Galūniniai Žodžiai Lietuvių Kalboje: Sandara, Daryba ir Vartojimas

Lietuvių kalba pasižymi turtinga žodžių darybos sistema, kurioje svarbų vaidmenį atlieka galūnės. Šiame straipsnyje aptarsime galūninių žodžių sandarą, darybos būdus bei jų vartojimo ypatumus.

Žodžio Sandara

Žodžio dalis be galūnės vadinasi kamienas. Žodžio kamieną sudaro:

• Priešdėlis - žodžio kamieno dalis, kuri eina prieš šaknį ir keičia jos reikšmę.
• Šaknis - žodžio kamieno dalis, bendra visai giminiškų žodžių šeimai.
• Priesaga - žodžio kamieno dalis, esanti tarp šaknies ir galūnės (paprastai priesaga sakoma kartu su galūne).
• Galūnė - kintamoji žodžio dalis, rodanti jo ryšį su kitais žodžiais. Ne visi žodžiai turi galūnę.
• Intarpas - žodžio dalelė (n, m), įsiterpusi į šaknį (senka - seko, tampa - tapo).
• Sangrąžinė dalelytė si(is) gali eiti po galūnės arba stovėti tarp priešdėlio ir šaknies. Po vardininko galūnės -as dalelytė si virsta dalelyte is (įsijungimas, jungimasis).

Įvardžiuotinės kalbos dalys turi galūnėje įvardžio jis, ji formas. Sudurtiniai žodžiai gali turėti jungiamąją balsę: a, (i)a, ė, i, y, o, u, ū. Tarp dviejų šaknų niekada nerašome e, rašome ia.

Galūnė - po kamieno einanti kintamoji žodžio pabaigos dalis. Galūnė kinta linksniuojant, asmenuojant, keičiant giminę, skaičių, nuosaką ar laiką. Žodį kaitydami, gauname naują to paties žodžio formą. Iš galūnės matome žodžio giminę, skaičių, linksnį, asmenį, nuosaką, laiką.

Dėl tarmių poveikio bendrinėje kalboje vartojamos ilgosios (ištisinės) ir trumposios vienaskaitos įnagininko ir vietininko, daugiskaitos naudininko ir įnagininko galūnės. Kalboje vartojamos gretutinės paprastųjų veiksmažodžių bendraties ir 1 bei 2 asmens formos, sangrąžiniai veiksmažodžiai. Trumposios veiksmažodžių formos taip pat būtingos sakytinei vartosenai.

Žodžių Daryba

Darybos atžvilgiu žodžiai yra dvejopi: pirminiai (paprastieji žodžiai- kailis ) ir antriniai (dariniai - kailiniai). Pirminiai (paprastieji) žodžiai nėra padaryti iš kitų žodžių, o paveldėti iš prokalbės, pasiskolinti iš kitų kalbų ar dar kitaip atsiradę, pvz.: diena, namas, vyras. Paprastus žodžius sudaro šaknis ir galūnė arba šaknis ir bendraties priesaga ( tėvas, ašara, bėgti).

Antriniai žodžiai (dariniai) yra pasidaryti iš kitų žodžių. Jie skirstomi į vedinius ir dūrinius (sudurtinius žodžius). Vediniai remiasi vienu pamatiniu žodžiu (paprastieji žodžiai arba dariniai), pvz.: grožis iš gražus, malūnas-malė, palangė-langas, neįdomus - įdomus.

Dūriniai paprastai remiasi dviejų ar daugiau žodžių junginiu, pvz.: dangoraižis iš dangus ir raižyti. Žodžio daryba - žodis daromas pridedant prie žodžio kamieno vieną priešdėlį (rašė-parašė) ar vieną priesagą (parašė- paraštė), keičiant galūnę (stalas-stalius), suduriant du kamienus (diena medis - dienmedis). Atliekant žodžio darybą, kinta jo reikšmė .

Žodžiokaityba - linksniuojamo, asmenuojamo, laipsniuojamo ar kaitomo laikais žodžio reikšmė išlieka nepakitusi. (namas- namo; skaitau- skaitai; rašo-rašė). Naudojant įvairius žžodžių darymo būdus, keičiasi ir daromo žodžio reikšmė, kalbos dalis.

Priešdėliniai daiktavardžiai dažniausiai daromi iš daiktavardžių ir veiksmažodžių, priešdėliniai veiksmažodžiai - iš veiksmažodžių, priešdėliniai būdvardžiai- iš būdvardžių, prišdeliniai prieveiksniai-iš prielinksnių.

Priešdėliai: api-, apy-, ant-, ap-, at-, į-, im-, in-, są-, sam-, san-, su-, ap-, at-, iš-, už-, ne-, be-, nebe-, pro-, pa-, po-, pra-, prie-, prieš-, per-, pri-, nuo-, nu-.

Priešdėlis da- lietuvių kalboje nevartojamas (nedavažiavo- reikia sakyti nneprivažiavo, daleiskim -tarkim). pajūris (jūra), užupis, prieangis, įkrantis, įduba, apyausis, nuokalnė, požemis, pradantė, prieškalnė, prodebesis. patėvis (tėvas), podukra, protėvis, antžmogis, apydaktaris, įdukterė, įtėvis, išdukterė. bekelnis (kelnės), betvarkis, betėvis, beglobis. parytys (rytas), pavakarė, prievakaris, pokaris, perpietė, priešaušris, apyrytis, išnakčiai. sąrašas (rašė). apibėrimas (bėrė), apiplėšimas, įtūžis, apžiūra, išrūgos, apylinkė, priekalas, sambrūzdis, impilas, importas, intakas, indėlis, inkilas.

apibėgti (bėgti), apeiti, atvažiuoti, atpasakoti, įbėgti, išbristi, nubėgti, palįsti, pareiti, perpilti, pravažiuoti, pribėgti, suaugti, užlipti. išgyventi (gyventi), pragyventi, įsiklausyti, užsiklausyti, nubusti, pritrūkti, suklikti. apraminti (raminti), nugerti, pakalbėti, pramalti, privengti. atšerti (šerti), įgrasinti, išdailinti, prigirti, užpenėti, nukietinti, peraugti, praaugti, užrėkti (sąžinės balsą), atkirsti (kirvį), išganyti (pievą), nuganyti (avižas), pragerti, apskaičiuoti, suspardyti.

apsalti, (salti) iškepti, nurausti, padaryti, pražilti, prikelti, sudegti, uždaryti. apysmarkis (smarkus), posmarkis, pogražė. apskritas (skritas), atkaklus. bemiegis (miegus), įdomi, įtarus, išsamus, nuostabus. pageltęs(geltęs). sąžiningas (žiningas), sąmojingas, sangrąžinis, sandarus, sumanus, užgaulus. nemalonus (malonus), neįdomus(priešdėliai ne- ir į-), negražus. kontrrevoliucinis (revoliucinis), ultravioletinis, internacionalinis, antibakterinis.

Jei priešdėlinis daiktavardis turi priešdėlį po-, pro- ato-,į- ir pan. ar padarytas iš veiksmažodžio, tai šaknies balsė dažniausiai ilga. Pvz.: posūkis(suko, sūka), pobūdis(būdas), pokylis (kilo, kyla), požiūris, pokytis, protrūkis, atoslūgis, įmygis, įgūdis, įspūdis, įtūžis, įdūkis, įsiūtis, įkyrumas, įžūlumas.

Priešdėlis apy- rašomas su būdvardžiais (parodo dalinį ypatybės kiekį) ir iš jų padarytaisprieveiksmiais (apygražis-apygražiai, apyaukštis, apytamsis, apybaltis, apyilgis, apyjuodis, apyžilis, apykurtis, apygražiai, apydailiai, apykreiviai, apylygiai).

Priešdėlis sam- rašomas prieš priebalses b ,p (sambūris, samprata, samprotautii). Nepainioti su šaknimi : sabalas, sakalas, samana, savas, savybė.

Priešdėlių ap-, at-, iš-, už- priebalsiai supanašėja, todėl jų rašybą tikrinama randant reikšmines žodžių dalis (apdaras-daro, užtvanka-tvenkė). Nepainioti, kai atskiru skiemeniu einantis balsis (i,y) nėra priešdėlis. Išimtis žodžiai: įsas, įsčios, įsnauja (čia į nėra priešdėlis). ir tarptautiniais žodžiais ( infekcija, infiksas, inhaliacija, injekcija, inkubacija, inscenizacija, indukcija, intonacija, inversija; importas, impresionistas, impulsas).

Neiginys ne nėra priešdėlis ir rašomas atskirai, kai reiškiamas prieštaravimas, kai vartojami būdvardžių laipsniai ( ne didelis, o mažas; ne didesnis; ne šilčiausia diena). Jei prieveiksmis padarytas iš būdvardžio, kai nereiškkiamas prieštaravimas, ne rašomas kartu (negeras, -a - negerai, nevienodas, -a - nevienodai , nevisiškas, -a - nevisiškai). Kartu su dalelyte ne (nebe) rašomi prieveiksminėsreikšmės prieveiksmiai: nedaug,nebedaug, netoli, nearti, netoliese.

Priešdėlio ir šaknies sandūroje paprastai tariami ir rašomi visi susidūrę balsiai ar dvibalsiai (neauga, neima, nuima, pailgas, prairas, paorėti, priėmėja, prieauglis, proanūkiai, nuoalpis, paupys, paakys, paąžuolis, sąauga, priimti). Susidūrusios priešdėlių ir šaknies priebalsės rašomos abi. Tas pats priešdėlis visais atvejais rašomas vienodai nepaisant, kaip tariamas jo galinis priebalsis.

Pvz.: apaugo, apdėjo, apgaulė; atimti, atgauti, atbusti; perėjo, perregimas, perrinkti; išausti, išbėgo, išdidus, išsiblaškęs, išspaudos, iššlavos, išžirgti, išzvimbė; užaugo, užpuolė, užstatė, užžėrė, užšalo. Dviejųpriešdėlių ar sangrąžos dalelytės -si- ir šaknies sandūroje tariami ir rašomi visi susidūrę balsiai ar dvibalsiai (neįeinamas, neišmanėlis, neužauga, neapsakomas; apsiimti, pasiilgti, apsiavė, išsiugdė, prisiuogavo).

Kitais atvejais priešdėlio ir šaknies balsiai tariant susilieja ir rašoma viena balsė, pvz.: nesti (ne + esti), nėra (ne + yra), nebėra ( nebe + yra), tebėra ( tebe + yra), tėra (te+ yra), tebesu (tebe + esu), nėjo ( ne + ėjo), neina ( ne + eina), nebeina ( nebe + eina), besąs (be+ esąs).

Reikėtų įsidėmėti, jog kai kurie veiksmažodžiai ar jų formos ir prieveiksmiai gali baigtis priesagomis. Pvz.: veiksmažodžiai - bėgte, piešiant, prieveiksmiai- gražiai,aukštyn.

Priesagos: -ėsis (iai), -snis, (ys), -eklas (is), -slas, inis, tuvas, -iklis, -yklė (a), -tas, -tukas, -alas (ius), -tuvė, -eklis, -klas (ė), -ynas (ė, os), -inė, -udė, -atas, -ūra,-tuvė (ės), -lis(ys), einė, -vė, ovė (as), -iena, -idė, -okas, -tai,-iai, -ti, -te, -iant, -tyn, -inininkas, (ė), tojas (a) -ėjas, -ėlis, -ikas, , -lys, -ūnas, -tinis, -uolis, , -očius, -ija, -ystė, -uomenė . Priesagos (bendraties): -(i)auti, -(i)uoti; -(i)oti, -ėti, -yti; -inti, -enti. Veiksmžodžių bendratis turi galūnę -ti.

Pamatiniai daiktavardžiai ir būdvardžiai dažniausiai esti neišvestiniai, pamatiniai veiksmažodžiai - ir išvestiniai, ir neišvestiniai (dažniausiai padaryti su priešdėliais). Be to, reikia pasakyti, kad dabartinėje lietuvių kalboje yra labai daug būdvardžių, kurių daryba jau labai neryški, nes jų semantiniai ryšiai su pamatiniais žodžiais menkai tejuntami, pvz.: kilnus (: kilti), gudrus (: gusti), aukštas (: augti), stiprus (: stipti), tikslus (: tikti), gyvas (: gyti) ir t. t. Tokie žodžiai jau dažnai laikomi darybiškai neskaidomais.

Priesagos: -okas ,-otas, -inas, -ingas,-iškas,svas, -švas, -zganas,-utis,-(i)ulis, -(i)ukas, -ytis, -ylis, -ėlis,-učiukas,-uliukas, -utėlaitis, lus, -nas, -tas, -dus, -rus, -sus, -tinis (ė), -utinis,-iškis, ykštis, - šykščias, opas, esnis (a), iausias (ia), -ėlesnis (ė), -ėtas, &-ytas, -otas(a), -(i)uotas, -inas, -uistas, -ūstas, ylas . įvairios reikšmės veiksmažodžiai. (tik su -yti, kurių būt. k. l. -yti, o būt. k. l. neveik. ar reikiamybės dalyvis.

veiksmaž. veiksmaž. būt. k. l. neveik. r. veiksmaž. daiktavardis vyr.g. daiktavardis mot. g. lenkinti (lenkas), auksinti, auksuoti, angliuoti, aukoti. daiktav. daiktav. daiktav. daiktav. daiktav. daiktav. daiktav. daiktav. daiktav. veiksmaž. griuvinėti (griuvo), virtinėti, čiupinėti, birbsėti, spardyti, sagstyti, sūpuoti, stūguriuoti, juokauti, meilikauti, sukinti. veiksmaž. veiksmaž. veiksmaž. veiksmaž. švelnutis (švelnus), švelnučio (švelnus), švelnutė, apskritulis pieštukas, mažiulis, apskritukas vaikutis, mažiukas, plonytis (plonučio), plonytė, mažylis, mažėlis, mažylis, mažučiukas, mažuliukas, mažutėlaitis. veiksmaž. (neveikiam. visiškas (visi), maniškas būdas (mano).

Jei daiktavardžio priesaga prasideda balse (im, ym, yb, in, ės, en, ykl, ikl, ik, ėj, okl, ūn.) daromas iš būtojo kartinio laiko veiksmažodžių. Pvz.: bbuvimas -buvo, pylimas-pylė, lijimas-lijo, liudijimas-liudijo, rašymas-rašė, varymas-varė, skyryba-skyrė, kūryba, kūrėjas, kūrimas, kūrinys-kūrė, vėrinys-vėrė, puvėsiai-puvo, griuvėsiai-griuvo, džiūvėsiai-džiūvo, svilėsiai-svilo, duženos-dužo, rišykla-rišo, pūtiklis -pūtė, rijikas, rijimas-rijo, gynėjas-gynė, stūmoklis-stūmė, pagyrūnas-gyrė.

Pastaba.Daiktavardžių priesagose -yba, -ybė visada rašoma y ilgoji (sodyba, vienybė, gamyba, daugyba). Priesagoje -ij- visada rašoma i trumpoji ( rijimas, liudijimas, augalija). Jei daiktavardis vyriškosios giminės, rašoma priesaga -iklis, jei moteriškosios giminės - -ykla, -yklė (vyr. g.: saugiklis, daugiklis, skalbiklis, rodiklis; mot. Jei daiktavardžio priesaga prasidedapriebalse (t, tuv, kl, sen, sn, tuk, tyn.), tuomet žodis daromas iš bendraties. y-kl-a). Pvz.: mokytojas-mokyti, liudytojas-liudyti, gydytojas-gydyti, pustyklė-pustyti, mokykla- mokyti.

priesagą -ėsis turi daiktavardžiai, kurių varininkas baigiasi galūne -is ir dažniausiai reiškia veiksmo rezultatą (pelėsis, degėsis). priesaga, -ynėdažniausiai reiškia vietą ir įrankius (usnynė, birbynė), o priesaga -inė dažniausiai žymi patalpas (kur padėti daiktai) bei indus (pieninė, ligoninė, druskinė, pipirinė, pirštinė). Daiktavardžiai su priesagomis -iklis,-yklėdažniausiai reiškia prietaisus, įrankius (saugiklis, pustyklė), o su priesaga -ykla dažniausiai reiškia veiksmo vietą (mokykla, skaitykla). Jie daromi iš veiksmažodžio būtojo k.l. (varė-variklis, pustė-pustyklė, siuvo-siuvykla).

priesagos -ėlis, -ėlė - prie daugiaskiemenių daiktavardžių kamieno: seselė - seserėlė, bernužis-bernužėlis, dobilas-dobilėlis, lelija- lelijėlė. Pastaba. Mažybinėje- maloninėje priesagoje -el- visada rašoma e ( lapas- lapelis, gėlė - gėlelė). barzdotas (barzda), kuprotas (kupra), taukuotas (taukai), muiluotas (muilas). Bet: pilvas - pilvotas, pilvota; augalas - augalotas, augalota; kreida - kreiduotas, kreiduota; tešla - tešluotas, tešluota. Daugelyje linksnių vyr.g. mažybinių priesagos-utis, -ytis priebalsis tvirsta č(gerutis-geručio, plonytis, plonučio).

Tarptautinių žodžių priesagos -iatas, -iantas, -iatorius, -iacija (sekretoriatas, simuliantas, radiatorius, aviacija). Lietuviškų žodžių priesagos -esys,-ena, -enybė, -estis,-iava (ilgesys, rrankena, brangenybė, rūpestis, painiava). -iaras, -iarus, -iarija: (kapiliaras, populiarus, kanceliarija). -mena (trupmena). priešdėliniųveiksmažodžių (pamokė-pamoka). Veiksmažodžio šaknis +galūnės -is, -a,-ė (biro-byris; mušė-mūša, mūšis; skilo-skylė). Veiksmažodžiai dažniausiai būt.k.l. dviskiemeniai, paprastieji žodžiai.

Veiksmažodžio šaknis + galūnės -is,-a ir priešdėliai są-,sam-,san-, at-, ato-, į-, po- (sujudo- sąjūdis, subruzdo - sambrūzdis, sutiko- santykis, truko- atotrūkis, įmigo- įmygis, pajuto- pojūtis). Su kitais priešdėliais nepailgėja (gulė-pragulos, smuko-nuosmukis, biro-pabiros, nuobiros). Galūnių darybos būdvardžiai dažniausiai daromi iš veiksmažodžių. Dariausia yra galūnė -us (-i), kiek mažiau pasidaroma būdvardžių su galūne -as (-a). b>eisti- palaidas, praverti - praviras, tilpti - talpus).

Reikėtų įsidėmėti kai kuriųžodžių pabaigos tradicinę rašybą. Pvz.: ačiū, dviese, trise, kadaise, savaime, drauge, kolei, tolei, šiolei, vėlei, dėlei, palei, beje, deja, nebe, šalia, čia. Dūriniai paprastai remiasi dviejų ar daugiau žodžių junginiu (dangoraižis iš dangus ir raižyti).

Sudurtiniai žodžiai dažniausiai yra padaromi iš dviejų žodžių kamienų, vadinamų sudurtinio žodžio dėmenimis (sandais). Dažnai kamienas ir šaknis sutampa. Pvz.: kvietrugiai (kvietys + rugys). Taip pat kamienas ir šaknis gali nesutapti. Lietuvių kalboje pasitaiko ir tokių sudurtinių žodžių, kurių vienu dėmeniu eina visas žodis. Pvz.: savikritika (kritika), savikaina (kaina).

Yra sudurtinių žodžių, kurių pirmasis dėmuo baigiasi nosine balse (kai pirmąjį dėmenį ssudaro nesutrumpėjusi vns. galininko ar dgs. pvz.: anąsyk (aną ir sykį), kitąkart (kitą ir kartą), šįmet, šiąnakt, pirmąkart, šiokiądien; visųpirm, šiųdienis, šiųmetis. arba jungiamuoju balsiu (a, ia, i, o, u, ė, y, ū ), pvz.: vilkaduobė, piliakalnis,naktibalda, vaivorykštė, galulaukė, upėtakis, darbymetis, galvūgalis. Jungiamosios balsės e nėra (yra tik ia).

Yra lygiagrečių sudurtinių žodžių su jungiamosiomis balsėmis ir be jų (baltagalvis - baltgalvis; broliavaikis - brolvaikis; išverstaakis - išverstakis; juodaakis - juodakis; vienatūris - vienturys). Sudurtiniuose žodžiuose susidūrusios balsės (dvibalsės) ar priebalsės rašomos abi (ilgaausis, plačiaaulis, ledkalnis, aplinkkelis ,dviašis, baltaūsis, pirmaeilis, daugiaaukštis). Greta tariami du tarptautinių žodžių balsiai rašomi dviem raidėmis: aerozolis, baobabas, zoologija, vakuumas.

Sudurtinių žodžių dėmenų sandūroje gali būti ppraleisti pirmojo dėmens priebalsiai, dažniausiai j, l, m, r, t, v. Veiksmažodinio antrojo dėmens šaknies balsė (ar dvibalsis) dažniausiai sutampa su atitinkamo veiksmažodžio visų ar kai kurių pagrindinių formų šaknies balsėmis, pvz.: medunešis (plg.: nešti, neša, nešė), dvisėda (plg.: sėsti, sėda, sėdo), kraujoplūdis (plg.: plūsti, plūsta, plūdo), kaminkrėtys (plg.: krėsti, krėtė), mmenotyra (plg. tyrė), pusiausvyra (plg. svyra), senbuvis (plg. buvo).

Yra sudurtinių žodžių, kurių veiksmažodinio antrojo dėmens šaknyje yra kitokia balsė negu atitinkamo veiksmažodžio pagrindinių formų šaknyse. ie : y, rečiau i, pvz.: vandensvydis (sviesti, sviedžia, sviedė),skanliža (liežti, liežia, liežė).

Vartojimo Ypatumai

Svarbu atkreipti dėmesį į tam tikrus vartojimo ypatumus, susijusius su galūnėmis ir žodžių daryba. Pavyzdžiui, reikia skirti priesagas, kurios visada rašomos su y (pvz., -ybė, -yba), nuo tų, kurios rašomos su i (pvz., -ija). Taip pat svarbu atsiminti, kad priešdėlis "da-" lietuvių kalboje nevartojamas.

Be to, būtina atkreipti dėmesį į priešdėlių ir šaknų sandūrą, kurioje paprastai tariami ir rašomi visi susidūrę balsiai ar dvibalsiai. Tačiau yra išimčių, kai balsiai tariant susilieja ir rašoma viena balsė.

Galūnės ir Linksniuotė

Žodį kaitydami, gauname naują to paties žodžio formą. Iš galūnės matome žodžio giminę, skaičių, linksnį, asmenį, nuosaką, laiką.

Pavyzdžiui, panagrinėkime, kaip padaryti galūninės darybos daiktavardžius, rašant vienaskaitos vardininko linksniu:

Šis pavyzdys iliustruoja, kaip iš veiksmažodžių galima padaryti daiktavardžius, pridedant atitinkamas galūnes.

Svarbu atkreipti dėmesį į rašybos taisykles, susijusias su balsėmis e ir ia. Balsė e rašoma lietuviškose priesagose (pirštelis, žodelis, šešetas, gelteklė, šaltekšnis), kai kuriuose įvardžiuose (mane, tave, save, tačiau manęs, tavęs, savęs), nekaitomuose žodžiuose (nes, drauge, palei, kolei, šiolei, dėlei).

Linksniuojamųjų žodžių galūnėse ia rašoma, kai nė vienas to žodžio linksnis neturi balsio ė, pvz., daiktavardžiai - kelias, keliai, dalia, dalias, šaliai, vaisiaus, staliai; būdvardžiai - žalias, žaliam, lygiam,žalia, žaliai, lygias; geriausias, geriausia, geriausiam; mediniam, mediniame, mediniai; geresniam, geresniame, geresniais; įvardžiai - kuriam, kuriais, kurias; skaitvardžiais - keturiais, keturias; penkiais, penkias.

tags: #kokie #zodziai #gali #buti #is #galunes