Blokinis ar mūrinis daugiabutis: palyginimas

Renkantis butą daugiabutyje, svarbu atsižvelgti į daugelį faktorių, įskaitant namo statybos technologiją. Lietuvoje populiariausi yra blokiniai ir mūriniai daugiabučiai, tačiau jie skiriasi savo savybėmis, privalumais ir trūkumais. Šiame straipsnyje aptarsime esminius šių dviejų tipų daugiabučių skirtumus.

Blokinis daugiabutis

Pagrindiniai daugiabučių tipai Lietuvoje

Per ilgus metus daugiabučių statybos technologijos Lietuvoje keitėsi. Medinius keitė blokiniai ir monolitiniai, o visai neseniai kone populiariausiais tapo daugiabučiai iš blokelių. Nepaisant to, kad naujų daugiabučių kokybė žymiai geresnė, sandoriai iki šiol sudaromi ir dėl butų senuose daugiabučiuose. Šalia šių dviejų daugiabučių rūšių kilo ir mūriniai pastatai.

• Mūriniai: Dažniausiai 4-5 aukštų, kartais iki 12 aukštų.
• Blokiniai: Aukštesni nei mūriniai.
• Monolitiniai: Patys aukščiausi.

Remiantis Registrų centro duomenimis, šiuo metu Lietuvoje daugiausia stovi mūrinės statybos daugiabučių - jų yra apie 22 tūkst. Blokinių - apie 7,5 tūkst., medinių - apie 6 tūkst. ir beveik 2 tūkst. daugiabučių, pastatytų iš blokelių. Štai nors Lietuvoje daugiausia stovi mūrinių daugiabučių, butų skaičius juose ir blokiniuose daugiabučiuose labai panašus. Tokia situacija susiklostė dėl to, jog mūriniai pastatai dažnai statyti mažaaukščiai.

Statybos ypatumai

Mūriniai daugiabučiai statomi iš plytų, blokelių, o vienu metu minėtų daugiabučių statybai buvo naudojami ir stambesni mūro blokai. Tokių namų pavyzdžių iki šiol yra likę Antakalnyje. „Mūras labai imlus darbo sąnaudoms ir žmonėms - statybose reikalingi mūrininkai, reikia nuolatos maišyti skiedinį, tai ilgas procesas“.

Priešingai nei mūriniai daugiabučiai, blokiniai pastatomi gerokai greičiau. Visi tokių daugiabučių statybiniai elementai pagaminami gamykloje, o statybų aikštelėje tik surenkami. Vieną penkių aukštų blokinį daugiabutį gali sumontuoti penki žmonės, todėl darbo sąnaudos tokiam darbui žymiai mažesnės nei mūrinio namo statybai. Stambiaplokščių namų blokus galima gaminti iškart su daline apdaila, išvedžiotomis instaliacijomis. Taip pat, stambiaplokščių daugiabučių statybai įtakos neturi ir oro sąlygos, kadangi statybiniai elementai gaminami gamykloje, o ne statybų aikštelėje.

Monolitiniai daugiabučiai yra patys standžiausi pastatai, tačiau tokių namų statybos - labai ilgos. Pastačius vieną monolitinio namo aukštą, jis turi kietėti mažiausiai septynias paras, tokio namo negalima statyti šaltyje. Kita vertus, jei monolitinių daugiabučių statyba yra gerokai ilgesnė nei blokinių, vis tik monolitiniai turi vieną didelį pranašumą. Anot A. Šneiderio, monolitiniuose daugiabučiuose esančius butus galima planuoti kiek laisviau nei tuos, kurie įrengti blokiniuose ir mūriniuose daugiabučiuose. Pavyzdžiui, sako specialistas, monolitinių daugiabučių butuose svarbu nejudinti tik vonios ir virtuvės erdvių, o visa kita galima perplanuoti. „Vienas tokio namo gyventojas gali turėti keturis kambarius, o kitas - du, bet jie bus žymiai erdvesni“ ir priduria, kad tiek blokiniuose, tiek mūriniuose daugiabučiuose drastiškų remonto darbų daryti nevalia - tokie darbai gali pakenkti visam namui.

Garso izoliacija ir sandarumas

Pagrindinis niuansas, kurį turėtų žinoti pirkėjai, yra garso daugiabučiuose pralaidumas. Prasčiausia garso izoliacija yra blokiniuose daugiabučiuose, kadangi juose panaudotos ganėtinai plonos konstrukcijos. Dėl šios priežasties blokinių daugiabučių gyventojai girdi kaimynų skleidžiamus garsus. Tiek mūriniuose, tiek monolitiniuose daugiabučiuose garso izoliacija yra geresnė, mat minėtuose pastatuose naudojamos geriau garsą sulaikančios medžiagos. Kita vertus, visi senos statybos daugiabučiai, nepaisant to, iš kokios medžiagos jie pastatyti, turi sandarumo problemą.

„Senuose daugiabučiuose niekada neturėsime sandarumo. O jeigu padarysim sandarumą, butai supelys, čia didžiausia problema ir buvo visuose daugiabučiuose, nesvarbu, jie mūriniai ar stambiaplokščiai“. Tuo metu, kai senos statybos daugiabučiuose buvo pradėti įstatyti plastikiniai langai, gyventojai ėmė skųstis butuose atsiradusiu pelėsiu ir drėgme. Kitaip ir negali būti - mat minėtuose daugiabučiuose trūksta ventiliacijos.

„Pagalvokite - kambarys uždarytas, pristatyta augalų, ir langas uždarytas taip, kad nėra jokios ventiliacijos, tai kur drėgmei dingti? Jei nevėdinam, atsiranda skundų, kad drėgna. O jeigu atsiranda drėgmė, tada ir temperatūros pojūtis visai kitas“.

Renovacija ir apšiltinimas

Garso izoliacijos gerinimas: Jei gyvenate bute su prasta garso izoliacija, galite apsvarstyti papildomas garso izoliavimo priemones. Tai gali būti sienų, lubų ir grindų apšiltinimas specialiomis garso izoliacinėmis medžiagomis. Taip pat svarbu užtikrinti, kad langai ir durys būtų sandarūs.

Sandarumo užtikrinimas: Norint išvengti pelėsio ir drėgmės problemų, svarbu užtikrinti tinkamą ventiliaciją bute. Reguliariai vėdinkite patalpas, ypač po dušo ar gaminant maistą. Taip pat galite įsirengti mechaninę vėdinimo sistemą.

Sienų šiltinimas: Jei planuojate apšiltinti buto sienas iš vidaus, rekomenduojama naudoti drėgmę reguliuojančias medžiagas, tokias kaip natūralus perlitas. Taip pat svarbu, kad šiltinimo sluoksnis nebūtų per storas (rekomenduojama iki 5 cm putplasčio), kad rasos taškas nesusidarytų tarp sienos ir šiltinimo sluoksnio.

Langų sandarinimas: Pakeitus senus langus plastikiniais, būtina tinkamai užsandarinti tarpus tarp rėmų ir sienos. Šiam tikslui naudojamos specialios langų sandarinimo juostos, kurios padengtos klijais ir gerai sukimba su bet kuriuo paviršiumi.

Pertvarų demontavimas ir perplanavimas

Daugiabučio laikančiosios konstrukcijos yra bendra visų savininkų nuosavybė, tai nurodyta civiliniame kodekse. Konstrukcijų visiškas ar dalinis išardymas (angų kirtimas jose) tiesiogiai atsiliepia pastato stabilumui. Teisės aktai numato, kad prieš atlikdamas laikančiųjų konstrukcijų pertvarkymą, buto savininkas privalo supažindinti kaimynus su planuojamais statybos darbais, gauti daugiau kaip 50proc. namo gyventojų pritarimą, parengti kapitalinio remonto projektą ir gauti teigiamą ekspertizės išvadą projektui. Nelaikančiomis pertvaromis blokinių daugiabučių butuose paprastai būna atitverti tik sanitariniai mazgai, o visos kitos (kambarių) sienos dirba kaip laikančiosios konstrukcijos. Konkrečiu atveju gali būti išimčių, todėl visada verta kreiptis į specialistą. Su sienomis blokiniame sovietiniame daugiabutyje reikėtų elgtis ypač atsakingai.

Tokios konstrukcijos namas- lyg kortų namelis: sienos ir perdangos čia surinktos iš stambių gelžbetonio plokščių („kortų“), kurių dydis lygus visai kambario sienai ar viso kambario plotui. Plokščių viduje įbetonuota laikančioji armatūra yra lyg audinio siūlai, kuriuos nukirpus, audinys išyra. Skaudžiausia pasekmė būtų sukelti grėsmę viso pastato stabilumui ir gyventojų saugumui, kaip nutiko daugiabutyje Kaune . Visada yra didelė tikimybė, kad dėl kokių nors priežasčių laikančiųjų sienų griovimas bute bus pastebėtas ir užfiksuotas kaip administracinis pažeidimas. Baudos neišvengsite, o kartu gausite privalomą nurodymą per konkretų terminą parengti projektą, pristatyti krūvą dokumentų arba atkurti pirminę padėtį bute. Nemaloni pasekmė- nesutarimai su kaimynais ir priežastis rašyti skundus „grioviko“ adresu, jei dėl statybų sugadintumėte bendrą turtą arba atsirastų koks įtrūkimas gretimo buto sienoje su prabangia apdaila. Prireikus parduoti butą, tikrai susidursite su gaišatimi ir išlaidomis.

Išsiaiškinkite, ar demontuojamos sienos yra laikančiosios, ar darbai vykdomi pagal projektą, kas atsakingas už griovimus. Kvalifikuoti projektuotojai negali prisiimti atsakomybės už butų savininkų padarytus pakeitimus, jei pastatyta pažeidžiant konstrukcijų stabilumą (kad ir teoriškai). Projektas su tokiais sprendimais negautų teigiamos ekspertų išvados. Jei virš ir po Jūsų butu kaimynai sienas demontavo legaliai ir tai įteisino, skaičiavimų metu gali paaiškėti, kad „projektuojama“ (t. y. Kvalifikuoti statybininkai laikančiąsias konstrukcijas imsis griauti tik turėdami projektą. Pasitelkę architektą buto perplanavimui, iš anksto žinosite, kad kertamos angos numatytos tinkamo dydžio, teisingoje vietoje, be reikalo neišlaidausite statybinėms medžiagoms (metalas sąramoms kainuoja!), dar projektavimo stadijoje įsitikinsite, kad visi svarbūs daiktai ir prietaisai bute sutilps, nes gausite naujų buto erdvių planą su baldais. Šiame etape žmonės nustemba, koks patogus ir talpus gali tapti jų butas, kai jį planuoja specialistas.

Vidaus apdaila

Kad remontas ir vidaus apdaila vyktų sklandžiai, reikia atlikti namų darbus. Nesvarbu, samdysite interjero dizainerį ar ne, pirmiausia išsigryninkite, ko norite. Buto plane susižymėkite, kur planuojate pertvaras, kokia bus sienų apdaila, kokiu būdu jas dekoruosite, kur kokie bus baldai, kur reikia klijuoti plyteles, kokia bus grindų danga, kur bus elektros jungikliai ir kištukiniai lizdai, šviestuvai, komunikacijų įvadai, kur planuojate spintas su stumdomosiomis durimis. Tačiau norų žinojimas dar nereiškia, kad juos sugebėsite įgyvendinti. „Būtent dėl to, kad savo norus pavyktų sėkmingai įgyvendinti ir reikėtų samdytis interjero dizainerį.

Dizaineris yra tarpininkas tarp idėjos ir rezultato. O aiškiai norimo rezultato išpildymas yra pati sudėtingiausia proceso dalis", - sako interjero dizainerė Beta Gailiūnaitė. Ji mano, jog dizainerio samdymas gali padėti sutaupyti, kadangi nereikės taisyti klaidų ir perdarinėti darbų, apie kuriuos, jei nedirbate statybų sektoriuje, galbūt ir nepagalvosite. Visgi prieš pradedant seno ar naujo buto remontą ir apdailą, verta bent pasikonsultuoti su interjero dizaineriais. Daugelis jų bendrauja internetu, tad nusiuntę buto planą ir savo viziją bei planuojamą biudžetą, paprašykite pasiūlymų. Ir ne iš vieno, o iš 2-3 specialistų. Netgi jei tokios konsultacijos kainuoja, vis vien išlošite - profesionalai tikrai pateiks vertingų patarimų.

Beje, interjero dizainerio parengtas projektas yra didelė pagalba apdailos darbų meistrams, nes jie tuomet mato darbų eiliškumą, neklausinėja jūsų kiekvienos smulkmenos ir nediskutuoja, visus numatytus darbus atlieka greičiau. O jei siekiate aukštesnės kokybės, užsakykite ne tik interjero projektą, bet ir autorinę priežiūrą. Tokiu atveju turėsite garantiją, kad darbai bus atlikti nepriekaištingai. Remontas gali būti paprastas ir kapitalinis. Kapitalinio remonto atveju keičiamos pastato laikančiosios konstrukcijos nekeičiant išorės matmenų. Tam reikalingas SLD - statybą leidžiantis dokumentas. Taip pat remonto lygis priklauso ir nuo to, ar daugiabutis mūrinis ar blokinis. Blokiniame daugiabutyje daugelis vidinių pertvarų yra laikančiosios ir jų griauti negalima, vadinasi, kapitalinis remontas iš esmės negalimas, nebent parengtumėte projektą, samdytumėte konstruktorių, kuris suskaičiuotų apkrovas, numatytų naujas atramas ir perkeltų laikančiąsias sienas. Mūriniame daugiabutyje dauguma vidinių pertvarų nėra laikančiosios.

Elektros instaliacijos keitimas: Senos statybos daugiabučiuose elektros instaliacijai buvo naudojami dviejų aliuminio laidų kabeliai, kištukiniai lizdai be specialaus įžeminimo. Norint turėti elektros instaliaciją su įžeminimu, reikia pakeisti ne tik kištukinius lizdus, bet ir kabelius. Nauji kabeliai turi tris laidus: fazinį, nulinį ir įžeminimo. Kabelių pakeitimas, jei jie klojami po tinku, remonto reikalaujantis darbas, nes tenka frezuoti, štrobuoti sienas iškalant juose griovelius. Žinotina, kad elektros kabelius įrengti ventiliacijos kanaluose ir šachtose draudžiama. Jei sienas tapetuosite ar dažysite, nutiesus kabelius instaliacijos griovelius reikia užtinkuoti. Rekomenduojama laidus iki rozečių tiesti tik vertikaliai ir stačiu kampu, bet ne įstrižai.

Jei neplanuojama viso daugiabučio renovacija, jei jis yra paveldo zonoje, gali tekti apšiltinti buto sienas iš vidaus. „Knauf" turi išorinių sienų šiltinimo iš vidaus sistemą Rotkalk in-TecTem. Jos pranašumas tas, kad sienos šiltinamos izoliacinėmis plokštėmis iš natūralaus perlito, šios plokštės turi drėgmę reguliuojančių savybių ir taip pavyksta išvengti kondensato kaupimosi bei pelėsių. Galima sienas iš vidaus šiltinti ir tradicinėmis polistireninio putplasčio plokštėmis, bet jų laidumas garams nėra didelis ir yra pavojus, kad rasos taškas susidarys tarp sienos ir šiltinimo sluoksnio. Paprastai tariant, esmė ta, kad neapšiltinta siena šąla iš lauko ir šyla iš vidaus, rezultatas - ji išdžiūsta. Apšiltinus iš vidaus, ji sąlyginai šąla iš abiejų pusių, nes iš vidaus sušilti jai neleidžia apšiltinimo sluoksnis. Būtent todėl rekomenduojama, kad, šiltinant iš vidaus, putplasčio storis nebūtų didesnis kaip 5 cm.

Daugelis pakeičia senus langus plastikiniais, o tarpų tarp rėmų ir sienos tinkamai neužsandarina, langų montavimo putų neapsaugo tarpinėmis ar juostomis. Šiam tikslui iš vidaus ir išorės naudojamos specialios langų sandarinimo juostos, kurios padengtos klijais ir gerai sukimba su bet kuriuo paviršiumi. Dar egzistuoja praktika šiltinant angokraščius montuoti profilius ir dengti juos gipskartoniu. Prie langų toks sprendimas netinkamas, nes profilių ertmėje kaupsis kondensatas, ilgainiui įsimes pelėsis.

Lubos dažniausiai dažomos arba, jei nesibaiminama prarasti aukščio, montuojamos pakabinamos arba įtempiamos lubos. Įtempiamų lubų plėvelė tvirtinama iki 50-60 laipsnių C prišildytame kambaryje ant perimetru pritvirtintų profilių. Vėstant orui plėvelė traukiasi ir įsitempia, taip susidaro itin lygus lubų paviršius.

Daugiausia ginčų tarp šeimos narių paprastai kyla dėl sienų apdailos - tapetuoti ar dažyti? Daug kas priklauso nuo pagrindo lygumo - dažant reikia idealiai lygaus paviršiaus. Todėl, jei apsisprendėte dažyti, o sienos nelabai lygios, jas reikia gruntuoti ir išlyginti su tinku. Jei sienos ar lubos ruošiamos dažymui, nutinkuotas sienas dar reikia papildomai skusti, apdailininkų žargonu šis procesas vadinamas „reikavimu", kai nuskutami visi skiedinio likučiai, užlyginami visi nelygumai. Po to paviršių dar reikia glotninti - šlifuoti.

Gipsinio tinko džiūvimo laikas - ne stingimo, o džiūvimo (nepainiokite su stingimu) priklauso nuo patalpos temperatūros ir drėgmės. Normaliomis sąlygomis, kai tinko sluoksnis storesnis negu 20 mm, džiūsta maždaug dvi savaites (10 mm tinko sluoksnis - vieną savaitę). Džiūvantis tamsiai pilkos spalvos paviršius tampa šviesiai pilku, tačiau tai dar nereiškia, kad tinkas visiškai išdžiūvo. Būna atvejų, kai dėl šilto ir lietingo oro tinkas džiūsta ir 2-3 savaites.

Elektros jungiklių ir rozečių montavimas: Įrengiant naują apdailą sumontuoti elektros jungiklius ir rozetes nesudaro jokių problemų. Visų pirma, rekomenduojama pakeisti įvadinį kabelį, tuo pačiu, jei įmanoma, pasididinti galią, nes dažnai senosios jau neužtenka. Senos statybos butuose paprastai būna 2 kW, individualiuose namuose - 3 kW galios. Norint padidinti elektros galią, reikia kreiptis į ESO ir gauti prisijungimo sąlygas. Be elektriko paslaugų tokiu atveju neapsieisite, jis sumontuos įvadinį kabelį ir atliks varžų matavimus. Šį darbą būtina atlikti, jei kaista laidai, suveikia saugikliai ar automatiniai jungikliai. Atkreipkite dėmesį, kad atnaujinant elektros instaliaciją būtina įsirengti srovės nuotėkio relę vonios kambaryje, virtuvėje. Srovės nuotėkio relė atjungia elektrą, jei susidaro nuotėkis į prietaiso korpusą. Tokia situacija susidaro, kai, pavyzdžiui, dėl kalkių nuosėdų elektros prietaiso kaitinimo elementai pasidaro nesandarūs. Geriausia jungti 10-30 mA relę, virtuvės prietaisus geriausia sujungti į vieną trifazę srovės nuotėkio relę. Srovės nuotėkio relei pajungti reikalingas atskiras kabelis.

Keičiant elektros jungiklių ir kištukinių lizdų vietas, būtina turėti bent minimalų elektros projektą. Keičiant jungiklių ir rozečių vietas sename bute, tenka frezuoti griovius laidams. Tokiu atveju darbo bus mažiau, jei rozečių ir jungiklių vietas parinksite žemiau buvusių, nors tai ne visada tinka. Jei sienos tinkuojamos, dažniausiai naudojamos potinkinės instaliacinės dėžutės, atkreipkite dėmesį į jų įtvirtinimą, ar jis sustiprintas, nes nestabili montažinė dėžutė erzins ateityje ir kels pavojų. Jeigu butą ar namą įrengia ne dizaineris, dažniausiai nekreipiamas dėmesys į jungiklių ir kištukinių lizdų dizainą, spalvą, kokybę. O tai svarbu, juk nekeisite elektros instaliacijos kas keletą metų, ji turi tarnauti dešimtmečius. Keičiant elektros instaliaciją labai patogu sumontuoti vieną kitą perjungiklį, šviesos valdymui iš kelių vietų, pavyzdžiui, koridoriuje ar miegamajame. Tam naudojami perjungikliai.

Kaip minėjome, dažnai elektros instaliacijos niekas nekeičia, praktiškai per būsto gyvavimo laiką ji keičiama vieną ar du kartus. Sename bute sienų apkala gipskartoniu ant karkaso yra gera išeitis norint paslėpti sienų nelygumus ir išvengti šlapių darbų bei ilgo tinko džiūvimo. Tiesa, toks sprendimas sumažina patalpos plotą. Gipskartonį galima ir klijuoti, tačiau tuomet reikia lygių sienų arba prieš tai jas išlyginti tinku. Be to, klijuoti rekomenduojama tik ant masyvių sienų, ant gipskartonio plokštėmis apklijuotų sienų nerekomenduojama plytelių apdaila, negalima plokščių klijuoti ant lubų. Tačiau gipskartonio plokštės leidžia išvengti tinkavimo darbų ir suformuoja idealiai lygius paviršius.

Gipso kartono plokščių tvirtinimas ant karkaso turi daug pranašumų. Visų pirma, šiuo būdu (keičiant plokščių rūšį, storį ir skaičių bei karkaso plotį) galima iš pagrindų pagerinti esamos konstrukcijos atsparumą ugniai ir garso izoliacijos parametrus. Šio apdailos būdo yra daug variantų, pasirinkimas priklauso nuo sienų būklės ir norimo rezultato. O montuojant vidines pertvaras iš gipskartonio, galima sutaupyti buto ploto.

Jei vidinės sienos ne mūrijamos, o montuojamos iš sausų gipskartonio konstrukcijų, dėl mažesnio jų storio yra galimybė sutaupyti vidaus ploto. Nedidelis storis - didelis pliusas, ypač kalbant apie bendrą gyvenamąjį plotą. Naudojant „Knauf" gipso kartono sistemas, galima sutaupyti iki 3 proc patalpų ploto. Apskaičiuota, kad naudojant gipso kartono pertvaras galima pasididinti butą daugiau kaip 2 kv. Ne visi žino, kad gipskartonio plokštes galima montuoti ne tik tiesia linija, bet ir lenkti.

Ploto taupymas montuojant gipso pertvaras yra ne vienintelis erdvės padidinimo sprendimas. Medžiagos lankstumas, mikroklimato drėgmės reguliavimas, erdvės padidėjimas ir trumpesnis apdailos laikas - argumentai, liudijantys gipso kartono naudai. Karkasinio namo statyba - tai sausa statyba ir todėl vidaus apdailai naudojamos tokios pat sausos konstrukcijos, ir geriausiai tam tinka gipskartonio apdaila. Esminis vidaus apdailos skirtumas karkasiniame name tas, kad vidinė sienų pusė dengiama garo izoliacine plėvele, kad garai iš oro nepatektų į šiltinamąjį sluoksnį. Karkasiniam namui sausa apdaila tik į naudą, nes kuo mažiau statybinės drėgmės, tuo mažiau reikia laiko jai išdžiūti, tam neeikvojama papildoma energija. Gipskartonio plokštės gali būti tvirtinamos tiek vertikaliai, tiek horizontaliai, vienu arba dviem sluoksniais. Dviguba apkala tvirtresnė, persidengia plokščių siūlės, galima kabinti sunkesnius daiktus. Galutinė apdaila - pasirinkimo reikalas. Gipskartonį galima dažyti, tinkuoti, klijuoti plyteles, tapetus. Dažant gipskartonį kokybiški dažai nekeičia spalvos intensyvumo.

Vidaus apdailoje nepakeičiama medžiaga yra mediena. Daugelis klausia, kaip apsaugoti laiptus, kad jie kuo ilgiau išliktų neapsitrynę? Ir lakuoja ar alyvuoja juos universaliais lakais ar alyvomis. Pirmus metus tokie laiptai gal ir atrodys gerai, tačiau ilgainiui juos teks vėl ir vėl atnaujinti. Kad to netektų dažnai daryti, yra specialių produktų. Vienas tokių - specialus „Remmers" lakas laiptams ir parketui Treppen- & Parkettlack. Ne veltui jis pavadintas laiptų ir parketo laku - poliuretano akrilato dispersijos pagrindo lakas pasižymi dideliu atsparumu trinčiai, tinka naudoti vidaus laiptams, parketlentėms, baldams, durims, kamštinėms dangoms, sieninėms apdailos plokštėms. „Remmers" medienos apsaugos medžiagų asortimente yra labai įvairių, bet itin tikslingų medienos apsaugos priemonių - terasų medienos apsaugai, medienos atnaujinimui lauke ir viduje, medienos spalvos suintensyvinimui ir dar daug kitų.

Mūro sienos dažniausiai tinkuojamos gipso mišinių tinkais. Gipsinis tinkas - natūrali ir ekologiška medžiaga, reguliuojanti vidaus patalpų mikroklimatą - tai reiškia, kad sienos geba įgerti perteklinę drėgmę ir ją išgarinti. Gipsiniu tinku galima tinkuoti 1-3 sluoksniais, dažniausiai dedami du tinko sluoksniai, kiekvienas sluoksnis turi išdžiūti, tik tada galima dėti kitą. Mūro sienos turi būti paruoštos - tinko mišiniu užpildomi nuskilę blokelių kraštai, uždengiamos instaliacinės dėžutės, pritvirtinami žymekliai vienodo storio tinkui išgauti.

Daugelis mėgsta dažyti sienas baltai ir paįvairinti tapetų intarpais, juolab, kad tapetų būna labai išraiškingų ir įdomių. Arba tapetuoti tik vieną sieną vadinamąja tapetų freska. Jeigu sienos buvo paruoštos dažymui, puikiai tiks ir tapetavimui. Pirkdami tapetus, patikrinkite, ar visi rulonai iš vienos partijos, nes skirtingų partijų atspalviai gali būti skirtingi, ant sienų tai matysis. Sienas paįvairina ir dekoravimas gipsinėmis plytelėmis, imituojančiomis akmenis, plytas, mūrą. Dekoratyvinio akmens plytelės lengvai pjaustomos diskiniu kampiniu šlifuokliu. Jei darbai vyksta viduje, reikia nepamiršti, kad pjaustant bus dulkių.

Tarp populiariausių grindų dangų yra laminatas, vinilas ir parketlentės. Šiuolaikinis vinilas yra atsparus ir ilgaamžis, bet, savaime suprantama, toks bus ne pats pigiausias. Vinilo grindų danga gali būti lentelių arba plytelių formos. „Spausdintas" vinilas nėra toks atsparus, nes rašto ar spalvos plėvelė klojama ant plokštelės ir dengiama poliuretano ar vinilo sluoksniais. Įlietinio vinilo spalva išgaunama ant pagrindo plokštelės karštyje presuojant granules. Dažniausiai vinilinės grindys klijuojamos ant betono pagrindo arba savaime išsilyginančio mišinio pagrindo, taip pat ant MDF ar OSB, multifunkcinių MFP plokščių, tačiau plokštės turi būti stabilios, gerai pritvirtintos. Vinilinės grindys ant tvirtų MFT plokščių. Laminato grindų lentos ar plokštės irgi yra vienos populiaresių, nors anksčiau jų būdavo vengiama dėl neatsparumo vandeniui bei purvui, elektrinimosi, kietumo ir ...