Dažniausiai statytojai per mažai skiria dėmesio pamatų įrengimui, nes didžioji dalis jų po žeme ir nematomi. Bet nuo pamatų priklauso namo ilgaamžiškumas, šilumos, hidroizoliacija, taip pat namo grožis. Jei pamatai bus netinkamai įrengti, juose atsiras plyšiai, per kuriuos skverbsis šaltis, bėgant laikui drėgmė ims ardyti pamatus ir net patį mūrą.
Kodėl taip atsitinka? Kartais dėl to yra kalti patys projektuotojai, paskaičiavę per silpnus pamatus arba „nuskriausdami” juos, t.y. pateikdami per mažai reikiamos informacijos. Dėl laiko stokos, ar kitų sumetimų, nubraižo tik koordinates nurodydami betono stiprumą, tačiau nepateikia pamatų pjūvių. Bet dažniausiai klaidas padaro darbininkai, nesilaikydami ar neišmanydami darbų atlikimo proceso. Tai gali nutikti dėl žinių trūkumo, laiko ar medžiagų taupymo.
Pamatai kasami traktoriumi ir darbuotojai, taupydami laiką bei medžiagas, paprasčiausiai užsideda reikalingo pločio kaušą ir iškasę griovį užpila betonu, taip padarydami pamatų dalį žemėje. Tuo būdu padaroma didžiausia klaida: niekada traktoriumi neiškasama idealiai lygus griovys. Esant šaltajam metų laikui, žemė, esanti apie pamatus, sušąla, pamatas gali būti užkabinamas ir pakeliamas.
Monolitiniai pamatai
Taigi, panagrinėkime, kaip turėtų būti taisyklingai išpilti monolitiniai pamatai žemėje. Vėlgi pasikartosime, visa informacija yra pamatų plane (jei jis yra pakankamai išsamus), tereikia ją skaityti. Taigi, ekskavatoriumi iškasame reikiamo gylio pamatą ir platesnius, kad būtų vietos juos surinkti, klojinius. Kasant traktoriumi patį dugną rekomenduojama nuimti kastuvu ir pamatą dėti ant nejudinto grunto.
Dugnas yra nuklojamas 15-20 cm smėliu, sutankinamas, o prieš tai, jei yra reikalinga, nutiesiamas drenažas. Tada surenkami klojiniai, sudedama armatūra ir išpilamas betonas. Gaunami lygus pamatai, kuriuos jau galima apdėti hidroizoliacija, apšiltinti ir apipilti smėliu. Trumpai apžvelgėme monolitinius pamatus.
Monolitiniai pamatai suformuoja tvirtą, vienalytį pamatų rėmą. Betono liejimui reikalingi specialūs klojiniai, todėl tokių pamatų įrengimas trunka ilgiau nei surenkamų. Monolitiniai pamatai yra patys tvirčiausi, todėl gali būti įrengiami ant kilsnaus grunto. Ant monolitinio pamato vertėtų statyti mūrinį, kelių aukštų pastatą. Jo perdanga gali būti gelžbetoninė, stogas degtas masyviomis čerpėmis.
Gręžtiniai pamatai
Taupant laiką ir medžiagas, lengvesnių, pvz. karkasinių, konstrukcijų pastatams įrengiama gręžtiniai pamatai. Jų procesas paprastesnis ir pigesnis. Visų pirma paruošiamas sklypas: iki reikiamo aukščio sukeliamas smėliu, bet nemažiau kaip 30-40 cm. Tada gręžiamos reikalingo diametro duobės. Jų tankumas pasiskirsto pasidalinus pamato juostą į lygias dalis. Toliau statomi klojiniai: armuojama ir betonuojama. Taip gaunamas armuotas vainikas, sujungiantis visa pamatą. Mažiausias vainiko aukštis būna 30 cm.
Gręžtiniai pamatai priklauso polinių pamatų grupei. Tokiu pačiu principu dirba spraustiniai, kaltiniai, stulpiniai pamatai. Galimi įvairūs gręžtinių pamatų įrengimo būdai. Toks gręžinys gręžiamas sraigto formos žemės grąžtu. Jis gali būti pritvirtintas prie savaeigio mechanizmo (traktoriaus, minikrautuvo) arba benzininio variklio. Negilius, tvoros ar lengvo statinio pamatus galima išgręžti ir rankiniu, sodininko gręžtu.
Pasiekus projektinį gylį, gręžimą pabaigus, grąžtas iš ertmės ištraukiamas. Tokio gręžimo metu naudojamas apsauginis vamzdis arba specialus švirkštinis grąžtas. Pasiekus projektinį gylį grąžtas arba vamzdis ištraukiamas vėliau. Švirkšto technologija vadinama CFA technologijos gręžiniu: betonas į gręžinį pilamas per tuščiavidurę grąžto ašį (vamzdį). Grąžtas ištraukiamas pamažu, gręžinio šoninis gruntas į gręžinio ertmę nebyra, betonas lėto gąžto ištraukimo metu užpildo visas grąžinio ertmes.
Gręžtinius pamatus sudaro dvi dalys - poliai ir juos jungianti antžeminė dalis - rostverkas. Atstumas tarp gretimų gręžinių centrų turi siekti 1-2,5 m. Populiariausias gręžinio skersmuo - 30 cm, bet gali būti ir 45 ar 60 cm. Gręžinys gręžiamas iki 2-3 m gylio arba giliau. Poliai armuojami virintu ar rištu erdviniu karkasu. Jis neturi liestis prie gręžinio sienelių ir dugno. Prieš betonavimą gręžinio dugnas sutankinamas. Poliai užbetonuojami.
Viršutinė pamato dalis arba rostverkas polius sujungia į vieną konstrukciją ir poliams pastato apkrovas paskirsto proporcingai. Prie gręžinio armatūros tvirtinamas rostverko karkasas. Jį sudaro 10, 12 ar 14 mm skersmens horizontali darbinė ir 6, 8 ar 10mm skersmens konstrukcinė armatūra. Iš abiejų karkaso pusių montuojami klojiniai. Užbetonuoti jie suformuoja rostverko siją. Klojinius reikia labai gerai įtvirtinti, nes betonas gali juos deformuoti ir pamatas liks kreivas.
Į sutvirtintą klojinį pilamas betonas. Jis armatūrą turi dengti saugiu 3-5 cm sluoksniu. Betonas džiūna pamažu. Labai svarbios pirmosios betono stingimo paros. Drėgmė iš jo turi pasišalinti tolygiai, todėl karštomis dienomis betoną būtina saugoti nuo perkaitimo ir drėkinti. Vėsiu metų laiku betoną reikia saugoti nuo peršalimo. Jeigu labai drėgna ir džiūvimas vyksta lėtai, rostverko siją atpalaidavus klojinius reikia ventiliuoti.
Klojiniai nuimami tuomet, kai betonas pakankamai sutvirtėja. Pamatas šiltinamas pagal projektinius sprendimus. Gali būti numatytas šiltinimas tik iš vidinės arba išorinės pamato pusės. Galima rostverką šiltinti ir iš abiejų pusių. Šiltinama tvirtu EPS80 arba ekstrudiniu polistirolu. Hidroizoliacija drėgname ar molingame grunte būtina. Rostverkas visada hidroizoliuojamas nuo aukščiau esančios sienos pusės. Tam labai tinka ritininė hidroizoliacija. Pamato vidus užpilamas vandeniui laidžiu gruntu. Tinka smėlis ir žvyras. Molis netiks, nes jis į save sugeria drėgmę ir ilgai sėda.
Pamatų aukštis virš žemės
Trumpai aptarėme pamatus, paslėptus po žeme. Kad namas gražiai atrodytų, pamatas virš žemės dažniausiai paliekamas 25-50 cm. aukščio. Jis gali būti paprasčiausiai nutinkuotas ir nudažytas.
Dažniausiai rostverkas virš žemės paviršiaus būna iškeltas 20-30cm. Nepriklausomai nuo pastato energinės klasės pamato aukštis virš žemės paviršiaus turi būti toks, kad tirpstančio sniego vanduo nepatektų į pastato vidų.
Kad gražiau atrodytų, pamatai apklijuojami įvairiomis plytelėmis, apmūrijami plytomis ar akmeniu. Mediniams namams (ypač rąstiniams) labai tinka natūralaus arba skaldyto akmens apdaila. Tai pabrėžia namo savitumą ir natūralumą. Kitas akmeninių pamatų privalumas yra tai, kad naudojama ekologiška medžiaga - akmuo, kuris nesudyla laikui bėgant ir nekeičia savo išvaizdos.
Juostiniai pamatai
Dėl didesnio rėmimosi ploto keliami mažesni reikalavimai pamato pagrindui. Po juostinio pamato padu esantis gruntas turi būti ne tik tvirtas, bet ir nekilsnus. Mat peršalęs drėgnas gruntas plečiasi, sukuria didžiulę į viršų nukreiptą jėgą ir žiemą pamatus bando iškelti. Pavasarį, gruntui sušilus, ledui ištirpus pamatas sėda į ankstesnę vietą.
Nesiplečiantiems gruntams priskiriamas sausas smėlis, skalda, stambus ir vidutinio stambumo žvyras. Molio priemaišų tokiame grunte gali būti tik keli procentai. Besiplečiantiems, kilsniems gruntams priskiriamas molis ir priemolis, labai drėgni gruntai. Kilsniuose gruntuose po pamato pagrindu reikia įrengti drenuojančią pagalvę. Naudojamas žvyras, skalda, kartais ir smėlis. Šis drenuojantis sluoksnis turi būti sujungtas su visa pamato drenažo sistema.
Jeigu savaiminio drenažo tokiuose pamatuose įrengti nepavyksta, reikia gruntinio vandens lygį žeminti kitomis priemonėmis. Reikia pabrėžti, kad kilsnumą lemia ne pats gruntas, o grunto gebėjimas įmirkti. Žvyras, smėlis drėgmės nesulaiko, vanduo tokiame grunte nuteka žemyn. Molio kruopelės vandenį sulaiko gerai.
Juostinio pamato padas visada įrengiamas žemiau peršalimo gylio. Gruntas po padu liejimo metu neturi būti permirkęs ar peršalęs. Prieš pado ar pamatų sienos be pado liejimą drėgnesnėje vietoje vertėtų guldyti kelis hidroizoliacijos sluoksnius arba iš prastesnio betono suformuoti 5-10 cm storio pasluoksnį.
Juostiniai pamatai gali būti monolitiniai arba surenkamieji. Jeigu pasirenkami montuojami pamatai, betoniniai blokai išdėstomi remiantis gamintojų rekomendacijomis. Monolitinio ar surenkamojo pamato pasirinkimą lemia pasato apkrovos ir grunto savybės. Visus juostinius pamatus vertėtų tinkamai hidroizoliuoti. Naudojama teptinė arba ritininė hidroizoliacija.
Nuimamas juodžemis, kasamos tranšėjos. Rankiniu būdu tranšėja iki projektinės altitudės pagilinama. Jeigu reikia, beriamas skaldos, žvyro ar smėlio pasluoksnis, jis gerais sutankinamas. Klojami pado blokai arba liejamas monolitinis padas. Statomi klojiniai ir liejamos sienos arba montuojama blokų siena. Tvirtinama hidroizoliacija ir termoizoliacija. Jeigu pamatai įrengiami drėgnoje vietoje, reikia įrengti jų drenažą.
Rąstinis namas nėra sunkus, lyginant su kelių aukštų mūriniu namu, dėl to dažniausiai liejami gręžtiniai poliniai pamatai. Tinka ir juostiniai ar kitų tipų pamatai. Rąstiniam namui, skirtingai nei kitų rūšių namams, nėra didelės problemos, jei pamatai šiek tiek pasikraipys. Pačios sienos sėda 10 cm ir daugiau, tad papildomas centimetras iš pamatų namui didelės įtakos neturės.
Sklypo reljefas. Jei namas bus duobėje, lyginant su likusia sklypo dalimi, pamatus reiktų pakelti šiek tiek aukščiau. Minimalus pamatų lygis virš žemės - 30 cm.
Nuo rąstų storio priklauso ir pamato plotis. Storesnių pamatų nei rąsto storis daryti nebūtina. Pamatai turi būti keliais centimetrais mažesni už išorinę sieną. Tokiu atveju lietaus vanduo nubėga nuo sienos ant žemės ir nesikaupiau tarp pamato ir pirmojo rąsto.
Plokštuminiai pamatai
Atskira pamatų grupė yra plokštuminiai pamatai. Plokštuminiai pamatai turi nemažai privalumų. Plokštuminis pamatas yra monolitinis ir apkrovos ant jų pasiskirsto tolygiai, visu plotu. Plokštuminiai pamatai sukuria itin gerą šiluminę izoliaciją, nes laikantysis betono pagrindas neturi sąlyčio su gruntu. Monolitinis laikantis betoninis padas liejamas ant polistireninio putplasčio.
Patogiau, kai plokštuminių pamatų pamatų plokštės paruošiamos gamykloje pagal projektą. Plokštuminiai pamatai ne tik šilti, bet ir įrengiami greitai, reikalingi minimalūs žemės darbai. Dažniausiai pakanka nuimti augalinį grunto sluoksnį. Ant nuimto grunto pilamas apie 15 cm žvyro sluoksnis ir sutankinamas.
Paruošus pamatų plotą, klojamos plokštės. Jos pradedamos dėti nuo kraštų, pirmiausia perimetru vertikalios bortų plokštės. Vėliau išklojamas visas pamatų plotas. Didelis plokštuminių pamatų privalumas tas, kad įrengimas itin kompleksiškas. Kartu su pamatais galima įrengti grindinį šildymą. Sumontavus plokštes, dedama armatūra.
Plokštuminių pamatų įrengimas trunka apie 3- 4 dienas. A++ energinės klasės namui naudojamos 25 cm storio plokštės iš specialios kietos medžiagos.
Pamatų hidroizoliacija ir šiltinimas
Svarbu tinkamai hidroizoliuoti ir apšiltinti pamatus. Pamato vidus užpilamas vandeniui laidžiu gruntu. Tinka smėlis ir žvyras. Molis netiks, nes jis į save sugeria drėgmę ir ilgai sėda.
Juostinius pamatus geriausia šiltinti iš lauko pusės gniuždymui atspariomis polistireninio putplasčio (EPS) plokštėmis. Plokštėmis apšiltinamas pamatas ir cokolis. Požemines konstrukcijas veikia ir kapiliarinė grunto drėgmė, ir paviršinis lietaus vanduo. Paparsčiausias būdas apsaugoti pamatus nuo drėgmės - vertikaliai ir horizontaliai nutepti juos bitumine mastika. Kartais naudojama ir drenažinė membrana.
Drenažinė membrana „nutraukia" perteklinę drėgmę, apsaugo bituminę mastiką nuo pažeidimų judant gruntui, nuo augalų šaknų ir kitų panašių pažeidimų. Tačiau paprasta bituminė mastika per ilgą laiką tampa nesandari.
Drenažas
Sklype neišvengiamai teks įrengti drenažą, o pamatus tinkamai hidroizoliuoti. Drenažą galima pakloti prieš hidroizoliuojant pamatą arba po to, bet visada - prieš užpilant pamatus žeme. Pirmiausia šalia namo pamatų iškasama tranšėja arba naudojama ta pati tranšėja, kaip ir pamatams. Iškastos tranšėjos dugnas sutankinamas ir išklojamas 5 cm žvirgždo ir smėlio sluoksniu.
Drenažo gylis - tai atstumas nuo žemės paviršiaus iki drenažo tranšėjos dugno arba drenos apačios. Lengvos mechaninės sudėties dirvožemiuose drenažo gylis mažesnis negu vidutinio sunkumo ir sunkiuose dirvožemiuose. Vidutinio sunkumo ir sunkūs dirvožemiai drenuojami giliau.
Sluoksniuotame dirvožemyje drenas reikia įrengti lengvesniame ir laidesniame vandeniui sluoksnyje, kur filtraciniai pasipriešinimai mažesni ir vanduo į dreną patenka lengviau. Vietovėse, kur iškrinta daug kritulių, drenos klojamos sekliau, kad paviršinis vanduo kuo greičiau būtų pašalinamas.
Tačiau pernelyg sekliame drenaže žiemą gali susidaryti ledo kamščiai, trukdantys tekėti vandeniui ir ardantys drenažo vamzdžius, todėl drenos turi būti įrengtos giliau šalo zonos. Lietuvoje dirvožemio įšalo gylis vidutiniškai siekia 0,5-0,8 m (mažiausias pajūryje, didžiausias Pietryčių Lietuvoje), o drenažo sistema montuojama 70-150 cm gylyje.
Priklausomai nuo drenažui naudojamų vamzdžių tipo, skersmens, bendro tinklo ilgio, klojamų drenų nuolydis yra nuo 0,3 iki 3 proc. Vanduo į drenažo vamzdžius sutekės geriau, jei juos užpilsime vandeniui laidžiu žvyru.
Drenažiniais vamzdžiais surinkta drėgmė nuteka į vandenį surenkančius šulinius. Tokį šulinį reikia iškasti žemiausioje sklypo vietoje. Vandenį galima sunaudoti daržų ar vejos laistymui. Jeigu netoliese yra griovių ar kanalų, vandenį galima išvesti į juos. Galima įsirengti ir specialų šulinį be dugno. Kuo šulinys gilesnis, tuo geriau. Dugnas užpilamas smėlio ir gargždo užpildu.
Pamatų įrengimo klaidos
Pamatų įrengimas - vienas iš atsakingiausių namo statybos darbų, pamatai yra svarbiausia laikančioji namo konstrukcija ir jų įrengime padarytas klaidas ištaisyti kainuoja labai brangiai ar iš viso neįmanoma.
Neretai statytojas iš architekto gauna gražias namo vizualizacijas, bet projekte nebūna konstruktoriaus pasirašyto pamatų projekto. Daugeliui atrodo, kad pamatams įrengti projektas nebūtinas, tačiau tai klaidingas įsitikinimas. Pamatų planą arba projektą rengia inžinierius konstruktorius, jis pasirašo ir yra atsakingas už pateiktus sprendinius, tuo pačiu garantuodamas, kad dėl pamatų konstrukcijos jokių problemų nebus. Net ir nedideliame plote grunto sudėtis gali būti skirtinga, todėl kaimyno pamatų ar tipinis pamatų projektas netiks.
Drenažas aplink pamatus reikalingas tuo atveju, jei gruntas mažai laidus vandeniui, nes įdrėkęs ir sušalęs jis deformuoja pamatus. Didžiausios pastato apkrovos tenka ne pamatų viršui, bet pagrindui.
Pamatų gylis
Kai nėra planuojama įrengti rūsio, pamatai turi būti įrengiami pakankamai giliai, kad perneštų pastato svorį į kietąjį gruntą ir apsaugotų nuo šalčio poveikio. Įprastai pamatai turėtų būti įkasti bent iki vietinio šalimo gylio, kuris Lietuvoje siekia apie 1-1,2 metro.
Jei molis yra pakankamai tvirtas ir stabilus, gali būti sumažintas poreikis gilintis iki 1 metro, tačiau svarbu atsižvelgti į visas minėtas aplinkybes, kad būtų užtikrintas pastato stabilumas.
Minimalus rostverko aukštis
A+ ir rostverko aukštis nesusiję, jums reikia apšiltinimo storio, o ne žiedo aukščio - jis svarbus, kad pastatą atlaikytų ir neskiltų, nesėstų ar nelūžtų nuo sienos masės ir apkrovų.
Rorstverko aukštis ir pastato energinė klasė turi ne daug ką bendro.