Nuodėmė yra žmogaus nusižengimas Dievui, kuriuo nutraukiamas bičiulystės ryšys. Todėl atgaila labiausiai siekia, kad vėl pamiltume Dievą ir Jam atsiduotume.
Gailestingojo Dievo malone nusidėjėlis įžengia į atgailos kelią, kad grįžtų pas Tėvą, „kuris mus pirmas pamilo“ (1 Jn 4, 19), pas Kristų, kuris paaukojo save už mus, ir pas Šventąją Dvasią, kuri dosniai mums išlieta. Savo gailestingumą Dievas Tėvas parodė pasauliui, kai Kristaus krauju ant kryžiaus sutaikino visa, kas yra žemėje ir danguje.
Kristus neša kryžių - simbolis atpirkimo per kančią.
Dievo Sūnus tapo žmogumi, gyveno tarp žmonių, kad juos išlaisvintų iš nuodėmės vergijos ir iš tamsybių pakviestų į savo nuostabią šviesą. Jis ir savo veiklą žemėje pradėjo pakviesdamas: „Atsiverskite ir tikėkite Evangelija.“ (Mk 1, 15)
Atgailos sakramento reikšmė
Kai mūsų Gelbėtojas Jėzus Kristus apaštalams ir jų įpėdiniams suteikė dievišką galią atleisti nuodėmes, savo Bažnyčioje Jis įsteigė Atgailos sakramentą, idant tikintieji, kurie po pirmojo Nuplovimo įkrenta į nuodėmę, atnaujinimo malone būtų sutaikyti su Dievu.
Bažnyčia turi „ir vandenį, ir ašaras - Krikšto vandenį ir Atgailos ašaras”, sakė šv. Kristus „mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save, kad ją pašventintų“ (Ef 5, 25-26), su Bažnyčia, kaip savo sužieduotine, Jis susivienijo, ją, kaip savo Kūną ir pilnatvę, Jis pripildo savo dieviškų dovanų, per ją visiems žmonėms išlieja savo tiesą ir malonę.
Tačiau ir Bažnyčios nariai yra nuolat gundomi ir dažnai nelaimingai krinta į nuodėmę. Todėl „Kristus, būdamas „šventas, nekaltas, tyras“ (Žyd 7, 26), nepažinęs nuodėmės (plg. 2 Kor 5, 21), atėjo, kad atsiteistų už tautos nuodėmes (plg.
Kaip atlikti išpažintį (pilnas žingsnis po žingsnio katalikiškas vadovas)
Atgailos apeigos
Bažnyčia Lietuvoje jau turi 1973 m. atnaujintas Atgailos sakramento apeigas. Prieš keletą metų Lietuvos vyskupų konferencija jas išleido lietuviškai. Apeigos akcentuoja gilesnį asmeninį bendravimą bei dialogą tarp nuodėmklausio ir atgailaujančiojo (dažnai toks atgailaujantis krikščionis vadinamas lotyniškos kilmės terminu - penitentas).
Šių apeigų turinys pranoksta paprastą nuodėmių sąrašo pateikimą. Apeigų metu siekiama, kad būtų atpažintas Dievo Dvasios veikimas atgailaujančiojo gyvenime, kviečiant jį gailėtis ir atsiversti. Net tada, kai Atgailos sakramentas švenčiamas vien tik kunigo ir penitento, atgaila yra bendruomeninė, ne privati. Vatikano II Susirinkimo Konstitucija apie šventąją liturgiją Sacrosanctum concilium kvietė į atgailos reformą, kuri pabrėžtų šio sakramento socialinį bei bažnytinį-bendruomeninį pobūdį (SC 72).
Nuodėmių įvairovė ir sunkumas
Nuodėmės yra labai įvairios. Daug jų išvardijama Šventajame Rašte. Laiške galatams Dvasios vaisiams priešpriešinami kūno darbai: „Kūno darbai gerai žinomi - tai ištvirkavimas, netyrumas, gašlavimas, stabmeldystė, burtininkavimas, priešiškumas, nesantaika, pavyduliavimas, piktumai, vaidai, nesutarimai, susiskaldymai, pavydai, girtavimai, apsirijimai ir panašūs dalykai.
Nuodėmes, kaip ir visus žmogiškus veiksmus, galima skirstyti pagal objektą, tai yra pagal dorybes, kurioms jos priešingos perlenkimu arba stygiumi, arba pagal įsakymus, kuriems jos prieštarauja. Galima jas taip pat skirstyti į nuodėmes Dievui, artimui ir sau pačiam; į dvasios ir kūno nuodėmes, pagaliau į nuodėmes, padarytas mintimis, žodžiais, veiksmais arba apsileidimu.
Kaip moko Viešpats, nuodėmės šaknys yra žmogaus širdyje, jo laisvoje valioje: „Iš širdies išeina pikti sumanymai, žmogžudystės, svetimavimai, paleistuvystės, vagystės, melagingi liudijimai, šmeižtai. Šitie dalykai suteršia žmogų“ (Mt 15, 19-20).
Nuodėmės vertintinos pagal jų sunkumą. Jau Šventajame Rašte suvokiamas skirtumas tarp mirtinosios ir lengvosios nuodėmės išliko Bažnyčios tradicijoje. Kai valia siekia ko nors, kas savaime prieštarauja meilei, kuri žmogų tinkamai kreipia į galutinį tikslą, tada nuodėmė esti mirtinoji dėl paties siekiamo objekto [...], ar ji būtų nukreipta prieš Dievo meilę, pavyzdžiui, piktžodžiavimas Dievui, priesaikos sulaužymas ir t. t., ar prieš artimo meilę, pavyzdžiui, žmogžudystė, svetimavimas ir pan.
Kas yra svarbus dalykas, aiškiai nurodo dešimt Dievo įsakymų; tą patį atsakė Jėzus turtingam jaunuoliui: „Nežudyk, nesvetimauk, nevok, neteisingai neliudyk, neapgaudinėk, gerbk savo tėvą ir motiną“ (Mk 10, 19).
Nuodėmės sunkumas nevienodas: nužudyti yra sunkesnė nuodėmė negu pavogti. Kad nuodėmė būtų mirtinoji, reikia ją visiškai pažinti ir jai visiškai pritarti. Reikia žinoti, kad veiksmas yra nuodėmingas ir priešingas Dievo Įstatymui, pritarti tokiam veiksmui pakankamai sąmoningai, kad jis būtų paties asmens laisvas apsisprendimas.
Nežinojimas ne dėl savo kaltės, jeigu ir nepanaikina visos kaltės už sunkų nusižengimą, tai bent ją sumažina. Tačiau daroma prielaida, kad niekas negali nežinoti moralinio įstatymo principų, įrašytų kiekvieno žmogaus sąžinėje. Juslingumo paskatos bei aistros, lygiai kaip išorinė prievarta ar patologiniai sutrikimai, taip pat gali sumažinti nusidėjėlio laisvę ir kaltę.
Mirtinoji nuodėmė - kaip ir meilė - yra radikali žmogaus laisvo pasirinkimo galimybė. Dėl tos nuodėmės prarandama meilės dorybė ir pašvenčiamoji malonė, tai yra malonės būvis. Jei jos neatperka žmogaus gailestis ir Dievo atleidimas, ji atskiria žmogų nuo Kristaus karalystės ir užtraukia jam amžiną mirtį pragare, nes mūsų laisvė geba ką nors pasirinkti visam laikui, negrįžtamai.
Sunkiai nusidėti reiškia sąmoningai - tą žinant ir to norint - pasirinkti ką nors, kas labai priešinga dieviškajam Įstatymui ir galutiniam žmogaus tikslui. Mirtinoji nuodėmė naikina meilės dorybę, be kurios neįmanoma amžinoji laimė. Lengvoji nuodėmė silpnina meilės dorybę; ji pasireiškia netvarkingu prisirišimu prie sukurtųjų gėrybių, trukdo sielai tobuliau siekti dorybių ir dorovingiau elgtis, užtraukia laikinąsias bausmes.
Sąmoningai padaryta ir neapgailėta lengvoji nuodėmė palengva veda prie mirtinosios. Vis dėlto lengvoji nuodėmė nenutraukia ryšio su Dievu. Dievo malonės padedamas, žmogus gali ją atitaisyti.
Kol žmogus gyvena su kūnu, jis negali išvengti bent lengvųjų nuodėmių. Nors jas ir vadina lengvomis, nelaikyk jų nepavojingomis. Jeigu, jas sverdamas, laikai nepavojingomis, tai drebėk, kai jas suskaičiuosi. Daug mažų daiktų tampa vienu dideliu; daug lašų pripildo upę; iš daugybės grūdelių išauga kauburiai. Tad kas yra mūsų viltis?
Nusidedant stiprėja polinkis nusidėti; tuos pačius veiksmus kartojant nuodėmė tampa yda. Dėl to atsiranda blogi polinkiai, kurie aptemdo sąžinę ir trukdo tinkamai vertinti, kas yra konkrečiai gera ir kas bloga.
Kartojamos nuodėmės, net lengvosios, virsta ydomis; tarp jų išsiskiria septynios didžiosios nuodėmės.
Hieronymus Bosch paveikslas "Septynios mirtinos nuodėmės"
Septynios didžiosios nuodėmės
Ydos gali būti skirstomos kaip priešingybė atitinkamoms dorybėms arba susiejant jas su didžiosiomis nuodėmėmis, kurias suformulavo krikščionybės patirtis sekdama šv. Jonu Kasijonu ir šv. Grigaliumi Didžiuoju. Didžiosiomis jos vadinamos dėl to, kad iš jų kyla kitos nuodėmės, kitos ydos.
Katechetinė tradicija taip pat primena, kad yra „nuodėmių, kurios šaukiasi dangaus keršto“. Nuodėmė yra asmeniškas veiksmas.
Taip nuodėmė daro žmones bendrininkais, leidžia įsigalėti žmonių geiduliams, smurtui ir neteisybei. Nuodėmės atveda visuomenę į tokią būklę, sukuria joje tokias institucijas, kurios prieštarauja Dievo gerumui. „Nuodėmės struktūros“ yra asmeninių nuodėmių išraiška ir vaisius. Savo aukas jos taip pat įtraukia į blogus darbus.
Atgailos sakramento šventimas
Atgailos sakramento teisėtas teikėjas yra kunigas, pagal kanonus turintis galią suteikti išrišimą. Tačiau ir kiekvienas kunigas, nors ir neskirtas klausyti išpažinčių, gali visiškai teisėtai atleisti nuodėmes atgailaujantiems, esantiems mirties pavojuje.
Atgailos ir Sutaikinimo sakramento šventime atgailaujančiojo vaidmuo svarbiausias. Kai jis, tinkamai pasirengęs, naudojasi šia Kristaus įsteigta išganymo priemone ir išpažįsta savo nuodėmes, tada jis atlieka esminę Sakramento dalį, kurią kunigas atbaigia Kristaus vardu tariamais išrišimo žodžiais.
Atgailos ir Sutaikinimo sakramentas švenčiamas bažnyčioje, kuri yra sakramentinė erdvė. Sakramentą galima švęsti bet kuriuo laiku ir visomis dienomis. Kiekvienas tikintysis turi žinoti dieną ir valandą, kada kunigai klauso išpažinčių.
Būtina visiems įprasti išpažinties ateiti nustatytomis valandomis, ne per Mišias. Juk Eucharistijos šventimas turi būti branginamas.
Atgailos ir Sutaikinimo sakramento šventimui kunigas ir atgailaujantysis pirmiausia pasirengia malda. Kunigas meldžia Šventosios Dvasios šviesos ir meilės. Kunigas broliškai priima atgailaujantįjį, nuoširdžiai pasveikindamas. Atgailaujantysis žegnojasi: „Vardan Dievo - Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.“ Drauge gali žegnotis ir kunigas. Kunigas trumpai paragina atgailaujantįjį pasitikėti Dievu.
Po skaitymų atgailaujantysis išpažįsta savo nuodėmes gailesčio akto formule (pvz. „Prisipažįstu…“). Kunigas, jeigu reikia, padeda atlikti išsamesnę išpažintį, ragina nuoširdžiai gailėtis už nuodėmes, tinkamais patarimais paruošia atgailaujantįjį naujam gyvenimui ir, jeigu būtina, primena krikščioniškojo gyvenimo pareigas.
Jeigu atgailaujantysis padarė nuostolį ar papiktinimą, nuodėmklausys pareikalauja pasižadėjimo, kad tai būtų tinkamai atlyginta ir atitaisyta. Paskui kunigas paskiria atgailą, kuri turi būti ne tik atsiteisimas už praeities nuodėmes, bet ir pagalba naujam gyvenimui bei vaistas silpnybėse. Dėl to atgaila turi atitikti, kiek įmanoma, nuodėmių sunkumą ir prigimtį.
Po to atgailaujantysis savo gailestį ir pasiryžimą naujam gyvenimui išreiškia malda, kuria prašo Dievą atleidimo. Tinka, kad malda kiltų iš Šventojo Rašto, pvz.: „Viešpatie Jėzau Kristau, Gyvojo Dievo Sūnau, pasigailėk manęs, nusidėjėlio.“
Atgailaujančiajam pabaigus maldą, kunigas, iškėlęs virš jo rankas, ar bent dešinę, taria išrišimo formulę: „Dievas, gailestingumo Tėvas, savo Sūnaus mirtimi ir prisikėlimu sutaikęs pasaulį su savimi ir atsiuntęs Šventąją Dvasią nuodėmėms atleisti, per Bažnyčią tesuteikia tau atleidimą ir ramybę. Aš tave išrišu iš tavo nuodėmių vardan Dievo - Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.“
Tardamas paskutinius žodžius, kunigas peržegnoja atgailaujantįjį, šis gali persižegnoti. Gavęs nuodėmių atleidimą, atgailaujantysis išpažįsta Dievo gailestingumą ir jam dėkoja Šventojo Rašto žodžiais, pvz.: „Šlovinkim Viešpatį, nes jis geras. Nes amžina ištikimoji jo meilė.“
Po to kunigas atsisveikina, sakydamas, pvz., „Viešpats atleido tau nuodėmes. Eik ramybėje.“ Atgailautojas šitaip iš naujo priima ramybę, kuri buvo prarasta per nuodėmę.
Dievo gailestingumas ir nuodėmės atleidimas
Evangelija yra Jėzuje Kristuje apreikštas Dievo gailestingumas nusidėjėliams. Angelas sako Juozapui: „Jam tu duosi Jėzaus vardą, nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių“ (Mt 1, 21).
„Dievas mus sukūrė be mūsų, bet nepanorėjo mūsų išgelbėti be mūsų.“ Kad patirtume Jo gailestingumą, turime prisipažinti blogai pasielgę. „Jei sakytume, jog neturime nuodėmės, klaidintume patys save, ir nebūtų mumyse tiesos. Šv. Paulius tvirtina: „kur buvo pilna nuodėmės, ten dar apstesnė tapo malonė“ (Rom 5, 20). Tačiau, kad malonė veiktų, ji turi atidengti nuodėmę, idant apgręžtų mūsų širdį ir mus vestų „teisumu amžinajam gyvenimui per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų“ (Rom 5, 21).
Kad atsiverstum, reikia nuodėmę įžvelgti; sąžinė tada ją įvertina, ir kadangi tas vertinimas vyksta žmogaus viduje veikiant tiesos Dvasiai, tai drauge prasideda naujas apdovanojimas meile ir malone: „Imkite Šventąją Dvasią.“ Tad šiame „nuodėmės įvertinime“ mums paaiškėja dviguba dovana: teisingos sąžinės ir tikrumo mūsų Atpirkimu dovana.
Nuodėmė yra nusižengimas protui, tiesai, teisingai sąžinei; ji yra tikros Dievo ir artimo meilės trūkumas dėl netinkamo prisirišimo prie tam tikrų gėrybių. Ji sužeidžia žmogaus prigimtį ir kėsinasi į žmonių solidarumą. Nuodėmė yra Dievo įžeidimas: „Tau, tiktai tau, nusidėjau ir padariau, kas pikta tavo akyse“ (Ps 51, 6). Nuodėmė sukyla prieš Dievo meilę mums ir nukreipia nuo Jo mūsų širdis. Kaip ir pirmoji nuodėmė, ji yra neklusnumas, maištas prieš Dievą norint tapti „kaip Dievas“, žinoti ir nustatyti, „kas gera ir kas pikta“ (Pr 3, 5). Tad nuodėmė yra „iki Dievo paniekinimo vedanti savimeilė“.
Kaip tik kančios metu, kai Kristaus gailestingumas nugali nuodėmę, ryškiausiai atsiveria visas nuodėmės smurtas ir įvairovė: tautos ir jos vadų netikėjimas, baisi neapykanta, Jėzaus atstūmimas ir patyčios, Piloto bailumas ir kareivių žiaurumas, Jėzui tokia skaudi Judo išdavystė, Petro išsigynimas ir mokinių pabėgimas.
Kaip atlikti gerą išpažintį?
- Prisiminti nuodėmes.
- Gailėtis dėl nuodėmių ir pasiryžti daugiau nebenusidėti.
- Išpažinti nuodėmes kunigui.
- Atlikti kunigo skirtą atgailą.
- Atitaisyti padarytą blogį.
Reikia gerai įsisąmoninti, kokią didelę dovaną Dievas mums suteikė įkrikščioninimo sakramentuose, kad suprastume, kaip neleistina yra nuodėmė tiems, kurie apsivilko Kristumi.