Privati Nuosavybė Lietuvos Konstitucijoje: Istorija, Teisės ir Apsauga

Privati nuosavybė - tai nuosavybės forma, kai juridinis arba fizinis asmuo pats įgyvendina savo nuosavybės teisę į turtą. Privačios nuosavybės objektai gali būti bet koks turtas šalyje ar užsienyje, neribojant jo kiekio, jei įstatymais nedraudžiama tokį turtą turėti privačios nuosavybės teise.

Fizinis asmuo, įgyvendindamas privačios nuosavybės teisę į savo turtą, gali jį sujungti su kitų asmenų turtu bendrai veiklai nesteigdami juridinio asmens. Juridinio asmens privačios nuosavybės atveju šis juridinis asmuo yra jam perduoto turto savininkas, o turtą perdavę asmenys (steigėjai, akcininkai, pajininkai ir kiti) yra tik akcijų ar pajų savininkai, bet išsaugo reikalavimo teisę į perduotą turtą.

Pagal formą skiriama privati nuosavybė, kolektyvinė nuosavybė (apima akcinę, kooperatinę nuosavybę, visuomeninę nuosavybę, savivaldybių ir valstybinę nuosavybę) ir mišrioji nuosavybė.

Asmeninės nuosavybės teise daugiabučio namo gyventojui gali priklausyti vienas ar keli objektai daugiabučiame name (butas, sandėliukas, garažas, palėpė). Bendroji dalinė nuosavybė yra dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems priklausantį nuosavybės teisės objektą bei juo disponuoti.

Butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendrojo naudojimo patalpos: pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė-techninė ir kitokia įranga. Sprendimai dėl bendrojo naudojimo objektų disponavimo priimami butų ir kitų patalpų savininkų balsų dauguma.

Nuosavybės Teisės Istorija Lietuvoje

Lietuvoje pirminės gentinės bendruomenės, kurioje visas genties ar kitos bendruomenės turtas priklausė bendrai visiems jos nariams, bendruomeninė nuosavybė atsirado devintame tūkstantmetyje prieš Kristų ir vyravo iki 4 a. po Kr., kai yrant pirminei gentinei bendruomenei atsirado pavienių žmonių ar šeimų privati žemės, jos dirbimo įrankių, gyvulių nuosavybė.

10-12 a. galutinai susiformavo feodalinė nuosavybė, kurios pagrindinis objektas buvo žemė. 19 a. pabaigoje (gerokai vėliau nei Vakarų Europoje) pradėjo įsigalėti kapitalistinė nuosavybė, pagrįsta kapitalo ir gamybos priemonių valdymu.

1918-40 Lietuvos žemės ūkyje ir amatuose vyravo smulkioji privati nuosavybė, kurios turėjo dauguma šalies gyventojų, dėl to samdomųjų darbininkų buvo palyginti nedaug. Kartu egzistavo ir stambesnė akcinė, valstybinė, kooperatinė, mišrioji nuosavybė (pramonėje, prekyboje, finansuose, transporte).

SSRS okupacijos metais privati nuosavybė buvo oficialiai panaikinta, gyventojai galėjo turėti tik individualią asmeninę nuosavybę (asmeniniai daiktai, pagalbiniai ūkiai) ir negalėjo jos panaudoti pelnui gauti. Ekonominė veikla rėmėsi valstybine nuosavybe, kolūkių nuosavybė buvo vadinama kooperatine, nors jie neatitiko kooperatinės bendrovės požymių.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 20 a. pabaigoje-21 a. pradžioje.

Privati Nuosavybė Lietuvos Konstitucijoje

Lietuvos Konstitucijoje (1992) įtvirtinta, kad šalies ūkio pagrindas yra privati nuosavybė. Kitos nuosavybės formos - valstybės, savivaldybių (jos savininko funkcijas įgyvendina savivaldybės taryba), kooperatinė, mišrioji nuosavybė.

Konstitucijoje nurodoma, kad nuosavybė neliečiama. Nuosavybės teises saugo įstatymai. Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama.

Teisė į nuosavybės neliečiamumą yra plačiai interpretuojama Konstitucinio Teismo nutarimuose. Ypač svarbu, kaip ir kokiu būdu gali būti nusavinamas privačios nuosavybės teise esantis objektas. Nagrinėjant šį klausimą ypač svarbi Konstitucinio Teismo nuomonė, išsakyta 1993 m. gruodžio 13 d. nutarime, kad „nuosavybės teisių gynimas teisinėmis priemonėmis suponuoja ir atitinkamas tokio gynimo ribas, nes teisė visais visuomeninių santykių reguliavimo atvejais turi apibrėžtas galiojimo ribas“.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad „nuosavybės neliečiamumas reiškia savininko, kaip subjektinių teisių į turtą turėtojo, teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų jo teisių, taip pat valstybės pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją”.

„[N]ei Konstitucija, nei galiojanti kitų įstatymų sistema, nei visuotinai pripažintos tarptautinės teisės normos nepaneigia galimybes įstatymais nustatytomis sąlygomis ir tvarka nusavinti turtą arba apriboti jo valdymą, naudojimą ar disponavimą juo“.

Konstitucijos 24 straipsnio antrojoje dalyje įvardytos sąlygos, kurioms esant be asmens sutikimo galima įeiti į jo būstą. Tokį leidimą gali duoti teismas arba įstatymas gali numatyti tokią galimybę, tačiau tik tais atvejais, kai reikia garantuoti viešąją tvarką, sulaikyti nusikaltėlį, gelbėti žmogaus gyvybę, sveikatą ar turtą. Jeigu įstatymas nustatytų kitokius pagrindus, jie galėtų būti traktuojami kaip prieštaraujantys Konstitucijai.

Lietuvos Konstitucinis Teismas

Nuosavybė - tai visų rūšių materialusis ir nematerialusis turtas, kuris pagal nuosavybės teisę priklauso fiziniam ar juridiniam asmeniui (įskaitant valstybę ir savivaldybes) arba keliems savininkams kartu (bendrosios nuosavybės teisė).

Nuosavybė gali būti žmonių pasisavinta iš gamtos (jeigu iki tol ji niekam nepriklausė), gauta iš ekonominės veiklos kaip darbo, gamybos, mainų ir paskirstymo procesų rezultatas, gauta neatlygintinai iš kitų žmonių ar organizacijų (paveldėjimas, dovanojimas), valstybės neatlygintinai (konfiskacija 1, konfiskacija 2) ar už atlygį paimta iš privačių asmenų, t. p. nusikalstamais ir kitais neteisėtais būdais.

Nuosavybės teisės saugo įstatymai.

Diskusijos apie privačios nuosavybės paskirtį ir jos reikšmę jau daugelį šimtmečių audrino ne vieno filosofo, politiko ar mąstytojo vaizduotę. Šiandien skirtingose valstybėse privačios nuosavybės statusas yra nevienodas. Vienose šalyse įtvirtinta, kad savininko teisių įgyvendinimas privalo būti socialiai orientuotas, kad nuosavybė atlieka tam tikrą socialinį vaidmenį, o savininkas turi tenkinti ne tik savo asmeninius interesus, bet rūpintis, kad jo privati nuosavybė tarnautų viešam interesui. Girdime ir priešingą nuomonę, jog teisė į privačią nuosavybę yra absoliuti, kad ji turi būti saugoma kaip išskirtinis prioritetas.

Lietuvos valstybė nuėjo savo teisės į privačią nuosavybę apsaugos ir gynybos raidos kelią. Valstybės gyvavimo laikotarpiu buvo metų, kai teisė į privačią nuosavybę buvo neigiama, o turtas atimamas iš jo savininkų. Taip pat buvo laikotarpis, kai susigrąžinus valstybingumą teko naujai mokytis įgyvendinti ir ginti savo, kaip savininko, teises bei gerbti svetimą nuosavybę. Šiandien mes girdime daug diskusijų apie teisę į privačią nuosavybę, jos vietą visos tautos ir atskirų individų (savininkų) gyvenime.

Šiame straipsnyje autorės pabandė atskleisti, koks privačiosios nuosavybės ir viešosios nuosavybės santykis Lietuvoje. Pagrindinis šios straipsnio tikslas - atskleisti privačios nuosavybės socialines funkcijas. Autorės siekia išanalizuoti ir apibendrinti, kokią funkciją privačiai nuosavybei priskiria Lietuvos Respublikos Konstitucija, kiti teisės aktai, taip pat konstitucinė jurisprudencija.

tags: #konstitucija #apie #privacia #nuosavybe