Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčios istorija Vilniuje siekia gilią senovę. Apie tai byloja Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos mokytojo Rimvydo Ginkaus 2017 m. rugsėjo 11 d. Lietuvos Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje rastas Vilniaus Vyskupo Jurgio Bialozoro raštas-leidimas, datuojamas 1664 metais kovo 7 dienos data.
Jame rašoma apie Vilniaus Augustijonų (Augustinų) Švenčiausios Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčios, esančios Savičiaus gatvėje Vilniuje, statybų pradžią. Šis dokumentas yra svarbus visos Lietuvos tikinčiųjų bendruomenei.
Bažnyčios istorijos chronologija:
- 1610 m. Savičiaus ir Bokšto gatvių kampe Vilniuje sudegė ir buvo nugriauta Kuzmos ir Šv. Martyno bažnyčia.
- 1655 m. sklypas paskiriamas vienuoliams augustijonams (augustinams).
- 1664 m. pradėtos statybos pagal Jurgio Bialozoro leidimą.
- 1670 m. pastatyta medinė bažnyčia.
- 1679 m. perstatyta medinė bažnyčia.
- 1742 m. medinė bažnyčia sudegė.
- 1746-1768 m. vienuoliai augustijonai (augustinai), padedami geradarių, pasistatė mūrinę bažnyčią, išlikusią iki mūsų dienų.
- 1768 m. bažnyčia pašventinta.
- 1854 m. Augustijonų (Augustinų) Švenčiausiosios Mergelės Marijos Ramintojo bažnyčia uždaryta.
- 1859 m. bažnyčia paversta į Šv. Andriejaus cerkvę (Architektas T. Tyšeckio projektas) - panaikintas vienuolių choras, pastatytas ikonostasas, nugriauta sakykla, pašalinti puošnūs rokokiniai altoriai su skulptūromis. Švč. Mergelės Marijos Ramintojos paveikslas ir kiti liturginiai reikmenys buvo perkelti į Šv. Jono bažnyčią (dabartinė paveikslo buvimo vieta nežinoma).
- 1919 m. bažnyčia grąžinta Romos katalikų tikintiesiems ir restauruota.
- 1962 metais bažnyčia buvo paversta daržovių ir mėsos sandėliu.
- 2017 metais Vidaus reikalų ministerija kartu su policijos kapelionu kun. Algirdu Toliatu, Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazija ir tikinčiųjų bendruomene atveria naują Švenčiausiosios Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčios istorijos puslapį.
Šis unikalus atvejis, kada skirtingos valstybės institucijos - Vidaus reikalų ministerija, policijos kapelionas kun. Algirdas Toliatas ir pirmoji lietuviška Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazija - dirbdamos drauge su tikinčiųjų bendruomene bažnyčią stengsis pritaikyti religinėms, sielovados reikmėms, čia bus vykdomas ir ugdymo pažintinis procesas.
Šiuo metu ieškoma informacijos apie bažnyčios istoriją ir interjerą: „Maloniai prašome atsiliepti visus, kurie gali paliudyti apie tarpukario Švenčiausiosios Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčios veiklą, jos interjero detales 1918-1944 metais, ir nuo 1969 m., kada čia veikė daržovių ir mėsos sandėlys. Liudijimus siųsti e. paštu“.
Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčia yra svarbi Vilniaus miesto dalis, turinti turtingą istoriją ir kultūrinę reikšmę.
Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčia Vilniuje
Kauno Šv. Mikalojaus bažnyčia ir benediktinių vienuolynas taip pat turi įdomią istoriją. Nėra žinoma, kas fundavo Šv. Mikalojaus bažnyčią, tačiau, remiantis mūro ir architektūros formomis, teigiama, kad ji buvo pastatyta XV a. antrojoje pusėje.
Tai buvo gotikos stiliaus bažnyčia su aštuoniakampiu bokštu, kurią puošė krištoliniai skliautai. Pirmą kartą ši bažnyčia rašytinuose šaltiniuose paminėta 1493 m. 1503 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras Šv. Mikalojaus bažnyčiai dovanojo du sodus Kaune.
Reformacijos metais bažnyčia stovėjo apleista. Tuo pasinaudojęs Kauno pavieto maršalka Andriejus Skorulskis paprašė valdovą Zigmantą Vazą ją perleisti ketinamam funduoti benediktinių vienuolynui. 1621 m. rugsėjo 27 d. valdovas pažadą išpildė, duodamas leidimą Vilniaus vyskupui pasirūpinti bažnyčios perdavimu vienuolėms. 1624 m. lapkričio 28 d. A. Skorulskis fundavo Kauno benediktinių vienuolyną, o Vilniaus vyskupas Eustachijus Valavičius 1627 m. rugsėjo 15 d. Kauno klebonui ir dekanui Baltramiejui Cešinskiui liepė perduoti Šv. Mikalojaus bažnyčią benediktinėms.
Pirmąja Kauno benediktinių abate tapo A. Skorulskio dukra Ona Eufemija Skorulskytė. Šalia bažnyčios buvo pastatytas medinis vienuolynas su celėmis. 1700 m. bažnyčioje stovėjo Didysis Švč. Mergelės Marijos (Apreiškimo) altorius, kairėje pusėje Šv. Mikalojaus ir Šv. Benedikto, o dešinėje pusėje Švč. Mergelės Marijos (Nekaltai Pradėtosios) ir Šv. Marijos Magdalenos altoriai. XVIII-XIX a. sandūroje šalia šių altorių minimi Šv. Skolastikos, Švč. Jėzaus Širdies, Švč. Mergelės Marijos Angeliškosios altoriai, o didysis altorius tituluotas Švč. Mergelės Marijos Ramintojos vardu. Mūrinį vienuolyną seserys pasistatė tik 1818-1828 m. Tuo metu kapitališkai suremontuota ir bažnyčia, mūriniu koridoriumi sujungta su vienuolyno pastatu.
Apie 1861 m. Benediktinės buvo kontempliatyvaus ordino vienuolės, savo gyvenimą grindusios šv. Benedikto regula, gyvenusios griežtoje klauzūroje. Jų para buvo suskirstyta į aštuonias kanonines valandas, kurių metu melsdavosi Viešpačiui. Kasdien dalyvaudavo šv. Mišiose, kas savaitę atlikdavo išpažintį ir priimdavo Komuniją. Miegui buvo skiriamos 8 valandos, vieną kartą pertraukiamos naktinių maldų, kurios vertintos kaip paveikiausios. Valgyta dukart dienoje, praktikuoti dvasiniai apmąstymai, religinių knygų skaitymai, meditacijos.
Seserys garsėjo siuviniais - įvairiausiais raštais ir siužetais siuvinėdavo arnotus bei kitus liturginius reikmenis. Noviciato metu didelis dėmesys buvo skiriamas lavinimuisi. Visos vienuolės išmokdavo skaityti, o bajoraitės mokėdavo skaityti ir lotyniškai. Šalia vienuolyno veikė mergaičių mokykla, kuri vienintelė tuo metu suteikė sąlygas mergaičių švietimui.
Materialus vienuolyno turtas buvo fundatoriaus A. Skorulskio 1624 m. dovanota Raginės jurisdika prie Šv. Mikalojaus bažnyčios, Sudvoiškių palivarkas, 1634 m. Kristupo Bialozoro kaip kraitis dukrai dovanotas Paštuvos palivarkas bei 1639 m. Dovydo Narovniko kaip kraitis dukrai dovanotas Petrašiūnų palivarkas. Rusijos okupacijos laikais, 1842 m., šios valdos buvo atimtos, palikta tik dalis Paštuvos su malūnu ir kaip kompensacija suteiktas Kačiūniškės palivarkas prie Nevėžio.
A. Skorulskis benediktinėms dovanojo taip vadinamą Raginės miestelį, besidriekusį nuo Nevėžio upės iki šv. Mikalojaus kalno, Kauno miesto sienos, Panerio gatvės ir vartų. Šioje benediktinių jurisdikoje buvusiuose sklypuose gyveno amatininkai, konkuravę su Kauno miestiečiais. Pastarieji buvo nepatenkinti šia kaimynyste, laikas nuo laiko bandydavo priversti jurisdikos gyventojus mokėti mokesčius miestui, iki pat XX a.
LDK laikais vienuolyne pastoviai gyveno nuo keliolikos iki dvidešimt kelerių vienuolių. XIX a., kuomet buvo imti uždarinėti moterų vienuolynai, Kauno benediktinių vienuolynas priglaudė vienuoles iš Vilniaus, Slanimo, Kražių ir Kauno bernardinių vienuolynų. Po 1863 m. sukilimo uždrausta priimti naujas vienuoles, tad 1905 m. atšilimo sulaukė tik 9 seserys. Po 1918 m., kuriantis nepriklausomai Lietuvos valstybei, pasikeitus „lietuvio“ ir „lenko“ sąvokoms, vienuolyne kilo konfliktas tarp bajoriškosios ir moderniosios tradicijų. 1922 m. „lenkės“ pasitraukė į Kolainius ir Kauno benediktinių vienuolynas tapo tautiniu lietuvišku vienuolynu.
Po XX a. trečiajame dešimtmetyje įvykusių reformų, Kauno benediktinės ėmė derinti kontempliatyvų gyvenimą maldoje su atsivėrimu pasauliui ir aktyvia socialine veikla: pasklidusios po visą Lietuvą, jos steigė vaikų darželius, mokyklas, senelių prieglaudas. Vienuolių skaičius išaugo, 1939 m. jų buvo 60. 1938 m. įvesta Švč. Sakramento adoracija, buvusi svarbia dvasine naujove. Šiam reikalui buvo parengta ir kapitališkai suremontuota Šv. Mikalojaus bažnyčia. Atsisakius senųjų barokinių altorių (išliko tik kairysis Šv. Benedikto), sukurtas naujas modernaus stiliaus Didysis altorius, kurio autorius buvo Liudas Truikys, pagaminęs ir presbiterijos langų vitražus.
Sovietinės okupacijos metu 1948 m. benediktinių bažnyčia ir vienuolynas buvo uždaryti, Šv. Mikalojaus bažnyčia virto knygų saugykla, o seserys veikė slapta, pasitraukusios į pogrindį. Prasidėjus Atgimimui, 1990 m. seserys atgavo savąjį vienuolyną ir Šv. Mikalojaus bažnyčią.
Kauno Šv. Mikalojaus bažnyčia
XVI-XVII a. LDK teritorijoje buvo kaldinamos vadinamosios "boratinkos" - variniai šilingai. Vyko kariniai veiksmai, didelę LDK dalį užėmė Maskvos kariuomenė. Todėl LDK monetos nuo 1660 m. liepos arba spalio iki 1661 m. balandžio buvo kaldinamos Ujazdovo pilyje, netoli Varšuvos. Kalykloje dirbo iki šimto žmonių. Žaliava buvo perkama Hamburge, Liubeke ir Silezijoje, o ruošiniai gaminami Olyvoje. Už kalyklos veiklą buvo atsakingas T.L.Boratinis. Šioje kalykloje, kaip ir planuota, nukaldinta apie 90 mln. monetų.
Varinių šilingų kaldinimas pasiteisino. Iždas gavo reikalingų pajamų, tačiau jų dar trūko. Todėl 1663 m. nutarta šilingų kaldinimą atnaujinti. Lietuviškų varinių šilingų kaldinimas buvo perkeltas į naują kalyklą Olyvoje, netoli Gdansko. Tačiau kalyklos valdytoju buvo pasirinktas ne T.L.Boratinis, o Andrius Georgas von Hornas. Kalykla veikė nuo 1663 m. Joje nukaldinta daugiau kaip 41 mln. monetų. A. G. von Hornui buvo leista kaldinti ir sidabrines bei auksines monetas, tačiau jis to nedarė.
1664 m. variniai šilingai pradėti kaldinti ir Vilniaus monetų kalykloje. Nuo 1664 m. birželio 4 d. iki 1666 m. gruodžio 30 d. jų nukaldinta daugiau kaip 400 mln. vienetų. Monetų kalykla veikė Žemutinės pilies teritorijoje, II oficinoje (pastatas buvo į šiaurę nuo Valdovų rūmų ir į rytus nuo Naujojo arsenalo). 1665 m. varinių šilingų kalykla atidaryta ir Kaune, Turgaus (dab. Rotušės) aikštėje, kur nuo 1665 m. spalio 17 d. iki 1667 m. sausio 15 d. nukalta daugiau kaip 40 mln. monetų. 1665 m. gruodžio 4 d. varinių šilingų kalykla atidaryta ir Lietuvos Brastoje, kur per metus (veikė iki 1666 m. gruodžio 16 d.) nukaldinta daugiau kaip 240 mln. monetų. Nuo 1666 m. kovo 5 iki spalio 8 d. veikė Gardino kalykla, kurioje nukaldinta apie 16 mln. šilingų.
Iš viso nuo 1660 iki 1666 m. šešiose LDK monetas kaldinusiose kalyklose nukaldinta daugiau kaip 887 mln. šilingų. Kiek mažiau nukaldinta lenkiškų šilingų - apie 700 mln. Visa tai sudarė per 26 mln. Toks milžiniškas varinių monetų kiekis leido atsiskaityti su kariuomene ir iš apyvartos išstumti svetimų kraštų smulkių nominalų monetas. Varinių šilingų nukaldintas kiekis buvo toks didelis, kad jie apyvartoje išbuvo net 100 metų.
Šioms monetoms suteiktas priverstinis kursas: 3 šilingai prilyginti vienam sidabriniam grašiui. Varinių šilingų turėjo būti nukaldinta po vieną milijoną zlotų, lenkiškų ir lietuviškų (iš viso 180 mln. pinigųapyvartoje buvusį milžinišką kiekį svetimų valstybių šilingų. Manoma, kad šis paniekinantis terminas atsirado XIX a. dėl ypač gausaus šių monetų kiekio. Pirmiausia toks pavadinimas prigijo tarp kolekcininkų, vėliau „boratynek“ pasirodė ir lenkų numizmatinėje literatūroje (pirmą kartą 1845 m.). 1891 metais terminas įgavo dabar paplitusią moteriškosios giminės formą „boratinka“.
LDK šilingas (boratinka)