Antkainis - tai procentinis dydis, kurį prekybininkas „užsideda“ prie parduodamos prekės savikainos už pardavimo paslaugą. Prekybininkai rinkoje naudoja gan skirtingus antkainius. Dažnai kaip antkainio sinonimas yra 'prekybinė marža‘, kuri yra labai panašus dalykas, tačiau skaičiuojamas kitaip.
Pavyzdžiui, jei prekę parduotuvė gauna už 100 EUR ir jos antkainis yra 50%, tai galutinė kaina bus 150 EUR (nekreipiant dėmesio į mokesčius), tuo tarpu marža bus skaičiuojama antkainį dalinant iš galutinės pardavimo kainos, ir tokiu atveju bus lygi 30%.
Kaip visai neseniai parodė „Eurobarometro“ apklausa, dauguma lietuvių mano, kad didžiausia problema Lietuvoje yra per aukštos kainos. Tuo skuba naudotis Lietuvai priešiškos jėgos, socialiniuose tinkluose skleisdamos realybės neatitinkančius palyginimus tarp kainų Lietuvoje ir užsienyje. Dažnu taikiniu tampa ir prekybos centrai, neva taikantys per didelius antkainius ir taip atimdami paskutinį skatiką iš vargšo Lietuvos gyventojo. Tačiau ar iš tikrųjų Lietuvos prekybininkų taikomi antkainiai yra tokie dideli?
Kaip rodo Registrų centrui teikiamos prekybos centrus valdančių įmonių finansinės ataskaitos, 2013-2015 m. vidutinis antkainis, t. y., skirtumas tarp įsigytų produktų savikainos ir pardavimo kainos, buvo 25,3 proc. Pirmiausiai, antkainis nelygu pelnui.
Antkainis leidžia prekybininkams išlaikyti parduotuves, mokėti atlyginimus darbuotojams, padengti logistikos, reklamos ir kitas išlaidas. Pagrindinių prekybos centrų grynasis pelnas minėtu laikotarpiu vidutiniškai sudarė 1,9 proc. Vis dėlto, tarp pagrindinių prekybos centrų Lietuvoje egzistuoja gana dideli skirtumai - antkainiai svyruoja nuo 7 iki 35 proc. Daugiau uždirba tie prekybos centrai, kurių taikomi antkainiai yra mažesni. Tą galima paaiškinti paprastai - mažesnės kainos sugeneruoja didesnį lankytojų srautą.
Tokią tendenciją matome ir įvertinę valdomų parduotuvių skaičių - kuo mažesnis antkainis, tuo didesnė vienos parduotuvės apyvarta. Vidutinis antkainis, taikomas užsienio šalyse veikiančių prekybos centrų, tokių kaip „Wal-Mart“ (JAV), „Carrefour“ (Prancūzija), „Tesco“ (Jungtinė Karalystė), „Metro“ (Vokietija), „ICA“ (Švedija) ir kt., 2013-2015 m. buvo labai panašus kaip Lietuvoje - 24,9 proc. Panašus buvo ir pelnas - 2,2 proc. Tarp šių prekybos centrų taip pat egzistuoja dideli skirtumai.
Štai mažiausią vidutinį antkainį minėtu laikotarpiu taikė „Tesco“ - 2,8 proc. Šis prekybos tinklas, norėdamas varžytis su mažesnes kainas taikančiais konkurentais, kurį laiką kainas mažino iki begalybės. Tačiau tai ne tik neleido susikrauti pelno, bet ir atvedė prie vieno didžiausių nuostolių Jungtinės Karalystės verslo istorijoje - 2014 m. jis siekė 6,4 mlrd. svarų. Savo ruožtu kiti prekybos centrai, pavyzdžiui, „Wal-Mart“, palaiko stabilų - 33 proc.
Tačiau vienodas antkainis nereiškia vienodų kainų. Kaip rodo ES statistikos biuro „Eurostat“ duomenys, maisto kainos Lietuvoje siekia 76 proc. bendrijos vidurkio. Kadangi antkainiai visose šalyse panašūs, mažesnės kainos reiškia tai, kad Lietuvoje mažesnės ne tik parduodamų produktų kainos, bet ir jų savikaina. Tokią situaciją pirmiausiai lemia faktas, kad Lietuvoje vis dar vartojame nemažai lietuviškų produktų, kurių savikaina mažesnė.
Vis tik Lietuvos gyventojų nepasitenkinimą kainomis galima suprasti. Vidutinis atlyginimas „į rankas“ Lietuvoje sudaro vos 30 proc. ES vidurkio. Taigi, pagal maisto produktų įperkamumą esame vieni iš ES autsaiderių ir lenkiame tik Vengriją, Latviją, Rumuniją ir Bulgariją. Tik pagrindinė problema čia nėra maisto kainos, bet žemi atlyginimai.
Todėl mūsų visų pastangos pirmiausiai turėtų būti nukreiptos į Lietuvos ekonomikos konkurencingumo didinimą, ypatingą dėmesį teikiant švietimo sistemos reformai, tam, kad galėtume vytis išsivysčiusias Europos šalis pagal pragyvenimo lygį. Savo ruožtu valdžia turėtų pasirūpinti skurdžiausiomis visuomenės grupėmis, mažinti nelygybę.
Seimas panaikino klaida pavadintas Kainų įstatymo pataisas ir nusprendė neriboti maisto produktų antkainių. Vakar parlamentarai galutinai balsavo dėl Prezidento Valdo Adamkaus siūlymo laikyti tokį įstatymą nepriimtu. Pritarti valstybės vadovo veto Seimo narius ragino premjeras Andrius Kubilius. "Visi labai gerai žinome, kur veda kainų reguliavimas. Tai sovietinis reliktas. "Prezidento patarėjų pateikti argumentai dėl veto visiškai atitinka Prekybos įmonių asociacijos argumentus.
"Jeigu mes galutinai patvirtinsime antkainių ribojimą, tikrai anksčiau ar vėliau keliausime į Europos Teisingumo Teismą, nes kišamės į rinkos santykius", - buvo įsitikinusi socialdemokratė Birutė Vėsaitė, nors ir pripažinusi, kad problemų dėl mažmeninės prekybos "yra, ir nemažai". Kai kurie parlamentarai apgailestavo, kad V.Adamkus, vetuodamas įstatymą, nepasiūlė, kaip būtų galima išspręsti prekybininkų savavaliavimą dėl pernelyg didelių antkainių.
Nors politikai antkainių ribojimo įstatymą vadino klaida, dar kovo viduryje Seimo nariai gana vieningai priėmė įstatymą, kuriuo apribotas prekybos įmonių antkainis maisto produktams - didmeninėje prekyboje jis nebegalėtų viršyti 15 proc., mažmeninėje - 20 proc. įsigyto produkto kainos. Tokio įstatymo projektas buvo parengtas dar ankstesnio Seimo, tačiau iki šiol nebuvo priimtas, nes ir buvusioji, ir dabartinė valdančioji dauguma vis blokuodavo jo priėmimą. Bet kovo 17 d. Ko gera, tai prieštaringiausias įstatymas. Neatsimenu, kad dėl kokio kito įstatymo būtų taip vieningai balsuota, o vėliau - taip gailėtasi ir ginčytasi.
Kraštutinė tokio antkainių reguliavimo forma buvo socialistinėje sistemoje. Daugelis gyventojų dar atsimena jos ypatumus: didžiausias tokios sistemos trūkumas tas, kad atsiranda kai kurių prekių deficitas. Užuot siekęs įstatymu riboti antkainį, Seimas turėtų skatinti prekybos įmonių konkurenciją. Tai būtų patikimiausias būdas kainoms mažinti. Leiskime steigtis mažoms parduotuvėlėms, ir konkurencija automatiškai sureguliuos antkainius iki norimo dydžio. Pagal mažų įmonių tankį Lietuva gerokai atsilieka nuo ES vidurkio. Reikia atminti, jog šiuo metu šalies ekonomiką apėmusi krizė.
Taigi prekybininkai priversti konkuruoti dėl kiekvieno pirkėjo, jie ir taip stengiasi mažinti kainas. Dabar kai kurias būtiniausias maisto prekes parduodame už mažesnį nei 20 proc. antkainį. O pavyzdžiui, tokioms prekėms kaip vaisvandeniai uždedamas didesnis antkainis, kuris kompensuoja prekybos organizavimo išlaidas. Antkainių įstatymas greičiausiai numarintų nedidelių įmonių prekybą rajonuose.
Juk kuo toliau reikia vežti prekes į užmiestį, tuo didesnės sąnaudos. O prekės mašinoje vežamos nedideliais kiekiais, todėl išlaidos labai išauga. Be to, sumažėtų prekių pasirinkimas, nes kai kurių paprasčiausiai neapsimokėtų parduoti. Prekyba kurortuose taip pat būtų numirusi. Juk vasaros sezoną smulkieji prekybininkai čia užsidirba didžiausius pinigus, kurie padeda gyventi visus metus. Be to, prekiauti kurorte samdomi žmonės iš kitų miestų, todėl juos reikia ir apgyvendinti, ir pamaitinti. Namus keliems mėnesiams palikę ir į kurortą uždarbiauti atvykę žmonės tikisi ir didesnių, nei įprasta, algų.
Tikėtis, kad 20 proc. Antkainių ribojimas kainų nesumažintų. Siekiant išsaugoti pajamas, prekes galima pirkti per tarpininkus, kaskart parduodant vis brangiau, kol parduotuvės lentynoje ji galiausiai atsirastų nė kiek nepigesnė. Kita vertus, įvedus vienodą ribojamą antkainį, prekybininkai, siekdami kompensuoti galimus nuostolius, būtų priversti pakelti visų prekių antkainį iki maksimalios leistinos ribos.
Antkainis ir pelnas nėra tas pats. Daugiau nei 80 proc. antkainio tenka dengti tiesioginėms sąnaudoms, t. y. darbuotojų atlyginimams, prekių logistikai, parduotuvių nuomai, komunalinėms paslaugoms ir pan. Antkainio ribojimas verčia riboti ir sąnaudas, tad kai kurios prekių pardavimas gali apskritai tapti nuostolingas. Prekybos sektoriuje įmonių pelnas tesiekia kelis procentus, o kai kurie prekybininkai jau šiandien dirba be pelno ar nuostolingai.
Dabar, kai bendrasis vartojimas sparčiai mažėja, prekybininkai ypač konkuruoja dėl kiekvieno pirkėjo. Sumažėjus paklausai, jau dabar prekybininkai ieško būdų, kaip užtikrinti, kad kaina mažėtų.
Tuo metu, kai vaistinės Lietuvoje tapo bene lankomiausia su gripu kovojančių žmonių vieta, Seimas pradėjo svarstyti Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) parengtas Farmacijos įstatymo pataisas, kuriomis planuoja apriboti nekompensuojamiesiems receptiniams vaistams taikomus antkainius.
Vidutiniai antkainiai receptiniams nekompensuojamiesiems vaistams Lietuvoje mažmeninėje prekyboje svyruoja nuo 7,8 proc. iki 19,75 proc., didmeninėje - nuo 19,42 proc. iki 31,34 proc. Tačiau didžiausi antkainiai didmeninėje prekyboje kai kuriais atvejais viršija net 100 proc. Ministras teigia, kad reguliuoti šių vaistų kainas būtina tiek mažmeninėje prekyboje, tiek didmeninėje todėl, kad vaistų rinkoje reali konkurencija neegzistuoja, - esą viską kontroliuoja keturi didieji žaidėjai, kurie vaistus parduoda ir mažmeninėje, ir didmeninėje prekyboje ir užima apie 80 proc. visos rinkos.
Dabar galiojanti vaistinių preparatų kainodaros tvarka reguliuoja didmeninius ir mažmeninius antkainius tik kompensuojamiesiems vaistams. Pastebėta, kad preparatai, esantys kompensuojamųjų vaistų kainyne, gyventojams parduodami kur kas brangiau, jei jie perkami pateikus nekompensuojamą receptą. Dabar galiojantys teisės aktai neįpareigoja vaistų gamintojų deklaruoti nekompensuojamųjų receptinių vaistų kainų, todėl sunku vertinti gamintojo kainų dinamiką.
Taigi naujajame projekte siūloma nustatyti nekompensuojamųjų receptinių vaistų rinkodaros teisės turėtojams, lygiagretaus importo leidimo turėtojams pareigą deklaruoti kainas, kuriomis jie parduoda vaistinius preparatus. SAM teigimu, maksimalūs did-meninės ir mažmeninės prekybos antkainiai nekompensuojamiesiems receptiniams vaistams yra taikomi 14 ES valstybių. Visai nereguliuoja nekompensuojamųjų vaistų antkainių tik 6 šalys, tarp jų ir Lietuva.
Palyginus daugiausia parduodamų 50 pavadinimų nekompensuojamųjų receptinių vaistų mažmenines kainas (be PVM) paaiškėjo, kad daugumos receptinių nekompensuojamųjų vaistų kainos Lietuvoje yra 40-45 proc. Ministerijos iniciatyvą riboti receptinių nekompensuojamųjų vaistų antkainius po pateikimo parėmė 67 Seimo nariai, prieš buvo 1 parlamentaras ir 9 tautos atstovai balsuodami susilaikė.
Mūsų neseniai atliktas eksperimentas parodė, kad vienos rūšies antivirusinis vaistas nuo gripo vaistinėse kainuoja vos ne dukart daugiau nei gamintojo deklaruota kaina. Ministerijai atsiųstame rašte gamintojas nurodė, kad deklaruota vaisto kaina - 70 litų, tuo tarpu vaistinėje ministerijos atstovas vaistą įsigijo už 117 litų. Gauname iš žmonių skundų, kad kainų augimas yra nepaaiškinamas. Tai yra faktas. Faktas ir tai, kad šiuo metu valstybė jokių svertų kainų augimui paveikti neturi.
Taupymo ekspertė Andrea Woroch atskleidė, kokie produktai turi didžiausius antkainius:
- Supjaustyta mėsa: Mėsos antkainis siekia iki 60 proc., o pjaustytos mėsos - dar didesnis.
- Populiaraus prekės ženklo prieskoniai: Jiems gali būti taikomas iki 97 proc. antkainis.
- Kepiniai: Jiems gali būti taikomas iki 100 proc. antkainis.
- Populiarių prekės ženklo dribsniai: „Kellogg's Corn Flakes“ dribsnių antkainis yra vidutiniškai didžiausias - 43,5 proc.
- Elementai: Jiems prekybos centruose taikomas net 60 proc. antkainis.
- Įvairūs jau supjaustyti produktai: Jiems taikomas vidutiniškai 35 proc. antkainis, lyginant su nepjaustytu produktu.
- Buitinė chemija: Tokias prekes daug pigiau galima nusipirkti internetu ar buitinės chemijos parduotuvėse.
- Asmeninės higienos priemonės: Geriausių pasiūlymų reikėtų ieškoti vaistinėse, dideliuose prekybos centruose ar „viskas po eurą“ tipo parduotuvėse.
Apibendrinant, antkainis yra svarbus prekybos elementas, lemiantis galutines kainas vartotojams. Jo dydis priklauso nuo įvairių veiksnių, įskaitant prekių rūšį, prekybos vietą ir ekonominę situaciją šalyje. Svarbu atidžiai stebėti kainas ir ieškoti geriausių pasiūlymų, kad būtų galima efektyviai valdyti savo biudžetą.
Prekybos centrų antkainiai ir pelningumas (2013-2015 m.)