Nekaltumo prezumpcija: esmė, istorija ir problemos

Nekaltumo prezumpcija - visuotinai pripažįstamas principas, pagal kurį asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltė neįrodyta įstatymo nustatyta tvarka ir nepripažinta įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu.

Pagal nekaltumo prezumpcijos principą kiekvieno asmens atžvilgiu daroma prielaida, kad nekaltumas yra oficiali įtariamojo, kaltinamojo ar teisiamojo teisinė padėtis, kurią valstybė, visuomenė, individai privalo gerbti.

Nekaltumo prezumpcijos principas lemia valstybės pareigūnų pareigą baudžiamajame procese įrodinėti asmens kaltę. Iš šio principo kyla kitas - in dubio pro reo (visos abejonės kaltinamojo naudai) - principas.

Nekaltumo prezumpcijos svarba ir ribos

Ypač svarbu, kad nekaltumo prezumpcijos laikytųsi valstybės institucijos ir pareigūnai - kol įstatymo nustatyta tvarka neįsiteisėjęs teismo nuosprendis dėl asmens kaltumo, viešieji asmenys turi susilaikyti nuo jo įvardijimo nusikaltėliu, priešingu atveju įžeidžiama žmogaus garbė ir orumas, pažeidžiamos jo teisės ir laisvės.

Europos Žmogaus Teisių Teismas P. Allenet de Ribemont’o byloje prieš Prancūziją (1976) nurodė, kad Europos žmogaus teisių konvencijoje įtvirtintas nekaltumo principas negali trukdyti pareigūnams informuoti visuomenę apie nusikaltimo tyrimą, bet jie privalo vadovautis nekaltumo prezumpcija ir informuoti visuomenę korektiškai, santūriai, neatskleisdami profesinių paslapčių.

Nekaltumo prezumpcijos principas glaudžiai susijęs su kitais baudžiamojo proceso principais - pažeidus nekaltumo prezumpciją gali būti pažeidžiami kiti principai ir atvirkščiai, pažeidžiant kitus principus dažniausiai pažeidžiama nekaltumo prezumpcija.

Nuostata dėl asmens nekaltumo prezumpcijos nebegalioja įsiteisėjus įstatymo nustatyta tvarka priimtam nuosprendžiui, skelbiančiam baudžiamojo kaltinimo asmeniui teisėtumą, pagrįstumą ir pripažįstančiam asmenį kaltu.

Baudžiamosios bylos iškėlimas, asmens patraukimas kaltinamuoju, jo atidavimas teismui nereiškia, kad asmuo tikrai padarė jam inkriminuojamą nusikaltimą.

Nekaltumo prezumpcijos įtvirtinimas teisės aktuose

Nekaltumo prezumpciją reglamentuoja nacionaliniai (pvz., baudžiamojo proceso kodeksas, konstitucija) ir tarptautiniai (pvz., konvencijos, chartijos) teisės aktai. Nekaltumo prezumpcijos principas įtvirtintas beveik visų šalių, net ir autoritarinių, teisėje (išskyrus Kiniją).

Pirmą kartą nekaltumo prezumpcijos idėja buvo suformuluota Prancūzijos Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje (1789). Po Antrojo pasaulinio karo nekaltumo prezumpcija buvo įtvirtinta svarbiausiuose tarptautiniuose dokumentuose, skirtuose žmogaus teisių apsaugai - Jungtinių Tautų Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje (1948, Lietuva prisijungė 1991), Europos žmogaus teisių konvencijoje (1950, Lietuva ratifikavo 1995), Jungtinių Tautų Tarptautiniame pilietinių ir politinių teisių pakte (1966, Lietuva prisijungė 1991), Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijoje (2000).

Nekaltumo prezumpcija - pamatinis ir visuotinai pripažįstamas baudžiamosios teisės principas, įtvirtintas tarptautiniuose teisės tiek nacionaliniuose teisės aktuose. Šio principo postulatas reikalauja asmenį laikyti nekaltu, jei neįrodoma priešingai ir suponuoja būtinų procesinių taisyklių laikymąsi nustatant tam tikras proceso dalyvių teises ir pareigas.

1966m. Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 14 straipsnio 2 dalyje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje bei Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse nustatyta, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu.

LIETUVOJE atkūrus nepriklausomybę nekaltumo prezumpcijos principas buvo įteisintas Laikinajame Pagrindiniame Įstatyme (1990). Konstituciniu šis principas išliko ir 1992 Konstitucijoje.

Nekaltumo prezumpcijos principo raida

Nekaltumo prezumpcijos principo šaknys driekiasi į Antikinės Romos teisę ir, vienu ar kitu būdu, buvo paminėta 1215 m. Didžiojoje laisvių chartijoje, 1529 m. Lietuvos Statute ir 1789 m. Prancūzijos revoliucijos Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje. Nuo XVIII a. tai tapo konstituciniu principu ir kiekvieno kaltinamojo neliečiama asmens teise.

Nekaltumo prezumpcijos principas yra universalus ir egzistuoja tiek civilinės (kontinentinės), tiek ir bendrosios teisės sistemoje.

Nors Jungtinių Valstijų konstitucijoje nėra tiesiogiai įvardintas „nekaltumo prezumpcijos“ principas, tačiau jis galutinai buvo įtvirtintas 1895 m. JAV Aukščiausiojo Teismo byloje Coffin prieš Jungtines Valstijas. Tuo pačiu pasakytina, jog šiuo metu JAV Konstitucijos Ketvirtojoje, Penktojoje, Šeštojoje, Aštuntoje ir Keturioliktojoje pataisose vienaip ar kitaip reguliuojami kaltinamojo apsaugos klausimai.

Šio principo universalumas patvirtintas 1948 m. Jungtinių Tautų Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 11 straipsnyje.

Galima aiškiai konstatuoti, jog, jei negaliotų „nekaltumo prezumpcijos“ principas, o valstybė neturėtų pareigos įrodinėti kaltės, tuomet kaltinamajam nebūtų užtikrinta teisė į teisingą procesą.

Suprantant nevienodą asmens ir valstybės padėtį baudžiamajame procese, nekaltumo prezumpcijos principas suponuoja įrodinėjimo naštos perkėlimą išimtinai valstybės atžvilgiu. Ši valstybei tenkama įrodinėjimo našta yra būtina, siekiant išlaikyti visuomenės pasitikėjimą teisine valstybe, socialine tvarka ir nešališkumu.

Nekaltumo prezumpcija susijusi su reikalavimu, kad visos abejonės dėl asmens kaltumo turėtų būti traktuojamos atsakomybei traukiamo asmens naudai. Šis reikalavimas kyla dėl ypatingai griežtų baudžiamosios atsakomybės sankcijų ir su teistumu susijusių pasekmių.

Kitaip tariant, šis principas reiškia, kad iš esmės yra geriau išteisinti kaltuosius, dėl kurių kaltės kyla abejonių, nei nuteisti nekaltą asmenį.

Nekaltumo prezumpcijos principo (lot. dubia judikis de maltitia semper sunt in meliorem partem) idėja bene pirmą kartą viešai buvo paskelbta 1789 metų Prancūzijos žmogaus teisių deklaracijoje, kurioje atsispindėjo tuo metu revoliucinės idėjos ir naujas požiūris į žmogų bei jo teises.

Nekaltumo prezumpcijos problemos

Tačiau nekaltumo prezumpcijos principas turi tam tikrų prieštaravimų, kurių esminis yra tai, kad baudžiamajame procese greta nekaltumo prezumpcijos egzistuoja jos antipodas - kaltumo prezumpcija. Jei tokios nebūtų, būtų neįmanomą prieš asmenį pradėti baudžiamąjį procesą ir taikyti jam procesines prievartos priemones.

Vadinasi nekaltumo prezumpcija nėra ir negali būti suabsoliutinama baudžiamajame procese, tačiau visgi ji būtina kaip asmens teisių garantas.

Šiuolaikinėje baudžiamojoje teisėje, nors ir suvokiama nekaltumo prezumpcijos svarba žmogaus teisių užtikrinimo kontekste ir vienų mokslininkų laikoma objektyvia ir visuotinai privaloma teisine nuostata, visgi yra manančių, kad nekaltumo prezumpcija yra viso labo tik fikcija, neturinti praktinės reikšmės.

Be to nekaltumo prezumpcija nebegalioja tik nuo to momento kai įsiteisėja kaltumą konstatuojantis teismo nuosprendis. Vadinasi kol vyksta ikiteisminis tyrimas, ar teismo procesas, daugelis aplinkybių dar nėra pilnutinai ištirtos, taigi nesibaigus teisminiam nagrinėjimui išlieka didėlė tikimybė nekaltai apkaltinti asmenį.

Todėl praktikoje dažnai kyla nekaltumo prezumpcijos įgyvendinimo problemų ikiteisminio tyrimo metu, sprendžiant procesinių prievartos priemonių taikymą, informuojant visuomenę ir kt. Taip pat problematiškas kardomojo kalinimo ir nekaltumo prezumpcijos santykio klausimas.

Kardomasis kalinimas taikomas visose Europos Sąjungos valstybėse, nors tuo pat metu remiantis nekaltumo prezumpcija draudžiama iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo asmeniui taikyti analogiškas bausmei prilygstančias priemones.

Atsižvelgiant į kylančius nekaltumo prezumpcijos probleminius aspektus šio tyrimo tikslas - atskleisti nekaltumo prezumpcijos principo esmę, bei problematiką.

1955 išleistas sovietinio baudžiamojo proceso klasiku laikomo M. Strogovičiaus veikalas Materialioji tiesa ir teismo įrodymai sovietiniame baudžiamajame procese (Material'naja istina i sudebnye dokazatel'stva v sovetskom ugolovnom processe), kuriame sovietų valdžiai buvo siūloma nekaltumo prezumpciją įtvirtinti baudžiamojo proceso įstatyme kaip atskirą normą. Komunistams tokia idėja nebuvo priimtina, todėl areštuotas visas knygos tiražas. Tik 1989 prieš pat SSRS žlugimą šis principas buvo įteisintas įstatymais.

Nekaltumo prezumpcijos principas pripažintas ne tik Jungtinių Tautų, Europos tarptautinių organizacijų, bet ir Amerikos (1969), Afrikos (1981) žmogaus teisių konvencijose, Arabų žmogaus teisių chartijoje (1994).

1808 m. Mūsų laikais nekaltumo prezumpcijos „nepripažįsta“ Kinijos baudžiamojo proceso kodeksas.

Teisingumo deivė - nekaltumo prezumpcijos simbolis.

tags: #kiekvienas #zmogus #neirodzius #jo #kaltes #negali