Kokie Gali Būti Rašytojai: Tipai, Klaidos ir Kaip Jų Išvengti

Rašymas laikomas kilniu dalyku. Rašytojas turi tam tikrą statusą, tam tikrą aurą. Kai kas pradeda rašyti norėdami įgyti šį statusą. Tačiau, vis dėlto, kodėl galėdami užsiimti daug komerciškai sėkmingesne veikla, žmonės ją iškeičia į rašymą?

Daugelis rašytojų skundžiasi, kad neįmanoma pragyventi iš rašymo. Tačiau yra ir tokių, kurie turi galimybę pragyventi iš rašytojo plunksnos. Tai yra privilegija, už kurią kiekvieną dieną dėkojama savo skaitytojams.

Man labai sunku rašyti kasdien. Nors dirbu rašytojo darbą - nesugebu rašyti ryto lapų, ilgų straipsnių, ilgų knygų… Ilgą laiką maniau, kad tai klaida - kad esu blogas rašytojas. Bet pasirodo, kad tiesiog esu Architektas. Gali būti, kad tu irgi. Arba, kaip tik, esi Sodininkas. Kokie šie autorių tipai ir kaip jie atrodo? Iiiiirrr kokias dažniausias klaidas šie tipai daro bei kaip jas galima išgelbėti? Kas tu: Sodininkas ar Architektas?

Du Pagrindiniai Rašytojų Tipai: Sodininkas ir Architektas

Net jei esi tarpinis šių tipų variantas (o esi, kaip ir visur kitur), kažkuris iš šių rašymo būdų tave traukia labiau. Sukelia tau ramybės pojūtį. Kelia mažiau streso arba jo nekelia. Tiesiog skamba „Oho, taaaaip, man šitai patinka!”.

Sodininkai

• Rašo daug.
• Pradeda rašyti nežinodami kaip pabaigs.
• Pirma parašo, o tada taiso.
• Dažnai parašo daugiau, nei planavo.
• Augina teksto sodą - leidžia rožėms, serbentams, obelims bei tujoms augti, savaime, kaip išeis… O tada geni, formuoja.

Architektai

• Rašo vos keliais žodžiais.
• Pirma pasidaro detalius planus - teksto skeletus - prieš pradėdami, o rašydami tiksliai žino prie kokios pabaigos viską pritemps.
• Dažnai parašo mažiau, nei žadėjo.
• Jie labiau mūrininkai, nei sodininkai - kol plytos nepadės, tol nebus nieko, o tekstai jiems negimsta patys.

Pastebi skirtumą?

Dažniausios Šių Rašytojų Klaidos

Sodininkų Klaidos

• Prirašo per daug. Ryškiai per daug. Skaitytojams nebeįdomu tiek skaityti. Kas čia per grafomanija?
• Jų kūriniai linkę nusivažiuoti - pradėti nuo vieno, baigiasi kažkuo kitu… Atrodo, kad visas kūrinys kažkoks be ryšio.
• Bijo karpyti - kiekviena teksto detalė jiems atrodo tokia svarbi! Ir, ach, kaip sunku atsisakyti šios svarbios dalies… Kuri, realiai, išties yra svarbi - be tos dalies nebus prieita tos naujosios pabaigos.

Pastebi kaip tai susiję?

Architektų Klaidos

• Užsiplanuoja. Planuoja, planuoja, planuoja, galvoja, galvoja, galvoja… Jiems nusibosta galvoti. Arba kartais kažkas (tarkim sodininkai) kūrinį šia tema parašo už juos greičiau, o skaitytojai, be abejo, geriau atsimena autorius, kurie buvo pirmieji… Kartais jie niekada nieko neparašo.
• Jų kūriniai linkę būti pernelyg trumpi. Atrodo, kad jie - neišbaigti juodraščiai, kuriuose trūksta tiek daug… Skaitytojai nesupranta, kad plona knyga - net gal geresnė už storą. Skaitytojai įpratę, taip, knygą vertinti jos storiu: „jei davęs su knygą per galvą ką užmuštum - reiškias gera knyga”. Na, ar panašiai, bet švelniau. Atkreipk dėmesį kiek daug bestselerių (geriausiai parduodamos) yra ne geros knygos, o tiesiog storos.

Paaastebi?

Kaip Išvengti Šių Rašymo-Planavimo Klaidų?

Aš dar nežinau kažko itin veiksmingo, ką galėčiau tau rekomenduoti. Palieku šituo pasidomėti tau. Bet nepamiršk, kad tu, tikėtina, esi arba Sodininkas, arba Architektas. Universalių, abiejų vienu metu, rašytojų praktiškai nėra.

Pradedančiųjų Rašytojų Lygiai

Po diskusijos su keletu žmonių pagalvojau, kad reikia parašyti apie pradedančių rašytojų lygius:

1. Slapukavimas. Kai aš pradėjau rašyti niekam nenorėjau rodyti savo kūrybos: o kas jeigu kas nors pavogs mano idėją? Realybėje, niekas nenori vogti idėjų, nes visi ar bent jau daugelis turi daugiau savo idėjų nei laiko joms parašyti. Žiauri tiesa yra ta, kad jūsų kūryba yra tokia šūdina, kad jos niekas apskritai nenori skaityti, ką jau čia kalbėti apie vagiliavimą. Jeigu niekam nerodysite savo kūrybos, niekada nesužinosite kaip šūdinai rašote. O jeigu nežinote ką blogai darote, kaip galite tobulėti?
2. Kritikos nepriėmimas. Kai aš pirmą kartą gavau kritikos tai pagalvojau: tu nieko nesupranti, aš žinau geriau! Tai yra standartinė pradedančiojo reakcija. Gera naujiena yra ta, kad iš jos išaugama. Rašytojas, kuris nemoka priimti kritikos, niekada netaps geru rašytoju. Kritika yra labai svarbi rašytojo augimui. Jeigu žmogus sako: ačiū už kritiką, man jinai labai padėjo. Nereiškia, kad žmogus moka priimti kritiką. Rašytojai turi posakį: parodyk, nepasakok. Tai labai gerai tinka rašymui. Žmogus, kuris moka priimti kritiką perrašys savo kūrybą ir tai matysis. Žmogus, kuris nemoka, nieko nedarys ir rašys taip pat blogai kaip anksčiau, nesvarbu koks mandagus ir dėkingas jis bus už kritiką.
3. Kritikos kokybė. Kai pradedantysis rašytojas išauga iš sauskelnių, pradeda aktyviai ieškoti kritikos ir tuomet jis supranta, kad kritika kritikai nelygi. Žmonės susiję surašymo industrija gali pateikti konstruktyvesnę kritiką nei eilinis Petras. Kodėl aš sakau rašymo industrija, o ne tiesiog rašytojai? Todėl, kad rašymo industrija yra ne tik rašytojai, bet ir redaktoriai, vertėjai, scenaristai…Net gi pradedantieji rašytojai, kurie yra aukštesniame lygyje nei jūs gali pateikti vertingos kritikos. Deja, žmonės, kurie yra tame pačiame ar net gi žemesniame lygyje greičiausiai nebus jums labai naudingi.
4. Studijos. Ateina etapas, kai supranti, jog tik rašydamas ir tik klausydamas kritikos negali tobulėti taip greitai kaip reiktų, tuomet atsiranda poreikis studijuoti rašymą. Deja, lietuvių kalba apie rašymą nėra daug knygų ir tai nieko keisto, Lietuvos rinka tam per maža. Už tai anglų kalba yra daugiau nei galima pavežti. Leiskite jums rekomenduoti keletą knygų: James Scott Bell - Conflict and suspense, James Scott Bell - Plot and struture, James N. Frey - How to write a damn good mystery.
5. Analizė. Žinote, kodėl vertėjai yra geresni rašytojai nei eiliniai žmonės? Jie niekada sąmoningai nedaro kūrinių analizės, tačiau su kūriniais praleidžia tiek daug laiko, kad ta analizė pasidaro pasąmoningai. Vertėjas negali versti knygos pažodžiui, nes pažodinis vertimas gali neperteikti rašytojo minties (pabandykite versti Pratchett), vertėjas turi perteikti rašytojo balsą, o ne savo.Jeigu jūs išverstumėte dešimt kūrinių, jūsų kūryba pagerėtų. Aišku, vertimas yra sudėtingas ir daug laiko užtrunkantis dalykas, todėl yra kitas geresnis būdas gauti tą patį privalumą: sąmoninga mėgstamiausių kūrinių analizė.
6. Pamokų pritaikymas praktikoje. Jeigu daug skaitote apie romanų struktūrą (dialogus, konfliktus, kulminacijas ir t.t.), jeigu daug darote kitų kūrinių analizių ir nepamirštate rašyti, jūsų kūryba turėtų gerėti, net jeigu sąmoningai apie tai negalvojate. Kita vertus jeigu jūs sąmoningai taikote išmoktas pamokas, tuomet turėtume žingsniuoti dideliais žingsniais link tikro rašytojo.

Pradedančiųjų rašytojų lygiai yra sudėlioti iš mano patirties ir aš negaliu kalbėti apie tai ko nepatyriau, taigi, galbūt yra dar šeši lygiai apie kuriuos aš dar nežinau.

Taigi...Dabar kas nors gali pasakyti: ar aš galiu būti iškarto dvejuose lygiuose? Jeigu aš skaitau tinklaraščius (ketvirtas lygis), tačiau nesidalinu savo kūryba (pirmas lygis)? Atsakymas - ne. Pradėkime nuo tinklaraščių skaitymo. Internetas yra sukurtas naujumo kulto principu. Tai reiškia, kad paieškos rezultatuose naujesnis tekstas visuomet bus aukščiau nei senas.

Kitaip sakant, mano nuomone tinklaraščių skaitymas nėra tikrasis mokymas. Dabar pažvelkime į klausimą iš kitos pusės: ar gali būti dvejuose lygiuose iš karto? Ne, žaidimuose dažnai būna koncepcija, kad jeigu turi armiją, kurios atskiri nariai juda skirtingais greičiais, tai visa armija juda lėčiausio kareivio greičiu. Lygiai tas pats yra ir čia: tavo žemiausias lygis yra tikrasis tavo lygis. Kol negali perlipti per save ir išdrįsti dalintis savo kūrybą, tol kiši pagalius sau į ratus ir trukdai savo tobulėjimui. Tu negali būti trečiame lygyje kol pilnai nepaleidai pirmo. Mokykloje mes turėjome tokį posakį: viena koja į turgų nevažiuoja. Gero tobulėjimo!

Taip pat yra ir daug blogų knygų, kurių niekas neskaito, tokių rinkodaros triukų, bet kartais jais nusiviliama.

Svarbu, kad tai, ką jaučiame, turi būti įrodoma. Aš esu sentimentalus.

Teksto Tipai: Kaip Pateikti Informaciją?

Labai dažnai teksto tipai klaidingai painiojami su teksto stiliais. Tačiau funkcinis teksto stilius yra kalbos vartojimo būdas, atspindintis autoriaus požiūrį, toną, intencijas ir pasirinkimus, susijusius su kalbos struktūra, žodynu, sakinių forma bei kitu kalbiniu išraiškos būdu. Teksto stilius gali būti formuojamas atsižvelgiant į daug skirtingų veiksnių, tokių kaip auditorija, tikslas, situacija ir tematika. Supratimas apie stilių leidžia rašytojui efektyviau komunikuoti ir pasiekti norimą poveikį.

Teksto tipai - tai įvairūs būdai, kuriais gali būti struktūruojamas ir pateikiamas tekstas, atsižvelgiant į jo tikslą, turinį ir stilių. Kiekvienas teksto tipas atlieka tam tikrą funkciją ir gali būti naudojamas skirtingose situacijose, priklausomai nuo to, ką norime pasakyti ir kam. Atsižvelgiant į teksto turinį, išskiriami šie tipai: pasakojimas, aprašymas, samprotavimas.

1. Teksto tipas - pasakojimas. Pasakojimas yra tekstas, pasakojantis apie įvykį, įvykusį per tam tikrą laikotarpį. Paprastai jame atspindimi veiksmai yra nuoseklūs ir logiškai susiję vienas su kitu. Pasakoti galima tiek trečiuoju, tiek pirmuoju asmeniu.
2. Teksto tipas - aprašymas. Aprašymai skirti detaliai pateikti informaciją apie tam tikrą objektą, vietą, žmones ar įvykius. Juose pasitelkiami vaizdingas kalbos stilius ir detalės, kad skaitytojas galėtų gerai įsivaizduoti aprašomą dalyką. Pagrindinis aprašymo tikslas - pateikti teksto skaitytojui vaizdą, kurį būtų lengva įsivaizduoti.
3. Teksto tipas - samprotavimas. Samprotavimas - tai analitinis tekstas, kuriame pateikiamos mintys, argumentai, nuomonės ir išvados tam tikra tema. Samprotavimo tikslas - išsiaiškinti ir paaiškinti, kodėl tam tikra nuomonė ar idėja yra teisinga ar klaidinga, remiantis įrodymais ir logika.

Pasakojimas dinamiškai atspindi realybę, pasakoja apie įvykius. Tai klipas, filmas, kadrų kaita. Aprašymas vaizduoja statinę realybę, iš visų pusių nagrinėja dominuojantį objektą. Tai tari nuotrauka, sustingęs kadras; Samprotavimas ieško priežastinių ryšių tarp įvykių ir reiškinių, išreiškia autoriaus nuomonę, „nes…“; tai schema su tezių ir įrodymų blokais, logiškais klausimais.

tags: #koks #gali #buti #rasytojas