23 straipsnio. Pareiškėjas prašymą grindžia tuo, jog minėtame Konstitucijos straipsnyje yra įtvirtintas nuosavybės neliečiamumas ir nustatyta, kad įstatymai saugo nuosavybės teises.

Pareiškėjo atstovai paaiškino: Įstatymo norma, kad gyvenamieji namai grąžinami, „kai grąžintinų namų nuomininkai laisva valia sutinka persikelti į jiems suteiktas kitas gyvenamąsias patalpas“, prieštarauja Konstitucijos nuostatai, jog nuosavybės teises saugo įstatymai. Nuomininkams nesutinkant persikelti į kitas suteikiamas gyvenamąsias patalpas, savininkams negrąžinamas gyvenamasis namas ir išmokama kompensacija.

Pareiškėjo atstovai pažymėjo, jog suinteresuoto asmens atstovų paaiškinimuose, pateiktuose Konstituciniam Teismui, neteisingai teigiama, kad ir iki ginčijamos Įstatymo pataisos priėmimo gyvenamųjų namų grąžinimas buvusiems savininkams buvo siejamas su nuomininko laisva valia išsikelti į jam siūlomas kitas gyvenamąsias patalpas. Tuomet buvo nustatyta, kad nuomininkams sudaroma galimybė išsikelti į kitą butą, todėl jų teisės nebuvo pažeidžiamos.

Seimas 1994 m. sausio 11 d. priėmė įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ pakeitimo ir papildymo“, kuriuo pakeitė įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 8 straipsnio normų turinį, eiliškumą bei jį papildė.

Pareiškėjas - Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų kolegija 1994 m. sausio 31 d. nagrinėjo civilinę bylą pagal E. Aleinikovienės ir D. Didvalienės ieškinį Šiaulių miesto valdybai, K. Kriščiūnui ir B. Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų kolegija nutartimi sustabdė civilinės bylos nagrinėjimą ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą prašydama ištirti, ar Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygos“ 8 straipsnio antrosios dalies 3 ir 4 punktai atitinka Konstitucijos 23 straipsnį.

Civilinių bylų kolegija prašymą motyvuoja tuo, kad gyvenamųjų namų (arba jų dalių), kurie teismo nagrinėjamoje byloje yra ginčo objektas, grąžinimo tvarka ir sąlygos yra nustatytos minimo įstatymo 8 straipsnyje. Pagal šio straipsnio antrosios dalies 3 ir 4 punktus nuosavybės grąžinimas natūra daromas priklausomas nuo nuomininkų ar kitų asmenų sutikimo persikelti į kitas patalpas. Šios teisės normos riboja savininko teisę išreikalauti turtą, kurį jis nustojo valdyti ne savo valia.

Suinteresuoto asmens atstovų nuomone, 1993 m. sausio 12 d. įstatymas iš esmės nepakeitė 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 8 straipsnio antrosios dalies 2 punkte buvusios normos, kad gyvenamieji namai grąžinami, „kai grąžintinų namų, kuriuose gyvena daugiau kaip viena nuomininkų šeima, nuomininkai yra supažindinti su visais jų teises garantuojančiais įstatymais ir su galimybe laisva valia išsikelti jiems savivaldybės valdybos siūlomomis sąlygomis, numatytomis šio įstatymo 21 straipsnyje, arba kitomis savininko garantuojamomis sąlygomis“.

Suinteresuoto asmens atstovai pažymėjo, kad 1994 m. sausio 11 d. įstatymu buvo išplėstos buvusių savininkų teisės. Suinteresuoto asmens atstovų teigimu, realiai neįmanoma atstatyti visų buvusių nuosavybės santykių.

Nuomininkų Teisių Apsauga

Vienas iš sudėtingiausių klausimų, sprendžiant nuosavybės teisių atkūrimo klausimus, buvo nuomininkų, gyvenančių grąžinamuose namuose, teisių apsauga. Šios teisės saugančios civilinės teisės nuostatos patvirtina, kad turi būti ginamos nuomininkų, gyvenančių buvusiems savininkams grąžintinuose namuose, teisės.

Nacionalizuoti bei kitaip neteisėtai suvisuomeninti gyvenamieji namai atiteko vietinės vykdomosios valdžios, įvairių valstybinių ir visuomeninių organizacijų faktiniam valdymui. Juose buvusios gyvenamosios patalpos buvo priskirtos valstybiniam bei visuomeniniam butų fondui ir suteikiamos gyventojams. Asmenys, kuriems buvo suteiktos gyvenamosios patalpos nacionalizuotuose ar kitaip neteisėtai suvisuomenintuose namuose, naudojosi šiomis patalpomis pagal nuomos sutartis.

Civilinėje teisėje gyvenamosios patalpos nuomininku laikomas asmuo, kuris sudaro gyvenamosios patalpos nuomos sutartį, o nuomotojas yra gyvenamųjų patalpų savininkas ar asmuo, jas valdantis kitais pagrindais. Viena iš turto nuomos taisyklių yra tai, kad nuomotojas nebūtinai yra nuomojamo turto savininkas, bet šis turtas turi būti įstatymų nustatytais pagrindais šio subjekto fiziškai ir ekonomiškai valdomas, ir tai suteikia jam teisę daryti turtui tam tikrą poveikį, pavyzdžiui, išnuomoti jį kitiems asmenims.

Nuosavybės teisių perėjimas kitam asmeniui paprastai nėra pagrindas pakeisti arba nutraukti to turto nuomos sutartį. Tokiais atvejais nekilnojamojo turto nuomininko prievolinės teisės įgyja daiktinės teisės savybių, ir tai suteikia nuomininkui galimybę išsaugoti ir ginti prieš trečiuosius asmenis, vadinasi, ir prieš naująjį savininką, iš nuomos sutarties kilusias teises.

Todėl pareiškėjų ginčijamą 1993 m. sausio 12 d. įstatymo nuostatą, kad gyvenamieji namai grąžinami buvusiems savininkams natūra, kai grąžintinų namų nuomininkai laisva valia sutinka persikelti į jiems suteiktas kitas gyvenamąsias patalpas, sąlygojo būtinumas ginti nuomininkų teises. Tai buvo visuomenės poreikis.

Konstitucijos 24 straipsnio antrojoje dalyje įvardytos sąlygos, kurioms esant be asmens sutikimo galima įeiti į jo būstą. Tokį leidimą gali duoti teismas arba įstatymas gali numatyti tokią galimybę, tačiau tik tais atvejais, kai reikia garantuoti viešąją tvarką, sulaikyti nusikaltėlį, gelbėti žmogaus gyvybę, sveikatą ar turtą. Jeigu įstatymas nustatytų kitokius pagrindus, jie galėtų būti traktuojami kaip prieštaraujantys Konstitucijai.

Nuosavybės Neliečiamumas ir Ribos

Konstitucijoje nurodoma, kad nuosavybė neliečiama. Nuosavybės teises saugo įstatymai. Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama. Teisė į nuosavybės neliečiamumą yra plačiai interpretuojama Konstitucinio Teismo nutarimuose.

Ypač svarbu, kaip ir kokiu būdu gali būti nusavinamas privačios nuosavybės teise esantis objektas. Nagrinėjant šį klausimą ypač svarbi Konstitucinio Teismo nuomonė, išsakyta jau minėtame 1993 m. gruodžio 13 d. nutarime, kad „nuosavybės teisių gynimas teisinėmis priemonėmis suponuoja ir atitinkamas tokio gynimo ribas, nes teisė visais visuomeninių santykių reguliavimo atvejais turi apibrėžtas galiojimo ribas“.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad „nuosavybės neliečiamumas reiškia savininko, kaip subjektinių teisių į turtą turėtojo, teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų jo teisių, taip pat valstybės pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją”. „[N]ei Konstitucija, nei galiojanti kitų įstatymų sistema, nei visuotinai pripažintos tarptautinės teisės normos nepaneigia galimybes įstatymais nustatytomis sąlygomis ir tvarka nusavinti turtą arba apriboti jo valdymą, naudojimą ar disponavimą juo“.

Svarbiausi Konstitucinio Teismo Nutarimai Dėl Nuosavybės Teisių

Apibendrinant galima teigti, kad Konstitucinis Teismas atlieka esminį vaidmenį užtikrinant nuosavybės teisių apsaugą Lietuvoje. Jo nutarimai padeda suderinti skirtingus interesus ir užtikrinti, kad įstatymai atitiktų Konstituciją.

tags: #konstitucinis #teismas #apie #privatu #turta