„Tai buvo geriausi laikai, tai buvo blogiausi laikai, tai buvo išminties amžius, tai buvo kvailybės amžius, tai buvo tikėjimo epocha, tai buvo skepticizmo epocha, šviesos, o kartu - ir tamsos metas...“ (Č. Dikenas). Šie žodžiai puikiai apibūdina sudėtingą ir prieštaringą Kirkeneso, miestelio įsikūrusio Barenco jūros pakrantėje, netoli Norvegijos ir Rusijos sienos, istoriją.
Nuo samių genčių iki pramonės klestėjimo
Senosios samių gentys, gyvenusios tarp keistų juodų uolų, nė neįtarė, kokie turtai gali slypėti po žemėmis. Ligi to laiko, kai 1906 metais čionai atklydę ateiviai pareiškė, jog iš juodųjų uolų galima gaminti geležinkelio bėgius, tiltus ir ginklus. Tada čia gyveno vos kelios šeimos, stovėjo kelios sukrypusios pirkios, o centre - nedidukai maldos namai, lėmę miestelio pavadinimą: „kirkes“ - „bažnyčia“, „nes“ - pusiasalis.
Pirmasis pasaulinis karas, o su juo išaugęs geležies poreikis atvijo į Kirkenes pirmuosius industrinės visuomenės naujakurius, kuriems teko prisitaikyti prie ilgų vasaros dienų ir žiemos naktų.
Antrasis pasaulinis karas ir atstatymas
Antrojo karo metu naciai atsiuntė čia 30 tūkst. kareivių, turėjusių pulti Murmanską - vienintelį neužšąlantį uostą Europinėje dalyje, kurį karo metu buvo išsaugojusi Rusija. Operacija nepavyko: per vieną parą Raudonoji armija tiesiog užsėjo miestuką bombomis - nesugriauti liko vos 20 namų.
Generolo Marshallo planas padėjo atstatyti Kirkenes, nepaisant to, jog sovietai šį planą ir laikė kapitalistų klasta. Taigi dabar atsigavęs miestas jau keliasdešimt metų garsėja nagingais meistrais, mokančiais dirbti su geležimi.
Kirkenesas šiandien
Didžioji dalis iš keturių tūkstančių Kirkenes gyventojų šiuo metu į baltąsias naktis, ko gero, jau nebekreipia jokio dėmesio. Juoba, kad kiekviena iš jų užslenka nepastebėta. Tiesiog atėjus tam tikram metui, apmiršta paukščiai, liaujasi skraidę uodai, gatvių pakraščiuose susnūsta automobiliai, žmonės sulenda į šiltas gūžtas ir laukia tos valandos, kai žadintuvas praneš, jog metas kibti į darbus.
Gyvi šlaistosi nebent rusų jūreiviai, kurių skirtingu laiku čia reziduoja iki pusantro tūkstančio. Nieko nuostabaus: viena iš svarbiausių Kirkenes pramonės šakų - laivų remontas. Išlipti į svetimą uostą ir neišlenkti taurelės jūreiviui tolygu nuodėmei. Dėl to ir bastosi jie kamuojami egzistencinio nerimo: Tėvynė vos už kelių kilometrų, o degtinė brangesnė bent dešimt kartų. Vietiniai gyventojas pasakoja, jog Kirkenes kriminogeninė kreivė tiesiogiai priklauso nuo algadienių rusų laivuose.
Antrasis didžiausias miestelio pajamų šaltinis - turizmas. Per metus turistų čia apsilanko bemaž pusantro šimto tūkstančių. O ir pramogos turistams kaip dera miestui, gimusiam prie šiaurinių jūrų, - jūrinės. Lašišų žvejyba, jūros krabo medžioklė su pikniku (all inclusive), ekskursija pasižvalgyti po fiordus ar - pikantiškumo vardan - į Rusijos sieną. Ji juk visai čia pat. Todėl nereikia stebėtis, kad visi gatvių pavadinimai Kirkenes rašomi norvegų ir rusų kalbomis - santykiai Rusija yra gana glaudūs.
Kirkenes gimęs ir augęs rašytojas Morten Strøksnes atvirumo valandėlę pasiguodžia, jog jaučiasi esąs „šaltojo karo kūdikis“ - nesunku jį suprasti. Pasakoja, kad savo vaikystę praleido iš pasalų žvalgydamasis į karinių automobilių konvojus, jausdamas bejėgiškumą ir pyktį. „Karas“ po karo iš žmonių atėmė tiek, kad sunku ir įsivaizduoti.
Reikia pastebėti, jog stebuklinga Kirkenes savybė - nuolat apdovanoti tokiomis nuostabiomis fenomenologinėmis įžvalgomis, prieš kurias bet koks pyktis bejėgis. Miestas pribloškia savo žaluma, miškais ir krūmynais, fantastiškomis įlankomis, aidu klykiančių žuvėdrų - jas, atrodo, galėtum pasiekti ranka, skrenda tokios išskėtusios sparnus, rubuilės, pasiruošusios net ir šalčiausiai žiemai...
Net švilpteliu. Į mane atsisuka penkios poros rudų, gėriu spindinčių akių - jos kviečia taikytis. Ištiesiu ranką norvegui, jis paspaudžia ją su rimtimi veide. Juk mes tokie panašūs - šaltojo karo broliai. Na ir kas, kad mūsų vasara kone tris kartus ilgesnė, nesiliaujame skųstis, jog mums ji - per šalta. Neimdami domėn net to, kad turime tris mėnesius gražiausio pavasario ir tris - spalvočiausio rudens.
Ten, Šiaurėje, sniegas iškrenta spalio pradžioje ir laikosi iki pat gegužės. O kai užeina poliarinė naktis, saulė kelis mėnesius nė nekyšteli nosies iš po tamsos skraistės. „Tai buvo vilties pavasaris ir nevilties žiema, viskas buvo prieš mūsų akis, nieko nebuvo priešais mūsų akis“, - taip norisi ir toliau cituoti Čarlzą Dikensą. Lenkiu galvą prieš šį XIX amžiaus romantiką, sugebėjusį įžvelgti praeities esmę.
Kai būdamas Kirkenes girdėdavau apie egzotiškąją Rusiją, patyliukais šypsojausi: yra tekę būti joje ir anksčiau. Pats kažkada saliutavau vėliavai pionierių stovykloje, čiupinėjau purviną rublį, springau degtinės „Stolichnaya“ gurkšniu. Todėl buvau įsitikinęs, jog medine matrioškų egzotika manęs nenupirksi.
Žvelgiant pro autobuso, riedančio į Rusiją, langą - akys raibsta nuo žalumos. Per tą trumpą laiką, kol šilta, medžiai iš visų jėgų stengiasi skleisti lapus ir leisti naujas šakas. Muitinės postas, pavadintas Boriso ir Glebo - dviejų šventųjų, pravoslaviškos Rusijos puoselėtojų - vardu, ir štai mes toje kitoje valstybėje, kur net laikrodžiams privalu rodyti Maskvos laiką.
Nikelis: pramonės ir ekologijos kontrastai
Mūsų maršruto tikslas - Nikelis, Pečengos rajono administracinis centras, esantis maždaug 210 kilometrų nuo Murmansko. Kuo jis ypatingas? Tuo, jog čia veikia dar 1940 metais pastatyta nikelio perdirbimo gamykla, dovanojanti darbo vietą kone kiekvienam čia gyvenančiam darbingam vyrui. Kasmet netoliese esančiose kasyklose iškasama apie 7,5 mln. tonų vario-nikelio rūdos. Visa ji apdirbama čia, gamykloje, į kurią atgabenama ir nemaža dalis pasaulinio verslo konglomerato „Norilsko Nikelis“ sukauptos rūdos. Išgautas metalas daugiausiai naudojamas karinėje pramonėje, todėl į gamyklos vidų taip paprastai neįeisi.
Mūsų kairėje nusidriekia slėnis, kuriame įsikūręs gamyklos korpusas su trim stačiais kaminų falais, iš kurių besiveržiantys dūmai tamsiu rūku leidžiasi ant šalia stovinčio miesto... Vaizdas sukrečia, atrodo, kaip vienui vienintelei gamyklai pavyko žaliuojantį slėnį paversti nykia dykuma? Garsiojo Andrejaus Tarkovskio stalkeris tikriausiai nė neįsivaizdavo, kad po saule dar gali būti kažkas, kas yra baisiau už Zoną: „rūgštaus“ lietaus išnuodyta žolė, pavieniui styrantis apgailėtini medžių stagarai - siaubas suima regint, jog išdegusi plynė tęsiasi iki pat horizonto.
Gidė pasakoja, jog Norvegijos vyriausybė „spaudžia“ Rusiją, jog būtų imamasi veiksmų sprendžiant Nikelio ekologinę situaciją. Skaičiuojama, kad artimiausiame „švariame mieste“ kūdikių apsigimimų skaičius yra kone du kartus mažesnis nei Nikelyje.
Kas, jei Nikelis - ne kas kita kaip reprodukcinė gyvenvietė, kurios paskirtis tiekti stiprius ir pajėgius dirbti homo sapiens šiai pragaro mašinai?
Leidžiamės nuo kalno į miestą ir galime iš arčiau apžiūrėti šį „trifalį“ monstrą. Rūksta ir keliolika mažesnių kaminų-kaminėlių, tarsi Franco Kafkos vabalas, išdidintas gal kokį tūkstantį kartų, gamykla juda ir gaudžia, įleidžia ir išleidžia iš savo teritorijos automobilius, pūškuoja, atrodo, pamažėle netgi šiek tiek stumiasi Nikelio link. Tarsi pasityčiojimas visai pašonėje - kuklios kapinaitės. Kažkokia mistika - vidutinis žmonių, snaudžiančių po akmens antkapiais amžius, - vos 44-eri...
Įvažiuojame į Nikelį. Šis penkiolika tūkstančių gyventojų kūnų auginantis miestas nė iš tolo neprimena naudingomis iškasenomis turtingo ir klestinčio administracinio centro. Iš pradžių nusidriekia apgriuvusių lūšnų kvartalas, garažų pynė, už jų kyšteli suvargusi bažnytėlė (Boriso ir Glebo), kuri sovietmečiu, uždraudus žmonėms tikėti, buvo virtus į dom kultury. Kaipgi neprisiminsi Dantės: „čionai įėjęs viltį mesk į šalį...“?
Pasiekiame miesto centrą, čia jau gyvenamieji penkiaaukščiai namai, o šalia - apgriuvusios lūšnos, kurių langai, išdužus stiklui, uždangstyti maišais, užkalinėti fanera, polietilenu ir t.t. Gastronomas, turgus, prikimštas pigių baltarusiškų ir kinietiškų prekių, parduotuvė „Raduga“, alaus baras „Tri bokala“, restoranas „Bielyje nočy“ -žinoma! - kaip gi be jų? Sustojame daugiabučių kieme - automobiliai „Moskvič“, „Žiguli“, grupelė pensininkų pavėsyje ant suoliuko pliekiančių domino.
Kiemo vidury - Nikelio istorijos muziejus, pastatas gal ir geresnis už daržinę, tačiau primena ne ką kita, o sovietinio stiliaus sandėlį, kuriame buvo laikomos „deficitas“: grotuoti langai, metalu kaustytos durys. Nors slėpti, tiesą sakant, čia netgi nėra ką. Viso labo vienas senoviškas samių lopšys su skudurine voo-doo lėlyte, kelios ikonos ir gausus socrealizmo epochos palikimas. Štai skulptūrinė kompozicija: „Proletaras, kūjis ir priekalas“, tapybos kičas - „Darbininkai lieja nikelį“, fotografijos menas - „Naujojo fabriko korpuso statybos, 1956-ieji“, po stiklu - „Proletaro darbas“ - vietinio poeto poema, prieš gerą pusamžį spausdinta pageltusiame vietiniame laikraštyje.
Antroje muziejaus salėje visu grožiu spinduliuoja Sovietų Socialistinių Respublikų herbas, ekspoziciją puošia lengvasis kulkosvaidis, prieštankinis minosvaidis ir lauko virtuvė su skylėtu katilu. Istorija pasakoja, jog 1944-ųjų spalio 18-ąją Raudonoji armija išvadavo Nikelį iš vokiškųjų grobikų. Tuo tarpu Kirkenes tų pačių karių buvo išvaduota lygiai po savaitės, spalio 25-ąją. „Bažnyčios pusiasalis“ buvo pirmasis, kurį Rusijos kariai iš vokiečių atkovojo Norvegijoje. Pasirodo, kad Nikelis kartu ir yra miestas didvyris.
Statistika:
| Miestas | Gyventojų skaičius | Turizmo srautas per metus |
|---|---|---|
| Kirkenesas | 4000 | 150 000 |
| Nikelis | 15 000 | - |