Lietuva, nors ir neturi didelių kalnų ar vulkanų, slepia po savo kojomis didžiulius turtus. Tai ne tik derlingas dirvožemis, bet ir įvairios naudingos iškasenos, susiformavusios per milijonus metų. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kokie žemės gelmių turtai slypi Lietuvoje, kaip jie yra ištiriami ir naudojami, bei kokios perspektyvos laukia ateityje.
Lietuvos geologijos tarnyba apibūdina naudingąsias iškasenas kaip gamtines mineralines medžiagas, esančias žemės gelmėse, kurias galima naudoti materialinėje gamyboje ar kitoms reikmėms. Pagal vertę ir gavybos bei naudojimo kiekį svarbiausios pasaulyje naudingosios iškasenos yra statybos pramonei ir kelių tiesimui skirta skalda, statybos ir apdailos akmuo, žvyras ir smėlis, energetinių resursų žaliava (nafta, akmens anglis, durpės), geležies rūda, klintis cemento pramonei ir žemės ūkiui, molis, akmens druska ir kt.
Lietuvoje skaičiuojama 17 žemės gelmių išteklių rūšių. Tačiau ne visi žemės gelmių ištekliai Lietuvoje yra eksploatuojami. Didžioji dalis žemės gelmių turto ištirta, bet dar laukia savo eilės, be to, yra požymių, leidžiančių tikėtis, kad ateityje bus ir kitų naudingųjų iškasenų telkinių.
Naudojami ir Potencialūs Ištekliai
Mūsų šalyje, Lietuvos geologijos tarnybos duomenimis, dabar naudojami 9 rūšių naudingųjų iškasenų ištekliai: naftos, klinties, dolomito, kreidos mergelio, smėlio, žvyro, molio, durpių, sapropelio. Svarbiausi ir daugiausiai naudojami ištekliai Lietuvoje ir visame pasaulyje - požeminis vanduo ir statybinės medžiagos.
Tačiau Lietuvoje yra nemažai naudingųjų iškasenų (ir netgi ištirtų telkinių), kurios ligi šiol nenaudojamos, bet gali būti pradėtos naudoti ateityje. Kaip informuoja Lietuvos geologijos tarnyba, pirmas „eilėje“ yra anhidritas. Tai - švelnios šviesiai pilkos ir melsvos spalvos uoliena, sudaryta iš kalcio sulfato. Jos klodas plyti nuo Kauno į vakarus maždaug 10 000 km2 plote. Klodo storis siekia 90 m, o gylis svyruoja nuo 150 iki 650 m. Anhidritas tinka apdailos plokščių, cemento, glaistų ir kitų statybinių medžiagų gamybai ir greičiausiai turėtų neblogą paklausą, nes mūsų kaimynės Latvija, Estija ir Šiaurės šalys anhidrito neturi, o jo ištekliai Lietuvoje praktiškai neriboti.
Pagal susidarymo būdą, laiką ir vietą su anhidritu siejasi ir druska, tik jos yra daug mažiau. Druska nesudaro ištisinio sluoksnio, ji telkiasi atskirais kupolo pavidalo klodais. Jų, manoma, yra keliose Šilutės ir Šilalės rajonų vietose. „Prie Usėnų toks kupolas pragręžtas. Jo dydis 3 x 4 km, nustatytas storis - iki 69 m. Įvertinti ištekliai - apie pusę milijardo tonų, o prognozuojami dar beveik penkis kartus didesni. Tiesa, gylis nemažas - nuo 459 m ir daugiau, bet druską nebūtina kasti, galima ir išplauti per gręžinius, o tai galėtų būti gerokai pigiau (Saulėnas ir kt., 1997). Vidutiniškai per metus Lietuvos keliuose išbarstoma 70-100 tūkst. tonų druskos. Šiuo metu Lietuvoje barstoma druska atvežama iš Soligorsko Baltarusijoje“, - tikina I. Virbickienė.
Šalia Usėnų, prie Stoniškių kaimo, yra dar vienos „pamirštos“ naudingosios iškasenos - opokos telkinys. Opoka - nuosėdinė uoliena, sudaryta daugiausiai (63-73 proc.) iš silicio dioksido, kurį savo kiauteliuose sukaupė smulkučiai organizmai titnagdumbliai, klestėję kreidos periodo jūroje. Opoka naudojama įvairių rūšių cemento, silikatinių plytų gamybai. Jos ištekliai Lietuvoje - per 34 mln. tonų, bet gavyba nutrūko prieš du dešimtmečius, ir dabar karjero vietoje tyvuliuoja gilokas ežerėlis.
Lietuva, esanti šalia Baltijos jūros, neretai vadinama gintaro šalimi. Tačiau gintaras buvo eksploatuojamas tik praėjusio šimtmečio pradžioje, o vėliau visi bandymai atgaivinti šį verslą buvo nesėkmingi. Kuršių marių dugno nuosėdose yra surastas gintaringas sluoksnis, išsiaiškintos jo slūgsojimo sąlygos ir išplitimas. „Gintaringumo požiūriu perspektyviausiame plote išžvalgytas Juodkrantės gintaro telkinys ir trys perspektyvūs gintaro išplitimo plotai, išsidėstę Kuršių marių priekrantėje. Juodkrantės telkinio gintaro ištekliai sudaro 112 tonų, vidutinė gintaro (didesnių nei 5 mm dalelių) koncentracija 80 g/m3. 1992-1994 metais atlikti Kuršių marių gintaringumo tyrimai patvirtino šios naudingosios iškasenos gavybos galimybę“, - vardija Lietuvos geologijos tarnybos atstovė I. Virbickienė.
Pietinėje Lietuvos pusėje plačiai išplitęs kreidos, tiksliau kreidos mergelio, klodas. Jo storis siekia keliasdešimt metrų. Tačiau telkiniai mažai naudojami dėl riboto jų produkcijos pritaikymo.
Geriausiai ištirtos magnetitinės geležies rūdos sankaupos prie Varėnos, jos sukelia stiprias magnetines anomalijas. Surasta keliolika tokių magnetito sankaupų, dvi iš jų laikomos telkiniais. „Varėnos telkinyje sodrios geležies rūdos ištekliai įvertinti 142 mln. tonų, o nustatytas rūdos kūnų storis viršija 300 metrų - tai beveik Vilniaus televizijos bokšto aukštis. Šalia geležies nustatyti balto marmuro, serpentinito ir granito klodai. Daugelį šių naudingųjų iškasenų galima būtų naudoti kartu, kompleksiškai. Iš galimų kristalinio pamato gėrybių dar paminėtina vario ir molibdeno rūda, aptikta netoli Margionių kaimo ir dar keliose vietose apie Varėną“, - apie Pietų Lietuvą pasakoja I. Virbickienė.
Tiesa, auksas vietomis sudaro tik priemaišą Rytų Lietuvos žvyro telkiniuose. Jo koncentracija siekia apie 0,5 g/t, o ištekliai tirtuose telkiniuose - iki 3 tonų.
Pietų Lietuvoje, daugiausiai Varėnos rūdinėje juostoje, geologinio kartografavimo ir geležies paieškų metu buvo nustatyti didesni kiekiai retųjų žemių elementų - cerio, lantano, itin reikalingų dabartinei aukštųjų technologijų pramonei; radioaktyvaus elemento torio, tinkamo naudoti branduoliniuose reaktoriuose; pramoninių mineralų - apatito, naudojamo trąšų gamybai, bei žėručio flogopito.
Apibendrinant, Lietuva turi įvairių naudingųjų iškasenų, tačiau ne visos jos yra naudojamos dėl skirtingų priežasčių. Vis dėlto, esant poreikiui ir atsiradus technologinėms galimybėms, daugelis šių išteklių galėtų būti sėkmingai eksploatuojami.
Naudingųjų iškasenų gavybos apimtys Lietuvoje 2015 ir 2018 metais (tūkst. m3)
| Naudingoji iškasena | 2015 | 2018 |
|---|---|---|
| Nafta | 90,4 | 55,79 |
| Klintis | 751 | 744 |
| Dolomitas | 1304 | 2144 |
| Kreidos mergelis | Neeksploatuota | Neeksploatuota |
| Smėlis | 1987 | 2749 |
| Žvyras | 5885 | 7669 |
| Molis | 251 | 248 |
| Durpės | 3179 | 3359 |
| Sapropelis | 15 | 2 |
Gėlo požeminio vandens Lietuvoje 2015 metais buvo išgauta 132 054,4 tūkst. m3. Naudingųjų iškasenų eksploatacijos kiekiai kinta nebūtinai dėl išteklių kiekių mažėjimo. Žemės gelmių išteklių gavybos intensyvumas keičiasi ir dėl ekonominių, aplinkos veiksnių.
Lietuvos geologijos tarnyba pabrėžia, kad kasybos įmonės, mokėdamos mokesčius už išgautus žemės gelmių išteklių (kietųjų naudingųjų iškasenų ir naftos) naudojimą, kasmet nemenkai papildo valstybės biudžetą.
Kerno saugykla Lietuvos geologijos tarnyboje
Kerno Sauggykla - Žemės Gelmių Paslaptys
Atrodytų, kad kernas tėra iš žemės gelmių išgręžtas cilindro formos akmens gabalas. O iš tiesų, sako Lietuvos geologijos tarnybos žinovai, ši uoliena - laiko kapsulė, atskleidžianti žemės gelmių paslaptis ir šimtų milijonų metų Žemės istoriją. Pavadinimas kernas kilęs iš vokiečių kalbos žodžio „kern“, reiškiančio šerdį.
Kai pasiekiamas norimas gylis, gręžimo procesas sustabdomas ir kerno statinė ištraukiama iš gręžinio kartu su surinktu uolienos mėginiu. Kerno gręžimo gylis gali labai skirtis, priklausomai nuo projekto tikslų ir grunto rūšies. Gręžiniai iki kelių šimtų metrų gylio dažniausiai naudojami paviršinių sluoksnių tyrimams. Jie naudojami įvairių geologinių formacijų, įskaitant naftos ir dujų telkinių, anglies sluoksnių ir mineralinių telkinių tyrimams. Giliausi gręžiniai gali viršyti net 10 km. Tarkim, Kolos gręžinys Rusijoje - vienas giliausių kada nors išgręžtų gręžinių pasaulyje, jo gylis - apie 12,262 km.
Lietuvos geologijos tarnybos kerno saugykloje Žemės gelmių žinių centre (ŽGIC) Vievyje saugomas nuo 1953 m. išgręžtų vertingiausių 1148 gręžinių kernas, kurio bendras ilgis - 144,28 km. Kristalinis pamatas (arba fundamentas) yra seniausios ir stabiliausios žemės plutos dalys, sudarytos iš kristalinių uolienų. Jo amžius dažniausiai nuo kelių šimtų milijonų iki kelių milijardų metų senumo.
Lietuvoje kernų tyrimai atskleidė daugybę svarbių faktų apie regiono geologinę ir klimato istoriją. Kernų gręžiniai iš pietinės Lietuvos dalių rodo, kad regionas patyrė kelis ledynmečius ir tarpledynmečius. Lietuvos kernų mėginiuose dažnai randama mikrofosilijų, suteikiančių vertingų žinių apie senųjų jūrų ir gėlavandenių ekosistemas. Kernuose rasti fosiliniai augalų likučiai, tokie kaip žiedadulkės ir sporos, rodo, kokios augalų rūšys dominavo tam tikrose epochose ir kaip keitėsi augmenija. Be to, kernuose rasti vulkaniniai pelenai ir uolienos rodo, kad daugiau nei prieš 540 mln. metų dabartinėje Lietuvos teritorijoje vyko vulkaninė veikla.
Kalbant apie mūsų kerno saugyklą ŽGIC, reikėtų išskirti ypatingą uolieną - anhidritą. Anhidritas - nuosėdinė uoliena, vertinga tiek geologiniu, tiek estetiniu požiūriu. Anhidritas dažnai būna melsvas, pilkas arba baltas. Šis mineralas gali formuoti labai didelius kristalus. Kai kuriose vietose buvo rasta anhidrito kristalų, siekiančių kelis metrus ilgio. Lietuvos geologijos tarnybos kerno saugykla ŽGIC yra ne tik vertingas išteklius šalies mokslininkams, bet ir indėlis į tarptautinį geologijos tyrimų tinklą.
Lietuvos lygumos kadaise buvo užlietos jūrų, kurių dugne laikui bėgant kaupėsi nuosėdos ir formavosi uolienos. Erozija jų nepaveikė taip, kaip veikia kalnų uolienas, kurios dėl įvairių gamtos procesų ilgainiui skilinėja ir trupa. Būtent todėl dabar po mūsų kojomis slūgso iki šiol išlikę šimtų milijonų metų senumo metraščiai.
Visą ten sukauptą kerną sudėjus į vieną eilę, šios ilgis siektų daugiau nei 140 kilometrų. Centro vedėjo Vytauto Purono teigimu, ši kerno saugykla - tarsi biblioteka. Mums įprastoje bibliotekoje saugomos popierinės knygos, o geologų bibliotekoje, arba kernotekoje, - akmeninės. Jos suteikia informacijos apie Lietuvos naudingąsias iškasenas bei geologinę žemės gelmių sandarą, o tai leidžia planuoti išteklių gavybos, produktų gamybos, infrastruktūros ir kitus projektus.
Birželio 4 d. kraštietės Marytės Baubienės kvietimu Tiltų bibliotekos lankytojai ir asociacijos „Tiltų kelias“ nariai dalyvavo pažintinėje išvykoje į Lietuvos geologijos tarnybos Žemės gelmių informacijos centrą Vievyje. Gražiai sutvarkytoje lauko erdvėje pirmiausia pasitinka didelė, iš įvairių Lietuvos vietovių suvežtų riedulių kolekcija, Adulio Medžiūno ąžuolo bareljefas „Velnias nešė akmenį“, Daumanto Kučo skulptūra „Paklausyk akmens“ - perskeltas 5 tonų riedulys, kur su interaktyvia programėle galima pasiklausyti muzikinio kūrinio „Mėnulis“ (aut. Susitikimo metu renginį „Žemės gelmių paslaptys“ vedė centro vadovas Vytautas Puronas, kuris įdomiai ir išsamiai papasakojo apie centru pavadinto muziejaus veiklą ir darbus.
Jis supažindino su didele, modernia kerno saugykla - kernoteka, aprodė stacionarią ir mobilią stelažų sekciją, kuri leidžia saugoti daugiau kerno dėžių, papasakojo apie gręžimo prietaisus, šlifavimo stakles ir parodė nušlifuotų uolienų pavyzdžius. Kernas yra iš žemės gelmių išgręžtas uolienos stulpelis, tarsi žemės šerdis - informacijos apie žemės sandarą ir naudingąsias iškasenas šaltinis. Kerno kaupimas saugykloje primena bibliotekos knygų saugyklas, o gręžinio duomenų aprašymas kartotekoje prilyginamas knygų aprašams kataloguose. Kiekvienas gręžinys turi savo bylą.
Lietuvoje daugiausia gręžinių atlikta Klaipėdos, Kretingos, Šilutės rajonuose, žvalgant naftos telkinius, Dzūkijoje - daugiausia Varėnos, ieškant geležies telkinių, Trakų rajone išgręžti 73 gręžiniai. Didžiausias Lietuvos žemės gelmių turtas yra tyras vanduo, o Dzūkijoje vertingiausia iškasena - smėlis. Giliausias 2,564 km Lietuvos gręžinys yra Vidmantuose, Kretingos r., o giliausias pasaulyje - Kolos pusiasalyje - 12,262 km. Mus labiausiai dominęs Tiltų kaimo 600 m gylio gręžinys buvo išgręžtas 1976 m. už Salos miško, jam suteiktas 406 numeris. Gręžinio uolienos sudėtos į 17 dėžių. Viršutiniai gręžinio sluoksniai į saugyklą nepateko, saugomas tik giluminis, gilesnis negu 380 m kernas.
Vyriausiosios muziejininkės M. Baubienės rūpesčiu dėžės su kernu buvo iškeltos iš saugyklos, todėl galėjome sužinoti, kokie turtai slypi po mūsų kojomis minama žeme, o trapias ir tvirtas, margas ir spalvingas, daugiausia pilkšvos, rausvos spalvos uolienas galėjome apžiūrėti iš arti, paliesti rankomis. Gręžinio turinį sudaro magminės, nuosėdinės ir metamorfinės kilmės uolienos, smiltainio, žvyro, molio, molingų klinčių, klinčių, dolomitinių klinčių, molio argilito, granito-gneiso sluoksniai. Taip pat muziejuje pamatėme Lietuvos nacionaliniu akmeniu išrinkto titnago uolienas, kurių nedidelių gabaliukų randama ir kaimo laukuose, spalvingą retų mineralų kolekciją, akademiko, profesoriaus, dr. Juozo Dalinkevičiaus memorialinę ekspoziciją, kurioje yra įvairių geologinių laikotarpių uolienų rinkiniai, pirmųjų Lietuvos gręžinių kerno pavyzdžiai, apžiūrėjome fosilijų rinkinius - suakmenėjusių bestuburių organizmų ir gyvūnų atspaudų eksponatus, mamutų ilties ir kaulo liekanas.
Nemažas naudingųjų iškasenų potencialas Lietuvos geologijos tarnybos duomenimis, dabar naudojami 9 rūšių naudingųjų iškasenų ištekliai: naftos, klinties, dolomito, kreidos mergelio, smėlio, žvyro, molio, durpių, sapropelio.
Žemės gelmių informacijos centras saugo informaciją apie visos planetos gelmių praeitį. Centre galima sužinoti, kaip geologiniai procesai per milijonus metų suformavo Lietuvos kraštovaizdį, kokie turtai slypi po mūsų kojomis. Centras - ypatinga vieta, kur saugomi uolienų mėginiai, vadinami kernais. Tai laiko kapsulės, saugančios šimtų milijonų metų Žemės istoriją.
Žemės gelmių informacijos centras Vievyje
Povandeninė Archeologija: Paslaptys Baltijos Dugne
Be žemės gelmių, turtinga istorija slypi ir Baltijos jūros dugne. Povandeninė archeologija atveria naujas galimybes pažinti regiono praeitį, čia gyvenusius žmones ir gamtą. Anksčiau Baltijos pajūrys buvo gerokai platesnis, tačiau ilgainiui, dalis pakrantės buvo užlieta vandeniu. Apie tai byloja jūroje mokslininkų atrasti keliasdešimt tūkstančių metų senumo miškai. Tuo tarpu atrastas durpių klodas rodo, jog netoli nuo dabartinio jūros kranto tyvuliavo nedidelis gėlavandenis ežerėlis ar kūdra. Čia kelis šimtus metų formavosi durpės, o vėliau, šią vietą užliejus sūriam jūros vandeniui, durpynas puikiai išsilaikė.
Jūros dugno tyrinėjimai dažniausiai prasideda nuo žvalgybos sonarais. Tai - specialūs prietaisai, kurie po vandeniu skleidžia garso bangas, ir matuoja laiką, per kurį šios bangos, atsimušusios nuo po vandeniu esančių kietų objektų, grįžta atgal. Taip pat bendradarbiaujama ir su Saugios laivybos administracija, karinėmis pajėgomis, net NATO kariniais laivais, kurie vykdo išminavimo darbus Baltijos jūroje. Atsirinkus objektus, kurie gali būti įdomūs patiems archeologams, bei kitiems povandeninio pasaulio tyrėjams, mokslininkai pasižymi jų koordinates, ir leidžiasi į jūrą.
Atvykę į suplanuotą vietą, ekspedicijos komanda išmeta inkarą, pasiruošia narai. Šie neria į pažymėtą vietą ir tam tikru perimetru ištyrinėja dugną. Jei aptinkama tai, jo tikimasi, pvz., medienos pavyzdžiai, durpių klodai, laivų liekanos - raportuojama mokslininkams. Įrankiai dažniausiai nuleidžiami pirma, o tik tada neria komanda. Įdomu tai, kad vandenyje tenka naudotis ir sausumos įrankiais - tačiau jie veikia kitaip, nei ant kranto! Pvz., žemės gręžimui skirtą kolonėlę tenka ne gręžti, o kalti, nes vandenyje žmogaus masės paprasčiausiai neužtenka šiai kolonėlei įspausti į dugną. Medžio mėginiams imti taip pat naudojami paprasti rankiniai pjūklai.
Povandeninė archeologija yra labai svarbi ir povandeniniam turizmui vystyti! Narai mėgėjai gali aplankyti vietas, aptiktas ir ištirtas archeologų - tarytum povandeninius paminklus. Deja, žinomi atvejai, kai narai atvykę iš Latvijos, Rusijos plėšikauja mūsų vandenyse. Tačiau tokias relikvijas traukti iš jūros dugno - ne tik nelegalu. Dažniausiai tokie radiniai, iškelti į sausumą labai greit suyra.
Lietuva vienintelė iš Baltijos jūros regiono šalių pasirašė UNESCO Povandeninio paveldo apsaugos konvenciją. Todėl šių taisyklių turėtume itin griežtai laikytis, ir esame įsipareigoję apsaugoti viską, kas randama mūsų teritoriniuose vandenyse.
Jei mėgstate panardyti, ir patys galite aplankyti archeologų aptiktus ir dokumentuotus nuskendusius laivus.
Aplinkosauga ir Išteklių Valdymas
Eksploatuojant naudingąsias iškasenas, labai svarbu pasirūpinti aplinka. Būtiniausia kiekvieno leidimo naudoti gelmių išteklius sutarties sąlyga yra reikalavimas užbaigus gavybą sutvarkyti jos vietą.
Sutvarkyti reiškia rekultivuoti ir atkurti pirminę žemės paskirtį - žemės ūkiui, miškininkystei - arba pritaikyti tą plotą kitoms reikmėms pagal savivaldybių ar kitų būsimų žemės savininkų ar naudotojų poreikius. Kai karjerai žemės gelmių turtų išgavimui yra iškasami giliau požeminio vandens lygio, pagrindinis jų rekultivavimo būdas yra suformuoti vandens telkinius. Pasirenkama tik jų naudojimo paskirtis: ūkinei veiklai (žuvininkystei ar pan.), rekreacijai (poilsiui, turizmui, mėgėjų žūklei, vandens sportui), ekosistemų apsaugai ar kt. Sausų karjerų vietose dažnai įkuriami pramonės objektai.
Pavyzdžiui, Gariūnų žvyro karjero dugne greta Vilniaus yra vienas didžiausių prekybos centrų, pastatyta šiluminė elektrinė. Verkšnionių žvyro karjero vietoje Neries regioniniame parke atsiras kempingas su švaraus vandens baseinais; greta tekanti Neries upė yra nepatraukli maudynėms. Buvęs didžiulis Vilijampolės žvyro karjeras tapo svarbia kauniečių poilsio ir vandens sporto teritorija, pakrantėje veikiančiame kempinge sustoja turistai. Gargždų gyventojai taip pat ilsisi ir pramogauja prie buvusio Dovilų žvyro karjero, iš kurio išgauta naudingoji iškasena ilgą laiką buvo naudojama skaldai, betonui ir skiediniams gaminti.
Durpynai, priklausomai nuo jų gamtinės padėties, gali būti rekultivuojami įvairiai: jų plotai gali būti paverčiami miškais, žemės ūkio naudmenomis ar vandens telkiniais, dažnai pritaikytais žuvininkystei. Tačiau durpės turi vieną išskirtinį bruožą - jų ištekliai yra atsikuriantys. Tiesa, šis procesas labai ilgas, bet jis gali prasidėti vos nutraukus gavybą ir atkūrus pirmines sąlygas, reikalingas pelkinei ekosistemai susidaryti. Buvę durpynai vėl virsta pelkėmis, gyvuojančiomis pagal gamtos dėsnius. Durpių ištekliai jose kaupiasi lėtai, bet pelkių ekologinė vertė atsistato, čia pradeda perėti paukščiai, atsikuria gyvūnijos ir augmenijos įvairovė, prasideda kiti reikšmingi gamtiniai vyksmai. Daugelis buvusių durpynų netgi paskelbiami draustiniais, saugomomis gamtinėmis teritorijomis, biosferos rezervatais.
Lietuvoje naudingųjų iškasenų ištekliai klasifikuojami pagal 3 kriterijus: geologinį ištyrimą, naudojimo galimybių ištyrimą ir ekonominę vertę. Išteklių ekonominė vertė ir naudojimo galimybės dažniausiai priklauso nuo technologijų išsivystymo, šalies ekonominės būklės bei pokyčių rinkoje.
Kalbant apie naudingąsias iškasenas, geologai išskiria tris išteklių grupes: detaliai išžvalgytus, parengtiniai išžvalgytus, prognozinius išteklius. Detaliai išžvalgyti ištekliai - telkinio arba jo dalies naudingųjų iškasenų ištekliai, kurių kiekio, kokybės, technologinių savybių, hidrogeologinių, kasybos ir kitų slūgsojimo sąlygų ištyrimo detalumas yra pakankamas naudojimo projektui sudaryti.
Parengtiniai išžvalgyti ištekliai - telkinio arba jo dalies naudingųjų iškasenų ištekliai, kurių kiekio, kokybės, technologinių savybių, hidrogeologinių, kasybos ir kitų sąlygų ištyrimas yra pakankamas pirminiam poveikio aplinkai vertinimui atlikti ir ekonominei išteklių vertei nustatyti. Prognoziniai ištekliai - perspektyvių teritorijų arba plotų tikėtini naudingųjų iškasenų ištekliai. Jie Pastarieji skirstomi į aptiktus ir spėjamus.
Pagal Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymą naudoti (eksploatuoti) galima tik detaliai išžvalgytus ir Lietuvos geologijos tarnybos nustatyta tvarka aprobuotus išteklius. Parengtiniai išžvalgyti ir prognoziniai ištekliai prieš naudojimą turi būti išžvalgyti detaliai.
Nors Lietuvos naudingųjų iškasenų telkiniai dažnai turi skirtingą geologinę sandarą ir aptinkami įvairiose gamtinėse sąlygose, jų kasybos poveikis aplinkai, kaip rodo praktika, nekelia grėsmės geosistemų stabilumui, istoriniu požiūriu yra trumpalaikis ir gali būti kompensuojamas rekultivacija.
Daugelio turimų naudingųjų iškasenų stygiaus, Lietuvos geologijos tarnybos duomenimis, nejusime dar ne vieną dešimtmetį, tačiau labai svarbu ne tik juos taupiai naudoti, kad liktų ir ateinančioms kartoms, bet ir skatinti, kad dabartinei visuomenei mūsų žemės gelmių turtai duotų kuo daugiau naudos - statinių, pajamų, darbo vietų ir kitokiu pavidalu.