Toksiški tėvai - plati, daug aspektų apimanti sąvoka. Jiems gali būti būdingi psichinio, fizinio arba emocinio smurto proveržiai. Pagaliau toksiški tėvai ganėtinai dažnai būna nuo ko nors priklausomi, pavyzdžiui, nuo alkoholio. Paprastai tokių tėvų tėvystės įgūdžiai - labai menki.
Knygos „Toksiški tėvai. Kaip atsikratyti skaudžios patirties ir susigrąžinti gyvenimą“ autorė, taip pat filosofijos daktarė ir psichoterapeutė Susan Forward teigia, kad toksiški tėvai traumuoja savo vaikus, elgiasi su jais šiurkščiai, žemina, kenkia. Ir ne tik fizinė žala jaučiama, bet ir emocinė.
Jei turite toksiškus tėvus, pažiūrėkite tai
Toksiškų tėvų įtaka vaikams
Nepalankioje aplinkoje augantys vaikai su gyvenimo negandomis išmoksta kovoti įvairiai, ir tai visiškai suprantama. Gyvendami su tėvais, kurie neturi jokios atjautos, geba tik reikalauti, bet ne duoti, yra žiaurūs ir negailestingi, vaikai tiesiog privalo ieškoti būdų, kaip išgyventi, - kitos išeities jiems nėra. Gyvendami su tėvais, kurie neturi jokios atjautos, geba tik reikalauti, bet ne duoti, yra žiaurūs ir negailestingi, vaikai tiesiog privalo ieškoti būdų, kaip išgyventi, tad ilgainiui tam tikras elgesys jiems tiesiog prilimpa.
Vaikai, užaugę šalia toksiškų tėvų, labai dažnai išsiugdo kone antgamtišką gebėjimą pajausti kitų žmonių nuotaikas. Nenustebkite, kai šių žmonių pastabumas ir empatija jus privers šiurpti. Tie, kuriems teko augti auklėjamiems toksiškų tėvų, labai dažnai būna linkę į perfekcionizmą. Toksiškų tėvų aplinkoje augusiems žmonėms būdingas noras pasitarnauti, padėti, būti bent kuo nors naudingiems. Iš pažiūros jie gali atrodyti malonūs ir paslaugūs, tačiau šis įspūdis nebūtinai teisingas - po perdėtu paslaugumu neretai slypi didelė nemeilė sau ir palaipsniui kaupiasi neapykanta. Kai kurie toksiškų tėvų vaikai yra linkę pernelyg toleruoti nederamą kitų žmonių elgesį. Palaipsniui jie išmoko su tuo susigyventi, tai priimti, išlikti tolerantiški - tokie ir liko.
Toksiškų tėvų vaikai nėra linkę veltis į konfliktus - paprastai jie stengiasi konfliktų kiek įmanoma vengti. Svetainėje verywellmind.com rašoma, kad į konfliktus nelinkę veltis alkoholikų ir į smurtą linkusių tėvų vaikai.
Dažniausios toksiško elgesio apraiškos
- Kontrolė: Kontrolė gali būti pateikta kaip atsargumas, rūpestis, apdairumas, tačiau esminis skirtumas - toksiški tėvai kontroliuodami rūpinasi tik savimi. Toksiškų tėvų kontroliuojami vaikai užauga perdėtai nerimastingi ir bailūs. Jų troškimas būti aktyviems užmuštas, jie nenori tyrinėti pasaulio, nugalėti sunkumų. Jei vaikas pamėgina ginčytis su tėvais, jiems nepaklusti, tai jam sukelia kaltės, išdavystės jausmą.
- Lyginimas su kitais: Kai kurie tėvai itin mėgsta lyginti vaikus, sužadina tokią nesveiką piktumo ir pavydo atmosferą šeimoje. Vaikas nuolat jaučiasi neužtektinai geras, jis siekia įrodyti savo reikšmingumą.
- Alkoholizmas: Tėvai-alkoholikai dažniausiai neigia savo elgesio padarinius. Alkoholikų vaikai dažnai užauga vienišiai. Jie nesugeba užmegzti bei kurti draugiškų ir artimų santykių, kenčia nuo savo pavydo ir įtarinėjimų. Tokioje šeimoje vaikas gali užaugti hiperatsakingas ir nepasitikintis savimi. Dar viena tėvų toksiško elgesio apraiška - paverčia vaiką „nematomu“.
- Įžeidinėjimai ir kritika: Tokie tėvai nuolat įžeidinėja ir kritikuoja vaiką, dažnai be jokio pagrindo, arba šaiposi iš jo. Kartais žeminimas susijęs su konkurencija. Toks elgesys sugriauna vaiko savivertę ir palieka gilių emocinių randų. Tėvų-konkurentų vaikai moka už savo sielos ramybę savo pasiekimų sabotažu. Jie linkę nuvertinti savo realius gebėjimus.
- Smurtas: Tie tėvai, kurie vaikus auklėja naudodami smurtą, tikėtina, ir patys buvo taip auklėjami. Vaikai pradeda savęs nekęsti, jų emocijos - nuolatinis pyktis ir fantazijos keršto tema. Seksualinis smurtas ne visada apibūdinamas kaip kontaktas su vaiko kūnu, tačiau tai irgi žaloja vaiką. Vaikai jaučiasi kalti, jiems gėda, jie bijo kam nors pasipasakoti, kas vyksta.
Vaikų reakcijos į toksišką elgesį
- Neigimas: Vaikas susigalvoja kitą realybę, kurioje tėvai jį myli. Neigimas suteikia laikino palengvėjimo, kuris brangiai kainuoja: anksčiau ar vėliau tai perauga į emocinę krizę.
- Apvilta viltis: Vaikai visomis išgalėmis laikosi įsikibę mito apie tėvų tobulumą ir kaltina save dėl visų nelaimių.
- Racionalizacija: Tai ieškojimas svarbių priežasčių, kurios paaiškintų dabartinę situaciją, kad vaikui būtų ne taip skaudu.
Įsisąmoninti, kad nėra jūsų kaltės, jei tėvai nuolat įžeidinėja ir žemina. Todėl stengtis ką nors įrodyti toksiškiems tėvams netgi nėra prasmės. Geras būdas išbristi iš tos situacijos - pažvelgti pašalinio žmogaus akimis.
Trianguliacija: kai vaikas įtraukiamas į tėvų konfliktus
Neretai tėvai užuot sprendę konfliktus tarpusavyje ar išsakę parteriui tai, kas jam / jai nepatinka, įtraukia į tai savo vaikus. Konfliktai su partneriu ir netenkinantys santykiai visada kelia nerimą ir įtampą abiem poros pusėms, kurios norima atsikratyti visais įmanomais būdais.
Ir gana didelė konfliktuojančių tėvų dalis nerimo problemą sprendžia jiems prieinamiausiu būdu, tuo, kuriuo savo konfliktus spręsdavo jų pačių tėvai - t. y. nuleisdami „garą“ vaiko akivaizdoje negirdint partneriui, nuteikinėdami vaiką prieš partnerį, taip jam keršijant, tiesiogiai prašydami vaiko paramos bei užuojautos ir pan.
Kartais vaikai matydami tėvų barnius ir vieno iš tėvų prislėgtą nuotaiką patys imasi „gelbėti“ tėvus ar guosti tą, kuris, jų nuomone, yra nuskriaustas, o tėvai tai priima, kaip savaime suprantamą dalyką.
Taigi, trianguliacija gali būti tiek labai aiškiai išreikšta, tiek ir ne taip akivaizdžiai pastebima ir gali pasireikšti, atrodytų, nereikšmingais tėvų pasisakymais vaiko akivaizdoje apie savo partnerį, tačiau verčiančiais vaiką jaustis atsakingu už tėvų tarpusavio santykių puoselėjimą ar atstatymą.
Pavyzdžiui, motina gali savo vaikui sakyti „Tavo tėvas mūsų nemyli“ arba „Tavo tėvas visada dirba ir niekada neturi mums laiko“, siekdama vaiko užuojautos. Arba tėvas, norėdamas susilaukti vaiko pritarimo, gali sakyti: „Tavo motina visada mane kankina“ arba „Tavo motina visada per daug užsiėmusi, kad skirtų mums laiko“.
Kai kurie tėvai vaikus paverčia „pasiuntinukais“, kad išvengtų tiesioginio bendravimo su partneriu: „Eik ir pasakyk jam, kad jo daugiau nenoriu matyti“, „Tu jai pasakyk, kad nustotų rėkauti, nes man jau galvą skauda“ ir pan.
Kita vertus, tėvai gali dalintis savo jausmais ir skundais dėl savo partnerio su vaiku, slapta tikėdamiesi, kad vaikas jam tai perduos.
Tai leidžia tėvams išvengti tiesioginės konfrontacijos su partneriu, didinančios įtampą ir nerimą, tačiau tokiais atvejais sumažindami savo nerimą, šią naštą tėvai užkelia ant pečių savo vaikams, nes jie yra priversti sugerti nepasitenkinimą iš abiejų konfliktuojančių pusių.
Dažnas tokios patirties išgyvenimas kelia vaikams nerimą, baimę, nes jie pergyvena dėl galimo šeimos iširimo ir prisiima sau atsakomybę sutaikyti konfliktuojančias puses.
Trianguliacijos pasekmės
- Vaikai jaučiasi pasimetę, bejėgiai ir izoliuoti.
- Jaučia, kad jie nėra girdimi arba kad į jų jausmus neatsižvelgiama, išgyvena nuolatinį kaltės ir grėsmės jausmą.
- Išsivysto pykčio, pasipiktinimo ar nusivylimo jausmai vieno ar abiejų tėvų atžvilgiu, o tai gali sukelti emocinių ir elgesio problemų, tokių kaip depresija, nerimas, agresija ir sunkumai formuojant pasitikėjimu ir saugiu prieraižumu grįstus santykius.
- Paveikia vaiko savivertę, nes jie gali pradėti manyti, kad jie yra atsakingi už tėvų tarpusavio konfliktų sprendimą, tačiau jiems tai yra neįveikiama užduotis, todėl ilgainiui jie nusivilia savimi, išgyvena nesaugumo ir abejonių savimi jausmus.
- Konfliktai gali turėti įtakos net ir vaiko fizinei sveikatai, nes nuolatinė įtampa ir stresas dėl konfliktinių santykių šeimoje gali kelti galvos, skrandžio skausmus ir kitus fizinius simptomus.
Prieraišumo tipai ir jų įtaka santykiams
Kodėl vienų žmonių santykiai pasižymi darna ir atvirumu, o kitų vyrauja emocinis šaltis ar nestabilumas? Psichologė G. Gutauskienė primena, kad yra išskiriami keturi pagrindiniai prieraišumo tipai: saugaus prieraišumo, vengiamo prieraišumo, ambivalentiško (populiarioje kultūroje dar vadinamo nerimastingu) prieraišumo bei dezorganizuoto prieraišumo.
„Idealiu atveju, kai vaikystėje tėvai ar globėjai sukuria tokią dermę, kad visi šeimos nariai rūpinasi vieni kitais, o vaiko poreikiai, atsižvelgiant į jo raidos amžių, nuosekliai atliepiami, formuojasi saugaus prieraišumo tipas“, - sako psichologė.
„Ankstyvosios mūsų patirtys lemia nervų sistemos veiklą, taigi atsižvelgiant į tai, kaip su mumis buvo elgiamasi, formuojasi mūsų gebėjimas reguliuoti emocijas“, - aiškina G. Ji primena prieraišumo teorijos pradininko J. Bowlby mintį, jog jau ankstyvoje vaikystėje formuojasi tam tikri vidiniai elgesio modeliai bei nuostatos apie save.
Kai prieraišumas sutrikdomas, tėvų ar globėjų reakcijos yra abejingos ar reaguojama nenuosekliai, vaikas jaučiasi nesaugiai. Toks žmogus neišmoksta siekti artumo, jam sunku pasitikėti kitais, paprašyti pagalbos.
Pasak G. Gutauskienės, saugiai prisirišantys žmonės kuria sveikus bei abipusiai vertingus ryšius, gerai jaučiasi bendradarbiaudami su kitais bei būdami vieni. Pasak jos, tokie žmonės dažnai mano, kad nėra verti meilės, todėl jiems gali būti sunku pasitikėti arba, priešingai, atsiranda polinkis per daug prisirišti. Jaučiamas nuolatinis nerimas, kad tuoj atsitiks kas nors negero, kad partneris paliks ar įskaudins, todėl dažnai kyla prieštaringi jausmai tarp noro būti santykyje bei noro atsitraukti, užsisklęsti.
G. Nesaugaus prieraišumo atveju formuojasi poreikis nuolat tikrinti aplinką bei perdėtai reaguoti į grėsmes. „Pavyzdžiui, jeigu vyrauja ambivalentiškas prieraišumo tipas, iš partnerio gali būti nuolat tikimasi patvirtinimo ir meilės prisipažinimo, jaučiamas perdėtas pavydas ir nuolat galvojama apie santykius. Vengiamo prieraišumo tipo žmonėms būdinga vengti artumo bei menkinti santykių svarbą.
Ji pabrėžia, kad esant susiformavusiam nesaugaus prieraišumo tipui santykiuose nuolat ieškoma trūkumų, nerimaujama, kad partneris paliks, todėl dažnai tokie žmonės jaučiasi liūdini, pikti ar nusivylę dar gerokai iki to, kol kažkas nutinka jų santykiams.
Prieraišumo tipas lemia ir reakciją į konfliktines situacijas. „Žmonės, kuriems susiformavęs saugus prieraišumo stilius, konfliktų metu reaguoja ramiau, siekia konflikto sprendimo, geba išsakyti savo jausmus bei išklausyti kitą, ieškoti būdų, kaip tą santykį atkurti ar pataisyti. Dažniausiai konfliktas išsprendžiamas konstruktyviai, net jei emocijos būna sunkios ar stiprios“, - sako G.
Pasak psichologės, prieraišumo tipas lemia, kaip žmogus kuria santykį tiek su savimi, tiek su kitais, jaučia artumą, įveikia kylančius iššūkius bei reguliuoja savo emocijas.
Prieraišumo tipų įtaka šeimos dinamikai
- Saugus prieraišumas: šeimos narių ryšiai tvirti, grįsti atvira komunikacija bei pasitikėjimu, visi šeimos nariai jaučiasi saugiai, laisvai išsako savo poreikius bei įsiklauso į kitų, greitai pastebi nesutarimus. Konfliktai sprendžiami konstruktyviai - pagarbiai bei atvirai.
- Ambivalentiškas prieraišumas: šeimoje vyrauja daug neapibrėžtumo, gali kilti konfliktų dėl dėmesio, pavydo, siekio jaustis pripažintam ir įvertintam (dažnai kyla jausmas, kad „esu nepakankamai gera mama / tėtis“), sunku suprasti bei saugiai reikšti savo emocijas.
- Vengiamas prieraišumas: dažnai susijęs su šaltais santykiais, su tėvais, kurie emociškai „nepasiekiami“. Vaikams augant tokioje aplinkoje nuolat trūksta šilumos, palaikymo. Kylantys konfliktai dažnai „sprendžiami“ vengimu bei problemų ignoravimu.
- Dezorganizuotas prieraišumas: siejasi su prieštaringomis emocijomis, nestabilumu bei netikrumu. Tėvai, kuriems būdingas šis prieraišumo tipas, dažnai būna emociškai išsiderinę, jiems būdinga nuolat gyventi „reagavimo į pavojų“ būsenoje, jie gali staigiai susijaudinti, atsiriboti ar visiškai užsisklęsti.
Psichologė pabrėžia, jog svarbu suprasti, kad prieraišumo tipai nėra nekintantys, be to, žmogui gali būti būdingas ne vienas prieraišumo tipas. Svarbu ugdyti sąmoningumą, gebėjimą kurti saugius santykius su kitais bei atsparumą.
„Svarbu suprasti, kad visi poreikiai nebus visada atliepti ir nebus idealių tėvų, tokie ir patys nebūsime, - sako G. Gutauskienė. - Tačiau gera žinia ir yra ta, kad to ir nereikia. Pasak specialistės, reikia mokytis tapti saugiau bendraujančia, atsparesne asmenybe, dirbti su nuolat kylančiais jausmais.
Kaip elgtis su toksiškais tėvais?
- Laikykitės atstumo: Vienintelis būdas išsigelbėti nuo smurtautojo - laikytis atstumo, bėgti. Susitaikykite su šiuo faktu. Ir supraskite, kad pakeisti tėvus vargu ar galėsite.
- Apribokite bendravimą: Atminkite, kad jų toksiškas elgesys - ne jūsų kaltė. Bendravimas su jais vargu ar taps kitoks, todėl jį paprasčiausiai apribokite.
- Raskite galimybių „nuleisti garą“: Jei esate priversti gyventi su tėvais, raskite galimybių „nuleisti garą“. Sportuokite. Rašykite dienoraštį, aprašykite ne tik blogus nutikimus, bet ir teigiamus momentus, kad save pastiprintumėte ir turėtumėte kuo pasidžiaugti.
- Nepateisinkite tėvų poelgių: Neieškokite pateisinimo tėvų poelgiams.
- Įsisąmoninkite: Įsisąmoninkite, kad nėra jūsų kaltės, jei tėvai nuolat įžeidinėja ir žemina. Todėl stengtis ką nors įrodyti toksiškiems tėvams netgi nėra prasmės.
- Neprisiimkite atsakomybės: Neprisiimti atsakomybės dėl to, kad tėvai geria. Jei pavyks juos įtikinti, jog problema vis dėlto yra, turite galimybių, kad jie pagalvos apie gydymąsi.
- Saugokitės įžeidinėjimų: Raskite būdų neprisileisti įžeidinėjimų ir žeminimų, saugokitės, kad jie jūsų nežeistų.
- Kontroliuokite pokalbį: Kai vyksta pokalbis, neleiskite iniciatyvos perimti tėvams. Jei kalbėtis su tėvais sudėtinga, matote, kad jie įtraukia į tą juodą liūną, nepasiduokite manipuliacijoms, kad toksiški tėvai nepasiektų savo tikslų.
Geras būdas išbristi iš tos situacijos - pažvelgti pašalinio žmogaus akimis.