Transporto infrastruktūros nuosavybės formos: svarbiausi niuansai ir tendencijos

Pastaruoju metu vis daugiau kalbama apie Europos Sąjungos investicijas į Lietuvos regionus bei šių investicijų panaudojimo efektyvumą. Vienas iš pavyzdžių yra investicijos į vietinės reikšmės kelių būklės gerinimą ir plėtrą.

Kad būtų galima labiau suprasti investicijų reikšmę, pirmiausia, svarbu suvokti, kas tai yra investicijos, kokios jos gali būti ir kokią naudą jos gali teikti. Teorinėje darbo dalyje yra išdėstyti pagrindiniai investicijų bei grąžos iš investicijų teoriniai aspektai. Teorinę šio darbo dalį sudaro trys poskyriai: investicijų samprata, investicijų formos ir grąžos iš investicijų teoriniai aspektai.

Investicijų samprata

Žodis "investicijos" yra kilęs iš lotynų kalbos (lot. investio - aprengiu), atėjęs per anglų kalbą (angl. investment). Platesniu požiūriu investicija reiškia kapitalo įdėjimą tuo tikslu, kad ateityje būtų pasiekta jo padidėjimo, atsipirkimo, naudos.

Ekonomikos terminų žodynas nurodo, kad investicijos (investment) - tai, visų pirma, išlaidos, patirtos perkant tokius finansinius vertybinius popierius, kaip obligacijos ir akcijos. Dar kitaip vadinamos finansinėmis investicijomis. Į vertybinius popierius investuoja atskiri žmonės, firmos ir finansų įstaigos, tikėdamiesi gauti pajamas procentais, dividendais arba padidinus vertybinių popierių vertę.

Antra, investicijos - tai kapitaliniai įdėjimai perkant materialųjį turtą: gamyklas, mašinas ar įrenginius (pagrindinis kapitalas) arba apyvartinis kapitalas, t. y. materialieji arba tikrieji įdėjimai. Kaip nurodo žodyno autoriai, ekonominėje analizėje terminas investicijos dažniausiai vartojamas materialiojo investavimo prasme.

Ekonomikos terminų ir sąvokų žodyne investicijos apibrėžiamos kaip ūkinė veikla, kurios metu ištekliai naudojami kuriant naują realų kapitalą (gamybinių pastatų, įrengimų statyba ir montavimas) bei didinant gamybines atsargas. Bendriausia prasme investicijos yra veikla, kurios naudingumas išryškėja ne iškart, o ateityje. Atliekant finansines operacijas investicijų kategorija vartojama kita prasme - apibūdinant vertybinių popierių pirkimą.

Kiekviena investicija yra susijusi su kapitaliniais įdėjimais, t.y. išlaidomis, skirtomis investiciniams projektams įgyvendinti, tikintis po tam tikro laiko gauti pelną. Anot Rutkausko A.V. ir P. Tvaronavičiaus (2006), investicijos - tai priemonės, kurių dėka galima kam nors perduoti grynuosius pinigus, siekiant išsaugoti ir padidinti jų vertę arba užtikrinti teigiamas pajamas, kurias gausime perduodant tuos pinigus. Grynieji pinigai vertę gali mažinti dėl infliacijos, jie negali garantuoti jokių pajamų.

Makroekonominiu požiūriu investicijos suvokiamos šiek tiek kitaip. P. ir R. Wonnacott (1993) teigia, kad investavimas (investment) yra kapitalo kaupimas. Jie nurodo, kad ekonomistai šį terminą vartoja, kalbėdami apie realųjį investavimą, t. y. realaus kapitalo kaupimą: pastatų, įrengimų įsigijimą. Šis terminas nevartojamas kalbant apie finansinį investavimą, pavyzdžiui, obligacijų ar akcijų įsigijimą.

Investicijos - tai nupirkti kapitaliniai ištekliai prekėms ir paslaugoms kurti. Yra vidaus investicijų sąvoka, kuri aiškinama kaip visos per metus šalyje pagamintos investicinės prekės, neatsižvelgiant į jų paskirtį (ar jos buvo skirtos gamybai plėsti, ar tik pakeitė senas nusidėvėjusias gamybos priemones. Yra vidaus investicijos (neto investicijos), skirtos naujoms gamybos priemonėms įsigyti.

Atkuriamosios investicijos kompensuoja amortizaciją, t.y. kapitalo vertės sumažėjimą dėl pasenimo ir nusidėvėjimo bei užtikrina, kad pagrindinis kapitalas bus atkurtas. Gamybos procese kapitalas naudojamas, t.y. mažėja gamintojo pagrindinių priemonių atsargų einamoji vertė. Šios investicijos kapitalą didina. Įskaičiuojamos tiek kapitalui atkurti, tiek kapitalui plėsti skirtos investicinės prekės, pagamintos einamaisiais metais.

Lietuvos Respublikos Investicijų įstatymas, priimtas 1999 m. liepos 7 d., nustato, kad investicijos - tai piniginės lėšos ir įstatymais bei kitais teisės aktais nustatyta tvarka įvertintas materialusis, nematerialusis ir finansinis turtas, kuris investuojamas siekiant iš investavimo objekto gauti pelno (pajamų), socialinį rezultatą (apšvietimo, kultūros, mokslo, sveikatos ir socialinės apsaugos bei kitose panašiose srityse) arba užtikrinti valstybės funkcijų įgyvendinimą. Lietuvos Respublikos tarptautinėse dvišalėse investicijų skatinimo sutartyse (aktualiose 2008-03-17) taip pat pateikiami sąvokos "investicija" apibrėžimai. įstatymais suteiktas verslo koncesijas žvalgyti arba eksploatuoti gamtos išteklius. Įvairiose tarptautinėse sutartyse, taip pat ir įvairių šalių įstatymuose investicijų sąvoka apibrėžiama nevienodai, nors pagrindiniai šios sąvokos apibrėžimo elementai sutampa.

Svarbu pabrėžti tai, kad tarptautinėse sutartyse vartojama investicijų sąvoka gali būti suprantama kaip užsienio investicijos, nes tai, visų pirma, užsienio kilmės kapitalas - įvairiomis formomis ir rūšimis nuosavybė. Antra, jis išvežtas iš šalies. Yra juridinio ar fizinio asmens nuosavybė. Tačiau tarp sąvokų "užsienio nuosavybė" ir "užsienio investicija" arba "užsienio kilmės kapitalo investicija" lygybės ženklo dėti negalima. Nuosavybės sąvoka platesnė už sąvoką "investicija" arba "užsienio investicija". Pavyzdžiui, užsienio valstybės nuosavybė yra ambasados pastatas Lietuvoje arba užsienio valstybės pilietis gali turėti gyvenamąjį namą kitoje valstybėje. Tačiau šių objektų negalima priskirti prie investicijų, nes šis turtas turi kitą tikslinę paskirtį, jeigu namas nėra skirtas verslo ar kitiems ūkio reikalams. Čia įgauna esminę reikšmę. Nuo paprastų vidaus investicijų užsienio investicijos skiriasi tuo, kad jos turi kitą kilmės šaltinį, ir tuo, kas yra jų savininkas (investuotojas). Pagal savo kilmę...

Investicijos - tai kapitaliniai įdėjimai, skirti ateities naudai gauti.

Nuosavybės teisės samprata

Nuosavybės teisė - daiktinės teisės institutas, nustatantis daiktų ir kito turto savininkų teises įgyvendinti šio turto valdymą, naudojimą ir disponavimą. Nuosavybės teisė apima turto valdymo, naudojimo ir disponavimo teisinius santykius. Šios teisės normos pobūdis yra dispozityvus, todėl šalys sutartyje gali nuosavybės teisės perėjimo momentą susieti su kitomis aplinkybėmis ir faktais.

Nuosavybės teisės subjektai ir objektai

Nuosavybės teisės subjektai yra fiziniai ir juridiniai asmenys (įskaitant valstybę ir savivaldybes). Nuosavybės teisės objektai gali būti žemė, jos gelmės, vandenys, miškai ir kita augalija, gyvūnija, pastatai, statiniai, įrenginiai, transporto priemonės, namų apyvokos daiktai, pinigai, vertybiniai popieriai, kompiuterinės programos ir kitas materialus ar nematerialus turtas.

Savininko teisės į turtą, kuris yra jo nuosavybė, nepriklauso nuo kitų asmenų valios, jas gali riboti tik teisės normos ar paties savininko sprendimai (pavyzdžiui, turtą parduoti, paskolinti, išnuomoti, įkeisti, sunaikinti). Be savininko leidimo niekas neturi teisės turtą gadinti, teršti, ardyti, kitaip bloginti jo naudingąsias savybes.

Savininkas turi teisę leisti ar drausti kitiems asmenims naudotis savo turtu, išreikalauti prarastą turtą iš svetimo neteisėto valdymo, o įstatymų nustatytais atvejais - ir iš sąžiningo įgijėjo, jeigu šis įgijo turtą iš trečiojo asmens, kuris neturėjo teisės jo perleisti nuosavybėn.

Inžinerinė Infrastruktūra kaip Nuosavybės Objektas

Bendrinėje kalboje infrastruktūra suvokiama kaip elementų kompleksas, kuris suteikia pagrindą visai sistemai veikti. Inžinerinis kompleksas apima inžinerinius tinklus, susisiekimo komunikacijas, komunalinius, visuomeninius, prekybos ir kitus paslaugoms teikti ar aplinkos kokybei gerinti reikalingus objektus. Tai vandens bei nuotekų surinkimo, elektros, gamtinių dujų bei centralizuotai gaminamos šilumos transportavimo infrastruktūra, kuri turi užtikrinti gerą bet kokios paskirties objekto aprūpinimą elektros, šilumos, dujų energija ir vandeniu bei tinkamai pašalinti buitines ir paviršines nuotekas.

Nuo XX a. vidurio inžinerinė infrastruktūra ir jos teikiamos paslaugos buvo laikomos valstybės prerogatyva. Tačiau privati nuosavybė visuomenei ir ekonomikai yra naudingesnė nei valstybinė. Privatus subjektas turi daugiau paskatų investuoti į šiuos objektus ir statybas. Tokiu būdu iškyla nuosavybės teisės įgijimo problema.

Nuosavybės Teisės Prigimtinė Esmė

Šiuolaikinės teisės sampratos esmė atskleidžiama per subjektinių teisių ir pareigų vienovę. Ši vienovė reiškia, jog individas, siekdamas apsaugoti savo interesus yra priverstas gerbti kito asmens tokias pat teises. Daiktinės teisės tarpusavyje skiriasi savo turiniu. Plačiausia savo turiniu daiktinė teisė yra nuosavybės teisė. Tai viena pagrindinių žmogaus teisių, jo egzistencijos, gyvenimo pilnatvės bei kokybės, saviraiškos ir realaus įgyvendinimo to, ką apima žodis - laisvė, pagrindas. Žmonės, įgydami nuosavybę formuojasi kaip laisvos asmenybės, t.y. turėdami savo turtą, jie tampa nepriklausomi nuo kitų subjektų valios. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.37 str. 1 d. nuosavybės teisė - tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Įstatymai apibrėžia šias nuosavybės teises, o ne jas nustatyti. Nuosavybės teisės turinio atskleidimas yra teisės mokslo, o ne įstatymų leidėjo reikalas.

Tačiau savininkas, įgyvendindamas nuosavybės teises, nėra visiškai laisvas. Nuosavybės neliečiamumas nėra absoliuti teisinė kategorija. Tai reiškia, jog daiktinės teisės turėtojas negali šios teisės įgyvendinti besąlygiškai, neribotai ir nepriklausomai. Nuosavybės teisių suabsoliutinimas sudarytų prielaidas pažeisti kitų asmenų teises ir kitas Konstitucijos saugomas vertybes. Tokiu būdu, nuosavybė įpareigoja savininką, ir šia nuostata išreiškiama nuosavybės socialinė funkcija.

Įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Kitaip sakant, savininko turtinės teisės yra neatskiriamos nuo jo pareigų, susijusių su šios teisės įgyvendinimu, naudojimasis ja neturi prieštarauti kitų žmonių, visuomenės, valstybės interesams.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas konstatavo, kad Konstitucija pripažįsta tam tikrą galimybę riboti nuosavybės teises, kaip ir kitas pagrindines žmogaus teises. Pažymėtina, jog nuosavybės teisės ribojimo visuomenės interesais galimybė numatyta ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnyje. Šios normos leidžia riboti nuosavybės savininkų galimybes visuomenės interesais. Inžinerinės infrastruktūros objektai pagal savybes yra materialūs daiktai ir laikytini savarankiškais nuosavybės teisės objektais. Tokiu būdu, šių objektų savininkui įgyvendinant savo teises, jo veiksmai negali prieštarauti kitų žmonių, visuomenės, valstybės interesams.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, jog inžinerinės infrastruktūros objektų naudojimo paskirtis užtikrinti nenutrūkstamą, visiems prieinamą bet kokios paskirties objekto aprūpinimą elektros, šilumos, dujų energija, vandeniu suponuoja atitinkamas šių objektų savininkų nuosavybės teisės gynimo ribas.

Nuosavybės Teisės Įgijimo Būdai

Teisių ir pareigų įgijimas yra siejamas su teisės normose įtvirtintų teisinių faktų atsiradimu. Tokiu būdu, nekelia abejonių nuostata, jog nuosavybės teisę galima įgyti tik įstatymų nustatytais pagrindais, t. y. įvykus teisės normose nustatytiems įvykiams arba atlikus numatytus veiksmus.

Romėnų teisėje buvo išskiriami bendrieji nuosavybės teisės įgijimo principai, kuriais remiantis nuosavybės teisės įgijimo pagrindai buvo klasifikuojami į pirminius ir išvestinius. Pirminiai nuosavybės teisės įgijimo pagrindai - tai juridiniai faktai, kurių pagrindu nuosavybės teisė į civilinis teisinis santykis objektus yra įgyjama pirmą kartą, nes tas daiktas niekada nebuvo kieno nors nuosavybė, arba ši teisė atsiranda nepriklausomai nuo ankstesnio savininko valios ir teisės. Tuo tarpu, įgyjant nuosavybės teises vienu iš išvestinių šios teisės įgijimo pagrindų, nuosavybės teisės turinys priklauso nuo ankstesnio savininko valios ir teisių.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė nuosavybės teisės įgijimo būdus. Prie išvestinių nuosavybės teisės pagrindų, t. y. Lietuvos Respublikos norminiai aktai nenurodo išsamaus sąrašo atvejų, kada nuosavybės teisė įgyjama į inžinerinės infrastruktūros objektus. Tačiau šie objektai pagal savo savybes yra pripažįstami materialiais daiktais ir nekilnojamuoju turtu.

Vienas iš pirminių nuosavybės teisės įgijimo pagrindų - nuosavybės teisės įgijimas pagaminant naują daiktą. Bendrąja prasme daikto pagaminimas suvokiamas, kai sujungus gaminimo medžiagas jos sudaro kokybiškai naują daiktą, kuris tampa savarankišku nuosavybės teisės objektu.

Atsižvelgiant į tai, jog inžinerinės infrastruktūros objektai įstatymo leidėjo yra priskiriami vienai iš inžinerinis statinių grupei, nuosavybės teisę valstybei arba savivaldybėms teismo sprendimu įgyjant nuosavybėn bešeimininkį daiktą. Dėl teismo su pareiškimu dėl daikto pripažinimo bešeimininkiu gali kreiptis finansų, kontrolės arba savivaldybės institucija, fizinis ar juridinis asmuo, kurio žinioje bešeimininkis daiktas yra arba kuris sužinojo apie tokio daikto buvimą suėjus vieneriems metams nuo tos dienos, kurią daiktas įtrauktas į apskaitą.

Šio turto išaiškinimo, apskaitos bei perdavimo nuosavybėn tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo nuostatos.

Nuosavybės teisę į daiktą įgyjama uzucapine senatimi. Teismui konstatuojant šį juridinį faktą, nėra nei vieno asmens valios perleisti daiktą kitam asmeniui - įgijėjui, taip pat nėra teisės perėmimo. Nuosavybės teisės įgijimas galimas, kai pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teises į daiktą iki sueinant terminams. Tokiu būdu, nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą įgijimas uzucapine senatimi teismo yra konstatuojamas esant šis sąlygų visetui: asmuo daiktą įgijo sąžiningai bei sąžiningai, teisėtai, atvirai ir nepertraukiamai, kaip savą valdė teisės normose nustatyta terminą.

Įgyjant nuosavybės teises pagal sandorius (pirkimo-pardavimo, dovanojimo, mainų) naujasis savininkas įgyja tiek teisių ir pareigų, kiek jis turėjo buvęs savininkas, jei įstatymai arba sutartis nenustato ko kita. Nuosavybės teisės įgijimą įstatymų leidėjas sieja su daikto perdavimo momentu.

Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, jog turto perdavimas kito asmens nuosavybėn yra savininko valinis veiksmas, kuriuo jis atsisako savo teisės į daiktą.

Nuosavybės įgijimo būdai

Nuosavybės Samprata ir Esmė

Privačios nuosavybės institutas vystėsi ilgą laiką, tobulėdamas su žmogaus teisių ir laisvių apsauga ir garantijomis. Daugumoje totalitarinių ir autoritarinių režimų valstybėse turtas priklauso valstybei ir jį valdo maža grupelė žmonių, tokiose valstybėse klesti ne tik teroras ir grubūs žmogaus teisių pažeidimai, bet ir skurdas.

Nuosavybė gali būti suprantama ir aiškinama dviem prasmėmis - ekonomine ir teisine. Nuosavybė ekonomine prasme suprantama kaip ekonominiai santykiai, atsiradę dėl daiktų valdymo, naudojimo ir disponavimo jais; jie istorijos eigoje keitėsi. Ši sąvoka teisine prasme suprantama kaip šių teisinių santykių reguliavimas teisės normomis. Tai visuma teisės normų, kurios įtvirtina ir gina tam tikrų daiktų priklausomybę tam tikram asmeniui arba keliems asmenims ir nustato jiems galimybę tuos daiktus valdyti, naudoti ir jais disponuoti.

Nuosavybė leidžia savininkui laisvai savo nuožiūra elgtis su nuosavybės objektu - jį valdyti, juo naudotis bei disponuoti. Tuo pačiu nuosavybė reiškia, kad kitas asmuo negali kėsintis į svetimą turtą.

Jei pažvelgsime į žmonijos istoriją, atrasime, kad ji kartu yra ir nuosavybės plėtros istorija. Viena vertus, nuosavybės objektų ratas siaurėjo, tapo visuotinai pripažįstama, kad vienas žmogus negali būti kito žmogaus nuosavybe, kad žemės savininkas nėra viso oro stulpo virš jo sklypo savininkas. Dar reikšmingesnis yra naujų nuosavybės objektų atsiradimas. Jei žmonijos aušroje nuosavybė buvo tai, ką žmogus pats naudoja savo buičiai, tai vėliau nuosavybės institutas tapo gerokai sudėtingesnis. Technologinė pažanga leidžia vis daugiau objektų, kurie nebuvo laikomi nuosavybe, tapti nuosavybe. Atsiranda vis naujų nuosavybės objektų, pvz., kuo įvairiausios intelektualinės bei pramoninės nuosavybės formos. Nuosavybės objektų samprata kinta ir šiandien.

Privati nuosavybė suteikia žmogui nepriklausomybę nuo valdžios ir kitų žmonių užgaidų. Joks nuosavybės perskirstymo modelis nėra suderinamas su individo laisve disponuoti savo nuosavybe taip, kaip jis nori. Nepaisant šios kaitos ir nuosavybės objektų dinamiškumo, nuosavybės principai kinta labai mažai. Vakarų visuomenėse individualizmas ir nuosavybė yra būtent tos abstrakčios taisyklės, kurios naudojamos kaip pamatiniai principai plėtojantis teisei. Nuosavybės apsaugą įprasta laikyti pagrindine valstybės funkcija. Nuosavybės teisė atsiranda teisės normų pagrindu kaip konkrečių asmenų teisė į tam tikrą turtą. Svarbiausias nuosavybės teisės bruožas yra tas, kad savininko teisė į turtą nepriklauso nuo kitų asmenų. Šias jo teises tiesiogiai nustato tik teisės normos.

Nuosavybė apskritai yra viena iš pagrindinių teisių. Taip pat kalbant apie nuosavybę nereikėtų painioti jos su valdymu. Nuosavybė atsiranda esant tam tikriems juridiniams faktams - nuosavybės teisės atsiradimo pagrindams. Šiuos pagrindus nustato valstybės teisės aktai. Vienas pagrindinių principų yra tas, kad niekas negali perduoti teisių į daiktą, jeigu jų neturi pats. Kai vieno asmens privačios nuosavybės teisė prasideda, tai kito asmens nuosavybės teisė tam pačiam nuosavybės objektui pasibaigia. Nuosavybės perėjimo momentą nustato įstatymai arba šalys savo laisva valia. Tai gali būti daikto perdavimo momentas, ar bet kuris kitas momentas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija byloje dėl ne gyvenamosios paskirties pastato bendraturčių bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo suformuluota tokia teisės aiškinimo ir taikymo taisyklė: sprendžiant, kurios (CK 4.75-4.81 straipsniuose ar CK 4.82-4.85 straipsniuose įtvirtintos) teisės normos reglamentuoja santykius, kurie susiklosto pastato, kuriame yra butų ir kitų patalpų, bendraturčiams įgyvendinant bendrosios dalinės nuosavybės teises, pirmiausiai reikia įvertinti, ar tame pastate esantys butai ir kitos patalpos pastato bendraturčiams priklauso asmeninės nuosavybės teise.

Jeigu pastate esantys butai ir kitos patalpos bendraturčiams priklauso ne asmeninės, bet bendrosios dalinės nuosavybės teise ir todėl bendraturčiai name esančiais butais ir kitomis patalpomis naudojasi pagal nustatytą naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarką, turi būti taikomas CK 4.75-4.81 straipsniuose įtvirtintas teisinis reguliavimas. Jeigu pastate esantys butai ir kitos patalpos bendraturčiams priklauso asmeninės nuosavybės teise, o tokie asmenys pastato bendraturčiai yra tik dėl to, kad jiems bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso pastato bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė-techninė ir kitokia įranga (CK 4.82 straipsnio 1 dalis), taikomas CK 4.82-4.85 straipsniuose įtvirtintas teisinis reguliavimas. Ar CK 4.82-4.85 straipsniuose įtvirtintas teisinis reguliavimas tokiu atveju turi būti taikomas visa apimtimi, priklauso nuo to, kokią pastato naudingojo ploto dalį sudaro butai.

Jeigu jie sudaro ne mažiau kaip pusę tokio ploto ir dėl to pastatas pagal paskirtį yra gyvenamasis namas, CK 4.82-4.85 straipsniuose įtvirtintas teisinis reguliavimas taikomas visa apimtimi.

Privačios Nuosavybės Raida Lietuvoje

Kadangi privati nuosavybė atsiranda kartu su valstybe, tai logiška būtų pradėti nagrinėti jos raidą nuo valstybės susiformavimo. t. y. privačia nuosavybę galėjo turėti tik feodalai. Valstybė saugojo jų interesus ir buvo jų remiama. Tuo metu rašytinės teisės beveik nebuvo.

Apie XI a. susikūrė Lietuvos kunigaikštystė, kuri greičiausiai jau buvo ankstyvasis valstybinis darinys. Apie 1183 m. susikūrė Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, kurios pradžią žymi staigus Lietuvos karinės galios išaugimas. Ankstyvosios Lietuvos valstybinės struktūros išlaikymo pagrindą sudarė pasėdžių rinkimo sistema. Susikūrus LDK, pasėdžių telkimo punktuose ėmė kurtis valdovo dvarai. XIII - XIV amžiais, o iš dalies dar ir XV amžiuje Lietuvos valstybinės struktūros pagrindą sudarė valdovo dvarai.

Nominaliai visa žemė priklausė Didžiajam kunigaikščiui, tačiau jas valdė vasalai - kunigaikšči...

Lietuvos Respublikos geležinkelių transporto kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir taikymo įstatymas. Nr. Įsigalioja 2004-04-30 (Įstatymas įsigalioja 2004 m. Kodeksas įsigalioja nuo 2004 m. 2004-04-30, Nr. 72-2489

Eurovoc terminai: vidaus rinkariedmenystransporto politikavežimo kainavežimo tarifaskrovinių vežimaskeleivių vežimasgeležinkelių transportaskelių transportasbėginė transporto priemonėkrovatransporto teisėtransporto statistikateisės kodeksas4806 transporto politika4816 sausumos transportas

Kalba:LietuviųRyšys su ES teisės aktais:Direktyva Nr. 1995/18, Celex Nr. Direktyva Nr. 1996/48, Celex Nr. Direktyva Nr. 1996/48, Celex Nr. Direktyva Nr. 2001/12, Celex Nr. Direktyva Nr. 2001/13, Celex Nr. Direktyva Nr. 2001/14, Celex Nr. Direktyva Nr. 2001/16, Celex Nr. Direktyva Nr. 1991/440, Celex Nr. Reglamentas Nr. 1107/1970, Celex Nr. Reglamentas Nr. 1191/1969, Celex Nr. Reglamentas Nr. 1893/1991, Celex Nr. Reglamentas Nr. 1893/1991, Celex Nr. Reglamentas Nr. 2255/1996, Celex Nr. Reglamentas Nr. 3578/1992, Celex Nr.

tags: #kokioms #nuosavybes #formoms #gali #priklausyti #transporto