Kristupas Kolumbas (isp. Cristóbal Colón, it. Cristoforo Colombo, port. Cristóvão Colombo), Columbus Christophorus (1451, Genuja - 1506 05 20, Valjadolidas, Ispanija) - Ispanijos laivyno jūrininkas, Amerikos atradėjas. Jo atradimai turėjo didelę pasaulinę istorinę reikšmę.
Įgijęs jūreivystės, geografijos ir kartografijos žinių, nuo jaunystės dalyvavo tolimosiose jūrų kelionėse. 1476-84 gyveno Portugalijoje; dalyvavo portugalų kelionėse palei Afrikos vakarinius krantus. Remdamasis netiksliais apskaičiavimais, manė, kad plaukiant į vakarus nuo Pirėnų pusiasalio galima rasti trumpą jūrų kelią į Indiją ir sudarė kelionės planą.
Portugalijos karalius Jonas II Puikusis jo sumanymo neparėmė, todėl Kristupas Kolumbas persikėlė į Kastiliją ir ten savo kelionės projektą pateikė karalienei Izabelei I Katalikei.
Į kelionę išplaukė 1492 08 03 iš Paloso uosto 3 laivais - karaku Santa María (vadovavo K. Kolumbas) bei karavelėm Niña (kapitonas V. Y. Pinzónas) ir Pinta (kapitonas M. A. Pinzónas); dalyvavo apie 120 žmonių.
Perplaukė Atlanto vandenyną ir 1492 10 12 atrado vieną Bahamų salyno salų, kurią vietiniai indėnai aravakai vadino Guanahani, o Kristupas Kolumbas ją pavadino San Salvadoru. Šios salos atradimo data yra oficiali Amerikos atradimo data. Atradęs dar kelias Bahamų salas 10 28 atrado Kubą, 12 06 - Haitį (ją pavadino La Isla Española).
Prie Haičio krantų Santa María užplaukė ant seklumos ir ten liko, kiti 2 laivai 1493 03 15 grįžo į Ispaniją. Iš Naujojo Pasaulio atgabeno 7 indėnus, šiek tiek aukso, Europoje nematytų augalų, vaisių, paukščių plunksnų.
II kelionė buvo prekybinė ir karinė. 1493 09 25 iš Cádizo uosto išplaukė 17 laivų; juos vedė Marie-Galante, dalyvavo apie 150 žmonių (tarp jų A. de Hojeda ir J. de la Cosa). 1493-94 ekspedicija atrado Dominiką, Gvadelupą, Antigvą, Puerto Riką, Jamaiką, kelias kitas Mažųjų Antilų salas. Nuplaukė vėl į Haitį ir šią salą ilgainiui pavertė Ispanijos laivų baze.
Per III kelionę (1498-1500; 6 laivai, apie 300 žmonių) atrado Trinidado salą, pasiekė Pietų Amerikos žemyno krantą (prie Orinoco žiočių). Per IV kelionę (1502-04; 4 laivai, apie 1500 žmonių) apiplaukė Jukatano pusiasalį ir Centrinės Amerikos šiaurės rytinį krantą nuo Hondūro iki Panamos sąsmaukos.
Pagal paplitusią versiją, iki mirties manė pasiekęs Azijos krantus netoli Indijos (Karibų jūros saloms prigijo Vest Indijos pavadinimas, Amerikos gyventojus imta vadinti indėnais).
Kristupo Kolumbo laiškai ir dienoraščiai buvo paskelbti 19 a.
Kristupo Kolumbo parašas
Gvatemala - Majų Pasaulio Širdis
Gvatemala įspūdinga! Deja, šią šalį pasaulio sąmonėje beveik visai užgožė kaimyninė Meksika. Gvatemalos šūkis yra „Majų pasaulio širdis“. Jis be galo taiklus. Sakote, juk majų miestai yra Meksikoje? Tikrai taip, bet Gvatemaloje gal dar įspūdingesni!
Bet svarbiausia Gvatemaloje majai nėra tik istorija ar tik menka mažuma. Ir šiandien iki 60% šalies žmonių yra majai. Apkeliavęs didelę dalį Amerikos žinau, kaip tai reta. Daug kur indėnai išnyko, o jei liko pavieniai jų palikuonys, tai prarado kalbas, tikėjimus, arba pasiliko gyventi tik kur šalies pakraščiuose. Geriausiai gyvoji majų kultūra išlikusi Gvatemalos vakaruose, debesuotuose aukštikalnėse.
O prie Atitlano ežero ji subtiliai susipina su gamta. Viršum ežero stūkso didingi vulkanai. Atitlano širdis - Santiago miestas su spalvingais majų turgumis, gražiais tradiciniais paveikslais ir vietos dievybe Mašimonu. Kiekvienais metais tas stabas iškilmingai perkeliamas į kitą namą, todėl jo nerasi jokiame žemėlapyje. Belieka klausinėti žmonių.
Atitlano ežeras
Vis tolome nuo centrinės aikštės su gražia balta bažnyčia, gatvės siaurėjo, kol galiausiai tapo tokios siauros, kad vos praeisi. Atrodė, patekome į kažkieno privatų kiemą. „Kur Mašimonas?“ - klausiame ir parodo vieną kambarį. Aplink stabą susėdę du amžini jo saugotojai, priimantys aukas.
Gilyn į Vakarus daugybė majų miestų ir kaimų turi savo Mašimonus ar kitus stabus, spalvingus turgus. Kaip Čičikastenangas, kurio turgus bene garsiausias šalyje ir ant kurio kalno stūkso akmeninis Pascual Abaj stabas, apsuptas žvakelėmis.
Daugelis majų formaliai atsivertė į katalikybę, bet vos užėjęs į Čičikastenango katedrą supranti, kad su tau įprasta bažnyčia ten mažai kas bendro: per visas grindis vietiniai kūrena žvakutes protėviams, o šimtametės katalikų kofradijos (brolijos) tui savus ritualus, drabužius. Mašimonų garbintojai - irgi kofradijos. Sako, jis yra majų dievybės ir šv. Simono mišinys, nors niekas nežino.
Daug regiono miestų turi dvigubus pavadinimus: ispanišką-katalikišką ir majišką, pvz. Majai kūrena žvakeles bažnyčios šventoriuje.
San Pedras - jaunimo su kuprinėmis, ten pilna hostelių, skalbyklų, barų, o jų televizoriuose įjungtas Europos futbolas ar NBA. San Markas - „egzaltuotų“ ezoterikų žemė, į kurią panašios kitur pasauly nemačiau.
Dešimtys reklamų apie visokiausias jogas, vidinio vaiko gydymą, zen meną, tatuiravimo ceremonijas, kristalų ir akmenų terapijas, tantrinius sielos lyginimus, ekstatinius šokius, „pirmo lygio dvasinę šamanišką seksualinę patirtį, kurioje suprasi, kad „dvasiškmas ir seksualumas yra vienis“ ir išmoksi „prisiimti rizikas, atrasti ir ištyrinėti savo ribas saugioje aplinkoje“.
Taip pat aplink Atitlaną yra šimtai namų ir vilų kalnų šlaituose, pasiekiamų tik nuo ežero (vandens taksi ar savo valtimi). Ten gali „pabėgti nuo visko“.
Tikalas: Įspūdingiausias Majų Miestas
Tikalis yra vienas įspūdingiausių apleistų miestų - ir Amerikoje, ir pasaulyje. Iš tiesų, vien be galo įspūdingų, sutvarkytų majų piramidžių, šventyklų, rūmų Tikalyje užtenka visai dienai. O kur dar visa galybė pusiau apaugusių džiunglėmis.
Daugelis svarbių pastatų (kaip šventyklos) - mažyčiai, užtat stovi piramidžių viršūnėse. Būtent supilti tuos didžiulius kalnus ir buvo mestos didžiulės jėgos. Tuo tarpu net valdovai ir elitas gyvendavo mažuose, slegiančiai siauruose kambariuose su visur vienodu akmeniniu suolu šone.
Visai neįprastas ir majų raštas, žvelgiantis į atvykėlius nuo daugybės seniai mirusiems valdovams sustatytų stelų: raidės ten kaip kvadratiniai piešinėliai, rašomos zigzagais. Problemų turi ir archeologai, mat majai savo piramides vis aukštindavo: ant vienos pastato kitą, ant tos - trečią, taip vis keldami šventyklą. Neaišku, kurį sluoksnį atidengti: kad pasiektum apačią (seną pastatą), turi nugriauti naujesnį pastatą, bet niekas nežino, ar verta.
Tikalio panorama
Lengviausia Tikalio didybę pajusti Centrinėje aikštėje su ~50 m aukščio piramidių viršūnėse stovinčiomis šventyklomis, šiauriniu ir centriniu “akropoliais”. Takai per džiungles veda į kitas didingas vietas, kaip IV šventyklą (aukščiausią Tikalio šventyklą - 70 m - nuo kurios populiaru stebėti saulėtekį) ar Mundo perdido (Prarastą pasaulį) su seniausiais Tikalio pastatais ir piramide. Ar Acanaladuras rūmus, kur gyveno elitas, ar Murcielagos rūmus, kur puikiai išlikęs ir stogas (tai reta).
Tikalio klestėjimo laikais visur buvo miestas, o aplinkui Tikalį plytėjo ūkiai. Majai nemokėjo statyti skliautų, todėl kambariai privalėjo būti labai siauri, kad neįgriūtų stogas - o sienos storos.
Tikalį ir kitus regiono miestus majai staiga apleido dar ~900 m. “Kodėl” - mistika; kalbama ir apie karus, ir apie genocidą ir (tai viena populiaresnių teorijų) sausrą, o gal kažkokį to derinį, bet aišku, kad tai Tikalį ir majus daro dar paslaptingesniais. Iš lėto, iš lėto archeologai atkovoja naujas ir naujas šventyklas, piramides, kaip neseniai Penktąją šventyklą.
Bet tai jau kontroversiška: kiti nori palikti daugiau natūralių džiunglių. Juk jos pilnos gyvūnų: spalvingų drugelių, koačių, agučių, medžiuose siaučiančių ilgakojų beždžionių-koatų, už kilometrų girdimų beždžionių-staugūnų.
Tikalis - tik senosios majų civilizacijos Gvatemaloje viršūnė. Majų miestų Gvatemalos džiungėlse stūksojo gal šimtai ar tūkstančiai, ten gyveno milijonai majų. Neįtikėtina, kiek daug ką džiunglės prarijo!
Kiti Majų Miestai: Agvateka, Seibalis ir Miradoras
Kelionė į tokius miestus dažnai ne mažiau žavi, nei patys miestai. Štai į Agvateką reikėjo apie pusantros valandos plaukti motoriniu laivu iš Sajachčės miesto - iš pradžių plati Petešbatuno upė vis siaurėjo ir siaurėjo, artėjome prie jos ištakų, tuoj jau laivelis spraudėsi tarp žolių ir žemų šakų.
Staiga valtininkas sustojo prie, rodos, eilinio kranto, ir mojo mums eiti - o pats pasiliko žvejoti. Takas per džiungles, atrodė, niekur neves - bet galiausiai atsirėmė į sugriuvusį šiuolaikinį pastatą, kur kadaise buvo Agvatekos lankytojų centras. Supratome - einame ta kryptimi. Palypėjus dar aukštyn pasimatė didikų pastatų griuvėsiai, vėliau rūmai, piramidės, viskas aplink statų tarpeklį.
Panaši patirtis laukė ir Seibalyje - ten reikėjo plaukti valandą, bet žygis į kalną ilgesnis. Kitų turistų per tris valandas irgi nesutikome. Užtat šiuolaikiniai majai priešais senąsias majų valdovų stelas atlikinėjo savo ritualus. Ilgą laiką turėję slėpti pagonybės išraiškas, jie vėl atranda savo civilizacijos klestėjimo laikų vietas, tikėjimus, eina šlovinti į apleistas protėvių miestus, pasistatė ten naujus akmeninius altorius.
Lengva majų tautinę savimonę pažadinti, kai jų istorija tokia didinga! Bet sudėtingumu patekti neprilygstamas Miradoras: ten reikia arba žygiuoti dvi-tris dienas į vieną pusę arba samdyti dienai sraigtasparnį (abu dalykai kainuoja panašiai). Tačiau būtent Miradore yra aukščiausia Amerikos piramidė La Danta (72 m).
Po to, kai 2006 m. Spėjama, kad Miradoras buvo didžiausias majų miestas ir labai senas, klestėjęs dar iki Tikalio, maždaug tada, kai Europoje karaliavo Romos Imperija (nuo 400 m. prieš Kristų iki 200 m. po Kristaus). Bet vos menkutė jo dalis atkovota iš džiunglių nuo 1982 m. Prižiūrėtojas vos apsidairo ir štai jau kelia tiesiog nuo žemės tūkstantmečių senumo niekam nereikalingas majų puodų šukes: visko tiesiog per daug, kad aprėptų ir surinktų nedidelė ~20 JAV archeologų komanda, kasmet čia atskrendanti kasinėjimų sezonui (be šilto vandens).
Antras geriausiai atidengtas majų miestas Gvatemaloje po Tikalio - Jašcha, irgi pilna piramidžių, šventyklų. Tarp įspūdingiausių vietų ten - vadinamasis Šiaurinis Akropolis - trijų piramidžių kompleksas - ir 216 šventykla, nuo kurios populiaru stebėti saulėlydį.
Kelionių Patarimai Gvatemalai
Prieš kelionę į Gvatemalą siūlyčiau pažiūrėti ir Melo Gibsono filmą „Apokalipto“, atskleidžiantį šiuolaikinėms akims žiauresnę senosios majų kultūros pusę: žmonių aukojimus dievams. Filmas neholivudiškai autentiškas, herojai kalba majų kalba - tiesa, dalis faktų paimta iš kitų Vidurio Amerikos civilizacijų.
Majų džiunglių širdis - Floreso miestas ežero saloje. Daugelis turistų apsistoja ten, visus majų miestus lanko iš jo. Kur kas labiau vietinę dvasią patyrėme praleidę pora dienų Sajaščėje, paupio miestelyje, iš kurio arčiausiai Seibalis ir Agvateka.
Važiuoti tarp jų atstumas 500 km, bet laiko susigaišta apie 10 valandų. Nes keliai Gvatemaloje prasti. Atokiau nuo miestų pasitinka tikras mažų automobilių siaubas: gulintys superpolicininkai. Tokie aukšti, kad koks kas antras ar kas trečias stipriai daužia į automobilio dugną: ir loterija, ir meistriškumas pasistengti, kad apdaužytų mažiau, pravažiavęs jautiesi atlikęs žygdarbį. Niekur kitur pasaulyje tokių aukštų nemačiau!
Nuo Gvatemalos sostinės krašto iki Peteno/Tikalio džiunglių yra du asfaltuoti keliai - vakarinis per Kobaną/Sajaščę ir rytinis per Rio Dulsę (šiek tiek geresnis).
Vakariniame kelyje tai Semuk Čampėjus, rojaus vaizdus primenanti upė, aplink kurią populiaru pasivaikščioti ir ten maudytis, o greta stūkso turistinis Liankino miestelis. Rytiniame kelyje pagrindinė stotelė Rio Dulsė.
Visą ratą važiavome nuomotu automobiliu, tačiau Gvatemala turi išvystytą turistinių autobusų (shuttle) tinklą. Jie brangesni už skirtus vietiniams, bet bilietai reklamuojami angliškai, gali surinkti iš viešbučių, o maršrutai jungia turistinius taškus: Atitlanas-Semuk Čampėjus, Floresas-Rio Dulsė ir pan.
Tačiau daugelis amerikiečių, turinčių Gvatemaloje tik savaitę, renkasi iš Gvatemalos sostinės į Floresą ir atgal skristi: nepigu, bet laiko susitaupo daug.
Gvatemalos Sostinė ir Antigva
Nes Gvatemalos sostinė (Gvatemalos miestas) tokia neypatinga, kad daug žmonių į ją išvis neužsuka. Antigva, galima sakyti, Gvatemalos miesto senamiestis. Tik jis nutolęs 35 km nuo miesto - kalnų keliu. Nes 1776 m. žemės drebėjimas Antigvą nugriovė - ir visi miestelėnai tada iškelti į naują vietą, ten pastatytas naujasis Gvatemalos miestas.
Taip Antigva tapo unikaliu miestu „tarp gyvybės ir mirties“. Čia, žiūrėk, atkurti istoriniai namai, čia - romantiški griuvėsiai, kaip Šv. Jeronimo vienuolynas, Rekolekcijų vienuolynas ar Jėzuitų bažnyčia. Daug visokių tarpinių variantų: kaip Katedra, kurios priekis atkurtas kaip veikianti bažnyčia, o „perteklinis“ galas paliktas išgriuvęs.
Antigva tapo dar viena iš amerikiečių jaunimo, hipsterių numylėtų žemių Gvatemaloje - net vaivorykštinių vėliavų pamatysi. Bet viena pagrindinių „pramonių“ ten - ispanų kalbos mokyklos. Atvažiuoji savaitei-kitai, gauni kasdien individualias pamokas, nakvoji vietinėje šeimoje - tai nebrangu, galimybių daug.
Antigva
Statistika
| Šalis | Gyventojų dalis, % | Žymūs objektai |
|---|---|---|
| Gvatemala | 60 | Tikalas, Atitlano ežeras, Antigva |
| Meksika | - | Majų miestai |