Lietuvos valstybinės kalbos politika 2023-2030 metų gairėse nustatomi pagrindiniai aštuonerių metų valstybinės kalbos politikos principai, tikslai, uždaviniai, galimi jų sprendimo būdai ir kalbos būklės pažangos kriterijai. Gairės - strateginis dokumentas: į jį atsižvelgiama rengiant įstatymų projektus ir plėtros planus, susijusius su lietuvių kalba ir kultūra, taip pat numatant biudžeto lėšas jiems įgyvendinti. Gairės parengtos siekiant išsaugoti kalbinę ir kultūrinę Lietuvos piliečių tapatybę kaip pagrindinę demokratinės visuomenės raidos sąlygą, laiduojančią visavertį jų dalyvavimą Lietuvos ir Europos Sąjungos politiniame, socialiniame bei kultūriniame gyvenime.
Atsižvelgiant į kintančius visuomenės poreikius, Valstybinė lietuvių kalbos komisija turi nuolat atnaujinti kalbos tvarkybos principus ir kodifikacijos kriterijus.
Kalbos korpuso planavimas yra visų kalbos lygmenų - fonetikos, morfologijos, sintaksės ir leksikos, ypač terminijos, norminimas ir kodifikavimas, t. y. kryptingas bendrinės lietuvių kalbos normų nustatymas ir įteisinimas. Viešosios informacijos, administravimo, mokymo ir mokslo kalbos pagrindas yra bendrinė lietuvių kalba, todėl ji turi būti pajėgi užtikrinti sklandžią kalbinę valstybės, savivaldos institucijų ir visuomenės komunikaciją.
Kad būtų užtikrinta šiuolaikinės visuomenės poreikius atitinkanti kalba ir jos naudingumas kultūros, mokslo, verslo srityse, kalbos korpusas nuolat plėtojamas - tiek palaikomos esamos bendrinės lietuvių kalbos normos, tiek įtraukiama naujovių. Kalbos formoms įvertinti ir vartosenai reguliuoti rengiamos norminamosios priemonės: žinynai, žodynai, gramatikos, terminų bankai ir kt.
Žodynų Sudarymo Principai
Visuose protingai organizuotose biznio ir gamybos srityse veiklos pradžia grindžiama sisteminiu būdu sudarytu modeliu. Pvz., vadyboje- biznio planu; gamyboje- gamybos planu, kuris remiasi marketingo informacija, informacinių sistemų kūrime- vartotojų reikalavimų ir programuotojų reikalavimų specifikacija. Sistemų teorija moko kaip sudarinėti tokius sisteminius modelius.
Sistemų teor. pradininkas austrų biologas Liudvikas von Bertalanffy. Jis įrodė, kad sistemas reikia analizuoti ne pagal jų išorinį vaizdą ar išvaizdą, o kaip formalias struktūras, t.y. Bet kokių f-jų įgyvendinimas bet kokios prigimties sistemose gali būti formalizuotas kaip procesas atliekantis aibę operacijų su informacija. Todėl aktualu analizuoti sistemas kaip struktūras renkančias, kaupiančias, perduodančias, apdorojančias, generuojančias ir naikinančias informaciją.
Šiuolaikinis valdymo proceso supratimas remiasi sisteminio požiūrio principu. Sisteminis požiūris į organizacijos valdymą- tai pripažinimas, kad organizacija yra sistema, susidedanti iš dalių, t.y. padalinių, kurių kiekvienas turi savo nuosavą tikslą. Organizacijos aukščiausio lygio vadovai siekia įgyvendinti bendrą visos organizacijos tikslą, vadinama globaliu tikslu. Globalų tikslą galima pasiekti, jei įvertinsime organizacijos dalių sąveikas ir nukreipsime dalių veiklą taip, kad padalinių tikslai padėtų efektyviai įgyvendinti globalų tikslą.
Organizacijoje tikslų konfliktiškumas labiausiai paplitusi klaida, kurią daro organizacijos valdymo sistema (priimantis sprendimą asmuo). Ta klaida yra ta, kad valdymo sistema nemoka arba negali atpažinti egzistuojančių alternatyvų. O problemos sprendimas yra ne kas kita, kaip geriausios alternatyvos išrinkimas iš galimų alternatyvų rinkinio. Kuriamos sistemos kokybė priklauso nuo tyriamos analizės kokybės, analizės kokybė priklauso nuo daugelio faktų.
Sisteminė analizė- tai visuma priemonių, realizuojančių sisteminį požiūrį, paruošiant ir pagrindžiant įvairių problemų sprendimus. Sisteminę analizę (SA) galima apibrėžti kaip organizacijų kūrimo būdą, kadangi organizacijos yra sistemos, realizuojančios problemų sprendimo procesą.
Sisteminei analizei ašis yra alternatyvų kiekybinio palyginimo operacija, išrenkanti alternatyvą realizavimui. Alternatyvos gali būti sulyginamos kiekybiškai, jei jos kokybiškai lygiavertės. Tai reiškia, kad reikia žinoti visas lyginamų alternatyvų savybes, mokėti teisingai jas įvertinti. Taip atsiranda “visų elementų, susijusių su šia alternatyva” išskirimo idėja.
Vienintelis kriterijus yra elemento dalyvavimas procese, nulemiančiame nagrinėjamos alternatyvos išeigos rezultatą. Todėl proceso sąvoka vienasvarbiausių SA sąvokų. Tai kas visų pirma turi būt išskirta vykdant objekto sisteminę analizę yra procesas.
Sąvoka sistema viena bendriausių filosofijos strategijų. Be to ji naudojama įvairiose mokslo ir praktikos srityse tačiau iki šiol nėra pakankamai tikslaus jos apibrėžimo.
Žodis sistema atkeliavęs iš graikų kalbos ir reiškia- visumą sudarytą iš dalių. Tarptautinių žodžių žodyne pateikiamos kelios šio žodžio reikšmės. Labiausiai iš jų mums tinka šis: Sistema- tvarka, kurią sąlygoja planingas, taisyklingas dalių išsidėstymas tam tikrame sąryšyje.
Pagrindinės sistemų savybės:
- Sistema turi sudėtį.
- Kiekvienas sistemos elementas gali būt nagrinėjamas kaip atskira sistema, o pati pradinė sistema gali būti nagrinėjama kaip aukštesnio lygio sistemos elementas.
- Sistema pasižymi integraliomis savybėmis, t.y. kai kurios savybės būdingos visai sistemai kaip visumai ir tokių savybių neturi nei vienas atskirai paimtas sistemos elementas.
Sistemos kuriamos rimtai sprendžiant bet kokią problemą, tai sistema yra tai, kas išsprendžia problemą.
Valstybinės Kalbos Politikos Įgyvendinimas
Valstybinė lietuvių kalbos komisija negali sėkmingiau veikti kaip kalbos politikos įgyvendinimo organizatorė dėl nepakankamo jos vykdomų programų finansavimo. Kad Valstybinė lietuvių kalbos komisija galėtų užtikrinti jos vykdomų programų tęstinumą, šiai veiklai vykdyti strateginiuose valstybės planuose reikia numatyti poreikius užtikrinantį finansavimą.
Siekiant numatyti ilgalaikės valstybinės kalbos politikos poveikį valstybei, visiems piliečiams ir atitinkamoms visuomenės grupėms, tarp jų tautinėms bendrijoms, imigrantams, reemigrantams, nepakankamai atsižvelgiama į kalbos vartojimo tendencijas, veiksiančias visuomenės gyvenimą. Vis dar operatyviai ir kvalifikuotai neįvertinamas politinių sprendimų poveikis lietuvių kalbai ir jos vartotojams, kai kurie nutarimai, įstatymai ir jų pataisos priimami nenustačius teikiamų naujovių įtakos lietuvių kalbos sistemai, vartojimo tradicijai ir savitumui.
Informacinių technologijų pažanga daro vis didesnę įtaką ir kalbai, ir visuomenei, todėl Valstybinė lietuvių kalbos komisija ir kitos institucijos, siekdamos pritaikyti jas visuomenės poreikiams, turi nuolat skatinti ilgalaikius su informacinėmis technologijomis susijusius procesus: didžiųjų kalbos duomenų kaupimą, apdorojimą ir dirbtiniu intelektu grįstų kalbos technologijų kūrimą. Bendrinės lietuvių kalbos norminimas ir funkcionavimas vis labiau ima priklausyti nuo informacinių technologijų pažangos.
Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą (ES), lietuvių kalba tapo viena iš oficialiųjų jos kalbų. Pagal ES sutartį, kiekvienas Lietuvos pilietis turi teisę kreiptis į ES institucijas (Europos Parlamentą, Europos Komisiją ir kt.) lietuvių kalba ir ja gauti atsakymą; Europos Sąjungos dokumentai verčiami į lietuvių kalbą.
Keičiantis Lietuvos visuomenės poreikiams ir vykstant integracijos procesams Europos Sąjungoje, kinta nemažai teisės normų, reglamentuojančių piliečių pareigas ir teises, todėl aktualėja poreikis nuolat atnaujinti teisinius valstybinės kalbos politikos pagrindus.
Valstybinė kalbos politika turės vienijamąjį poveikį visiems Lietuvos piliečiams ir įvairioms visuomenės grupėms, tarp jų tautinėms bendrijoms, imigrantams ar reemigrantams.
Šio įstatymo vykdymą kontroliuoja Valstybinė kalbos inspekcija (Valstybinės kalbos įstatymo 27 straipsnis). Remiantis Vietos savivaldos įstatymo 7 straipsnio 12 punktu, valstybinės kalbos vartojimo ir jos taisyklingumo kontrolė savivaldybėse perduota savivaldybių kalbos tvarkytojams.
Kultūros ministerija ir kitos ministerijos pagal kompetenciją prisideda prie kalbos politikos įgyvendinimo.
Žemaičių Tarmės Žodynai
Lietuvoje per keliolika paskutiniųjų metų išleista daug kalbininkų parašytų, sudarytų, spaudai parengtų knygų bei žodynų, kuriuose pateikiama informacija apie lietuvių tarmes ir jų patarmes.
Šioje publikacijoje - pagrindinė informacija apie naujausias kalbininkų išleistas knygas, kurios turėtų nudžiuginti žemaičius ir skaitytojus, kurie domisi bei tyrinėja jų šnektas.
Leidinys „Šiaurės žemaičiai kretingiškiai“ - mokomoji knyga su elektroninėmis laikmenomis yra skirtas mokytojams ir moksleiviams. Joje rašoma apie šiaurės žemaičių kretingiškių patarmę, kuri yra paplitusi visos Kretingos bei dalyje Plungės, Rietavo, Klaipėdos, Skuodo rajonų savivaldybių teritorijoje.
Knygoje „Pietų žemaičiai raseiniškiai“ pristatoma raseiniškių kalba ir bent iš dalies atskleidžiamas jų gyvenimas. Šis leidinys skiriamas mokiniams ir jų mokytojams, taip pat aukštųjų mokyklų pirmosios pakopos (bakalauro) studentams, norintiems pagilinti savo dialektologijos žinias ar pasipraktikuoti skaitant transkribuotus tekstus.
Knyga „Šiaurės žemaičiai telšiškiai“ - septintoji serijos „Lietuvių kalbos tarmės mokyklai“ mokomoji knyga su kompaktine plokštele. Joje aptariamos svarbiausios šiaurės žemaičių telšiškių ypatybės, pateikiama vaizdingų tarminių pasakojimų ir poezijos, tekstų apie žemaičius ir kitas tarmes, o kompaktinėje plokštelėje - garso įrašų.
Leidinį sudarė Jonas Bukantis, Asta Leskauskaitė, Vilija Salienė. Jį 2006 m. Knyga „Jurbarko apylinkių tekstai“ išleista kartu su kompaktine plokštele.
Knyga „Akmenės apylinkių tekstai“ yra aštuntasis „Tarmių tekstyno“ serijos leidinys, kurį sudaro knyga ir kompaktinė plokštelė.
Knygos autorius kalbininkas Juozas Pabrėža, pristatydamas šią knygą skaitytojams, pažymi, kad joje „sistemingai ir nuosekliai aprašomas svarbiausias ir išskirtiniausias žemaičių tradicinės kultūros elementas - žemaičių kalba. Su gausiais pavyzdžiais išryškinamos, apibūdinamos esminės žemaičių kalbos tarimo, kirčiavimo, priegaidžių, morfologijos, sintaksės ir leksikos ypatybės.
Knygos autorius - Aleksas Girdenis. Leidinys spaudai parengtas Vilniaus universiteto Baltistikos katedroje. Ją 2013 m. Knugos leidėjai, anonsupdami šį leidinį, pažymi, kad „Monografijoje sinchroniškai analizuojamas šiaurės žemaičių tarmės priebalsynas: nustatomas priebalsinių fonemų inventorius, aptariami atlikto eksperimentinio tyrimo rezultatai, pateikiamos fonologinė, akustinė ir audicinė (psichoakustinė) šiaurės žemaičių priebalsių klasifikacijos, aprašoma priebalsių diferencinių požymių sistema.
Šis leidinys spaudai parengtas remiantis gausia tarmine medžiaga, sukaupta 1974-1979 metais. Knyga skiriama labai įdomiai, bet palyginti mažai ištirtai šiaurės žemaičių patarmei - žemaičių dzūkams, kurių pagrindiniai bruožai šiuo metu jau beveik išnykę. Knygos autorius - Aleksas Girdenis. Ją 2008 m.
Šio leidinio autoriai, sudarytojai siekė pateikti kuo daugiau autentiškų kretingiškių tarmės tekstų, kuriais galėtų naudotis tiek patyrę dialektologai, kalbos istorikai, tiek ir studijuojantis jaunimas. Tekstai užrašyti išsamia dialektologine transkripcija.
Knygos autorė - ilgametė Instituto mokslo darbuotoja kalbininkė dialektologė Birutė Vanagienė (1934-2011). Ji Mosėdžio ir gretimų apylinkių šnektą pradėjo tyrinėti dar XX a. 6 dešimtmetyje. Žodynas apima Ylakių, Lenkimų, Mosėdžio, Skuodo, Šačių, taip pat Įpilties, Serapinų, Vindeikių apylinkes ir jų šnektas.
Tai antrasis kalbininkės dialektologės Birutės Vanagienės parašyto žodyno tomas. Autorė nespėjo pati parengti šio Žodyno spaudai, todėl jos kolegos, rengdami knygą spaudai, stengėsi kuo mažiau koreguoti autorės tekstus, t. y. laikytasi jos nustatytų taisyklių ir kt. Šis žodynas - svarbus XX a. II p. lietuvių tarmių tyrinėjimo šaltinis. Jį 2015 m.
Ši knyga - kalbininko Juozas Aleksandravičius (1920-2007) svarbiausias mokslinis darbas, itin svarbus XX a. II p. lietuvių tarmėtyros šaltinis.
Žodyne pateikiama žemaičių dūnininkų šiaurės rytų ploto leksika. Įvade aptariami įvairūs tarminių žodynų tipai, nurodomi šio žodyno sudarymo principai. Žodyno autorius - Vytautas Vitkauskas. Knygą 1976 m.
Knygoje pateikta daug skambių Telšių tarmės žodžių, aktualių visam Žemaitijos regionui. Ši savo turiniu turtinga knyga svarbi ne tik regiono, bet ir visos Lietuvos mastu. Leidinį sudarė ir redagavo pedagogė Irena Radzienė. 2020 m.
Visų pirma, svarbu pabrėžti, kad leksikos norminimas ir kodifikavimas, ypač terminijos, yra esminė kalbos korpuso planavimo dalis. Tai reiškia, kad kryptingas bendrinės lietuvių kalbos normų nustatymas ir įteisinimas yra būtinas.
| Žodyno tipas | Aprašymas | Tikslas |
|---|---|---|
| Bendrinės kalbos žodynas | Apima bendriausią vartojamą leksiką. | Norminti ir apibrėžti bendrinės kalbos žodžius. |
| Tarmių žodynas | Apima tam tikros tarmės žodžius ir jų reikšmes. | Išsaugoti ir dokumentuoti tarmių leksiką. |
| Terminologijos žodynas | Apima tam tikros srities terminus. | Standartizuoti ir apibrėžti terminus. |
Prof. dr. Juozas Pabrėža. Žemaičių kalba: saugojimas ir įtvirtinimas.
tags: #koks #turi #buti #sisteminis #zodynas