Lietuvos architektūra nuolat kinta ir modernėja, atspindėdama šalies kultūros tradicijas, socialinę ir ekonominę padėtį. Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti kaip deklaratyvus pareiškimas, tačiau jo teisingumą galima įrodyti ne tik žodžiais, bet ir konkrečiais objektais bei jų autorių sąrašu. Kita vertus, panašiai galima apibūdinti bet kurios šalies pastatytąją aplinką.
Šiandienos pastatuose susipina tiek didžiausi atradimai, tiek praradimai ir lūkesčiai, tiek neįgyvendintos idėjos, tiek miesto ženklų kaita. Lietuvos architektūroje, ypač nuo 1990 m., jaučiamas aktyvus savęs ieškojimo periodas, kuriame galima įžvelgti tiek savito nacionalinio arba asmeninio tapatumo paieškas, tiek tradicijų kūrimo ir tąsos momentus, tiek pasaulinių tendencijų įtakas. Aktyviausių šiandienos architektų darbuose pastebimi drąsūs kūrybiniai eksperimentai ir jų mokytojų įdiegtos vertybės: lakoniška raiška, konceptualaus sumanymo svarba, medžiagos grynumas, išbaigtos detalės reikšmė. Siekiama atskleisti kuo įvairesnę Lietuvos architektūros paletę tiek funkcijos, tiek mastelio, tiek asmeninės autorių raiškos ir profesionalumo prasme.
Visų pirma, Lietuvos architektūros tapatumą nulėmė ne tiek nepertraukiama raida, kiek savitai susiklosčiusi istorinė situacija. Juk architektūra, balansuodama tarp meno ir funkcijos, akumuliuoja abiejų terpių ypatumus ir taip perteikia to meto visuomenės bei politinės valios poreikius ir pasaulėžiūrą. Be to, architekto profesija, viduje glaudžiai susijusi meistro ir pameistrio saitais, neišvengiamai, nors ir ne visuomet tiesiogiai, iš kartos į kartą perduoda tam tikrą informaciją, kultūros kodą.
Lietuvos Architektūros Istorija
Modernios lietuvių architektūros mokyklos tradicijos siekia tarpukarį (1918-1939), kai laikinojoje šalies sostinėje Kaune suklestėjo ankstyvasis modernizmas. To meto architektūra Kaune žengė koja kojon su pasauliniais architektūros procesais, o miesto statybos tempas to meto masteliais buvo neįtikėtinas. Per šį trumpą laikotarpį iškilusiais pastatais, išsiskiriančiais saikinga, modernia architektūros kalba ir tautinių motyvų interpretacijomis, žavimasi iki šiol. Jų savitumas ir atsiradimas specifinėmis aplinkybėmis - įkvėpimo šaltinis ištisoms architektų kartoms.
Ryškus šio laikotarpio funkcionalizmo architektūros pavyzdys Kaune - architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio suprojektuoti bendrovės „Pienocentras“ rūmai, 1937 m. apdovanoti tarptautinėje parodoje Paryžiuje. Tautinio stiliaus paieškas iliustruoja lietuviškų audinių raštais dekoruotas Kauno centrinio pašto (architektas Feliksas Vizbaras) ir kiti laikinosios sostinės pastatai. Galbūt stiliaus prasme tai nevienareikšmiškai vertintini ieškojimai, tačiau, be jokios abejonės, šis labai ryškus, nors ir trumpas, Lietuvos architektūros istorijos periodas padėjo pamatus ateičiai.
Lietuvai tapus Sovietų Sąjungos dalimi, šios architektūrinio savitumo paieškos buvo nutrauktos dėl istorizmo principais paremtos stalinistinės architektūros įsiveržimo. Iš sovietų Rusijos į Lietuvą atsiųsti architektai čia diegė kraštui svetimus tipinius architektūros projektus. Laimei, 1956 m. Sovietų Sąjungos architektūros politika pakeitė kryptį, o stalinizmo architektūra atmesta kaip neekonomiška.
Sovietmečiu šie energingi architektai sugebėjo Lietuvoje suformuoti savitą architektūros mokyklą ir sukurti ne vieną išskirtinį objektą, kuris ilgainiui tapo vizitine lietuvių architektūros kortele visoje to meto Sovietų Sąjungoje. Lazdynų gyvenamasis rajonas Vilniaus mieste (autoriai V. E. Čekanauskas, V. Brėdikis ir kt.), Elenos Nijolės Bučiūtės suprojektuotas Operos ir baleto teatras, V. E. Čekanausko Parodų rūmai ir daugybė kitų objektų rodė labai aukštą Lietuvos architektų lygį Sovietų Sąjungos kontekste.
Dėl profesinių kelionių tuo metu lietuvių architektūroje ir urbanistikoje buvo juntama stipri skandinavų architektūros įtaka, bet nepamiršti ir savaip interpretuoti tautinio tapatumo ženklai. Kadangi tiesioginių nacionalinių elementų to meto architektūroje būti negalėjo, lemiamą vaidmenį atliko konteksto - pastatą supančios aplinkos, ypač gamtinės - svarba, suvokta kaip nacionalinis bruožas. Architektų kelionės į Suomiją iš esmės keitė jų požiūrį į naudojamas medžiagas ir detales. Architektūra švarėjo, tapo lakoniškesnė, atkreiptas dėmesys į vietai būdingas medžiagas, siekta jas naudoti kuo mažiau apdailintais paviršiais, atrastas natūralumo grožis.
1990-aisiais, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, šalies laukė nauji iššūkiai. Jie ypač paveikė architektūrą. Stipriai pasikeitė lietuvių architektūros kūrimo terpė - iširo didieji projektavimo institutai, vis daugiau architektų ėmėsi savarankiškos kūrybinės veiklos. Valstybė, kaip užsakovė, prarado pagrindinį vaidmenį architektūros procesuose. Privačiosios nuosavybės įsigalėjimas, naujų medžiagų antplūdis ir vėlokai Lietuvą pasiekę postmodernizmo atgarsiai sukūrė unikalią situaciją, kai architektai turėjo galimybę drąsiai interpretuoti, kurti ir mokytis. Per šį lūžį įkurta daugybė nedidelių architektų biurų, iš jų ilgainiui išaugo stiprios asmenybės ir kūrybiniai kolektyvai, kurie tapo aktyviausia ir produktyviausia šiuo metu dirbančių architektų karta. Iki pat 2003-2004 m. statybų piko, kai šalies sostinė dėl erdvę raižančių kranų gausos ėmė panėšėti į uostamiestį, tai buvo nesibaigiantis eksperimentų poligonas. Mokykla statybinėje aikštelėje. Statant daug, greitai ir vis kokybiškiau.
Vėliau į architektūrinį gyvenimą įžengė ir pirmieji jau nepriklausomoje Lietuvoje mokslus baigę architektai, kupini drąsių vizijų ir konceptualių sumanymų.
Gyvenamoji Architektūra
Sovietinėje Lietuvoje individualių gyvenamųjų namų architektūra beveik neegzistavo, todėl ši sritis patyrė drastiškiausių kiekybinių ir kokybinių pokyčių, joje ryškiausiai atsispindi stiliaus kaitos tendencijos. Masines milžiniškų namų statybas nepriklausomybės pradžioje ilgainiui pakeitė tikrai individualių, savitų namų poreikis. Kiekybę keitė kokybė ir originalumas. Gyvenamojoje architektūroje savo jėgas išbandė daugelis architektų, todėl būtent čia pavyko įgyvendinti kai kuriuos netikėtus sumanymus, drąsiausiai eksperimentuoti, išbandyti įvairias medžiagas ir kurti originalias architektūrines detales.
Įdomių gyvenamųjų namų projektų yra sukūrę bene visi šiame leidinyje pristatomi architektai ir daugybė kolektyvų, kuriems išvardyti reikėtų atskiros publikacijos. Neatsitiktinai architektas Gintaras Balčytis 2010 m. surengė parodą „HOUSES LT“, skirtą individualiai gyvenamajai statybai Lietuvoje. Paroda apkeliavo ne vieną šalį ir sulaukė daug dėmesio.
Gyvenamasis namas prie ežero
Joje atskleidžiamas Lietuvos architektams svarbus gamtinis, urbanistinis ir kultūrinis kontekstas, taip pat pastebimas skirtingų kūrėjų individualus braižas ir kūrybos stilistika. Netikėtais ir dėmesį prikaustančiais kompoziciniais sprendimais žiūrovą provokuoja Gintauto Natkevičiaus biuro, Virginijaus Juozaičio, „Arches“ kolektyvo projektai. Konceptualius sumanymus demonstruoja Dariaus Čiutos, Eugenijaus Miliūno, Rolando Paleko, Audrio Karaliaus originalūs gyvenamieji namai. Gausu labai solidžius ir taurius pastatus projektuojančių architektų (Alvydas Šeibokas, Audrius Ambrasas, Gintaras Balčytis, Gintautas ir Asta Vieversiai).
Ernsto Vegnerio gyvenamasis namas Kaune
Kauno tarpukario architektūra įdomi ne tik išskirtiniais projektais pasakojančiais apie politinės ar ekonominės galios koncentraciją laikinojoje sostinėje. Miestui ne mažiau svarbūs ir eiliniai, sąlyginai mažo biudžeto namai, kurie buvo projektuoti menkiau žinomų inžinierių ar statybos technikų. Nors ir nėra tapę laikmečio orientyrais ir neformuoja svarbiausių panoramų, savo aiškiais stiliniais bruožais šie statiniai byloja apie tuomečių architektūros madų persismelkimą į kasdienybę.
Vienas iš tokios statybos pavyzdžių - Ernsto Vegnerio namas M. K. Prašymas “leisti pastatyti mūrinį vieno aukšto gyvenamą namą (ateityje numatoma pastatyti dar 2 aukštus)“[1] paduotas 1934 m. Tačiau Kauno miesto Statybos komisija nusprendė jo nepatenkinti, kadangi planuota statyti tik vieno aukšto namą, kas šioje teritorijoje nebuvo leidžiama[2]. Tuomet inžinieriui K. Sienkevičiui pavesta suprojektuoti „mūrinį dviejų aukštų namą, kainuosiantį 40.000 lt”[3]. Nors ir su tam tikrais pataisymais - statyba šį kartą leista.
1940 rugsėjo 17 d. dar buvo paduotas prašymas tvoros įrengimui.
Architektūros Konkursai Lietuvoje
Lietuvoje organizuojami architektūros konkursai - tarsi lakmuso popierėlis, parodantis architektų kūrybinį potencialą. Jie ne tik suteikia galimybę skirtingais rakursais pažvelgti į tą pačią problemą, bet ir atlieka edukacinę misiją. Per pastaruosius kelerius metus būta labai ryškių konkursų, kuriuose kūrybines jėgas išbandė daugelis aktyvių Lietuvos architektų. Tokie įvykiai - tai parodų paviljonų Nidoje ir Palangoje, Lukiškių aikštės, Modernaus meno centro konkursai. Stebina tokiai mažai šaliai kaip Lietuva rekordiniai konkursų dalyvių skaičiai ir skirtingų idėjų gausa.
Nauja tendencija - Kauno mieste rengiami tarptautiniai architektūriniai konkursai, sulaukiantys itin daug pasiūlymų iš viso pasaulio. Lietuvos architektams, aktyviai dalyvaujantiems ne tik vietos, bet ir tarptautiniuose architektūros konkursuose, pavyko iškovoti ne vieną prizinę vietą. R. Paleko kolektyvas Stokholmo bibliotekos priestato konkurse tarp 1 170 dalyvių užėmė trečią vietą su drąsiu ir konceptualiu pasiūlymu „Cut“. Džiugu, kad 2011 m. Tadas Jonauskis ir Justina Muliuolytė nugalėjo konkurse „Europan“ Reimso mieste Prancūzijoje.
Modernaus meno centras Vilniuje
Architektūros konkursuose dažnai laimi jaunų ir ambicingų kolektyvų sukurti projektai. Savarankiški jaunųjų architektų biurai jau įgyvendino ne vieną brandų darbą; rinkoje įsitvirtina ir tie, kurie pirmieji baigė mokslus nepriklausomos Lietuvos universitetuose. Šiuo metu potencialą pradeda demonstruoti nauja jaunų profesionalų karta, pasisėmusi patirties užsienio architektūros mokyklose ir žinomuose tarptautiniuose architektų biuruose. „PU-PA“, „YCL“, „sprik“, „MAS“, „2XJ“, „AIL“ „Plotas“ ir daugelis kitų visai jaunų komandų dar tik žengia pirmus savarankiškos kūrybinės veiklos žingsnius, bet jau galima įžvelgti jų ambicijas ir ryškų braižą.
Šių architektų kūryboje svarbu visuomeniškumas, dėmesys ne vien savo kiemo problemoms. Dalis jų deklaruoja tyrimo, diskusijos ir eksperimento svarbą kaip kertinius profesinės veiklos elementus. Jaunųjų kūrėjų noras geriau suvokti gyvenamąją aplinką, sparčios miestų kaitos priežastis ir padarinius kartais peržengia profesinės veiklos ribas. Pastebimas šių architektų socialinis atsakingumas, aktyvus dalyvavimas viešajame miesto gyvenime.
Virtualus Lietuvos Architektūros Muziejus
Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija iš dalies finansavo septintus metus Kūrybinių industrijų parko „Architektūros centras“ pildomą Virtualų architektūros muziejų (www.archmuziejus.lt). Šios iniciatyvos tikslas - skaitmeninėje formoje kaupti, sisteminti ir išsaugoti ateities kartoms svarbų šalies architektūros palikimą, kad turima informacija galėtų naudotis visi architektūra besidomintys žmonės (tiek Lietuvos, tiek užsienio), su žymiais Lietuvos architektais būtų supažindinti visi, besidomintys architektūros tema.
Eksponatų skaitmeninimas - pagrindinė Virtualaus architektūros muziejaus priemonė, įgyvendinant užsibrėžtus tikslus ir uždavinius. Tačiau tuo neapsiribojama - nuo 2013 m. tęsiamas filmuotų interviu ciklas. Kalbinami žymūs šalies architektai pokalbio metu atskleidžia nežinotas, pamirštas detales, pristato platų savo laikmečio architektūrinės, kultūrinės terpės paveikslą. Jų mintys, prisiminimai, refleksijos apie to meto sociokultūrinį gyvenimą, kūrybinę aplinką ir profesinius iššūkius - taip pat reikšminga, nors ir verbalinė, architektūros paveldo dalis.
Virtualaus Lietuvos architektūros muziejaus rinkinį papildėme interviu su žymiu šalies architektu Audriumi Ambrasu. Filmą sudaro trys dalys. Interviu filmuotas 2016 m.
Kūrybinių industrijų parkas „Architektūros centras“ tęsia jau aštuntus metus vystomą Interaktyvų Lietuvos architektūros žemėlapį archmap.lt, kuriame pristatomi šių dienų kūrėjų darbai: 2018 m. planuojama papildyti informacija apie naujus architektūros objektus, architektūrinius konkursus. Tinklalapis atlieka svarbią misiją - fiksuoja profesionalius nepriklausomos Lietuvos periodo architektūrinius objektus, surenka į bendrą duomenų bazę su jais susijusią informaciją ir paviešina ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje (tinklalapis dvikalbis - lietuvių ir anglų kalbomis). archmap.lt pastoviai papildomas naujais objektais, svarbia informacija.
Objektų diapazonas platus tiek geografiškai (jie stovi ir Metelių regioniniame parke, ir Anykščiuose ar Vilniuje), tiek paskirčių aspektais (pradedant visuomeniniais pastatais, viešosiomis erdvėmis, baigiant individualiais gyvenamaisiais namais). Jame reprezentuojami pastaruosius kelis dešimtmečius kuriantys šalies architektai, tarp kurių - ne vienas nacionalinės premijos laureatas: K. Pempė (1996 m.), S. Juškys (2006 m.), R. Krištapavičius (1994 m.), R. Palekas (2015 m.) ir kt.
2018 m. Lietuvos kultūros taryba demonstruoja nuoseklumą savo veikloje: jau aštuntus metus iš eilės finansuojamas Kūrybinių industrijų parko „Architektūros centras" projektas“ Virtualaus Lietuvos architektūros muziejus-5" (archmuziejus.lt).
Bus tęsiamas darbas privačiuose architektų archyvuose. Taip pat bus tęsiama nuo 2015 m. suaktyvinta mokslinė- tiriamoji veikla tinklapyje,kuri pritraukia daugiau skaitytojų. Publikacijų skilčiai bus parengti aštuoni architektūros kritiniai bei tiriamieji, apžvalginiai straipsniai.
Ankstesniais metais kuruojant M. Šiupšinskui, J. Dūdėnui ir kitiems, sudalyvavo įvairių kartų ir specialybių autoriai: V. Janušauskaitė, V. J. Dičius, D. Čiupailaitė ir kt. 2018 m. planuojama papildyti naujais analitiniais, apžvalginiais straipsniais, kuriuose būtų gilinamasi į Genius loci fenomeną.
tags: #konkursiniai #architekturos #gyvenamieji #namai