Gimdos Gleivinės Storis: Priežastys, Hiperplazija ir Vėžys

Gimda - unikalus neporinis vidinis moters lytinis organas. Tai pirmoji laikina kiekvieno žmogaus buveinė prieš ateinant į šį pasaulį. Jos sklaida, pasiruošimas galimai funkcijai - nėštumui, gimdymui - trunka ilgai: naujagimės mergytės gimda mažytė, kitoks yra jos anatominių dalių santykis, sienos storis ir jos struktūra. Gimda ima didėti prasidėjus lytiniam brendimui, po to, maždaug iki 50-ųjų gyvenimo metų jos dydis ir struktūra būna beveik stabili (smarkiai pakinta tik nėštumo atveju).

Subrendusios moters gimda panaši į nedidelę kriaušę, platesnė jos dalis - gimdos dugnas - nukreiptas aukštyn, pilvo ertmės link, o palaipsniui siaurėjanti apatinė dalis - gimdos kaklelis - žemyn, dubens, makšties link. Negimdžiusios moters gimda yra bent 5-8 cm ilgio, 5 cm pločio, vidutinė jos masė - 30-50 g. Gimdžiusios būna kiek didesnė. Tęsiantis nėštumui gimdos masė padidėja bent 10 kartų, ji pati sveria apie 1 kg. Joje besivystantis vaisius prieš gimimą sveria apie 3-4 kg, nemaža yra ir besivystančio vaisiaus gyvybę užtikrinančio organo - placentos - masė, be to, vaisių supa apie vienas litras vaisiaus vandenų.

Įprastinėmis sąlygomis gimda yra mažojo dubens centre, jos priekis liečiasi su šlapimo pūsle, o užpakalinis paviršius - su tiesiąja žarna. Gimda yra raumeninis, šiek tiek paslankus, storasienis organas. Jos vidus išklotas gleivine, o glotnią išorę iš visų pusių apgaubia plona, drėgna, blizganti, permatoma pilvaplėvė. Vidinis gimdos sluoksnis - gleivinė, vidutinis jos storis yra 3-6 mm, įvairiomis mėnesinio ciklo dienomis jis nėra vienodas.

Gleivinės sandara, funkciniai ypatumai kinta kas 21-30 dienų, šį labai sudėtingą procesą reguliuoja subrendusios moters kiaušidžių, posmegeninės liaukos (hipofizės) hormonai. Kitaip sakant, kiekvieną mėnesį subrendusios moters gimdoje susiformuoja beveik visai naujas paviršinis gleivinės sluoksnis. Daug kur gimdos gleivinės paviršių dengia virpamasis epitelis, gleivinėje daug liaukų, kurių aktyvumas bei sekreto sudėtis mėnesinio ciklo metu taip pat kinta. Vidurinį, storiausią gimdos sienos sluoksnį sudaro lygiųjų, valingai nesutraukiamų, pasiskirsčiusių įvairiomis kryptimis raumeninių skaidulų pluoštai, persipynę su jungiamojo audinio skaidulomis. Nėštumo metu šio audinio kiek padaugėja, gimdos siena tampa šiek tiek minkštesnė. Ne nėštumo metu gimdos raumenys yra tam tikros nuolatinės susitraukimo būsenos. Išorinį gimdos paviršių kloja pilvaplėvė.

Gimdos viduje yra nedidelė siauro trikampiško plyšelio pavidalo gimdos ertmelė, kurios forma primena sumažintą išorinį gimdos vaizdą. Viršuje, gimdos dugno zonoje, ši ertmė kiek platėlesnė, jos šonuose į gimdą atsiveria poriniai kiaušintakiai. Gimdos kaklelis laikomas išoriniais gimdos ir mūsų į šį pasaulį atėjimo vartais. Tai yra nuolat beveik visiškai uždaras, apskritas, pailgas, maždaug vertikalus 4-5 cm ilgio nykščio skersmens tvirtos konsistencijos storasienis vamzdelis, siauru kanalėliu jungiantis gimdą su makštimi. Pro kanalėlį kas mėnesį iš gimdos pašalinama atsisluoksniavusi gleivinės dalis, išteka menstruacijų metu atsiradęs kraujas, o gimdymo metu juo prasiskverbia (gimsta) vaisius. Tai mažiausiai paslanki gimdos dalis, stipriais raiščiais prisitvirtinusi prie dubens dugno.

Nedidelė kaklelio dalis atsiduria makšties gilumoje. Gydytojai moterų ginekologinio tyrimo metu kaklelį gali apčiuopti pro makštį bei per tiesiąją žarną, o jo apatinę dalį apžiūrėti specialiais instrumentais. 3-5 mm storio kaklelio gleivinė nelygi, raukšlėta, o raukšlės primena palmės šaką. Menstruacijų metu ji neatsisluoksniuoja, kaip atsitinka kas mėnesį ciklo metu gimdos gleivinėje, nors epitelio ląstelių aukštis skirtingose mėnesinio ciklo fazėse šiek tiek pakinta. Kaklelio gleivinės liaukos išskiria įvairaus klampumo ir sudėties gleives, kurios tarsi kamštis užpildo kaklelio kanalo spindį. Baigiantis nėštumui, prasidedant gimdymui, vaisiaus slegiamas kaklelis ima trumpėti, darosi minkštesnis ir palaipsniui atsiveria, leisdamas gimstančiam vaisiui iš gimdos prasiskverbti į tolesnius gimdymo takus.

Kaklelyje yra mažiau raumenų, daugiau elastinio jungiamojo audinio skaidulų, todėl gimdymui prasidedant jo atsivėrimas užtrunka, yra sudėtingas ir skausmingas procesas. Vykstant greitam gimdymui ar esant dideliam vaisiui, gimdymo metu kaklelis neretai įplyšta, vėliau, vystantis randui, neretai šiek tiek deformuojasi. Po gimdymo kaklelio išorinės angos forma pakinta; iki gimdymo buvusi ovalo pavidalo ji virsta platoku, neretai deformuotu, randais paženklintu plyšiu. Nėščių moterų gimdos padėtis didėjant vaisiui palaipsniui ima keistis, gimda didėja, iš kaulinio mažojo dubens pakyla į pilvo ertmę, o nėštumo pabaigoje neretai siekia bambos lygį.

Gimdos padėtis labai svarbi vystantis nėštumui, o ir vėliau, gimdymo procesui. Su aplinkiniais dubens organais ir tarpviete ją sieja tvirti jungiamojo audinio pluoštai - raiščiai. Prie dubens sienų gimda „pakabinta“ dviem pilvaplėvės suformuotais plačiaisiais raiščiais, ji guli tarsi savotiškame hamake, kuris neleidžia gimdai stipriau pakrypti kairėn ar dešinėn. Nedidelį įprastinį gimdos pasvirimą į priekį užtikrina ir jai per daug atsilošti neleidžia storas, stiprus apvalusis porinis gimdos raištis, nuo gimdos dugno einantis žemyn, praėjęs kirkšninį kanalą pasibaigiantis išorėje, lytinėse lūpose. Nėštumo raidoje raištis pastebimai sustorėja, įsitempia. Kartais po komplikuotų gimdymų ar ir dėl kitų priežasčių, dažniau vyresnėms moterims, gali įvykti gimdos nusileidimas, tada beveik visas kaklelis ir/ar dalis gimdos kūno atsiduria makštyje.

Endometriumas (lot. endometrium) yra vidinis gimdos sienelės sluoksnis arba gleivinė, kurią dengia viensluoksnis stulpinių ląstelių epitelis. Vėžys dažniausiai atsiranda gimdos gleivinėje, iš čia ir pavadinimas - endometriumo vėžys. Gimdos kūno vėžio nereikėtų tapatinti su gimdos kaklelio vėžiu, - tai visai kita onkologinė liga, kitokia jos prognozė, o dažnai ir kitoks gydymas.

Gimdos Gleivinės Hiperplazija

Gimdos gleivinės (endometriumo) hiperplazija - tai gimdos ertmę išklojančios gleivinės sustorėjimas, išvešėjimas. Ligos metu per daug suveša gimdos gleivinės liaukos ir jas supantis audinys. Dėl per didelio ląstelių aktyvumo, kartais jos negrįžtamai pakinta, ima nevaldomai daugintis (vyksta atipinė hiperplazija). Procesui progresuojant, gali išsivystyti endometriumo vėžys.

Gimdos gleivinės hiperplazija galima bet kokio amžiaus moterims (nuo brendimo iki pomenopauzinio laikotarpio). Endometriumas išveša dėl pakitusios moteriškų hormonų pusiausvyros organizme (trūkstant gestagenų, esant per daug estrogenų). Gimdos gleivinės hiperplazija susiformuoja tada, kai organizme būna per daug estrogeno ir per mažai progesterono, t. y. sutrinka hormonų pusiausvyra, reguliuojanti gimdos gleivinės (endometriumo) augimą ir pasišalinimą. Įprastai menstruacinio ciklo metu estrogenas skatina gimdos gleivinės augimą, o po ovuliacijos progesteronas ją stabilizuoja ir paruošia galimam nėštumui.

Rizikos veiksniai:

• Nereguliarūs ar nevykstantys ovuliacijos ciklai.
• Estrogenų terapija be progesterono.
• Nutukimas.
• Policistinių kiaušidžių sindromas (PKS).
• Ilgalaikiai menstruacijų ciklo sutrikimai.
• Serga cukriniu diabetu, policistinių kiaušidžių sindromu (šiam sindromui būdingas nutukimas, vyriško tipo plaukuotumas, cukrinis diabetas dėl organizmo nejautrumo insulinui, cistiniai pokyčiai kiaušidėse).

Pagrindinis gimdos gleivinės hiperplazijos simptomas - kraujavimas. Būdingos nereguliarios, gausios ir ilgos mėnesinės, kraujavimas tarp mėnesinių bei praėjus keletui mėnesių ar metų po menopauzės. Gydytojas ligą diagnozuoja išklausęs pacientės skundus, ištyręs ją ginekologiškai bei atlikęs gimdos echoskopiją, histeroskopiją (gimdos apžiūra per specialų į gimdą įvestą optinį vamzdelį). Pastarojo tyrimo metu išgrandoma gimdos ertmė, išgrandos siunčiamos ištyrimui mikroskopu.

Moterims iki 47m. nustačius paprastą gimdos gleivinės hiperplaziją, skiriami lytiniai hormonai (gestagenai) mėnesinių ciklui reguliuoti, o vyresnėms - ciklas nutraukiamas. Radus atipinę hiperplaziją (ikivėžinę būklę) - šalinama gimda. Jei moteris nesutinka, gali būti skiriamos didelės gestagenų dozės, siekiant nutraukti mėnesinių ciklą.

Gydymo tikslas - sustabdyti gleivinės storėjimą, išvengti ląstelių pakitimų ir sumažinti riziką susirgti gimdos vėžiu. Norint išvengti gimdos gleivinės hiperplazijos, svarbu palaikyti hormonų pusiausvyrą ir reguliariai stebėti reprodukcinę sveikatą. Vengti ligų ir būklių, sukeliančių moteriškų hormonų pusiausvyros sutrikimus. Esant moteriškų lytinių hormonų pertekliui, laiku gydyti.

Gimdos Kūno Vėžys

Gimdos vėžys yra dažniausias moters reprodukcinės sistemos onkologinis susirgimas. Vėžys išsivysto, kai normalios organizmo ląstelės pakinta, pradeda be perstojo dalytis, augti ir suformuoja auglį (tumorą, naviką). Auglys gali būti gerybinis arba piktybinis. Gerybiniai augliai didėja, bet neplinta į kitus organus. Piktybiniai augliai gali išplisti į kitus organus ir sutrikdyti jų veiklą.

Gimdos kūną sudaro keletas skirtingų audinių, o šiuos audinius - keletas skirtingų ląstelių tipų. Vėžys gali susiformuoti iš bet kurių ląstelių, todėl ypač svarbu tiksliai nustatyti vėžio tipą, kad būtų galima pritaikyti tinkamiausią gydymą.

Gimdos kūno vėžio tipai:

• Adenokarcinomos (apie 80 proc. atvejų, vystosi iš gimdos gleivinės liaukinio epitelio, dažnai vadinamas endometriumo vėžiu)
• Sarkomos (apie 2-4 proc. atvejų, vystosi iš raumeninio gimdos audinio)

Dažniausias gimdos kūno vėžio simptomas yra kraujavimas iš makšties. Ypač pavojingas kraujavimas moterims, išgyvenančioms menopauzę. Maždaug 90 proc. gimdos vėžio atvejų aptinkama ankstyvose stadijose būtent dėl kraujavimo pasibaigus menopauzei arba nenormalaus kraujavimo iš makšties.

Nenormaliu kraujavimu reikėtų laikyti:

• Kraujavimą iš lyties takų pasibaigus menopauzei.
• Ypač gausias, sunkias mėnesines arba kraujavimą tarp mėnesinių.
• Makšties išskyras, nuo rausvų ir vandeningų iki tamsių ir nemalonaus kvapo.

Jeigu pasireiškia kuris iš šių simptomų, būtinai pasikonsultuokite su gydytoju ginekologu. Nenormalus kraujavimas iš lyties takų dar nereiškia, kad sergate vėžiu. Daug dažniau kraujavimą iš lyties takų sukelia nevėžinės ligos, tokios kaip endometriozė, fibroma, endometriumo hiperplazija ar gimdos sienelės polipai. Kartais iš makšties kraujuoti gali ir be jokios priežasties - tai vadinamasis disfunkcinis kraujavimas.

Kiti gimdos kūno vėžio simptomai:

• Maudimas, skausmas pilvo apačioje ar strėnų srityje.
• Skausmingi lytiniai santykiai.
• Kraujo priemaišos šlapime (hematurija) ir mažakraujystė arba padidėjęs trombocitų, arba gliukozės kiekis kraujyje.
• Padidėjusi gimda.

Pažengusiam gimdos kūno vėžiui, ypač išplitusiam į kitus organus, būdingi tokie simptomai: apetito stoka ir svorio kritimas; nuovargis ir silpnumas; pykinimas; vidurių užkietėjimas; poreikis dažniau šlapintis; nugaros ar kojų skausmas.

Svarbiausi gimdos gleivinės vėžio rizikos veiksniai yra nutukimas ir mažas fizinis aktyvumas. Kiti rizikos faktoriai - tai aukštas kraujospūdis, aukštas cukraus kiekis kraujyje, didesnė rizika susirgti yra negimdžiusioms moterims.

Svarbiausias ankstyvojo endometriumo vėžio simptomas yra kraujavimas arba pakitusios, pagausėjusios, vandeningos su kraujo priemaišomis išskyros iš gimdos. Tai pasireiškia 95 proc. atvejų. Būtent dėl kraujavimo ši liga diagnozuojama anksti (I stadijos liga diagnozuojama 70-80 procentų ligonių). Tačiau simptomų gali ir nebūti, todėl brandaus amžiaus moterims ypatingai svarbu reguliariai tikrintis pas gydytoją ginekologą.

Taip pat labai svarbu nedelsiant kreiptis į gydytoją atsiradus kraujavimui menopauzės laikotarpiu, kai jo jau neturėtų būti. Tada galima šią ligą laiku diagnozuoti ir efektyviai gydyti. Kita vertus, prasidėjus kraujavimui po menopauzės, nereikia labai panikuoti, nes kraujavimo priežastis gali būti ne tik gimdos vėžys, bet ir polipai, miomos, atrofiniai pokyčiai.

Visoms moterims, kurios kreipiasi dėl pomenopauzinio kraujavimo, pirmiausia rekomenduojamas gimdos kaklelio citologinis tyrimas, nes gimdos kaklelio vėžys taip pat gali sukelti kraujavimą po menopauzės. Toliau atliekamas transvaginalinis ultragarsinis tyrimas (TVU). Gydytojas ginekologas, atlikęs šį tyrimą, jau gali įtarti gimdos vėžį. Tuomet diagnozės patikslinimui atliekama gimdos biopsija. Tai dažniausiai visiškai neskausminga procedūra, kai specialiu plonu (2 mm diametro) kateteriu atsiurbiamas nedidelis kiekis medžiagos iš gimdos ertmės, ir ji siunčiama ištirti gydytojui patologui. Po kelių dienų gaunamas atsakymas. Įvairių tyrimų duomenys rodo, kad gimdos gleivinės (endometriumo) vėžys diagnozuojamas tik apie 10 proc. moterų, kurios tiriamos del pomenopauzinio kraujavimo (PMK).

Kraujavimas ar kraujingos išskyros iš gimdos pomenopauzės laikotarpiu vertinami kaip tikėtini endometriumo vežio požymiai, kol nepatvirtinta kita kraujavimo priežastis. Tačiau, kaip jau minėjau, gali būti ir daugybė kitų kraujavimo priežasčių. Diagnozę patikslinti padeda hidrosonografija arba sonohisterografija. Tai yra paprastas, neskausmingas transvaginalinio ultragarsinio tyrimo papildymas, kai naudojant ploną kateterį (2 mm diametro), į gimdos ertmę suleidžiama sterilaus fiziologinio arba specialaus gelio, ir tai padeda gydytojui ginekologui ultragarsinio tyrimo metu apžiūrėti gimdos ertmę bei diagnozuoti kitas kraujavimo priežastis.

Kad užkirsti kelią šiai ligai, pirmiausia patarčiau moterims sveikai gyventi, reguliuoti svorį, būti fiziškai aktyvioms ir rūpintis savo sveikata.

tags: #koks #turi #buti #gimdos #gleivines #storis