Sintaksė - tai kalbos gramatinės sandaros dalis, apimanti žodžių formų sintagminius (linijinius) santykius, žodžių junginius ir sakinius. Kitaip negu morfologija, kuri apima morfemas ir žodžių formas kaip visumą bei tų formų paradigminius ir hierarchinius santykius, kalbos sintaksę sudaro žodžių formų sintagminiai (linijiniai) santykiai, žodžių junginiai kaip žodžių formų, susijusių tais santykiais, rezultatas, sakiniai (taip pat ir sudėtiniai) - jų struktūrinės schemos (modeliai) ir šių schemų realizavimo šnekoje (tekste) taisyklės.
Gramatika yra mokslas, tiriantis kalbos gramatinę sandarą. Sintaksė („santykių mokslas“) kaip gramatikos dalis įvairiais aspektais nagrinėja žodžių tarpusavio santykius, žodžių junginius, sakinį (sakinio dalis, sakinių tipus, taip pat ir sudėtinius sakinius), kitaip negu morfologija („formų mokslas“), kuri analizuoja žodžių morfeminę sandarą, jų formas ir paradigminius santykius. Šiuo metu sintaksei vis labiau rūpi ir tekstas, sakinių sąsajos jame.
Morfologija ir sintaksė kartu sudaro gramatikos mokslą, taigi yra glaudžiai susijusios (šiuo metu jų dažnokai net nenorima skirti). Žinoma, be minėtų žodžių tarpusavio santykių, žodžių junginių ar sakinių sudarymo taisyklių, sintaksei rūpi ir žodžio formos, bet tik tiek, kiek jos gali atlikti tam tikras sintaksines funkcijas.
Mažiausias rišlios kalbos vienetas, komunikacijos (bendravimo) ir kalbinio minties įforminimo vienetas yra sakinys. Sakinys yra ir svarbiausias sintaksės objektas. Sakinį analizuoja ir daugelis kitų mokslų (logika, semiotika, komunikacijos teorija, kalbos kultūra, stilistika, iš dalies ir fonetika, leksikologija, filosofija, psichologija).
Be sakinio, kaip pagrindinio vieneto, sintaksė tiria ir kitus sintaksinius vienetus. Juk sakinys gali būti įvairiai skaidomas į smulkesnius vienetus: pvz., vienu atžvilgiu - žodžių junginiais, kitu - sakinio dalimis. Sintaksiniai vienetai susiję ir su žodžių formomis - sintaksėje žodžių forma aptariama jos galėjimo jungtis su kitais žodžiais, jos junglumo, arba valentingumo (galėjimo jungtis su kitais žodžiais) atžvilgiu. Į sintaksės objektą taip pat įtrauktini sudėtinis sakinys ir tekstas.
Šiuo metu, kaip minėta, vis dažniau imama kalbėti apie teksto sintaksę, taigi tekstas pripažįstamas sintaksės vienetu. Juk sakiniai tekste vienas kitą veikia, kiekvienas sakinys yra priklausomas nuo konteksto. Tekstą sudaro sakinių sąsaja, taigi svarbu tirti ir suvokti sakinių sąveikas tekste, teksto sudarymo principus. Tekste aiškiau išryškėja jį sudarančių sakinių bruožai, lengviau nustatyti jų įvairovę (vientisiniai jie ar sudėtiniai, pilnieji ar nepilnieji), paaiškinti sakiniuose esančių siejamųjų žodžių (dalelyčių, jungtukų, įvardžių) funkcijas. Tekstas padeda atpažinti ir nustatyti sakinio dalis, rasti sakinio temą ir remą.
Kaip minėta, per žodį, žodžio formas sintaksė glaudžiai susijusi su morfologija. Kalbos dalys - tiek savarankiškosios, tiek tokios kaip prielinksniai, jungtukai, dalelytės - juk yra aptariamos morfologijoje. Per žodį kaip simbolį, žodžio reikšmes sintaksė susijusi su leksikologija. Leksinės reikšmės tiesiogiai lemia žodžių, pvz., veiksmažodžių, sintaksinę apsuptį, kartu ir galimybes sudaryti žodžių junginius ir pan.
Per kalbos asmeninę ir visuomeninę praktiką sintaksė susijusi su kalbos kultūra (jos teorija ir praktika), taip pat su stilistika ir retorika.
Sintaksė susijusi su fonetika, nes intonacija yra vienas iš svarbiausių sakinio bruožų.
Sintaksė susijusi su logika ir tiesiogiai ja remiasi, nes nemaža pagrindinių sakinio aiškinimo postulatų perimta iš tradicinės logikos.
Sintaksė susijusi su filosofija, ypač daug dėmesio skiriančia bendravimo problemoms, taigi analizuojančia ir sakinį kaip pagrindinį komunikacijos vienetą.
Sintaksė yra susijusi su psichologija, tiriančia mąstymo psichinius pagrindus, nes sakinys vertintinas ir kaip minčių realizavimo, perteikimo priemonė.
Sintaksei palyginti artimi ir tokie mokslai kaip komunikacijos teorija, semiotika, kibernetika, poetika, punktuacija (skyrybos teorija).
Sintaksė kaip gramatikos dalis turi dvejopą reikšmę: teorinę ir praktinę. Pagrindinis sintaksės principas yra tai, kad tiriamos ne atskiros, izoliuotos kalbos formos, o tų formų ryšiai ir santykiai.
Atsižvelgiant į bene pagrindinį kalbos sandaros postulatą, kad kalbos vienetus sudaro forma (pavidalas) ir turinys (reikšmė), sintaksė, kaip ir dauguma kalbos reiškinių, gali būti tiriama dviem kryptimis: nuo formos prie turinio ir funkcijų (formalusis aspektas, formalioji sintaksė);nuo turinio prie formų (semantinis aspektas, semantinė sintaksė).
Sintaksės praktinė reikšmė glaudžiai susijusi su kalbos vartosena, sintaksinių reiškinių vertinimu kalbos kultūros atžvilgiu. Vienas iš taisyklingos kalbos reikalavimų - sintaksinių konstrukcijų taisyklingumas. Svetimų kalbų modeliai ypač dažnai braunasi į mūsų kalbą dėl vertimo iš kitų kalbų, dėl neigiamos šnekamosios kalbos įtakos.
Vertinant sintaksinės konstrukcijos taisyklingumą paprastai remiamasi vidiniais kalbos dėsniais, tautosaka, geriausiais lietuvių rašytojų kūriniais.
Daugiausia kalbininkų dėmesio sintaksė sulaukė XX amžiuje. Tarp daugelio sintaksės mokslo krypčių išsiskiria vadinamoji Priklausomybių gramatika, itin patogi aiškinti sintaksinius santykius būtent linksniuojamosiose kalbose.
Vienas žymiausių valentingumo teorijos atstovų L. Tenjeras (Lucién Tesnière) XX a. viduryje tyrė prancūzų kalbos veiksmažodžius ir nustatė, kad sakinyje veiksmažodis yra autonomiškas vienetas, pasirenkantis kitus žodžius (savo apsuptį). Žodžio galėjimas užmegzti ryšį su kitais žodžiais buvo pavadintas pasiskolintu iš chemijos terminu valentingumas (lietuvių gramatikoje vartojamas ir lietuviškas atitikmuo junglumas). Paaiškėjo, kad įvairių veiksmažodžių reikšmei atskleisti reikalingas nevienodas palydovų kiekis.
Buvo sudaryta veiksmažodžių klasifikacija pagal jų galėjimą jungtis su kitais žodžiais:
- vienvalenčiai veiksmažodžiai, kurių reikšmei atskleisti reikalingas vienas palydovas (verkia, miega (kas?));
- dvivalenčiai veiksmažodžiai, kurių reikšmei atskleisti reikalingi du palydovai (giria, muša (kas?, ką?));
- trivalenčiai veiksmažodžiai, kurių reikšmei atskleisti reikalingi trys palydovai (duoda, teikia (kas?, ką?, kam?));
- keturvalenčiai veiksmažodžiai, kurių reikšmei atskleisti reikalingi keturi palydovai (užmoka (kas?, ką?, kam? už ką?));
- egzistuoja ir bevalenčiai (nevalentingi) veiksmažodžiai, kurių reikšmei atskleisti jokie palydovai nereikalingi (sninga, darganoja).
Vėliau konstatuota, kad valentingumas (junglumas) būdingas ne tik veiksmažodžiams, bet ir daiktavardžiams (narys (kieno?), dalis (kieno?), atsakomybė (kam?), nusistebėjimas (kuo?)); būdvardžiams (gabus (kas?, kam?), panašus (kas?, į ką?)); skaitvardžiams (dešimt (ko?), šimtas (ko?)).
Žodžio galimybę jungtis su kitais žodžiais pirmiausia lemia leksinė reikšmė. Juk, pavyzdžiui, būdvardžiai gražus, mielas, aukštas, skaitvardžiai du, šeši tam tikro kito žodžio linksnio nereikalauja. Taigi leksinis valentingumas - toks, kur žodžių leksinės reikšmės reguliuoja partnerių parinkimą.
Lyg kita valentingumo kaip reiškinio dalis - gramatinis valentingumas. Juk žodžiai atstovauja tam tikrai gramatinei klasei, turi tam tikrų gramatinių kategorijų rinkinį. Taigi gramatinis valentingumas yra žodžio kaip tam tikros gramatinės klasės atstovo (ar jo tam tikros formos) galėjimas jungtis su kito žodžio atitinkama forma tam tikram vaidmeniui atlikti.
Pagal žodžio ar jo formos reikalavimo stiprumą skiriami būtinasis ir fakultatyvusis (nebūtinasis) valentingumas (junglumas). Plečiant sakinio apimtį (Jonas neskubėdamas skaito knygą namuose vakarais po darbo) akivaizdžiai matyti, kad svarbiausi - būtinieji palydovai, apimantys dažniausiai subjekto (paprastai veiksnio) ir objekto (papildinio) sritį sakinyje. Aplinkybės tik retais atvejais esti būtinieji palydovai (Tu atrodai gražiai; Dabar gyvenu čia).
Realizavus valentingumą kaip potencialią žodžio savybę jungtis, užmegzti ryšį, tarp žodžių atsiranda ryšiai. Sakiniai ir žodžių junginiai susideda iš sintagminiais santykiais susijusių žodžių bei jų formų. Santykius tarp tų žodžių - ir gramatinius, ir prasminius - rodo žodžių ryšių rodikliai, iš kurių lietuvių kalbai svarbiausi yra prasmė tarp žodžių, žodžių formos, tarnybiniai žodžiai (prielinksniai, jungtukai, dalelytės), žodžių tvarka ir intonacija.
Sintetinei kalbai, turinčiai sudėtingą linksniavimo sistemą (lietuvių, lenkų, rusų ir kt.), žodžių formos yra vyraujanti sintaksinių santykių reiškimo priemonė, nulemianti sintaksinius santykius. Žodžiai, tam tikrais santykiais susiję sakinyje, kiekvienu atveju turi bazines formas. Pavyzdžiui, Mama pagyrė Onutę ir Onutę pagyrė mama - vis tiek mama yra subjektas (veiksnys, vardininkas, tai rodo galūnė -a), o Onutę - objektas (papildinys, galininkas, tai rodo galūnė -ę).
Taip pat rodo ir padeda modifikuoti (keisti) sintaksinius santykius ir sintetinėse, ir ypač analitinėse kalbose tarnybiniai žodžiai. Prielinksnių, jungtukų ir dalelyčių, kaip sintaksinių santykių reiškimo priemonių, funkcijos sakinyje gerokai skirtingos. Prielinksniai su linksniuojamosios kalbos dalies (daiktavardžio, įvardžio, skaitvardžio, būdvardžio, dalyvio) kilmininku, galininku ir įnagininku, kartais ir su jų substitutu einančiu prieveiksmiu (iš čia, iš ten, iš arti) rodo sintaksinius santykius. Jie kartu padeda skirti (diferencijuoti) ir semantinius santykius, pvz.: bėgti į klasę (kryptis į vidų), bėgti iš klasės (kryptis iš vidaus).
Jungtukai rodo santykius tarp žodžių arba sakinių. Jie skirstomi į sujungiamuosius (ir, bei, nei, o, bet, tačiau...), kurie jungia vienarūšes sakinio dalis arba lygiaverčius sudėtinių sakinių dėmenis, ir į prijungiamuosius (kad, jog, kai, kadangi, jeigu, nes, nors...), prijungiančius vieną sudėtinių sakinių dėmenį prie kito. Semantiniai (vienareikšmiai) prijungiamieji jungtukai rodo santykio pobūdį tarp pagrindinio ir šalutinio dėmens, kartu ir šalutinio dėmens (sakinio) rūšį, ypač sąlygos, priežasties, nuolaidos, laiko.
Dalelyčių vaidmuo atsiskleidžia sakinyje ir tekste. Jos kaip jungtukai gali jungti ir vienarūšes sakinio dalis (Nei šeimininkų, nei svečių nebuvo matyti) arba lygiaverčius sudėtinių sakinių dėmenis (Tai tvora sutraška, tai šunys suloja), prijungiamuosius sudėtinių sakinių dėmenis (Vos įsukome į kiemą, pradėjo lyti); modifikuoja sakinio modalumą (Gal jis dar pasveiks); žymi neigimą (Ne jų nosiai mokslas!), klausimą (Argi tu neatsimeni ?), abejojimą (Negi jis mūsų klauso!),pageidavimą (Tegul eina pas Driežo Katrę!), lyginimą (Nejau atsiminimai nuseko lyg upė).
Lietuvių kalbai, turinčiai sudėtingą kalbos dalių kaitymo (pirmiausia linksniavimo) sistemą, žodžių tvarka nėra svarbi sintaksinių santykių reiškimo priemonė. Paprastai skiriama dvejopa žodžių tvarka: įprastinė (fiksuota) ir inversinė (pakeista, laisva). Pabrėžiamieji žodžiai inversijos atveju dažnai atsiduria sakinio pradžioje, rečiau gale. Remiamasi žodžių vieta (pozicija) sakinyje, todėl kai kurioms kalboms žodžių tvarka yra gramatiškai svarbi, plg. ang. Peter loves Ann ir Ann loves Peter, pr. Pierre aime Anne ir Anne aime Pierre, vok. Peter liebt Anna ir Anna liebt Peter (plg. lie. Petras myli Oną ir Ona myli Petrą, bet Petrą myli Ona ir Oną myli Petras). Anglų, prancūzų, vokiečių kalbose žodžių tvarka, o ne formos rodo, kas yra subjektas (veiksnys) ar objektas (papildinys). Lietuvių kalboje žodžių tvarka labai retai rodo sintaksinius santykius.
LRT radijo klausytojas Stasys iš Klaipėdos domisi lietuvių kalbos ypatumais. „Kodėl lietuviai taip mėgsta prie pavardžių pridėti lietuviškas galūnes? Pvz., NelsonAS Mandela, BarackAS Obama. Galbūt tų galūnių visai nereikia?“ - svarsto vyras. Filologo A. Smetonos teigimu, galūnių reikalauja pati lietuvių kalbos sistema ir prigimtis. Vienos kalbos yra galūninės, kitos - negalūninės. Vienos kalbos santykius reiškia žodžių padėtimi sakinyje, kitos - galūnėmis.
Pvz., įsivaizduokime be galūnių pasakymą „Omnitel“ privatizavo „Telecom“. Kas ką privatizavo? „Detroit Pistons“ nugalėjo „Chicago Bulls“. Vėlgi neaišku, kas ką nugalėjo. Tas pats yra ir su pavardėmis. Jei jos yra rišliame tekste, jos turi būti su galūnėmis tam, kad suprastume sakinio mintį“, - teigia A. Smetona. Anot specialisto, šioje taisyklėje yra išimčių - kad ir romaniškosios pavardės, kurių gale būna kirtis, pvz., DiumA (Alexandre Dumas), moteriškos pavardės - Kiuri (Marie Curie), prie kurių galūnių nepridedame. Taip pat kartais išimtis galime matyti sąrašuose, ten, kur tekstas yra nerišlus. Bet kai kalbame apie rišlų tekstą, lietuviškas galūnes „lipdyti“ būtina tam, kad susišnekėtume.
Lietuvių kalboje yra keturios linksniuojamos kalbos dalys - tai daiktavardis, būdvardis, skaitvardis, įvardis, vadinami vardažodžiais.
Sakinys - tai prasmės ryšiais susijusių žodžių grupė arba vienas žodis, tariami (-as) baigtine intonacija. Pagal sakymo tikslą bei pobūdį skiriami tiesioginiai (teigimas), skatinamieji (prašymas, raginimas, liepimas) ir klausiamieji (klausimas). Pagal intonaciją skiriami paprasti sakiniai (ištariami ramiai - teigiamąja, nutylimąja ar klausiamąja intonacija; baigiasi tašku, daugtaškiu, klaustuku) ir šaukiamieji (ištariami pakilia intonacija, baigiami šauktuku).
Sakiniai pagal jų sandarą skiriami į vientisinius (turi vieną gramatinį centrą - veiksnį ir tarinį - arba nors vieną iš jų) ir sudėtinius (turi kelis gramatinius centrus). Kartais kalboje (ir šnekamojoje, ir meninėje) atsiranda nepilnųjų sakinių - tai pilnųjų sakinių atkarpos, dalelės.
Sudėtinis sakinys - tai sakinys, turintis kelis gramatinius centrus (atskiras veiksnio ir tarinio grupes), kurie dažniausiai atskiriami vienas nuo kito kableliais, brūkšniais, dvitaškiais, kabliataškiais.
Tiesiogine kalba yra vadinama pažodžiui pakartota kokių nors asmenų (ar literatūros veikėjų) kalba. Jei tiesioginė kalba eina prieš autoriaus žodžius, tai prieš ją rašomas brūkšnys ir ji pradedama didžiąja raide, o ją pabaigus - kablelis, šauktukas, klaustukas arba daugtaškis. Po tiesioginės kalbos rašomas brūkšnys ir pradedami autoriaus žodžiai mažąja raide.
Vienarūšėmis sakinio dalimis vadinamos tos sakinio dalys, kuriomis sakinyje išskaičiuojami vienos rūšies veiksmų, daiktų, jų požymių ir įvairių aplinkybių pavadinimai. Viena nuo kitos vienarūšės sakinio dalys gramatiškai nepriklauso, jungiamos sujungiamuoju ryšiu ir tariamos išskaičiuojama intonacija.
Kreipiniu yra vadinamas sakinio žodis (arba žodžių grupė), kuriuo kreipiamasi į asmenį, gyvūną ar daiktą. Kreipinys nėra susijęs su sakinio dalimis gramatiniais ryšiais. Daiktavardžiu (dažniausiai vardininku), būdvardžiu, dalyviu reiškiamas kreipinys iš abiejų pusių skiriamas kableliais. Jei kreipinys turi priklausomų žodžių (pažyminių, su kreipiniu sutapusių įvardžių ar jaustukų, ištiktukų), skiriama visa šių žodžių grupė. Su kreipiniu nesutapę įvardžiai, jaustukai atskiriami nuo kreipinio. Kreipiniu nelaikomi įvardžiai Tu, Jūs.
Sudurtiniai žodžiai, arba dūriniai, - tai dariniai, kurie remiasi dviem pamatiniais žodžiais, jungiamais jungiamosiomis balsėmis arba be jų. Sudurtiniuose žodžiuose susiliejus dviejų šaknų priebalsiams rašomos dvi raidės. Sudurtinių žodžių šaknys gali būti jungiamos jungiamosiomis balsėmis -a-, -ia-, -ė-, -i-, -y-,-o-, -u-, -ū- (morfologinė rašyba). Reikėtų įsidėmėti, jog jungiamosios balsės -e- nėra - taip tariamas garsas žymimas -ia-. Ką kurių sudurtinių žodžių viduryje gali būti išlikusios pirmojo dėmens galininko galūnės -ą, -į, -ų. Sudurtinių žodžių šaknų supanašėję (suskardėję ar suduslėję) priebalsiai rašomi vienodai visuose giminiškuose žodžiuose, todėl tikrinama pagal aiškaus tarimo giminiškus žodžius. Sudurtinių žodžių pirmajame dėmenyje gali būti antrinės kilmės dvigarsių ūm, yn. Kadangi lietuvių kalbos rašyba pagrįsta keliais principais, todėl ne visada rašomi tie garsai, kurie tariami ir girdimi.
Priesaga - tai žodžio kamieno dalis, dažniausiai esanti tarp šaknies ir galūnės, bet galinti eiti po šaknies ir užbaigti žodį. Priesagas gali turėti daiktavardžiai, būdvardžiai, skaitvardžiai, įvardžiai, veiksmažodžiai ir prieveiksmiai. Reikėtų įsidėmėti, jog kai kurie veiksmažodžiai ar jų formos ir prieveiksmiai gali baigtis priesagomis. Vardažodžių (daiktavardžių, būdvardžių, skaitvardžių, įvardžių), veiksmažodžių ir prieveiksmių priesagų balsės dažniausiai rašomos pagal taisyklingą tartį. Kai kurių vardažodžių (daiktavardžių, būdvardžių), veiksmažodžių ir prieveiksmių priesagų rašybą reikia įsiminti ir rašyti vienodai. Reikėtų įsidėmėti kai kurių žodžių pabaigos tradicinę rašybą.
Learn Lithuanian. Sudurtiniai žodžiai - compound words
Veiksmažodis - kaitoma kalbos dalis, turinti gana sudėtingą nuosakų, laikų kaitybos ir asmenavimo sistemą. Esamojo laiko trečiojo asmens veiksmažodžių, atsakančių į klausimą ką veikia?, galūnėse rašoma -ia arba -a (po j). Būtojo kartinio laiko vienaskaitos pirmojo asmens vaiksmažodžių, atsakančių į klausimą ką veikiau?, galūnėse rašoma -au (po j)arba -iau. Būtojo kartinio laiko antrojo asmens veiksmažodžių, atsakančių į klausimą ką veikei?, galūnėse rašoma -ei, jei esamojo laiko trečiojo asmens galūnė -ė, arba -ai, jei esamojo laiko trečiojo asmens galūnė -o. Dviskiemenių veiksmažodžių bendraties ilgosios balsės, esančios prieš -ti, būsimojo laiko trečiame asmenyje sutrumpėja. Dviskiemenių veiksmažodžių bendraties ilgosios balsės, prieš -ti turinčios priebalsių, būsimojo laiko trečiame asmenyje išlieka ilgos. Būsimojo laiko trečiojo asmens forma baigiasi priesaga s arba š (kai kuriais atvejais susilieja su šaknies paskutiniu priebalsiu).
Rašomojoje kalboje žodžių junginiai ir sakiniai skiriami (atskiriami arba išskiriami) tam tikrais grafiniais ženklais. Lietuvių kalbos raštuose vartojami šie skiriamieji ženklai: taškas (.), kablelis (,), brūkšnys (-), dvitaškis (:), klaustukas (?), šauktukas (!), daugtaškis (...), kabliataškis (;), kabutės („ “), skliauteliai ( ) arba kai kurių ženklų jungtys (pvz..: , - ?!.
Lietuvių kalba turi 5 trumpuosius balsius ă, ĕ, ĭ, ŏ, ŭ (tariami trumpai), kuriuos atitinka 5 raidės (balsės) a, e, i, o, u, ir 6 ilguosius balsius ā, ē, ė, ī, ō, ū (tariami ilgai), kuriuos atitinka 10 raidžių a, ą, e, ę, ė, y, į, o, ū, ų. Raidėmis i, e, ė žymimi priešakinės eilės balsiai - juos tariant liežuvis pasislenka į priekį, o prieš juos esantys priebalsiai tariami minkštai.
Pavyzdžiui, lietuviškuose žodžiuose priebalsis j dažniausiai rašoma pagal taisyklingą tarimą. Kai kuriuos lietuviškus žodžius, kuriuose priebalsis j tariamas, bet raidė nerašoma. Senesniuose skoliniuose priebalsis j tariamas ir rašomas (dažniausiai prieš ilgai tariamą o), o naujesniuose tarptautiniuose žodžiuose tariamas, bet nerašomas. Kai kuriuose sudurtinius nelietuviškos kilmės žodžius, kuriuose j tariamas ir rašomas. Kai kuriuose nelietuviškos kilmės žodžiuose j tarp balsių tariamas ir rašomas. Tarptautiniuose žodžiuose prieš lietuviškas galūnes ir priesagas priebalsis j tariamas irrašomas, o prieš nelietuviškas priesagas - tariamas, bet nerašomas.
Baltų kalbų schema
Nosinės raidės - tai lietuvių kalbos ortografijos. Tačiau nosinės raidės nerašomos šių veiksmažodžių bendratyse, kituose laikuose ir iš jų padarytose formose.
Reikėtų įsidėmėti sutrumpėjusių vietininkų formų galūnę -y (medy, pagiry) ir atsakančių į klausimą kada?
Reikėtų įsidėmėti, jog skaitvardžių nuo vienuolikos iki devyniolikos, įvardžio keliolika bei bevardės giminės būdvardžio galininko galūnės rašomos be nosinių balsių (ką?