Šiandien Lietuvoje ir daugelyje pasaulio šalių kalbama apie mokytojų trūkumą. Tai klausimas, keliantis daugybę diskusijų, tačiau į jį atsakyti nėra lengva. Atrodytų, kad atsakymas paprastas: geriausias mokytojas yra profesionalus, išsilavinęs, mylintis savo darbą ir gebantis užmegzti ryšį su vaikais.
„Vakar kaip tik kalbėjome, kokiomis mokytojomis norime būti, kur dar turime tobulėti, ko išmokti. Atsiribojome nuo įvairiausių analizių, statistikų ir rekomendacijų, tiesiog pabandėme atsiriboti ir jausti širdimi, prisiminti tėvų atsiliepimus ir vaikų poreikius“, - dalijasi „Family Lab Academy“ mokytojos Brigita Šimaitytė ir Karolina Čiaraitė.
Tačiau kokiomis savybėmis turi pasižymėti tas kuriantis pedagogas ir kas nutinka, kai mokytojas praranda jautrumą? Šiame straipsnyje panagrinėsime, kokios savybės svarbiausios geram pedagogui.
Pedagogo asmenybė yra esminis dalykas, įtraukiantis vaiką į pamoką arba atvirkščiai - nuo jos atstumiantis. Humanistinio ugdymo atstovai yra tvirtai įsitikinę - koks mokytojas, tokia ir jo pedagogika, koks mokytojas - tokia ir jo pamoka. Niekas neabejoja pedagogo vaidmens svarba, nes būtent mokytojas kuria, formuoja ir augina mūsų visuomenės ateitį.
Kodėl tokie įgūdžiai kaip empatija yra tokie svarbūs švietime
Pagrindinės gero pedagogo savybės
Pedagogo išsilavinimas yra svarbus, norint dirbti su vaikais, tačiau visi žinome, kad būti geru mokytoju yra daugiau nei tik planuoti veiklas ar užsiimti su vaikais. Kokios TOP savybės yra pačios svarbiausios, norint dirbti su vaikais?
1. Bendravimo įgūdžiai
Maži vaikai ne visada moka išreikšti save ar pranešti apie savo poreikius ir norus. Ir tai tik viena priežastis, kodėl pedagogas turi gerai mokėti suprasti vaikus ir su jais atitinkamai bendrauti. Mokytojai taip pat turi mokėti palaikyti ryšį ir su vaikų tėvais, kadangi jie nori kuo daugiau sužinoti apie savo vaiko dieną ir kaip jie tobulėja, todėl labai svarbu, kad pedagogai žinotų, kaip ramiai, aiškiai ir profesionaliai suteikti visą reikiamą informaciją tėvams.
2. Pasitikėjimas savimi
Be galo svarbu yra tikėti tuo, ką darai, žinoti, ką darai, ir parodyti tai aplinkiniams. Dauguma tėvų, atvedusių savo atžalas į darželį, tikisi, kad jie yra atiduodami į patikimas rankas, tad mokytojo darbas yra įrodyti, kad vaikas čia bus saugus, aprūpintas ir nuolat ugdomas. Tačiau tėvus bus sunku įtikinti, jei pedagogas pats nepasitiki savimi. O tai lengviausia padaryti atvirai kalbantis, dalinant patarimus ir rekomendacijas, kurias būtų galima pritaikyti ir namuose.
3. Kūrybiškumas
Planuojant veiklas, kurios įtrauktų vaikus ir kartu juos ugdytų, reikia kūrybiškumo. Tam, kad pasiektumėte puikių rezultatų dirbdami pedagogo darbą, turite mąstyti už ribų ir suteikti vaikui saugią ir kūrybišką mokymosi aplinką. Smagios veiklos planavimas ir motyvuotų bei susidomėjusių vaikų išlaikymas yra pagrindinis darbo aspektas, todėl turite rasti būdų, kaip lavinti savo kūrybinį mąstymą ir pritaikyti jį įvairiems vaidmenims. Jei mokytojas parodys meilę kūrybiniam procesui, tai ir vaikai pajus laisvę tyrinėti savo kūrybinius projektus. Žaiskite ir tyrinėkite kartu su vaiku, taip jam bus drąsiau pažinti aplinką. Nebijokite įsijausti į veiklą, išsitepti ar sušlapti - juk tai vaikystės džiaugsmas!
4. Kantrybė
Niekas negimė mokėdamas - tikriausiai dažnai girdima frazė. Kiekvienas vaikas yra unikalus ir mokosi skirtingai, todėl pedagogo darbas tampa dar sudėtingesnis. Tos pačios dainelės klausymas, nuolatinis žodžių kartojimas ar nesutarimai reikalauja begalinės kantrybės. Po ilgos, varginančios dienos, kupinos iššūkių, mokytojai turi grįžti namo ir kitą dieną vėl susidurti su tais pačiais ir naujais iššūkiais. Kantrybė padeda mokytojams ramiai priimti kiekvienos dienos pakilimus ir nuosmukius, sutelkiant dėmesį į galutinį tikslą. Pradėjus jausti nuovargį, esant galimybei bent kelioms minutėms atsitraukite nuo darbų (pakvėpuokite gryno oro, atsigerkite vandens, nurimkite), tam, kad galėtumėte grįžti su nauja energija dirbti toliau.
5. Entuziazmas
Pedagogas turi gebėti įveikti kliūtis, dėl kurių vaikui gali būti sunku progresuoti, ir atverti duris sėkmei. Kiekvieno vaiko pakilimus ir nuosmukius gana lengvai gali priimti entuziastingas mokytojas. Svarbu parodyti atkaklumą ir atsidavimą, kai darote tai, kas, jūsų manymu, yra geriausia vaikams, atsižvelgiant į jų švietimo problemas ar kitus poreikius. Turite būti entuziastingi, kad paskatintumėte vaikus užbaigti savo veiklą, tai jiems bus puikus motyvacijos šaltinis. Rodykite pavyzdį vaikams, neišeikite iš veiklos pirma laiko, net ir tada, kai lieka tik vienas vaikas.
6. Bendradarbiavimas
Ikimokyklinio ugdymo įstaigų mokytojai neretai dirba kartu su kitų profesijų specialistais, todėl galimybė bendradarbiauti su kitais ir mokėti dirbti komandoje yra svarbi šios specialybės dalis. Siekdami bendro tikslo - padėti vaikams augti, mokytis ir tobulėti, privalo palaikyti ryšį su kolegomis, bendrauti ir kartu spręsti iškilusias problemas. Nuolat dalinkitės tarpusavyje idėjomis, žiniomis, patirtimi, juk tik mokantis vienas iš kito, galima pasiekti norimą rezultatą.
7. Organizuotumas ir lankstumas
Svarbu, kad pedagogai gebėtų greitai įveikti netikėtus posūkius bei nesklandumus ir rastų tam tinkančias alternatyvas, atsižvelgiant į vaikų poreikius, nes veiklų pritaikymas vaikams reikalauja lankstumo. Nepriklausomai nuo to, kaip gerai organizuota mokytoja yra ir kaip gerai ji yra suplanavusi dieną, ji turi išlikti lanksti, kad galėtų susidoroti su visais iškylančiais nesklandumais. Taip pat turi būti pasirengusi prireikus keisti planus ir idėjas. Sėkminga ankstyvojo ugdymo mokytoja pasitelkusi kūrybiškumą ir lankstumą, kiekvieną dieną paverčia nuostabia kelione į neatrastus vaikystės lobius!
8. Santykių kūrimas
Vaikai turi begales įvairių emocijų ir dar daugiau jų išreiškimo būdų, bet kartu mokosi jas atpažinti ir valdyti. Pavyzdžiui, įkandus - vaikas nežino, kaip elgtis. Tokiu atveju pedagogas gali užmegzti santykį su vaiku ir taip padėti jam geriau pažinti ir išgyventi savo emocijas. Saugus prisirišimas vystosi, kai mokytojai prisitaiko prie vaiko poreikių ir tinkamai į juos reaguoja. Kalbėdami su vaiku stenkitės užmegzti akių kontaktą, bendraukite ramiu balso tonu, vaikui suprantamais žodžiais ir nepamirškite jo išklausyti.
9. Meilė darbui ir vaikams
Mokytojo darbas - tai nuolatinis tobulėjimas ir siekis įgyti naujų žinių bei jas pritaikyti darbo praktikoje. Labai svarbu mylėti darbą, nes visi jaučiasi saugiau ten, kur yra laukiami, tad ne išimtis ir vaikai. Jie nori jausti skleidžiamą šilumą ir pagalbą iš mokytojo pusės. Tad kai yra noras tobulėti savo srityje, tuomet daug lengviau pamilti savo darbą ir padėti tobulėti vaikams. Drąsiai galima teigti, kad mokytojo darbas tinkamas tiems, kurie nuoširdžiai myli vaikus, nes meilė vaikams - jų supratimas ir palaikymas.
10. Problemų sprendimo įgūdžiai
Dirbant su vaikais, pasitaiko daug situacijų, kai pedagogas turi greitai veikti ir priimti tinkamą sprendimą, kad išspręstų tam tikrą problemą. Jūsų gebėjimas priimti teisingus sprendimus ir analizuoti įvairius sprendimų aspektus yra dar vienas reikalingas įgūdis, kurį svarbu turėti, norint dirbti tokio pobūdžio darbą. Svarbu tinkamai pasirinkti ir greitai priimti sprendimus ekstremaliomis situacijomis, pavyzdžiui, kai vaikas žaloja save ar draugus, reaguoti greitai ir efektyviai, siekiant išvengti didesnių pasekmių. Kalbėkite su vaiku apie netinkamą poelgį, papasakokite, kaip kitą kartą jis turėtų pasielgti panašioje situacijoje.
Mokytis mokyti - privaloma
Vienintelis kelias į tobulą pedagogiką yra mokytojo saviugda, t. y. kiek pats mokytojas pasiruošęs mokytis. Norėdamas mokyti, pirmiausia pats turi nuolat mokytis, įsitikinusi Vilniaus humanistinės mokyklos direktorė Sonata Petraitienė.
Pavyzdžiui, lituanistai dažnai kalba, jog yra labai didelė problema, kad lietuvių kalbą ir literatūrą mokyklose dėstantys pedagogai apsiriboja tik tomis knygomis, kurios yra nurodytos programoje, ir jokios kitos knygos neatsiverčia, niekuo savęs nepraturtina, nieko nepaieško. Viena didžiausių problemų ir yra mokytojo saviugdos stoka“, - sako edukologė.
Neretai tas nenoras mokytis kyla, kai susiduriama su valstybės nurodymais „iš viršaus“, kad pedagogas privalo tam tikrą valandų skaičių per metus skirti kvalifikacijos tobulinimui. Numatyta, kad mažiausiai penkias valandas per mokslo metus privaloma išnaudoti profesiniam tobulinimuisi. Iš esmės tai nėra blogai, tačiau visi formalūs reikalavimai ir nurodymai neretai įgauna iškreiptą formą.
Pavyzdžiui, pedagogas sudalyvauja renginyje, paskaitoje ar seminare, gauna tai įrodantį raštą, pažymėjimą, užsideda pliusiuką ir tuo viskas baigiasi. Šia prasme mokytojai tampa panašūs į mokinius. Pedagogai dažnai piktinasi, kad vaikai sukčiauja per atsiskaitymus ar nori išvengti tam tikrų užduočių, apgaudinėja mokytojus, kad atliko darbą, tačiau atlieka tik formaliai - labai panašūs procesai vyksta ir tarp pedagogų. Mokytojai lygiai taip pat keliauja paviršiumi, nesigilina, kokių kursų ir kodėl jiems reikia.
„Įvairiose įmonėse savęs vertinimo procesas yra visiškai normalus. Jis padeda pamatyti savo stipriąsias ir silpnąsias puses, parodo, kuriose srityse reikia tobulėti ir kokių priemonių reikia, siekiant tapti geresniu savo srities specialistu. Pedagogai tokių vertinimų labai bijo ir labai jiems priešinasi. Pavyzdžiui, išorės audito metu, kuomet mokykla, norėdama įsivertinti ir pagerinti savo darbo kokybę, kviečiasi auditorius, kad jie stebėtų pamokas ir suteiktų grįžtamąją informaciją apie tai, ką pedagogas daro gerai arba kur dar reikėtų patobulėti. Tai yra didžiulį stresą pedagogams kelianti tikrinimo forma, daugelis tokio audito labai nemėgsta ir net bijo. Vietoj sąmoningo požiūrio, jog niekas neketina bausti, o tik atspindėti tavo darbą ir padėti tobulėti, vyrauja baimė ir kančia, kuomet tokį auditą mokytojai sukandę dantis tiesiog nori greičiau iškentėti“, - pasakoja S. Petraitienė.
Todėl itin svarbu skatinti mokytojus mokytis, priminti, jog tai yra profesija, kur nauja informacija ir žinios atsiranda ne dienomis, o valandomis. Vadovėliai sensta, mokslas keliauja į priekį, kai kurias žinias jau reikia praplėsti, papildyti, nes atsirado naujų mokslinių faktų, o vadovėliai dar neperrašyti naujai. Nuolatinis mokymasis yra pedagoginio darbo specifika, tačiau jokia prievarta to neįmanoma pasiekti.
Ragina palikti mokytojus ramybėje
S. Petraitienė sako, kad pedagogų pasipriešinimą naujovėms nulemia pati švietimo sistema, kuri veikia ne taip, kaip turėtų.
„Sistema labai dažnai suvokiama kaip represyvi. Pati esu bendravusi su ministerijoje dirbančiais žmonėmis, valdininkais, kurie organizuoja švietimo sistemos darbą. Nei vienas iš jų nėra nusiteikęs priešiškai mokytojo atžvilgiu, mokinių atžvilgiu, nei vienas nenori pakenkti ar sąmoningai sukurti neveikiančią sistemą. Visi turi labai gerų ketinimų. Visi nori, kad mokyklos tobulėtų, kad mūsų nacionalinių pasiekimų lygis būtų kaip Suomijoje, Singapūre ar Estijoje. Bet taip jau yra - Švietimo ministerijos koridoriuose, kabinetuose, kuomet visa tai surašoma ir pateikiama popieriuje, perduodama mokykloms, tada patenka į mokyklą administruojančio direktoriaus, pavaduotojų rankas, tuomet yra skaitoma, interpretuojama. Ir mūsų sistemoje yra nuolatinis baubų ir siaubų ieškojimas. Bet kokios idėjos, kurios nuskamba ministerijos atstovų lūpomis, dažniausiai sutinkamos labai priešiškai. Pastaraisiais metais dar nesu girdėjusi idėjos, kuriai visi plotų. Atnaujinamos programos - lyg ir reikia, bet visi piktinasi, kad bus dar blogiau. Apie visas tokias idėjas dažniausiai girdisi tik negatyvių atgarsių. Dalis žmonių nesupranta, kam to reikia arba kaip tai bus realizuojama. Pati sistema yra labai prieštaringa ir valdininkai yra pasmerkti, kad ir kokią pažangiausią idėją bepasiūlytų, mokyklos pasitinka jas labai priešiškai“, - sako Vilniaus humanistinės mokyklos vadovė.
Tačiau kaip spręsti šią paradoksalią situaciją? S. Petraitienė mano, kad sprendimas - labai paprastas.
„Mano pasiūlymas būtų palikti mokytoją ramybėje. Jeigu būtų įmanoma palikti mokytojus ir mokyklą ramybėje su milžinišku pasitikėjimo avansu, kad, pažindami savo vaiką, savo klasę, savo bendruomenę, jie galėtų kylančias ugdymo problemas spręsti patys geriausiu būdu, kuriuo jie gali, daug kas pasikeistų. Galbūt kai kas išsigąstų tos laisvės, bet mano projektas vadintųsi ne „Mokykla 2030“, o „Palikite mokytojus ramybėje“. Pasipriešinimas ir kyla dėl to, kad nuolat yra nuleidžiamos naujos tvarkos, kažkas keičiama, kažkas netinka ir perdaroma vėl kitaip. Per visas grandis yra labai didelė kontrolė, keičiami nurodymai ir tada tos apatinės grandys ima priešintis bet kam. Jos nori ramiai gyventi, jos nebenori pokyčių, reformų. Jos nori tiesiog atsikvėpti, ramiai duoti sau laiko refleksijai ir pradėti ramiai dirbti“, - neabejoja edukologė.
Tai yra sisteminės spragos, išlikusios dar iš tarybinių laikų, kai sistema buvo labai suvaržyta, sustabarėjusi ir represyvi. Ši sistema lyg ir deklaruodavo mokytojo iniciatyvą, bet drauge tą iniciatyvą suvaržydavo. Atkūrus nepriklausomybę, dalis pedagogų laukė proveržio, galimybių laisvai kurti. Tačiau problema yra ta, kad kurti gali tik aukšto sąmoningumo žmogus, kuris supranta, jog jis prisiims atsakomybę už savo veiklą, vadinasi - negalės bet kaip dirbti. Pozityvių pokyčių įvyktų, jei sistema atsitrauktų ir suteiktų mokytojams laisvę kurti, pasitikėjimą, laisvę daryti sprendimus ir kurti ugdymo turinį su atsakomybe prieš vaiką ir jo šeimą. Pedagogas būtent ir yra atsakingas ne mokyklos direktoriui, ne vadovui, o vaikui ir jo šeimai. Mokytojas neturi galvoti, kaip direktoriui pateikti pagražintus vaikų pasiekimus, kad tik šis galvotų, kaip puikiai pedagogas dirba ir kokia šauni viena ar kita klasė. Pedagogo atsakomybė yra siekti kiekvieno konkretaus vaiko geriausių individualių rezultatų.
Suvaržymai žudo kūrybos laisvę
Mokytojo profesija yra kūrybinė. Pedagogas panašus į aktorių, kūrėją, nes jo vidiniame pasaulyje gimsta kiekvienos pamokos provaizdis. Mokytojas viduje kuria vaidmenį, žino, kad jis įžengs į sceną ir turės parodyti visą spektrą savo veikėjo charakteristikų. Mokytojas, net grįždamas iš darbo į namus, vaikščiodamas miesto gatvėmis, labai dažnai savo galvoje nešiojasi būsimos pamokos provaizdį. Kokią pamoką jis sukurs? Kaip reikia ją praturtinti? Kaip patobulinti? Kodėl vienai klasei pamoka pavyko labai gerai, o kitai - nepavyko? Kaip reikėtų ją pakeisti?
Mokytojas, atėjęs į knygyną ir pamatęs naujas knygas, pagalvoja, kad galėtų sukurti pamoką pagal naują knygą, kurią norėtų įsigyti, kokia nauja monografija pasirodė jo dalyko srityje, galinti padėti dar labiau praplėsti žinias. Pamoka yra kaip kūrinys. Joje yra ir įžanga, ir kulminacinis momentas, atomazga. O geriausia atomazga yra tuomet, kai, pasibaigus pamokai, pribėgę mokiniai padėkoja už pamoką.
Kūrybiniam darbui taip pat reikia labai daug laisvės. Suvaržyti menininkai niekada nebūtų sukūrę šedevrų, kuriais ir šiandien žavimės. Mokytojams taip pat reikia labai daug laisvės, erdvės tobulėti, nuolat turtinti savo vidų, vaikščioti į parodas, skaityti, lankyti muziejus, keliauti po pasaulį.
Net atostogų išvykę, pedagogai neretai iš jų lagamine persiveža stiklainį su dykumos smėliu. Atnešę mokiniams, parodo, kad tai yra tikrasis Sacharos dykumos smėlis.
„Pati esu įkliuvusi Izraelio oro uoste, kai vežiausi lagamine druskos kristalus iš Negyvosios jūros. Pati juos rinkau, mano bagažą dėl to kelis kartus tikrino. Žinoma, nieko iš manęs nekonfiskavo, bet tai buvo mokytojo lagamino pavyzdys, kai parsiveži keisčiausių dalykų, kad galėtum mokiniams ne iš vadovėlio papasakoti apie Negyvąją jūrą, o duoti pačiupinėti, įmerkti druskos gabalėlį į vandenį, kad jie pamatytų, koks riebus vanduo pasidaro, prisotintas ta druska“, - pasakoja S. Petraitienė.
Gero pedagogo savybės
Bet koks turėtų būti geras pedagogas? Žinoma, jis turėtų būti kompetentingas savo srityje, pasižymėti punktualumu, darbštumu ir atsakingumu. Tačiau šios bendrosios savybės yra tik piramidės viršūnė.
Egzistuoja aprašų, kuriuose yra nurodomos savybės, kokiomis turi pasižymėti tam tikros srities pedagogas. Humanistai vartoja subjektyvaus mokytojo lauko terminą. Skamba truputį mistiškai, tačiau turbūt kiekvienas vaikystėje yra tą subjektyvųjį lauką patyręs. Visi pamename mokytoją, kurį gerbėme, tikėjome, kurio pamokoje nebūdavo beveik jokių elgesio nesklandumų. Vaikai tokio mokytojo klausosi, supranta jo humoro jausmą, užsimezga puikūs, šilti santykiai su vaikais. Tačiau ką tokio turi tas mokytojas, kad jam taip gerai sekasi? Dažniausiai toks pedagogas turi įvairiausių savybių rinkinį, kurios ir sudaro jo subjektyvųjį lauką.
Lygiai taip pat egzistuoja mokytojas, kuris nesąmoningai ištransliuoja, kad jo galima nepaisyti, nuolat keičia pamokos planą, vertinimo kriterijus, iš vaikų jaučiamas susierzinimas jo atžvilgiu, klasėje vyrauja chaosas ir nesusikalbėjimas. Tai irgi yra subjektyvusis laukas, kurį tas mokytojas sukūrė.
Geras mokytojas taip pat privalo pasižymėti pedagoginiu optimizmu. Tai požiūris, kad jei vaikas dabar kažko negeba, jis vis tiek sugebės. Galbūt ne rytoj, bet po pusės metų tikrai. Kol kas vaikas kažko negeba, bet mokytojas gali jam padėti pasiekti tiek, kiek leidžia jo prigimtis. Labai blogas mokytojų bruožas, kurie nuolat bamba nesuprantantys, kaip vaikai nesugeba įsisavinti informacijos, kodėl nesugeba vieno ar kito dalyko. Toks pesimizmas, kad su vaiku nieko nepavyks ir jis nieko neišmoks, turėtų būti uždraustas. Mokytojo profesija yra dideli lūkesčiai ir gilus tikėjimas, kad tam vaikui pavyks, jei ne vienoje, tai kitoje srityje.
Kita labai svarbi savybė, kuria turėtų pasižymėti geras mokytojas, yra kuriančioji kantrybė. Ji yra susijusi su optimizmu ir reiškia, kad mokytojas nesusierzina, kai vaikui nepasiseka, jis gali kad ir tūkstantį kartų paaiškinti tą patį dalyką ir žodžio „kantrybė“ nesieja su kančia, iškentėjimu. Kuriančiosios kantrybės pamatas yra tikėjimas vaiko jėgomis kartais net labiau, nei jis pats tiki savimi. To rezultatas - mokinys galiausiai išmoksta, jam pavyksta.
Dar vienas mokytojo darbe itin reikalingas bruožas yra humoro jausmas. Jie daug kartų susiduria su žmogaus netobulumu, daug kartų išgyvena nedėkingumą savo atžvilgiu. Ir dėl to yra apsišarvuojama tam tikru šarvu, kuriuo ir tampa cinizmas, sarkazmas bei ironija.
„Jei tik mokytojas pajunta savyje nors krislelį cinizmo, reikia skubiai galvoti apie poilsį, perkrovą, sveikatinimą. Humoro jausmas yra būtinas, jis gelbsti daugelyje gyvenimo situacijų, bet vaikų atžvilgiu humoras turi būti švelnus. Jis neturi būti kandus ir pašiepiantis. Reikia suprasti ir vaikų juokus. Suaugusiam jie gali atrodyti lėkšti, paviršutiniški, bet jei tu iš širdies pasijuoksi kartu su vaikais, kartais net iš savęs ir iš savo kai kurių dalykų neišmanymo, tai bus labai sveika visiems. Aš kartais tikrai pastebiu, kad jei mokytojas mažai juokiasi, jis nėra labai tikęs pedagogas. Mokykla yra ta vieta, kur nuolat turėtų skambėti juokas. Be to, juokas yra sveikatos šaltinis, todėl juoktis - labai labai svarbu“, - neabejoja S. Petraitienė.
Nejautrumo pasekmės gali būti tragiškos
Mokytojo darbas - labai sunkus emociškai, todėl geras pedagogas turi gebėti pažinti ir save bei pasižymėti nepriekaištinga savikontrole. Priešingu atveju stresas, neigiamos emocijos gali būti išlietos ant niekuo dėtų vaikų. Kartais tokie dalykai gali turėti net tragiškų pasekmių.
S. Petraitienė sako, kad šis atvejis atskleidžia, kuo gali baigtis pedagogo jausmų atbukimas ir nejautrumas vaiko atžvilgiu. „Žinoma, šiuo metu vyksta tyrimas ir iš anksto teisti žmonių negalima, bet aš negaliu suvokti, kas turėjo dėtis tos mokytojos galvoje. Ji aiškiai matė įspėjamuosius ženklus. Jei vaikas sukniubo, ji negalėjo į tai nereaguoti. Yra labai paprastas dalykas - tai jautrumas vaiko atžvilgiu. Pamačius, kad mergaitė pargriuvo, tu turėjai prieiti, padėti, galbūt paėjėti kartu su ja, nes po fizinio krūvio staiga visiškai sustoti negalima. Iš vienos pusės, man gaila ir pedagogės. Ji turėjo patirti daug blogų dalykų savo gyvenime, kad tapo tokia nejautri. Tačiau toks nejautrumas vaiko, žmogaus atžvilgiu yra vienareikšmiškai nepateisinamas ir neatleistinas. Ir jei mokytojos kaltė bus įrodyta, ji jokiu būdu nebegali dirbti šio darbo.
Apibendrinant, geras pedagogas - tai ne tik žinių šaltinis, bet ir asmenybė, kuri įkvepia, motyvuoja ir padeda vaikams augti. Svarbu nuolat tobulėti, mokytis ir mylėti savo darbą, nes tik tada galima pasiekti geriausių rezultatų.