Kalbėjimo ir rašymo stiliaus reikalavimai

Stilistika yra stiliaus ir jo priemonių mokslas, aiškinantis išraiškos galimybes, mokantis, kaip atrinkti tinkamą žodį, jo formą, sakinį, atsižvelgiant į kalbos vartojimo sritį ir funkciją. Stilistikos samprata skirtingų kalbininkų darbuose įvairuoja. Pasak Juozo Pikčilingio, tai stiliaus ir jo priemonių mokslas, apimantis dvi skirtingas ir savarankiškas kategorijas - kalbą ir literatūrą, o ši skyla į dvi atšakas:

1. Lingvistinę stilistiką (ji tiria leksinių, gramatinių ir kitų priemonių išraiškos vertę, stilistines galimybes, vartojimo tikslingumą, nustato taisykles, kuriomis reikia vadovautis praktikoje).
2. Literatūrinę stilistiką (tiria grožinio kūrinio išraišką).

Kazimieras Župerka teigia, kad stilistika nagrinėja kalbos priemonių vartojimo tikslingumą. Jai rūpi, kur, kokiomis aplinkybėmis bendraujant, kokiame tekste žodis, gramatinė forma, sakinio konstrukcija tinka, o kur ne, kodėl tinka arba netinka. Stilistika stebi tų priemonių išsidėstymą kalbos sraute ir tekste.

Kalbos lygmenys (fonetika, leksika, morfologija, sintaksė) sudaro atitinkamų kalbos mokslo šakų objektą. Stilistika apima visų kalbos lygmenų vienetus (garsus, žodžius, žodžių formas, sakinius), tik nagrinėja juos kitu atžvilgiu. Fonetika, leksikologija, morfologija, sintaksė tiria atitinkamų kalbos lygmenų sandarą, o stilistika - kalbos vienetų vartojimą (tikslingą jų parinkimą).

Stilistikos objektą sudaro du dėmenys:

• Kalbos priemonės, kurios, be pagrindinio turinio, teikia ir papildomą socialinę, estetinę, ekspresinę ir kt. informaciją.
• Kalbos atmainos, kurių kalbinė raiška skirstoma pagal bendravimo aplinkybes ir poreikius.

Retorika - tai mokslas apie įtikinimo būdus, taikomus ne tik iškalbos, bet ir visokio žanro tekstams, kurių autoriai siekia efektyvios, arba paveikios, komunikacijos. Šio mokslo tikslai yra trys: paveikti klausytojų protą, valią bei jausmus, o galutinis - priversti klausytojus patikėti tuo, kas sakoma. Tarpdalykinio retorikos mokslo sistemoje stilistika buvo ir yra viena svarbiausių jos sudėtinių dalių, o netrumpą laiką netgi buvo jos pakaitu.

XVI - XVII a. iškalbos mokymas buvo grindžiamas retorikos tradicija. Daugiausia dėmesio skirta proginėms panegirinėms kalboms. Buvo mokoma kurti proza ir eiliuotai sveikinimo kalbas, epigramas, prakalbas, dedikacijas. Pirmuoju eiliuotos lietuviškos iškalbos pavyzdžiu galėtų būti Martyno Mažvydo Katekizmo (1547) prakalba „Knigieles paczias byla Letuvinikump ir Szemaicziump“.

XVIII a. retorinė erudicija ir stiliaus individualumas, išmonė buvo viena iš to meto iškalbos sąlygų. Laikantis tradicijos nenukrypstama nuo argumentavimo ir komponavimo (pavyzdžiui, įžangos ir pabaigos) formulių, vartojama išradinga barokinė stilistinė topika, gausiai įpinami mitologiniai ir bibliniai įvaizdžiai.

Pasibaigus lotynų kalbos dominavimui, ir Lietuvoje pereita į dėstymą lenkų kalba. Šia kalba rašomi iškalbos veikalai, bet iš jų turinio matyti, kad retorikos mokymas kaip sistema, kaip kanonas, jau iširęs. Elokucija - kanoninė retorikos dalis - dominuojanti, stelbianti kitas.

Galima sakyti, kad retorika tiesiog išsilydė stilistikoje, ištirpo literatūros teorijos dalyje. Jau nuo XIX a. vidurio - XX a. pirmųjų dešimtmečių Europos tautų retorikos veikalai nacionalinėmis kalbomis pamažu visai transformavosi į stilistiką, poetiką ir literatūros teoriją.

Stilistikos raida Lietuvoje

Stilistikos, kaip savarankiškos disciplinos, kontūrai Lietuvoje ėmė ryškėti tik XX a. pradžioje. Pirmasis lietuvišką stilistikos veikalą 1918 m. parašė Kazys Bizauskas pavadinimu Raštijos bei literatūros teorija. Šiame iš esmės stilistikos darbe (stilistikos skyrius - pagrindinis, pats ilgiausias ir išsamiausias) aptariami įvairūs veikalai, vietos skiriama ir iškalbai - byloms, prakalboms, pamokslams. Stilistikos dalis parašyta nuosekliai laikantis klasikinės retorikos elokucijos tvarkos. Pirmiausia surašyti reikalavimai, keliami kiekvieno rašytojo stiliui: taisyklingumas, aiškumas, griežtumas ir grynumas, skiriama dėmesio sinonimams, o aptariant grynumą - archaizmams, neologizmams, barbarizmams, provincializmams ir šnekamosios kalbos žodžiams.

Kalbėdamas apie specifines stiliaus ypatybes - vaizdingumą ir graudingumą (emocingumą), autorius mini poetiškus veikalus, kurių tikslas tuo ar kitokiu būdu paveikti skaitytojus arba klausytojus. Vaizdingumui ir graudingumui padeda tropai ir figūros, kurių aprašymai paremti klasikinės retorikos apibrėžimais, o pavyzdžiai dažniausiai imami iš lietuvių poezijos, meninės prozos ar tautosakos veikalų.

Antrasis autorius Motiejus Gustaitis savo Stilistiką (1923) paantraštėje vadina vadovėliu literatūros teorijai. Tačiau autorius į literatūros sampratą, be poezijos ir meninės prozos, panašiai kaip ir pirmtakas Bizauskas, dar įtraukia visas raštijos rūšis - ir metraščius, ir užrašus, ir biografijas, ir charakteristikas, ir istorijos veikalus, ir studijas, ir monografijas, ir publicistiką, ir iškalbą. Stilistiką Gustaitis tradiciškai aprašo pagal įprastą retorinės elokucijos tvarką - geras stilius turi būti aiškus, tikslus, grynas, taisyklingas.

Panašiai ir vėliau rašęs stilistas Juozas Ambrazevičius, savo veikalą pavadinęs Literatūros teorija. Poetika (1930), iš tiesų gali klaidinti šiuolaikinį skaitytoją, nes autorius literatūra vadina visa, kas parašyta, pasakyta ar išdainuota. Knygoje aptariami poezijos ir prozos veikalai, iš šių ir mokslo veikalai, ir kritika, ir publicistika, ir iškalba. Stilistikos dalis aprašyta panašiai kaip Bizausko ir Gustaičio, pagal tą patį klasikinės retorikos elokucijos kanoną.

Ir kitose Europos šalyse, kuriose nuo lotynų kalbos pereita prie nacionalinių kalbų, viena sudedamoji retorikos mokslo dalis - stilistika ilgą laiką buvo užgožusi kitas ne mažiau svarbias jos dalis. Beveik visoje Europoje kitos sisteminės retorikos dalys pamažu buvo atskirtos, imtos plėtoti savarankiškai, o stilistika užgožė jas visas ir pamažu tapo autonominiu mokslu, savotišku retorikos pakaitu, pačios retorikos neminint ir visiškai ją ignoruojant. Stilistika iš retorikos žlugimo išėjo laimėtoja, jai susidarė sąlygos augti, skleistis, tirti savo nacionalinės kalbos stilių, iliustruoti išimtinai savosios prozos ir poezijos pavyzdžiais. Kasdienės visuomeninės, politinės, teisinės iškalbos pavyzdžių visai neliko.

Prie retorikos mokslo žlugimo prisidėjo ir jau minėta aplinkybė, kad klasikinė retorika buvo pastatyta ant demokratijos ir laisvės, taigi ir žodžio laisvės pamatų, o kai tų dviejų pamatinių dalykų trūko arba visai neliko, kai lėmė ne įtikinimas, ne galimybė paveikti klausytojus argumentuota kalba, bet imperatyvūs įsakymai, nurodymai iš viršaus, retorika tapo ne tik nereikalinga, bet netgi pavojinga. Pirmiausia tai pasakytina apie tautas, kurios XIX a. patyrė priespaudą. Jų dėmesys savo garbingos praeities tekstams, noras iškelti tautines vertybes stiprino kultūrinę savimonę. Literatūros istorija, pamažu išstumianti retoriką, tapo besiformuojančios nacionalinės filologijos pagrindu.

Praktinės retorikos disciplinos niekada neatsisakė laisvieji anglai, puoselėję bendrąsias humanistines vertybes, diegę jas jaunimui visų lygių mokyklose. Ji visada išsilaikė laisvuose Skandinavijos kraštuose ir demokratinėje Amerikoje. Tiesa, žodžio retorika neatsižadėjo vokiečių ir prancūzų filologai, tačiau šie tik formaliai (veikalų antraštėse): iš tiesų vokiečiai ir prancūzai retorika vadino naujai atsiradusią išskirtinai meninės prozos teoriją, kurioje dominavo dėmesys kompozicijai, stiliui ir stiliaus priemonėms (vadinasi, iš retorikos tik dispozicijai ir elokucijai), o kitos sudedamosios dalys visiškai prarado savo reikšmę.

Po karo Lietuvoje retorika ruseno tik kunigų seminarijose kaip pamokslų rengimo ir sakymo menas. Kitas kraštutinumas: labai susiaurinta, likusi be esminio turinio (tik kaip agitacinės propagandinės oratorystės pagrindai) ji buvo dėstoma partinėse agitacijos bei propagandos mokyklose. Tais laikais rengta ir plačiausia bei išsamiausia Pikčilingio Lietuvių kalbos stilistika, kurioje retorikos, kaip senųjų laikų atgyvenos, stengiamasi net neminėti. Tik pora sakinių Pikčilingis pripažįsta, kad stiliaus mokslo užuomazgos randamos antikinėse retorikose ir poetikose, pamini Aristotelio Retoriką ir Poetiką, Teofrasto knygą Apie stilių, Kvintiliano Institutio oratoria. Tai, ką Pikčilingis vadina tik užuomazgomis, reiktų vadinti sisteminiais stilistikos teorijos pagrindais.

Dėl suprantamų priežasčių nė vienu žodžiu Pikčilingis per du tomus nė karto net neužsiminė apie pirmąją lietuvišką Bizausko, Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signataro, tais laikais liaudies priešo, stilistiką, turėjusią gana daug bendra su retorika. Vertinga šio stilistikos pradininko knyga buvo įslaptinta vadinamajame specfonde, kelios lituanistų ir netgi stilistų kartos išaugo be jos, tarsi nei autoriaus, nei jo knygos ir nebūta.

Iš klasikinės retorikos sėmėsi visų Europos tautų nacionalinių stilistikų autoriai, tarp jų ir lietuviai - ne tik Bizauskas, Gustaitis, Ambrazevičius, bet ir pats Pikčilingis (tik jau per antrinius, daugiausia rusų stilistikų, šaltinius), pagal klasikinę elokuciją apsibrėžė stilistikos objektą, pasinaudojo klasikinės retorikos sudaryta klasifikacija, apibrėžimais, gero stiliaus samprata, vartojo jos sukurtus tropų ir retorinių figūrų bei kitų stilistikos priemonių terminus ir jų aiškinimą.

Pikčilingio dėka lietuvių kalbos stilistika XX a. viduryje atskirta nuo literatūrinės (nors dar nevisiškai), susisteminta funkcinių stilių teorija. Pagaliau lietuvių kalbos stilistika (rašyta kartu su kalbos kultūra, tik vėliau išsirutuliojusia į atskirą discipliną) tais laikais su labai didelėmis išlygomis maža dalimi patarnavo praktinei retorikos daliai. Pikčilingis skyrė dėmesio ne tik rašytiniam, bet ir gyvam, įtaigiam, kaip jis sakė, pagaviam sakytiniam žodžiui.

Atkūrus Nepriklausomybę demokratijos ir žodžio laisvės sąlygomis kadaise klestėjęs retorikos mokslas atsigavo, tapo vėl reikalingas. Susigriebta, kad palinkęs prie literatų raštų, ir adresantas, ir adresatas visiškai pamiršo ką ir kaip kalbėti kasdieniame viešajame (visuomeniniame, politiniame, akademiniame, teismų ir kt.) gyvenime. Naujosios retorikos teoretikai atsigręžė į klasikinę graikiškosios krypties argumentacinę retoriką (viešųjų kalbų kūrimas paliktas mokyklinei retorikai), į įvairiausių retorinių tekstų analizę. Seniau tik stilistikos dalyje aptariami tropai (metafora, sinekdocha) pradėti tyrinėti kaip argumentacijos priemonė. Taigi nenusigręžus nuo stilistikos, o būtent per ją pasisukama į argumentacijos dalį.

Kardinaliai pasikeitė naujosios retorikos kūrėjų požiūris į tropus, ypač į metaforą, į kurią paprastai buvo žiūrima kaip į literatų ar oratorių privilegiją, kalbos puošmeną, tarsi kokią išorinę aplikaciją. Buvo sudarytas klaidingas įspūdis, kad tik meno kūrinių autoriai kalba tropais ir figūromis. O štai kognityvistai kalba apie metaforą kaip vidinį kūrybinio matymo ir mąstymo fenomeną, būdingą ne tik literatams, bet ir eiliniams žmonėms. Iš tiesų tropų ir figūrų prisodrinti ir kasdieniai tekstai žmonių, net negirdėjusių šių terminų.

Dažnumų skaičiavimo metodu, pavyzdžiui, nustatyta, kad žmonės pavartoja maždaug po šešias metaforas per vieną kalbėjimo minutę. Televizijos debatuose ir žinių programose kalbėtojai pasako kokią nors metaforą kas 25-tas žodis. Vadinasi, metafora būdinga visų žmonių ir įvairaus pobūdžio kalbai.

Išsiplėtė ir naujosios retorikos erdvės - joje telpa ir sakytinis, ir rašytinis žodis, kuriuo siekiama įtikinti, paveikti adresatą. Kvestionuotina XX a. lietuvių kalba rašytose stilistikose gyvavusi mintis, kad geru stiliumi rašo tik meninių kūrinių rašytojai, kad tik iš jų ir iš tautosakos galima pasimokyti kalbos meno: dėl to jų knygose ir visos figūros bei tropai iliustruojami tik iš meninės prozos ir poezijos.

Pamažu pasikeitė gero stiliaus supratimas ir stilistų teoriniuose veikaluose. Geras stilius - tai tikslingas minčių ir žodžių pritaikymas veiklos sričiai, turiniui, progai ir kalbėjimo situacijai - vietai, laikui, aplinkai ir adresatui. Stilistas Župerka apibrėžė stilių kaip tikslingą kalbos priemonių atranką ir organizaciją, priklausomą nuo autoriaus, nuo kalbos vartojimo srities bei situacijos, turinio ir kalbėjimo akto funkcijų (funkcinis stilius). Faktiškai šiuo apibrėžimu stilistas jau peržengė tradiciškai suprantamą stilistiką ir įžengė į retorikos sritį.

Naujos stilistikos šakos įgavo prasmę susiejus jas su funkcinių stilių teorija. Tik tada, kai siejamos su funkciniais stiliais ir išskiriamos kiekvienam stiliui būdingiausios, tos ypatybės yra stilistikos objektas. Tokia samprata irgi turi retorikos pamatą, jos trijų stilių - žemojo, viduriniojo ir aukštojo - teoriją. Šiuolaikinėje retorikoje dažniausiai remiamasi šiomis stilistikos kryptimis - funkcine stilistika, teksto stilistika ir kalbinės raiškos priemonių, arba kalbos vienetų stilistika.

Kalbėtojų tekstai analizuojami ir etinės stilistikos požiūriu, pasitelkiant ir kalbos vienetų stilistiką, ir teksto stilistiką, nes etinės adresanto vertybės gerai atpažįstamos iš tam tikros kalbinės stilistinės raiškos. Stilistika tapo neatsiejama nuo etikos, kaip ir retorika. Pasiūlytas etinės stilistikos terminas politine prasme iškėlė atskiros disciplinos idėją, turinčios visuomeninį autoritetą, galinčios vertinti, kas kalboje korektiška / nekorektiška, moralu / amoralu, gera / bloga, teisinga / neteisinga, žmoniška / nežmoniška.

Su retorine etika tiesiogiai susijęs kalbėtojo tikslas: įtikinti ir tuo įtikinimu paveikti klausytojų požiūrį ir elgseną, suformuoti jų nuomonę, padėti jiems susigaudyti, padaryti išvadas, netgi paraginti atlikti tam tikrus veiksmus. Tad suprantama, kodėl taip svarbi yra kalbėtojo (politiko, žurnalisto, teisininko) atsakomybė už kiekvieno žodžio, pavartoto tiesiogine ar perkeltine reikšme, poveikį, įsisąmoninta pareiga siekti tik doro, prasmingo tikslo. Štai taip suvokta atsakomybė - viena iš kertinių retorinės etikos ir drauge etinės stilistikos kategorijų.

Bet kuri retorinė priemonė, jeigu ją kalbėtojas pasitelkia manipuliavimo tikslais, jeigu siekia įtikinti bet kuria kaina, netenka savosios paskirties, tampa atgrasi. Visos stilistinės raiškos priemonės yra neutralios, geros ar blogos jos tampa tik kontekste. Vis dėlto ne viena jų, ypač tropai, frazeologija, kuriuos galima suprasti dviprasmiškai, naudojamos ir negatyviems tikslams. Tokiais atvejais pragmatinis požiūris į stilistinę raišką (t. y. kai pasakymo reikšmė įgauna tikrą prasmę tik kontekste, interpretuojant tą pasakymą) padeda nustatyti, kokių tikslų siekia autorius, kokia tikroji kalbėtojo vartojamų stiliaus priemonių intencija, ką iš tiesų jis nori pasakyti. Vienas iš svarbiausių retorinės stilistikos principų - tinkamumas. Geras stilius - ir etiškas, ir estetiškas - tik tinkamas.

Retorika

Aprašymas / TurinysKalbos raiškos priemonių vartojimas viešosiose kalbose. Kas yra viešoji kalba? Viešoji kalba yra oratoriaus monologas tam tikra tema. Kalbėjimo situacija ir stilius. Neįmanoma apibrėžti vientiso oratorinio stiliaus ir taikyti jį visoms viešosioms kalboms. Bendrieji oratorinio stiliaus reikalavimai. Pirmuosius kalbėjimo reikalavimų matmenis sukūrė Teofrastas.

Taisyklingumas-tai kalbos ypatybė, retorinėje stilistikoje pirmiausia siejama su kalbos normų-pripažintų tarties, gramatinių ir stilistinų variantų vartojimu. Tai iš dalies atliepia gramatikos ir kalbos kultūros išmanymą. Aiškumas- tai visų pripažįstama ir vertinama stiliaus ypatybė, aiškumui kenkia įmantrumas, minties neapdorojimas, neakylumas vartojant daugiareikšmius žodžius. Tinkamumas- tai reikia suprasti kaip žodinės raiškos ir turinio atitikmenį. Tinkama kalba- tai mintys ir žodžiai, tinkantys pačiam kalbėtojui, temai, kalusytojams, laikui ir aplinkybėms. Estetiškumas- tai tokia kalba, kai ji yra sutvarkyta, kai joje yra viso to, ko jai reikia ir kas jai tinka, ir atsisakyta, ko nereikia ir kas netinka.

Kalbos raiškos priemonės:

• Metafora - grindžiama dviejų vaizdų panašumu.
• Onomatopėja - tai įvairių tikrovės garsų pamėgdžiojimas kalboje. Pvz.: Žinot kaip beldžia į duris?- Tuk tuk tuk.
• Hiperbolė - vartojamas kažkokio dalyko svarbai, reikšmei ir galiai padidinti. Pvz.: nemačiau tavęs šimtą metų; išgėriau visą statinę vandes.
• Litotė - jis vartojamas norint sumažinti ar suprastinti dalykus ar reiškiniu. Pvz.: jūras marias perbrido, o šaukšte nuskendo.
• Ironija - semantinė žodžio priešybė, visiška priešingybė tiesioginei reikšmei. Pvz.: tiesus, kaip rezginių lankas; gražus, kaip varnos snapas; reikalingas kaip šuva bažnyčioje.
• Elipsė - tai pati taupiausia sintaksinė figūra, kurios esmė- visiškas sutrumpinimas, žodžio ar žodžių junginio praleidimas. Pvz.: Parvažiuoji į kaimą- liūdni reikalai.
• Adhortacija - yra viena iš retorinio kreipnio formų.

Teksto planavimas

Lotynų kalba planus reiškia lygus, tiesus, suprantamas. Taigi planas yra tiksli ir aiški būsimo teksto schema. Planas gali būti paprastas ir sudėtinis. Paprastu planu tik išvardijami svarbiausi klausimai, atskleidžiantys turinį, neleidžiantys nukrypti nuo temos. Paprastas planas turi drausminamąją paskirtį - jis įpareigoja laikytis tvarkos ir rengiantis rašyti, ir rašant. Sudėtinis planas visada turi tris pagrindines dalis: įžangą, dėstymą ir pabaigą. Dėstymas paprastai skirstomas smulkiau į skyrius, poskyrius, punktus ir papunkčius.

Skyrių dalijimas į punktus ir papunkčius turi remtis loginiu principu: kiekvienas punktas turi padėti temai ir tikslui, vienas į kitą įsilieti. Geras skirstymas yra toks, kai jaučiama dalių priklausomybė, ryšys ir santykis, kai jos tarsi kyla viena iš kitos, viena kitą paaiškina ir užbaigia. Rašomo teksto variantų skaitymas ir aptarimas - taip pat svarbus teksto rašymo etapas. Retas kuris gali vienu prisėdimu parašyti beveik netaisytiną tekstą. Parašius planą, reikia jį perskaityti, apmąstyti, pasverti jo logiką. Parašius pirmąjį juodraštinį variantą, vėl reikia skaityti ir jau taisyti - redaguoti.

Skaitant reikėtų vertinti bendrą teksto struktūrą, kalbos, rašybos ir skyrybos klaidas, problemos aktualumą, argumentavimo pagrįstumą, įsitikinti, ar pasirinktas žanras ir stilius atitinka rašymo tikslus ir adresatą. Nedera pamiršti ir pastraipų struktūros - pastraipa susideda iš teminio sakinio, aiškinamųjų sakinių ir apibendrinamojo sakinio (nebūtinai tokia eilės tvarka). Pastraipa pradedama iš naujos eilutės ir paprastai skiriama vienai problemai (vienam aspektui) - tam joje ir yra teminis sakinys.

tags: #kokiu #sriftu #turi #buti #kalbejimas