Vieningosios darbo sąjungos (VDS) organizacijos įkūrėjai ir branduolys buvo vienuolika Ariogalos gimnazijos pirmosios laidos vaikinų, studijavusių Vilniaus ir Kauno aukštosiose mokyklose. Kiti šeši į VDS veiklą įsitraukė vėliau.
VDS organizacija turėjo savo veiklos programą ir įstatus. Programoje buvo numatyti jos uždaviniai okupacijos sąlygomis ir ateičiai, kai Lietuva taps nepriklausoma.
Galutinis organizacijos tikslas - sukurti laisvą, nepriklausomą ir demokratinę Lietuvą. Okupacijos sąlygomis organizacija turėjo į savo veiklą įtraukti daugiau studentų, inteligentų ir vykdyti ideologinę kovą, kurios galimybės, deja, buvo gana ribotos. Viena tos ideologinės kovos priemonių buvo pogrindžio spauda. Šiam tikslui organizacija užmezgė ryšį su Kęstučio apygardos kovotojais.
Svarbiausia buvo palaikyti Lietuvos gyventojų tautinę savimonę ir stabdyti jų dvasinį degradavimą, nes grumtis nusimatė ilga. Naudojome įvairias taikias kovos formas. Savo organizaciją pavadinome Vieningąja darbo sąjunga, nes buvom įsitikinę, kad lietuvių tautos ateitį gali garantuoti sąmoningi, kūrybiški, pakankamo techninio bei kultūrinio išsilavinimo žmonės. Blogį įveiksime suvieniję sąžiningus piliečius.
Sudarėme programą, kurioje pažymėjome, kad Sąjunga, įkurta bolševikinio režimo sąlygomis, yra idėjinė mokslinė organizacija, jungianti žmones, siekiančius išlaisvinti Tėvynę nuo bolševikinės okupacijos ir atkurti nepriklausomą valstybę. Valstybė savo piliečiams turinti užtikrinti demokratinę santvarką ir gerą gyvenimą. Gerovės pagrindas turįs būti sąžiningas piliečių darbas. Valdžia privalo sudaryti galimybę siekti gerovės per darbą.
Kad valstybė galėtų vykdyti reguliavimo funkciją, turėtų būti valstybinė strateginių gamybos šakų, taip pat bankų, geležinkelių, gamtos išteklių naudojimo nuosavybė. VDS turėjo vienyti žmones, sugebančius įvertinti valstybines santvarkas, skirti jų gerąsias ir blogąsias savybes. Jie privalėjo fiksuoti, kaip sovietinėje valstybėje apgaudinėjami ir moraliai žalojami žmonės, rinkti represijų ir kolektyvizacijos pragaištingumo faktus. Su apibendrintais tyrimų rezultatais numatėme supažindinti Lietuvos gyventojus.
Sąjungos nariai buvo įpareigojami nuolatos didinti savo išsilavinimą, nepriekaištingai elgtis darbe ir moksle. Programos nuostatoms sąmoningi studentai pritarė. Sąjungos branduolį sudarančių žmonių buvo beveik visose Vilniaus ir Kauno aukštosiose mokyklose. Nuolat rengdavome susitikimus, kuriuose aptardavome informaciją apie okupantų ir jų pagalbininkų daromas naujas piktadarybes, apie kitų pasipriešinimo jėgų veiksmus ir šiame kontekste koreguodavome savo veiklą.
Daug dėmesio skyrėme būsimos Lietuvos valstybės modeliui. Pagal mūsų sampratą, valstybė turėtų būti sąžiningo gyvenimo, darbo sau ir tautos labui garantas. Moralumas turįs būti pagrindinis kiekvieno žmogaus veiklos vertinimo kriterijus.
Šie siekiai išliko aktualūs ir praėjus keturiasdešimčiai metų, kai pasaulis jau pripažino Lietuvos valstybę. Matome, kad nepaprastai sunki kliūtis mūsų laisvėjimo kelyje - tai iš bolševikmečio paveldėtas sąžiningo darbo nuvertinimas. Deja, šiandien didžiausias pajamas gauna įvairūs makleriai, o ne duonos augintojai arba sudėtingų pramonės gaminių, reikalingų visų mūsų egzistencijai, kūrėjai.
Rūsčiais stalininių represijų ir teroro metais Sąjungos branduolį sustiprino nauji ryžtingi žmonės: Žukauskaitė, Kryževičiūtė, Lukaševičius, Vaišvila. Jie gerai suprato, kad rizikuoja palaidoti jaunystę gulaguose arba žūti, ir vis dėlto stojo į Tėvynės gynėjų gretas. Organizaciniu požiūriu įvyko rotacija - Vilniuje mane pakeitė Adomas Lukaševičius.
Bet tribunolo nuosprendis visiems šešiolikai buvo vienodas: 25 metus kalėti ir 5 metams atimtos piliečio teisės. Šitaip 1953 m. pradžioje šešiolika jaunuolių pradėjo ilgą ir sunkų 25 metų kelią Gulage. Nemažai visiems teko patirti bado, sunkaus fizinio darbo ir pažeminimų.
1955 metais VDS bylą peržiūrėjo ir keliems studentams bausmę sumažino iki 5-6 metų, o kitiems - iki 10 metų. Tų pačių metų pabaigoje akivaizdžiai išryškėjo Gulago irimo požymiai. 1956 metais TSRS AT Prezidiumo komisijos peržiūrėjo visų politinių kalinių, taigi ir VDS narių, bylas.
Ne visiems sugrįžusiems iš lagerių buvo lemta baigti aukštąjį mokslą - sovietiniai organai visaip kliudė. Įvairiai susiklostė VDS narių likimai. VDS narių veikla, be abejo, įnešė tam tikrą indėlį į tautos pasipriešinimo kovą su pavergėjais. Jų asmeninė auka nebuvo beprasmė. Nepriklausomybės atkūrimo sulaukė penkiolika narių, kurių gyvenimas vienaip ar kitaip buvo suluošintas.
Vyr. 1952 m. gruodžio 23-27 dienomis vyko uždaras teismo posėdis. išskyrus formaliai dalyvavusius tris advokatus, buvo KGB karininkai. (VDS). Kaltinamajame akte pabrėžta, kad vienas iš VDS narių slapstosi. “Pogrindinės kontrrevoliucinės antitarybinės organizacijos vadovas. Organizacijos tikslas buvo tarybinės valdžios nuvertimas ir kapitalistinės santvarkos atkūrimas su užsienio imperialistinių valstybių pagalba”.
Organizuotos grupės nariui arešto metu 1952 m buvo 21-eri. Jis buvo Vilniaus universiteto ketvirtojo kurso studentas. Taigi už tokį baisų nusikaltimą Sovietų Sąjungos Pabaltijo pasienio apygardos karo tribunolo kolegija nuteisė jį kalėti dvidešimt penkerius metus ir penkeriems metams atėmė piliečio teises.
Bolševikai, remdamiesi marksizmo dogmomis, teigdavo, jog jų santvarkos priešai dažniausiai esą turtuoliai, išnaudotojai, pasisavinantys darbo žmonių sukurtas vertybes. Kitaip sakant, tai klasiniai priešai. Abu jo tėvai kilę iš daugiavaikių valstiečių šeimų, gyvenusių netoli Raseinių. Nežinau, nuo kelerių metų pradėjau ganyti bandą, nes karvės nenorėjo pripažinti jo, kaip piemens, autoriteto. Pastūmusios mane ragu, eidavo, kur norėjo. Raides pažinau ir skaityti išmokau ganydamas. Keturis skyrius baigiau kaimo mokykloje, o paskui vaikščiojau apie 8 km mokytis į Ariogalą.
Mokytojai tuomet buvo atsidavę savo darbui, todėl ir sunkiomis sąlygomis neblogai mus išmokė. Ne tik vaikai, bet ir visi kaimo žmonės juos gerbė už išmintį. Pamenu, kai 1939 m sovietai atidavė mums Vilnių ir Vilniaus kraštą, pradinės mokyklos mokytoja kaimo žmonėms kalbėjo, kad Vilnių jie atidavę, bet dabar pasiimsią visą Lietuvą.
Sovietinei valdžiai padorūs žmonės netiko, todėl Petrą Grigaitį atleido ir direktorium paskyrė mokytoją Romą Čepą. Sugebėdavo paslėpti mokinius nuo stribų, kai buvo vežami į Sibirą jų tėvai, todėl taip pat direktoriavo neilgai. Vieną vasarą suėmė istorijos mokytoją Galinį. Jis įstengdavo sekmadieniais ateiti 9 km pas tėvus pasikalbėti su jais ir pamąstyti, kaip gyvena jo mokiniai. Atrodė, kad neturi savų rūpesčių.
1949 m. Ariogalos gimnazija išleido pirmąją abiturientų, tarp kurių buvau ir aš, laidą. Sako, dėl tuometinės apskrities švietimo skyriaus aplaidumo negauta atestatų ir mums įteikė tik baigimo pažymėjimus. Šių pažymėjimų aukštosios mokyklos nepripažino, ir be reikalo mynėme jų slenksčius. Vis dėlto prieš pat stojamuosius egzaminus atestatus gavome. Išlaikiau egzaminus į Vilniaus universitetą.
1944 m frontas sudegino visus mūsų trobesius. Išvažiavus studijuoti už 200 km nuo namų, reikėjo ne tik apie mokslą galvoti, bet ir apie pragyvenimą. Kai kas iš studentų mane laikė pasiturinčiu, nes po pirmojo semestro ir toliau gaudavau 50 rb (tuometinių) didesnę stipendiją už pažangumą, t.y. kad egzaminus išlaikydavau penketais. Retkarčiais atvažiavęs į Vilnių kaip studentas neakivaizdininkas, pas mane užeidavo mokytojas Čepas. Aš jį pavaišindavau ir, atrodė, gan skaniai.
Dar vaikystėje patyręs nelengvą kaimo žmonių dalią, svajojau, kaip ją palengvinti. Visiškai suprantama, kad Lietuvos valstybėje per trumpą laiką negalėjo būti išspręstos visos socialinės problemos. 1940 m sovietų armijai okupavus Lietuvą, visi pamatėme, kad iš tikrųjų nėra nei darbo žmonių valdžios, nei demokratijos, nei lygybės. Begėdiškas bolševikų melas buvo priemonė užsienio gyventojų palankumui įsigyti. Vadinamosios liaudies valdžios tikrasis veidas išryškėjo kad ir išdraskant žemės ūkį.
Iš pradžių skelbta, jog ūkininkų, kurie sumokėsią didžiulius mokesčius ir pristatysią valdžiai daug produkcijos, nevarysią į kolchozus. Kai tokiu būdu jie nualino daugybę ūkininkų, buvo paskelbta visuotinė kolektyvizacija. Kartu vyko išbuožinimai, masiniai trėmimai ir areštai. Kolchozų pirmininkais neretai paskirdavo kažkokius perėjūnus, neišmanančius žemės darbų, bet mokančius gąsdinti kaimo žmones, uolius okupantų tarnus. Visur žmonių likimą sprendė galingoji valstybinė struktūra - kompartija, kuri į vadovaujančius postus paskyrė kolaborantus. Vyko fizinis ir dvasinis tautos genocidas. Be jokios kaltės, net ir be teismo komedijos grūdo lietuvius į gulagus kankinimui ir naikinimui.
Nuolat daugėjo kolonizatorių, kuriems išdavikiška bolševikinė Lietuvos vyriausybė sudarė geras gyvenimo sąlygas ir teikė privilegijas. Šie čia jautėsi šeimininkais, niekino lietuvių kalbą ir kultūrą, bruko mums svetimą ideologiją ir stengėsi nutautinti. Sovietinės mokyklos “gamino” mankurtus. Moralumas, sąžiningumas, patriotizmas buvo išjuokiami kaip praeities atgyvenos. Kad pagreitintų moralinę degradaciją, valdžia visokiomis priemonėmis skatino alkoholizmą.
Apie 1950 m. ginkluotasis pasipriešinimas patyrė tragiškus nuostolius. Ar galėjo jis ilgai atsilaikyti prieš milžiniškos imperijos karo ir represijų mašiną? Kad bolševikinė imperija neturi ateities ir žlugs, blaiviai mąstantieji neabejojo. Bet daugelį kankino mintis: ar išliks lietuvių tauta, kai visomis priemonėmis ją naikina okupantai ir padeda savieji?
Iš mano kartos jaunuolių, pradedančių savarankišką gyvenimą, laikas reikalavo apsispręsti: su kuo eiti? Buvome studentai ir, tapdami abejingi Tėvynės likimui, galėjome tikėtis pakenčiamo gyvenimo. Bet mūsų tautos, geriausių jos žmonių kančios ir liejamas kraujas nedavė ramybės. Per vieną studentų ariogaliečių susitikimą pasikeitėme nuomonėmis ir nutarėme suvienyti savo jėgas rezistencinei veiklai, kurios galutinis tikslas - atkurti Lietuvos valstybę ir grąžinti istorinę tiesą. Suvokdami pavojų, nusprendėme neįtraukti į šią veiklą buvusių klasės mergaičių ir klasioko Vytauto Šulskio, spėjusio sukurti šeimą, nors jis bene labiausiai išgyveno Lietuvos tragediją. Taip pat nutarėme, kad, jei kuriam nebūsią lemta išgyventi, išlikusieji pasirūpinsią jo tėvais.
Negaliu sau paaiškinti, kodėl mane išrinko vadovu. Aš nebuvau iniciatorius, be to, keleriais metais jaunesnis už kitus ir paprastai daugiau klausydavau, nei kalbėdavau.
Rasti būdą užstoti skriaudžiamąjį buvo VDS nario pareiga. Sykį Vilniaus universiteto komjaunuoliai surengė Teisės fakulteto studentų susirinkimą, kad pasmerktų ir pasiūlytų pašalinti iš universiteto studentą Dimbelį, nes gautas signalas, jog brolis palaikąs ryšį su partizanais. Po planinių aktyvistų šnekų, kitiems tylint, A Lukaševičius pasiprašė žodžio ir pasakė, kad atsakomybė turinti būti asmeninė, t.y. už savo veiksmus, o ne kolektyvinė. Susirinkimo organi...
Lietuvos okupacija 1940-1990 m.
VDS narių likimai
Įvairiai susiklostė VDS narių likimai. Nepriklausomybės atkūrimo sulaukė penkiolika narių, kurių gyvenimas vienaip ar kitaip buvo suluošintas.
Nors Stalinas jau buvo miręs, tačiau kruvinoji sistema tebeegzistavo be ryškesnių pasikeitimų. Ne visiems sugrįžusiems iš lagerių buvo lemta baigti aukštąjį mokslą - sovietiniai organai visaip kliudė.
VDS narių veikla, be abejo, įnešė tam tikrą indėlį į tautos pasipriešinimo kovą su pavergėjais. Jų asmeninė auka nebuvo beprasmė.
Partizanų prieš sovietų kolonistus
Žiaurūs NKVD metodai
Enkavedistai pasklido po Lietuvą. Kova truko ištisą dešimtmetį. Maskvos pasitikėjimą. po to naudoti žiauriausias priemones prisipažinimui išgauti.
Vykdant Kremliaus direktyvas, 1945 m. ryšio su partizanais. su vieno partizanų dalinio vadovybe. pakvietė aplankyti jų stovyklą ir aptarti svarbius reikalus. kai kuriems partizanams kilo abejonės. o trys, nujausdami kažką negero, nėjo. “desantininkų” stovyklos pusėje trumpas automatų serijas. kovai ir pasitraukė. Netrukus stovykla buvo apsupta gausaus NKVD-istų būrio. Laimei, ji buvo jau tuščia.
Tai buvo žiaurus vaizdas. medžių, nukapotomis galūnėmis, iš kūno išpjautais odos diržais. buvo išbadytos akys, o burnos užkimštos skudurais,. ir ūkininkas Bilskis, iš kurio “desantininkai” gavo daugiausia maisto. lavonas buvo pakabintas už kojų ant pušies šakos, o galva įkišta į didelį skruzdėlyną.
- žmonių.
- sukūrė Lietuvoje platų agentų tinklą.
- pradėjo masiškai verbuoti, šantažuoti, suiminėti ir kankinti Lietuvos žmones.
Partizanų būriai dar tik kūrėsi. Mikuckis susirado majorą Pyragių. į specmokyklą. Su juo atvirai ir net džiaugėsi, sutikęs bendramintį patriotą. Markulis buvo gimęs 1913 m. JAV, Pensilvanijoje. keturis metus mokęsis kunigų seminarijoje, bet dėl merginos ją metęs. Vedė. 1941 m. baigė Kauno universiteto medicinos fakultetą. jo uždarymo 1943 m. Buvo garbėtroška, siekė profesoriaus kėdės universitete. buvo vienintelis kelias į profesūrą. veikė kadriniai saugumo agentai. Ryšininkais taip pat dirbo saugumiečiai. prie pavergtos Tėvynės išlaisvinimo.
pažįstamos Rožytė Preibytė ir Anelė Bubnytė. Suvalkijos. iš Erelio gavęs pasą, sėkmingai ryšininkavo Vilniaus ir Žemaitijos partizanams. Rožytė tuo metu jau slapstėsi. į Vilnių, kur galės ne tik ramiau gyventi, bet ir dirbti pogrindyje, - sutiko. paaiškėjo, Markulio agentas. įvairių žmonių, dirbančių Lietuvos labui. iš Aukštaitijos atvyko partizanų vadai Žalgiris ir Žaliaduonis. Naktį Rožytę pažadino kažkoks šurmulys. vadai. triukšmas ir šaudymas lauke. Šeimininkų kambaryje krata. surišo už nugaros rankas. Rožytės net nepaklausė, kas ji tokia. ji nustebo, pamačiusi, kad šeimininkė p. bet nusijuokė. Vadų čekistai nesuėmė, nes šie buvo atsargūs.
susitikimo su Ereliu, vienas atsigulė, o kitas budėjo. įsitikino, kad Markulis - KGB agentas. kad jų butas “iššifruotas”, ir čia daugiau pasilikti negalima. tas bevardis ir bepavardis Markulio žmogus Algimantas ir jo adjutantas Vincas-Aleksas Augulis. Čia profesorius pasirodydavo rečiau. sferomis. “Štai mes ir ėmėme dirbti KGB žinyboje. Markulio agentai turėjo savo veikimo zonas. Kaune “šefavo” BDPS veikėjas Kęstutis. “(...) 1946 m. su enkavedistais.
brolis Juozas su Stasiu Treikausku. juos supažindino su ponu Kęstučiu. ryšio su Tauro apygardos štabu. aktyvų pogrindininką, labai besirūpinantį nelegaliai gyvenančiais. kuo padėjo ir jam su Stasiu. gal padės jai susirasti darbo. dar buvo anksti. Aktyvus “patriotas” tada turėjo kitą Erelio užduotį. žūtbūt užmegzti ryšį su Tauro apygardos štabu. sėda į traukinį ir važiuoja į tėviškę. per laukus Valavičių kaimo link. pasigirsta šūviai. Stasys “laimingai” pabėga, o Juozas sužeidžiamas į kojas. Viskas vyksta pagal planą. į smilkinį, bet dar kartą sužeidžiamas - į ranką - ir suimamas. sužeistą ryšininką į Marijampolės ligoninę. įmanydama stengėsi padėti čia pakliuvusiems sužeistiesiems partizanams pabėgti.
Tariamą pabėgimą ruošė KGB. plano tęsinys. Jį vykdė Kęstutis. tikėjosi, kad šis susiras partizanus, kurie imsis gelbėti sužeistą draugą. pasitaikė tinkama proga. atvežtas kitas sužeistas partizanas. Juozas sėkmingai atsirakino duris. miestą nuvežė prie Kumelionių tilto. Pasveikęs Juozas tapo aktyviu kovotoju. dingus čekistams iš akiračio, ryšys nutrūko. seserį Anelę ir per tetą paskyrė jai pasimatymą prie Dariaus ir Girėno kapo. Labai apgailestavo, kad su broliu taip atsitiko, ir pažadėjo padėti Aneliukei. Kito susitikimo metu atnešė 60 rub. kaltę ji netekusi brolio, todėl jis privaląs ja, Aneliuke, pasirūpinti. svetima pavarde, - sako Anelė. bedirbant, jis vėl davė 170 rub. kad mes, Kauno pogrindininkai, sudedam tokiem reikalam. juo suabejojau ir pamėginau sužinoti, kas jis yra iš tikrųjų. prašė nupirkti peroksido ir denatūruoto spirito. gydyti į Kauną. Jis tą laiškutį pasiėmė su savimi. laiškutis buvo tardytojų prisegtas prie mano bylos. man liepė Kęstučiu nepasitikėti.
Lietuvos partizanai
Trėmimai ir NKVD žiaurumas Marijampolės apylinkėse
ėjo į bažnytėlę pas kun. Bielskį. Kelias kirto miško kampą. moterim - Januševičienei ir jos dukrai Levai -kelią pastojo rusų kareivis. liepė sukti iš kelio ir aplenkti mišką. pilni sunkvežimiai. nubėgo pažiūrėti. Įsmuko į duobę, išsikruvino. Kas buvo tie žmonės - rusai ar lietuviai, neteko sužinoti. jis - taip pat nežinoma. Dabar tas žmogus miręs, o sūnus sakosi nieko nežinąs. Dabar ta duobė užžėlusi žole. beržu.
1944 m. tolstančio fronto šūviai, vieną pavakarę į Marijampolės raj. Igliškėlių valsč. (greičiau - rusiškas. - Red.) Tą kalnelį sukūrė ne gamta, o žmonės. Dybakalnio kapinaitėse jau tarpukaryje nebuvo laidojama. ir pastatė metalinį kryžių. rusų kareivis. Tai padarė kažkokio baltaraiščio atvaryti čigonai. ... Sustojus sunkvežimiui, jo variklis tebedirbo. apsirengę vyrai. šalia Vilkauskų sodybos. Kitus du bėglius nusivijo kareiviai. grįžo tuščiomis. nutempė prie kapinaičių. žmonės išdrįso nueiti į kapinaites. lyg ir ateitininkų, pažymėjimas... kad leistų užmuštuosius palaidoti, bet leidimo negavo. išgulėjo iki vėlyvo payąsario. Iki 1989 m. slėpė Dybakalnis šią tragediją. Lietuvai ir tirpstant baimės ledams, prakalbo gyvi likę jos liudininkai. labai išvargęs, visas šlapias ir purvinas vienas iš pabėgusių nuo mirties. Rutkauskai jo neišvijo ir neišdavė, padėjo atsigauti. nežinia. vėliau vadovavęs partizanų būriui ir žuvęs, o kitas pasitraukęs į užsienį. labai gražiai, su šilkiniais baltiniais. Žmonių pasakojimas pasitvirtino. 1989 m. jų pavadinimas “... ornamentuotus kukavinės pypkės fragmentus.
1944 m. ypatingojo būrio - štabas ir pradėjo savo kruviną darbą. jo. kankinami, o po to šaudomi ir užkasinėjami paupyje. buvo visai prie pat jų sodybos. o upė ir lieptelis - žemai. duobę, atrodo, kad ten buvo kariškių. nedaug. Duobės gylio iš kitos upės pusės nesimatė. Naktį prie upės girdėjosi šūviai. Kitą dieną duobės nebuvo. Ta vieta buvo užversta eglių ar kitų medžių šakelėmis. 23 valandą girdėjo šūvius. užmestą šakomis. buvo maistas. Suimtų vyrų buvo nemažai. Šaudė ne vieną dieną.
kaip į Šmulkščio kluoną rusai nusivarė civilį lietuvį ir uniformuotą vokietį. Ten juos sušaudė. (NKVD pasienio kariuomenė) štabas. Jie žmones tardė, kankino ir šaudė. ten nušautas, Vaičiūnas nežino. Atsimena: slapstėsi du vokiečių kareiviai. Naktį jie ateidavo pas žmones prašyti duonos. Šmulkščio lauke. netoli šulinio, prie Sakalausko, pakrūmėj. įduba. su pusberniu Klemensu Kazlausku. buvo išvaryta į kitą pastatą - mūrelį. varė į šieninę - tokį pastatą prie gyvulių tvarto. Suimtųjų buvo daug. matė iškastą duobę prie Dovinės, ...