Etnografinių grupių sodybų panašumai į Aukštaičių sodybas

Lietuvoje yra penki etnografiniai regionai, pasižymintys istoriškai susiformavusiais kultūriniais ypatumais. Kiekvienas Lietuvos etnografinis regionas yra istoriškai susiformavusi teritorija, turinti savo gentines ištakas, istorinį palikimą ir savitas kultūrines ypatybes, kurios iki mūsų laikų išliko kaip materialus ir nematerialus paveldas (tarmės, sakytinis ir muzikinis folkloras, papročiai, valgiai, architektūra, drabužiai, audiniai, tradiciniai dirbiniai ir kt.). Regionų pavadinimai 2016 m. Kultūrines kiekvieno regiono ypatybes atskleidžiantys duomenys daugiausia atspindi XIX a. pabaigos - XX a. pirmosios pusės laikotarpį, dėl to būtent šis laikotarpis laikomas pagrindiniu atspirties tašku pristatant Lietuvos etnografinių regionų ypatybes.

Tačiau Lietuvos regioninių ypatybių formavimosi pradžia, be abejonės, siekia labai senus laikus - apie tai liudija archajiški tarmių požymiai, liaudies dainų, sutartinių ir kito muzikinio folkloro, papročių ir kitų tradicijų seną kilmę parodantys regioniniai skirtumai, kuriuos atskleidė mokslininkų tyrimai.

Žemaitija arba Žemaičiai nuo XV a. lotyniškuose ir vokiškuose rašytiniuose šaltiniuose buvo vadinami Samogitia, Samogitiae. Senosiose slavų kronikose Žemaitija vadinama Žemoit’, vėliau - Žmujdz ir kt. Žemaitija užima apie 21 000 km2. Šiam plotui šiandien priskiriama teritorija, priklausanti Telšių, Tauragės apskritims, daliai Klaipėdos, Šiaulių ir Kauno apskričių.

Žemaitijos etnografinio regiono riba tik apytikriai sutampa su žemaičių tarmės riba. Kalbiniu požiūriu Žemaitija skirstoma į tris dalis: šiaurės, vakarų ir pietų, o gyventojai, priklausomai nuo to, kaip jie ištaria uo ir ie, į dounininkus, donininkus ir dūnininkus.

Iki šių dienų žemaičiai yra išlaikę stipriausią etninį identitetą Lietuvoje. Pastaraisiais metais, norėdami šį identitetą išsaugoti, žemaičių kultūros puoselėtojai labai aktyviai leidžia žurnalus, knygas, buriasi į bendrijas, draugijas, asociacijas. Didžiulį švietėjišką darbą etnoso išsaugojimui atlieka Žemaičių kultūros draugija (įkurta 1988 m.), kurios skyriai įsikūrę ir aktyviai dirba visoje Lietuvoje.

1994 m. oficialiai buvo įkurta Žemaičių akademija, kurios viena iš pagrindinių veiklos krypčių - knygų apie Žemaitijos istoriją leidyba. Nuo 1990 m. leidžiama knygų serija "Žemaičių praeitis". Jose publikuojami akademijos konferencijose perskaityti pranešimai, kita įdomi, didelę išliekamąją vertę turinti medžiaga apie Žemaitiją. 1998 m. įsteigtas Žemaičių kultūros, akademinio jaunimo ir vaikų paramos fondas, kuris rūpinasi parama mokslo, kultūros, švietimo, meno sritimis, kultūrine ir edukacine veikla.

Didžiausio dėmesio iš paskutiniaisiais metais išleistų knygų Žemaitijoje sulaukė A. Nikžentaičio sudaryta "Žemaitijos istorija", A. Girdenio ir J. Pabrėžos "Žemaičių rašyba", V. Vaitkevičiaus "Senosios Lietuvos šventvietės. Žemaitija" bei poezijos rinkinys "Sava muotinu kalbo". Bene nuosekliausiai ir giliausiai žemaičiams aktualios temos analizuojamos leidžiamame periodiniame žurnale "Žemaičių žemė".

Aukštaitijos pavadinimas siejamas su istoriniu požiūriu šiek tiek vėlesniu - XIII-XV a. - laikotarpiu, kada aukštaičiais buvo vadinama LDK dalis, supriešinant ją su žemaičiais (Tautavičius, Vyšniauskaitė 2011: 109). Aukštaičių žemės vardas (lot. terra Eustoythen) buvo pagarsintas 1323 m. Lietuvos valdovo Gedimino sudarytoje taikos ir prekybos sutartyje su Livonijos ordinu.

Daugelis istorikų teigia, kad aukštaičių teritorija apėmė Nevėžio baseiną su Nemuno vidurupiu (Tautavičius 1978; Žulkus 1989: 109; Zabiela 1995: 169 pav.; Bertašius 2002: 58; Tučas 2012: 173). Šioje Vidurio Lietuvos teritorijoje istorikas M. Bertašius išskiria kelias smulkias aukštaičių žemes: Veliuoną, Krekenavą, Kauną ir diskutuotiną Ariogalos-Betygalos žemę. Kai kurie istorikai Aukštaitijai dar priskiria Upytės ir Neries žemes.

Prieš krikštą bajorai gyveno sodybose, kurios tuomet buvo vadinamos kaimais. aptvertas tvora su vartais. Jame buvę keletas gyvenamųjų namų. priklausė bajorui. šeimininkui su jo inventoriumi. Jiems bajoras duodavo mėnesinę, t. priemonėmis, bet maitinosi iš savo ūkio. Laukuose gyveno laukininkai. gyvenamųjų buvo ir ūkinės patalpos. Laukininkų namus, kokie jie buvo 1413 m. Janas Duglošas. patekdavo šviesa. šiame krašte didesnę metų dalį viešpatauja. m. surinko žinias apie žemaičių tuometinį gyvenimą. gyvenimas nedaug buvo pasikeitęs. S. dažniausiai pelenų spalvos.

Grįžkime į laikus iki žemaičių krikšto. Tuometiniai laukininkai gyvendavo bendruomenėje. lauką sudarydavo dirbamoji žemė ir kitos naudmenos.

Simonas Daukantas "Buda senoės lietuvių, kalnenų ir žemaičių" aprašė lietuvių trobesius senovėje. Pirmasis jų trobesys tose girėse vadinos nams arba namas, namaitis, dėl ko ir visa tauta nuo prašaleičių nomadžiais buvo vadinama, beje: žmonys namuose gyvenantys. Tas trobesys, kurį šiandien dar daugioje vietoje galima regėti, buvo pailguotinas ketvirtainis be lubų, į pietus su skliautais, kuriuose netolie nuo čiukuro buvo trys langeliai, rąste išpiauti, vienas aukštesniai, o du žemesni per du rąstu platumo, kaip balandis galėjo įlėkti nuo vanago vejamas ir dūmai išrūkti.

Po skliautais į pietus buvo durys, didžiosiomis vadinamos, pro kurias mažne su vežimu galėjo įvažiuoti; nuo rytų pusės buvo mažosios durys, o šalia jų langalis nuo saulėtekio taip pat rąste per augumą nuo žemės dėl šviesos iškirstas; po tuo langaliu namo pusėje duobė iškasta, į kurią pylė paplavas ir kitą jurštą vandenį, iš kurios duobės tekėjo pro namo pamatą į griovį, kursai išvestas buvo namo pasieniu, lauko pusėje pakalniuo.

Per penkis ar šešis sieksnius nuo didžiosios angos buvo pervarinė siena, kuri abi šalini sieni jungė, kurioje buvo dvejos durys. Vienos ėjo į kamarą, kurioje sula buvo laikoma ir kiti baldai, nuo ko jau sulos, jau baldų kamara vadinos. Antrosios durys toje pervarinėje sienoje tokio pat mažne didumo buvo kaip didžiosios, vedė iš namo į tvartą arba kūtę, taip vadinamą nuo žodžio tverti, nuo ko paskuo visą gyvenimą tvaru arba dvaru vadino, kursai pradžioje iš virbų nutvertas buvo, vienas šalines sienas su pačiu namu turįs, kuriame tvarte buvo gyvoliai pasieniais prisieti, beje: karvės, jaučiai.

Vidurėje to tvarto buvo avys, atskiestos keturiormis gardėmis, nuo kurių vadinos gardu; už tam tvartui vėl buvo kūtė, arklių tvartu vadinąma, vis tarp tų pačių šalinių namo sienų stovėjo arkliai jau prie užėdžio pririšti, jau palaidi, kažiai ar kumeliai nuo senių arklių atskiesti ir kartimis kampe užšaudyti stovėjo; ta arklių kūtė turėjo nuo saulėtekio duris, pro kurias arkliūs ir bandą varė girdyti, jaukiam orui esant, speiguotie drungnu vandeniu iš namo geldose girdė. Už tai arklių kūtei buvo dar kiaulių kūtalė, arba tvartalis, kartais neb tose pačiose namo šalinėse sienose, bet pridurtose prie galutinei namo sienai ypatiniu rentiniu, daug žemesniu už namo sienas.

Žąsys, pylės bandos tvarte buvo laikomos. Ir taip, gaspadorius, sėdęsis ant suolu namo pasienėje, visą savo piešą galėjo regėti. Stogas to namo pirma buvo mauknomis klotas, idant kibirkštys iš Ugnės lėkdamos neįkibtum, o ant tų mauknų viršų ilginiais. Asloje paties namo juo į kampą kamaros linkan buvo kartais duobė ketvirtainiška iškasta į kelio mierą gilumo, ugniaviete vadinama, taip erta, jog gaspadinė valgį virdama galėjo aps...

Antrasis trobesys it šalip to namo viena kerčia it susikišęs kūtėmis vadinamas buvo, taip pat pailguotinas ketvirtainis; vidurėje pietinės sienos turėjo vienas duris aukštas sulig siena ir taip plačias, jog su visu didžiausiu šieno vežimu galėjo įvažiuoti, kuri rūme tarp trijų šienų ir tų durų vadinosi tarpikiu arba ratainyčia, kurioje ratai, važiai ir ragės laikomos buvo, kartais karės žirgus tenai ant stelingio laikė. Iš tos pačios pusės, iš kurios į tarpikį buvo durys, taip pat vienoje ir antroje šalėje to trobesio, tarpikiu perdalyto, kūtėmis vadinamo, buvo vėl durys.

Tose kūtėse taip pat laikė gyvolius, kurie namo tvarte netilpo, užvis valinykus galvijus ir ašvienius. Tos kūtės, jei susikišo su namu, darė vieną trobesį dvilinką; tada pačioje kerčioje, kuri jungė namo sienas su tų kūčių sienomis, buvo stoginė, į kurią krovė ir laikė žiemai pašarą, iš kurios pagal to, kaip reikėjo, namo tvarte ar tose kūtėse galvijus šėrė. Jei tos kūtės buvo dvilinkos ar trilinkos, tad jos buvo atstu nuo namo.

Tarp namo ir kūčių, arba tarp pačių dvilinkųjų ar trilinkųjų kūčių, buvo laidaras, tankiais akmenimis grįstas, vasarą ir rudenį šiaudais pakreiktas, kuriame galvijai parėjusys iš ganyklos ilsėjo.

Trečiasis trobesys buvo vadinamas klėtis nuo žodžio klėsti, nuo žemei per uolektį ar pusantros pakeltas ant trinkomis ar dideliais akmenimis, grįstas ir lubotas lentomis dėl sausumo, kurioje buvo javai miegose, arba aruoduose, drabužiai, męsa, kailiai ir šikšnos laikomos, beje: išeigos ir lėtos daiktai; turėjo ji kartais vieną kambarį, kartais du, tris ir keturis, pagal to, kaip ūkinykas turtingas buvo.

Ketvirtasis trobesys buvo troba arba svetlyčia, kame svečius žiemą vaišino, taip Pat pailguotinas ketvirtainis, kurio gyvenamasis galas visados buvo į rytus ar pietus atsuktas; pusėje šalinėms sienoms buvo kiaurai dvejos durys, didžiosios nuo pietų ar rytų, mažosios nuo užpakalio; tarp tų durų ėjo skersai dvi sieni, kuriedvi jungė abi šalini trobos sieni; tiedvi skersini sieni buvo sujungti siena prieš didžiąsias duris taip, jog dvi dali ertmės paliko mažosioms durimis, o trečioji didžiosioms: rūme pas mažąsias duris vadinos virene, arba kukne, o rūmė pas didžiąsias duris vadinos primine nuo žodžio pirma minti, kurioje buvo trejos durys be didžiųjų, beje: vienos į kuknę, antros į trobą, o trečiosios į priešinykę, nuo žodžio prieš, jog prieš trobos duris buvo.

Troboje, kurioje, kaip sakiau, žiemą tegyveno, turėjo tris, keturis šalutinėje sienoje stiklo langus, o du trobos gale. Į saulėtekį buvo alkierius, arba svečio troba, kursai užėmė pusę trobos galutinės sienos ir turėjo du stiklo langu, to paties aukščio, kaip jei troba, kurioje buvo kakalys arba pečius iš kuknės kuriamas; prie to pečiaus buvo kaminas per sieną į kuknę išvestas kartais iš drobės, it kelnė už staibio pakabinta, trobos palubiuose kybojo po kiauryne pro lubas išvesta, kuri buvo ant trobos lubomis molio kaušu apgobta, idant kibirkštys į stogą nelėktum.

Po ta skyle trobos asloje buvo apalus ir slesnas akmuo, ant trinka ąžuolo padėtas, kurį išaušus į trobos kertę galėjo paristi ar laukan išnešti. Norėdamys vakaroti, padėjo tą akmenį, vadinamą žibintoju, po skyle ir sukūrė ant juomi iš kėnių ar liepkaulių ugnį ir paleido nuo skylės pakabintą kelnę iš palubio ant ugnį, idant dūmus trauktum laukan vakarojant. Jei kaminas buvo iš molio į kuknę per sieną išvestas, tad didesnę tenai ugnį kūrino liepkauliais ar sausais šakaliais, taip vadinamais beržų medžiais, smulkiai sukapotais, idant nesproginėtum.

Prie to žiburio motriškosios verpė, vyriškiejai, liepas mižodamys, lunkus plėšė, virves vijo, tinklus mezgė žuvims žvejoti ar žvėrims gaudyti, riužius ir venterius dirbo; bočiai ir kiti seniejai su vaikais plunksnas plėšė, vilnas kedeno, gijas vijo, pasakodamys jauniesiems nętis ir kares praėjusių gadynių bei veikalus savo tautos. Jei troboje stiklo langų nebuvo, tad galutinėje ir šalutinėje sienoje buvo į juostos mierą langelis, per uolektį rąste išplautas ir iš vidaus su lentele užšaunamas; tokią trobą vadina kalne seklyčia, arba sauklėčia, nuo žodžiums sau ir klėsti, beje: kame žmonės save nuo darganos galėjo paklėsti; tenaigi duonkepis pečius iš vidaus yra kuriamas, kuriame valgyti virė ir duoną kepė; tokiame kieme, kuriame ubladės nebuvo, iš to pečiaus dūmai rūko į trobą, kurios lubose buvo kiaurynė, apei kurią jau minavojau, kurią atdarą laikė lig kakaliui atsikūrinant, bet atsikūrinus apent ją užkišo ir langalius šalinius lentelėmis užsklendė, kuriuodu iki šiolei buvo atdaru, idant, dūmams išrūkus, šilima į trobą eitum.

Abejose tose trobose sienos lig palangių iš vidaus ir lauko, taip pat staktos ir durys kas deyintąją dieną buvo mazgojamos, ką šiandien dar galima regėti Žemgaliuose, Kurše arba Kuržemėje ir Pakaunėje. Taip pat abejose trobose pasieniais buvo plati ąžuolo suolai, ant kuriais žiemos laiku vyriškiejai ir motriškosios, iš lauko ir medės parėjusys, galvas sudūrę naktį ilsėjosi jose, arba balkiuose, ir sienose tų trobų buvo briedžių ragai įkalinėti gembių vietoje, rodantys skaitlių metų praėjusiųjų.

Penktasis trobesys buvo taip pat pailguotinai ketvirtainis, rėja vadinamas, kuriame javus sausus iš duobos išimdamies ant kluonu paklojusys kūlė. Toje rejoje buvo ketvirtainis rentinys, aukštesnis už rėjos sienas, duoba vadinamas, mažne pusę rėjos užimąs su kakaliu, kurioje javus džiovino; ant ta duoba buvo doris arba salyklinykas, kuriame buvo langalis, garvilką vadinamas, kame salyklą džiovino; pažastėse tos duobos buvo peludės, kur pelus pylė.

Pas neturtinguosius toje duoboje pėrės, nesgi ant kakaliu buvo krosnis sukrauta. Piteus, garsus žvaizdžynys, keliaudamas po šiaurę, per penkis šimtus metų pirm gimimo Kristaus minavoja jau tą trobesį savo kelionės raštuose, kaipo stebuklingą ir negirdėtą daiktą.

Šeštasis trobesys vadinamas buvo ublade, kurioje buvo duonkepis kakalys nuo to vadinamas, jog po juo ne vien duoną ir pyragus, bet stėkius, guires, puokius ir kitas žuvis bei męsas kepė jau liepos geldose, jau ant šiaudais; tengi džiovino grūdus, grybus ir obuolius obuolynei; tengi buvo ir girnos sukeltos grūdams malti, it kaip pas rymionis; kame grūdus malo, ten pat ir duoną kepė. Tose ubladėse pas neturtinguosius lygiai ir pirtis, kaip sakiau, buvo, nesgi ant mūriu kakalio buvo krosnis sukrauta.

S. Daukantas rašė: "Pirkios sulipdytos iš medžio ir šiaudų, platesnės apačioje, siaurėjančios į viršų, panašios į apatinę laivo dalį, viršuje - skylė, per kurią iš viršaus patenka šviesa.

Lietuvos etnografiniai regionai

Apibendrinant, galima teigti, kad etnografinių grupių sodybos Lietuvoje turėjo daug bendrų bruožų, tačiau kiekvienas regionas pasižymėjo ir savitais architektūriniais elementais, atspindinčiais vietos tradicijas, gamtines sąlygas ir istorinį kontekstą.

Žemaičių ir aukštaičių sodybų panašumus ir skirtumus iliustruoja lentelė:

tags: #kokios #etnografines #grupes #sodybos #panasios #i