Lietuvos Respublikos Konstitucija užtikrina pagrindines žmogaus teises ir laisves, tarp kurių svarbią vietą užima nuosavybės neliečiamumas ir privataus gyvenimo apsauga. Šios teisės yra ginamos įstatymais, tačiau tam tikrais atvejais gali būti ribojamos, siekiant užtikrinti visuomenės interesus.
Nuosavybės Neliečiamumo Principas
Konstitucijoje nurodoma, kad nuosavybė neliečiama, o nuosavybės teises saugo įstatymai. Teisė į nuosavybės neliečiamumą yra plačiai interpretuojama Konstitucinio Teismo nutarimuose. Ypač svarbu, kaip ir kokiu būdu gali būti nusavinamas privačios nuosavybės teise esantis objektas.
Nagrinėjant šį klausimą ypač svarbi Konstitucinio Teismo nuomonė, išsakyta 1993 m. gruodžio 13 d. nutarime, kad „nuosavybės teisių gynimas teisinėmis priemonėmis suponuoja ir atitinkamas tokio gynimo ribas, nes teisė visais visuomeninių santykių reguliavimo atvejais turi apibrėžtas galiojimo ribas“. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad „nuosavybės neliečiamumas reiškia savininko, kaip subjektinių teisių į turtą turėtojo, teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų jo teisių, taip pat valstybės pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją”.
Taigi, valstybė turi užtikrinti nuosavybės apsaugą nuo neteisėtų kėsinimųsi.
Nuosavybės Apribojimai
Tačiau, svarbu suprasti, kaip ir kokiu būdu gali būti nusavinamas privačios nuosavybės teise esantis objektas. „[N]ei Konstitucija, nei galiojanti kitų įstatymų sistema, nei visuotinai pripažintos tarptautinės teisės normos nepaneigia galimybes įstatymais nustatytomis sąlygomis ir tvarka nusavinti turtą arba apriboti jo valdymą, naudojimą ar disponavimą juo“.
Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama. Ypač svarbu, kaip ir kokiu būdu gali būti nusavinamas privačios nuosavybės teise esantis objektas.
JEI VIENA MAŽA VALSTYBĖ ATIDUOS GYNYBAI VISĄ BIUDŽETĄ TAI NIEKO NEIŠSPRĘS, - P.GRAŽULIS Į DEŠIMTUKĄ!
Įėjimas į Būstą Be Asmens Sutikimo
Konstitucijos 24 straipsnio antrojoje dalyje įvardytos sąlygos, kurioms esant be asmens sutikimo galima įeiti į jo būstą. Tokį leidimą gali duoti teismas arba įstatymas gali numatyti tokią galimybę, tačiau tik tais atvejais, kai reikia garantuoti viešąją tvarką, sulaikyti nusikaltėlį, gelbėti žmogaus gyvybę, sveikatą ar turtą. Jeigu įstatymas nustatytų kitokius pagrindus, jie galėtų būti traktuojami kaip prieštaraujantys Konstitucijai.
Privataus Gyvenimo Neliečiamumas
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnis įtvirtina žmogaus teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą: „Žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas. Asmens susirašinėjimas, pokalbiai telefonu, telegrafo pranešimai ir kitoks susižinojimas neliečiami. Informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą. Įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą“.
Privataus gyvenimo neliečiamumas, kaip konstitucinės teisės principas, suformuotas palyginti neseniai, XX a. Privatus gyvenimas yra suprantamas kaip kiekvieno asmens sritis, į kurią niekas negali be asmens sutikimo įsikišti. Ši neliečiama asmens sritis, kaip būtų galima spręsti iš Konstitucijos 22 straipsnio 4 dalies analizės, tai asmeninis, šeimyninis gyvenimas, asmens garbė ir orumas. Privati informacija sudaro asmens privataus gyvenimo neliečiamumo turinį.
Svarbi šeimos gyvenimo dalis yra laisvas santuokos sudarymas. Lietuvos Respublika turi konservatyvią poziciją dėl šio privataus gyvenimo instituto ir jį pasirinko reglamentuoti itin griežtai - Konstitucijos 38 straipsnyje konstatuojama, kad santuoka yra sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu. Civilinio kodekso 3.7 straipsnyje „Santuokos samprata“ numatyta, kad santuoka yra įstatymų nustatyta tvarka įformintas savanoriškas vyro ir moters susitarimas sukurti šeimos teisinius santykius.
Privataus gyvenimo samprata apima ir asmens teisę į vardą ir jo gynimą. Civilinio kodekso 2.20 straipsnyje numatyta, kad kiekvienas fizinis asmuo turi teisę į vardą. Teisė į vardą apima teisę į pavardę, vardą (vardus) ir pseudonimą. Neleidžiama įgyti teisių ir pareigų prisidengiant kito asmens vardu. Taip pat asmuo turi teisę keisti tiek savo vardą, tiek pavardę.
Šiuo metu daug Lietuvos įstatymų nuostatų nemažai dėmesio skiria asmens privataus gyvenimo apsaugai, ypač informacijai apie asmens privatų gyvenimą. Tai ir 1996 m. priimtas Visuomenės informavimo įstatymas, Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas ir kt.
Informacijos Rinkimas Apie Privatų Gyvenimą
Svarbi yra ir Konstitucijos 22 straipsnio 3 dalis, kurioje nurodoma, kad informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą. Šią Konstitucijos nuostatą reikėtų interpretuoti kaip galimybę rinkti informaciją apie asmens privatų gyvenimą be jo sutikimo tais atvejais, kai tokie veiksmai atitinka teisėtumo reikalavimus.
Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo paskirtis - saugoti žmogaus pagrindines teises ir laisves, visų pirma žmogaus teisę į asmens duomenų apsaugą, ir užtikrinti aukštą asmens duomenų apsaugos lygį. Šis įstatymas taikomas drauge su 2016 m. priimtu Reglamentu (ES) 2016/679, kuris yra tiesiogiai taikomas visoje Europos Sąjungoje.
Baigiant šią potemę verta pažymėti, kad nors Konstitucijos 22 straipsnio 4 dalis numato, kad įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į asmens asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą, jos nereikėtų suprasti kaip absoliutaus draudimo riboti asmens privataus gyvenimo neliečiamumą.
Kitos Svarbios Asmens Teisės
Aptariant pilietines teises, bus plačiau analizuojama teisė į gyvybę, teisė į asmens laisvės neliečiamumą, teisė į asmens neliečiamumą, teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą, saviraiškos laisvė, teisė į informaciją. Konstitucijos 19 straipsnyje įtvirtinta viena svarbiausių asmens prigimtinių teisių - teisė į gyvybę.
Žmogaus mirties klausimus reglamentuoja ne tik Civilinis kodeksas, bet ir specialus Žmogaus mirties registravimo ir kritinių būklių įstatymas. Su teise į gyvybę susijusios žmogaus ir organų transplantacijos problemos.
Žmogaus Laisvės Neliečiamumo Principas
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnyje suformuluotas žmogaus laisvės neliečiamumo principas. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žmogaus laisvė neliečiama. Antroje dalyje suformuluota, kad niekas negali būti savavališkai sulaikytas arba laikomas suimtas; niekam neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas.
Teisė į Žmogaus Asmens, Jo Orumo Neliečiamumą
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnyje įtvirtinta teisė į žmogaus asmens, jo orumo neliečiamumą. Šio straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad žmogaus orumą gina įstatymas. Žmogaus orumo neliečiamumas suprantamas kaip draudimas žmogų kankinti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.
Konstitucinį asmens neliečiamumo principą galime aiškinti kaip teisinių, moralinių priemonių sistemą, kuria garantuojamas asmens autonomiškumas, jo apsauga nuo nepagrįsto valstybės ir kitų asmenų įsikišimo, nuo neteisėto psichinio ar fizinio poveikio.
Teisė į Kūno Neliečiamumą ir Vientisumą
Šiuolaikinės medicinos technologijų naujovės veržiasi į žmogaus sveikatos sritį, sukeldamos ne tik teisinių, bet ir svarbių etikos problemų. Civilinio kodekso 2.25 straipsnyje „Teisė į kūno neliečiamumą ir vientisumą“ nurodoma, kad fizinis asmuo neliečiamas.
Be paties asmens (o asmeniui esant neveiksniam - be jo atstovo pagal įstatymą) valios ir laisvo sutikimo su juo negali būti atliekami jokie moksliniai, medicinos bandymai ar tyrimai. Toks sutikimas turi būti išreikštas raštu.
Svarbiausi Aspektai
Apibendrinant, galima išskirti šiuos svarbiausius aspektus:
- Nuosavybės neliečiamumas yra konstitucinė teisė, saugoma įstatymų.
- Privatus gyvenimas taip pat yra saugomas, tačiau gali būti ribojamas tam tikrais atvejais.
- Konstitucijoje nurodoma, kad nuosavybė neliečiama.
- Nuosavybės teises saugo įstatymai.
Šiame straipsnyje aptartos teisės yra esminės užtikrinant žmogaus orumą ir laisvę demokratinėje visuomenėje. Lietuvos Konstitucija ir įstatymai siekia apsaugoti šias teises, tačiau svarbu suprasti, kad jos nėra absoliučios ir gali būti ribojamos, siekiant užtikrinti visuomenės interesus.
tags: #konstitucija #nuosavybe #nelieciama