Indų Vedose sakoma, kad aukščiausios žmoniškos savybės - tai dvasios išraiška. Žmonišku žmogų padaro būtent dvasinių savybių vystymas, tačiau dažnai jas užgožia viepusis kūno poreikių tenkinimas. Tuo tarpu dvasinės savybės, kurios ir padaro žmogų žmogumi - meilė, tyrumas, sąžiningumas, teisingumas, geranoriškumas - yra pirminės, prigimtinės ir natūralios. Ir išreiškiamos jos visada būtent mūsų darbais - pagal juos ir galime spręsti, ar esame dvasingi.
Esmė tame, kad mums nereikia to, ką kiti siūlo - mums reikia tik to, kas atitinka mūsų prigimtį. Laimė galima tik tada, kai žmogus realizuoja savo prigimtinius gabumus. Tuomet jis - kaip žuvis vandenyje.
Dvasinės Savybės ir Darbai
Kokie tie darbai?
- Pagalba tiems, kam jos reikia. Tame yra gilus troškimas apskritai sumažinti kančią pasaulyje. Kilnus žmogus negali būti abejingas, kai kiti kenčia: jis stengiasi padaryti viską, ką gali, kad padėtų nelaimingiems. Kiekvienas žmogus šiame pasaulyje papuola į nemalonias ar sunkias situacijas, ir tokiais momentais pagalba iš šalies ypač reikalinga - tai žmoniškumo išraiška. Todėl svetimą nelaimę turime priimti kaip savo ir nelaukti, kol pakvies ar paprašys padėti. Jei žmogus neturi šios savybės - noro padėti - jo nejaudina svetimos nelaimės. Pagalba neskaitomas ir parodomasis gailestis ar dosnumas. Be nuoširdumo, palaikymo ir atjautos jokia pagalba nebus pilnavertė.
- Rūpestis ir pagarba vyresniems. Jei žmogus vyresnis, tai nereiškia, kad jam tik daugiau metų - jis turi ir daugiau patirties, gyvenimo išminties bei logikos, kuri jaunesniems dėl patirties trūkumo nesuprantama.
- Vaikų gimimas ir auklėjimas. Svarbiausia - savo asmeniniu pavyzdžiu išugdyti dorovingumą, nes tai - žmoniškumo pagrindas. Nuoširdžiai rūpintis vaikais, gerbti juos, padrąsinti ir palaikyti, ugdyti dvasiškai ir paruošti savarankiškam gyvenimui.
- Labdara. Pagrindinė sąlyga - darantys labdaringus darbus patys turi būti dorovingi, kitaip to negalima skaityti labdara. Dorovingo žmogaus motyvas yra noras padėti, o nedoro - išgarsėti, išpirkti nuodėmes, pasipuikuoti.
- Svetingumas. Kiekvienas atėjęs į jūsų namus žmogus turi jausti, kad yra laukiamas.
- Šventės. Tačiau dvasinių švenčių - kai yra svarbi priežastis švęsti arba pasidžiaugti gerais rezultatais - yra žymiai daugiau, nei žmogui atrodo. Būtent jos yra prasmingos, vienijančios ir teikiančios tikrąjį džiaugsmą.
- Švara, tyrumas.
- Vidinė: minčių tyrumas: tai, apie ką galvojame ir ką prisimename. Norų ir troškimų tyrumas, vadovavimasis tiesa padeda išlaikyti švarų protą.
- Išorinė: kūno, drabužių, maisto ir būsto švara.
- Įsipareigojimų bei įžadų vykdymas. Įsipareigojimas yra laisvanoriškas veiksmas, jo vykdymas dvasingam žmogui - orumo reikalas, todėl yra savaime suprantamas. Tai gali būti santuoka, vaikų auginimas, tėvų priežiūra. Įžadai gali liesti įvairias dvasines praktikas, jų atlikimą arba kūno praktikas, pvz., pasninką.
- Dorovė.
- Rūpestis naminiais gyvūnais. Esame atsakingi už tuos, kuriuos prisijaukiname.
Štai taip paprasta: pagal savo veiksmus galime suprasti - ar tikrai esame dvasingi. Tiesa ir yra sąžiningumas, kas netikra - nerealu, iliuzijos. Tik reikia realiai matyti situaciją. Tik optimizmas!
Dvasinio Augimo Krizės
Visų mūsų pagrindinė “pamoka“ - dvasinis augimas, dvasinio potencialo išskleidimas. Augdami dvasiškai, žmonės - kiekvienas žmogus! Be dvasinio vystymosi negali būti gyvenimo pilnatvės. Tačiau mūsų šiuolaikinės visuomenės prioritetas - pinigai, todėl dvasingumas labai dažnai nuslopinamas materialiomis siekiamybėmis.
Dvasinis vystymasis - procesas, o ne vienkartinis veiksmas, jis susietas su giliu moraliniu apsivalymu, pilna transformacija, naujų (anksčiau nenaudotų) sugebėjimų atvėrimu, dideliu sąmoningumo augimu.
Krizė prieš dvasinį pabudimą
Dažniausiai žmogus gyvena giliai nesusimąstydamas apie gyvenimo realybę, tikslus ir prasmę. Jį tarsi “neša“ gyvenimo tėkmė. Žemo dvasingumo žmonėms gyvenimas susiveda į asmeninių norų įgyvendinimą, pvz., turtų kaupimą, gerbėtroškos patenkinimą, malonumus. Aukštesnio dvasingumo žmogus savo asmeninius norus jau derina prie šeimyninių, pilietinių ar religinių pareigų, bet nesusimąsto - iš kur tos pareigos ir kaip jos tarpusavyje derinasi. Jis paviršutiniškas, stereotipiškas, jo sąžinė rami, kai jis tas pareigas atlieka.
Neretai nutinka, kad šie “paprasti“ žmonės išgyvena netikėtą vidinę transformaciją, kuri juos gąsdina. Ją gali sukelti pasikartojantys nusivylimai ar stiprūs dvasiniai sukrėtimai, pvz., netektis. Visi asmeniniai interesai, kurie iki šiol buvo reikšmingi, netenka prasmės. Iškyla klausimai, apie kuriuos anksčiau nesusimąstydavo: apie gyvenimo prasmę, apie savo ir žmonijos kančių priežastį, nelygybę ir pan. Bijodami “išprotėti“, jie visais būdais stengiasi sugrįžti į įprastą būseną ir realybę: ieško naujos veiklos, naujų įspūdžių ir pojūčių. Kartais pavyksta tokiu būdu užslopinti vidinį nerimą, bet nepavyksta atsikratyti jo visam laikui. Dažnai išgyvenama ir moralinė krizė - žmogų kankina sunkus kaltės jausmas, atgaila už savo padarytus veiksmus. Jis negailestingai save teisia ir visiškai nusimena.
Dvasinio pabudimo įtakotos krizės
Užmegztą ryšį tarp asmenybės ir sielos lydi šviesos srautai, džiaugsmas, jėgų atplūdis ir nuostabus išsilaisvinimo pojūtis. Vidinė kova, neurozės ir fiziniai sukrėtimai gali greitai išnykti, kai pasidaro akivaizdu, kad jie vyksta ne dėl materialių priežasčių, o dėl dvasinių kančių. Tokiu atveju dvasinis pabudimas yra visapusiškas išgijimas.
Tačiau ne visada pabudimas įvyksta taip paprastai ir harmoningai. Išaugusi dvasinė jėga gali sukelti emocinę įtampą, nuotaikų kaitą. Jei protas neramus, emocijos audringos, o nervų sistema silpna ir jautri - tuomet sunkiau savyje talpinti vis augančias dvasines jėgas. Neramus protas augančias dvasines jėgas gali traktuoti kaip asmenybės jėgą ir išpūsti egoizmą (didybės manija, susireikšminimas). Kiti visiškai susitapatina su savo dvasia ir niekina žemišką gyvenimą - tai taip pat sukelia nusivylimą ir depresijas.
Reikėtų pripažinti realybę - kad dvasia yra pagrindas (centras), o kūnas ir siela - jos išraiška ir svarbios vienybės dalys. Dvasia - pirminė, tačiau turi būti harmoninga visumos sąveika.
Po dvasinio pabudimo ateinantys nuopoliai
Tokie nuopoliai keičia pakilimo ir džiaugsmo periodą - atrodytų, ir vėl visos drumzlės iškilo į paviršių. Tai dėsninga dvasinio augimo dalis: taip mes pamatome - nuo ko dar turime apsivalyti. Taip nutinka ir todėl, kad viskas šiame pasaulyje vyksta cikliškai, o ir žmogus pasidaro griežtesnis sau, nes pakėlė dvasinio augimo kartelę. Šiame etape kartais žmogus nusivilia dvasinio augimo procesu ir pradeda neigti savo vidinės patirties reikšmingumą, skaito jas fantazija ar iliuzija. Jis gali tapti ciniškas, sarkastiškas, atsižadėti savo idealų, išjuokti save ir kitus. Tokio nuopolio atveju žmogaus būsena itin skausminga, todėl kartais prireikia ir pagalbos iš šalies, nuoširdaus palaikymo.
Žmogus turi suprasti, kad dvasinis augimas - cikliškas procesas: yra informacijos kaupimo ir suvokimo periodai, aktyvumo (įgyvendinimo) periodai, apsivalymo ir ramybės periodai.
Krizės dvasinio augimo metu
Dvasinis augimas iš tikrųjų yra pilna ir visapusiška transformacija, kai tamsa ir šviesa, skausmas ir džiaugsmas keičia vienas kitą. Sunkūs gali būti pereinamieji laikotarpiai - kai žmogus atsisako senos, bet dar nepasiekė naujos būsenos. Tokios transformacijos dažnai lyginamos su drugelio gimimu iš kokono.
Tačiau skirtingai nei drugelis, žmogus neturi to saugumo ir tylos, kurioje drugelis išgyvena savo metamorfozę. Žmogus turi likti savo vietoje ir, kiek leidžia galimybės, atlikti pareigas - šeimai, visuomenei, profesijai. Žmogui ši užduotis gali būti labai sudėtinga - lyg reikėtų iš pagrindų rekonstruoti seną pastatą ir tuo pačiu metu jame gyventi.
Įvairūs sutrikimai įvyksta ir tuomet, kai žmogus nori pagreitinti savo dvasinį vystymąsi. Tokių pastangų rezultatas visada atvirkštinis: tai vidinio konflikto aštrėjimas, nervinės ir dvasinės perkrovos. Be to, vis augančią dvasinę jėgą reikia išmokti išmintingai valdyti - nešvaistyti karštligiškai veiklai ar audringoms emocijoms ir nekaupti, bet nukreipti prasmingai vidinei ir išorinei veiklai. Antraip..
Sielos “tamsi naktis“
Paskutinį, lemiamą dvasinio augimo etapą neretai lydi vidinis niūrumas ir kančia. Krikščionybėje ši būsena vadinama “tamsi sielos naktis“. Tokie pergyvenimai turi dvasines priežastis ir gilią prasmę: tai sąmoningas visų negatyvių būsenų suvokimas ir atsisakymas, aiškus realybės matymas ir pergalingas atgimimas, su kuriuo baigiasi visa dvasinė kančia.
Tačiau tai visiškai nereiškia, kad dvasiškai augantys žmonės turi būtinai kankintis - viskas priklauso nuo žmogaus sąmoningumo, individualių savybių, psichikos, gyvenimo patirties. Dvasinio augimo krizės - laikinos reakcijos į pasikeitimus, vidines transformacijas, naujus išgyvenimus. Kai tik krizės praeina - dingsta ir psichinė įtampa, kurią vainikuoja dvasinių jėgų antplūdis.
Dažnai sakoma, kad Žemė - žmonijos mokykla.
Jei visuomenės prioritetas būtų dvasingumas - mes natūraliai vystytume kiekvienam amžiaus tarpsniui būdingas dvasines savybes.
Nepakeičiamų nėra. Visiems gražaus artėjančio savaitgalio!!