Santuoka ar partnerystė: kas geriau Jums?

Vis daugiau porų susiduria su klausimu - santuoka ar partnerystė? Ar oficialus įsipareigojimas yra būtinas laimingiems santykiams, ar pakanka gyventi kartu be formalumų? Šiandienos visuomenėje abu pasirinkimai turi savo privalumų ir trūkumų.

Santuoka - tai teisiškai įregistruotas dviejų žmonių įsipareigojimas. Partnerystė - tai dviejų žmonių sprendimas gyventi kartu be oficialaus santuokos įteisinimo.

Šeimos teisinius santykius reglamentuoja šeimos teisė. Sudarius santuoką sutuoktinių įgytas turtas yra jų bendroji jungtinė nuosavybė. Šeimoje asmenine nuosavybe laikomas atskirai įgytas, dovanotas, paveldėtas turtas, asmeninio naudojimo daiktai, intelektinės ir pramoninės nuosavybės teisės ir kai kuris kitas turtas.

Santuokos privalumai ir trūkumai

Jei vertinate tradicijas, teisinę apsaugą ir socialinį pripažinimą, santuoka gali būti geriausias pasirinkimas.

Santuokos funkcijos

Šeimos svarbiausios funkcijos:

• žmonių giminės tęsimo (susijusi su vaikų gimdymu);
• ūkinė ekonominė (apima bendrą namų ūkio tvarkymą, ekonominį aprūpinimą, nuosavybės kaupimą ir paveldėjimą);
• auklėjamoji (būdinga šeimai kaip asmenybės socializacijos svarbiausiam garantui);
• laisvalaikio leidimo (realizuojami šeimos narių giminiško, t. p. emocinio ir psichologinio bendravimo poreikiai).

Dėl šių funkcijų šeima yra vienas svarbiausių visuomenės, valstybės elementų, jų stabilumo šaltinių.

Partnerystės privalumai ir trūkumai

Partnerystė suteikia daugiau laisvės ir mažiau formalumų.

Šeimos formų kaita istorijoje

Šeimos formų kaitą lemia visuomenės socialinių santykių raida, visuomeninės ekonominės formacijos tipas, civilizacijos lygis, religija, teisėtvarka, papročiai, dorovė.

Daugelio tyrinėtojų nuomone, pirminės bendruomenės nereguliuojami lytiniai santykiai (promiskuitetas) buvo pakeisti grupine santuoka, ankstyviausia šeiminių santykių poligamine (poligamija) forma. Seniausia šeimos forma, manoma, buvo matriarchalinė šeima (giminystė - pagal motinos liniją, vaikų artimiausias giminaitis - motinos brolis), iš pradžių pagrįsta grupine, vėliau - porine santuoka (vienos moters santuoka su vienu vyru; šeima nesudarė savarankiško ūkinio vieneto - neturėjo šeimos bendros nuosavybės, vaikai priklausė tik motinos giminei, sutuoktiniai - kiekvienas savo motinos giminei). Klasikinės visuomenės formavimosi laikotarpiu didžioji šeima suskilo į mažąsias šeimas (nuklearinė šeima), kurias sudarė tėvai ir vaikai, dažnai ir trečiosios kartos giminaičiai. Tokia šeimos forma gyvavo vergovės, feodalizmo ir kapitalizmo laikais. Dėl industrializacijos sumažėjus šeimos ekonominėms funkcijoms pakito jos sudėtis: ją dažniausiai sudarė tik sutuoktiniai ir jų vaikai.

Po Antrojo pasaulinio karo Europos šalyse įsivyravo moderni egalitarinė šeima, pagrįsta sutuoktinių lygiateisiškumu. Postmoderniajame pasaulyje šeimos institucija išgyvena krizę - mažėja santuokų, populiarėja bendras gyvenimas neįregistravus santuokos (konkubinatas), daugėja ištuokų, nepilnų šeimų, atotolio šeimų ir nesantuokinių vaikų, mažėja gimstamumas.

Seksualinės revoliucijos, feministinio judėjimo (feminizmas) šalininkai ėmė reikalauti iš valstybės nesikišti į tariamai neutralią šeimos raidą ir atsisakyti tikslo grąžinti tradicines šeimos vertybes. Įvairių naujų šeimos formų šalininkų nuomone, šeimos institucija nežlunga, tik įvairėja. Šalių, kuriose išlikęs didelis prieraišumas prie tradicinių vertybių, visuomenė, matydama šeimos negatyvias tendencijas, skatina valstybę aktyviau reguliuoti šeimos raidos procesus (pvz., formuojant šeimos politiką) ir slopinti neigiamas tendencijas.

Pagal Europos žmogaus teisių konvenciją (1950, Lietuvoje įsigaliojo 1995), gerbiamas ne tik santuoką sudariusių, bet ir jos nesudariusių, nors šeimos gyvenimą gyvenančių skirtingos ar tos pačios lyties asmenų šeiminis gyvenimas.

Šeimos istorija Lietuvoje

Lietuvos teritorijoje jau neolite (ketvirtas-antras tūkstantmetis prieš Kristų) atsirado, o 16-6 a. pr. Kr. įsitvirtino patriarchalinė šeima, pirmenybę šeimoje įgijo vyras, giminystė buvo nustatoma pagal tėvo liniją. Gentys gyveno šeimos bendruomenėmis, vadinamosiomis sudėtinėmis arba neišsidalijusiomis šeimomis (didžioji šeima, draugė). Santuoka buvo monogaminė, pirmo tūkstantmečio pradžioje ėmė klostytis mažoji šeima. Mažai pakitusi tokia šeima (istorinių šaltinių liudijimu, 13 a. jau vyraujanti) išliko iki 21 a. pradžios.

15 a., ypač 16 a. antroje pusėje įvykdžius Valakų reformą, šalia mažosios šeimos kai kur gyvavo 2-3 giminingų šeimų junginiai, vadinami tarnyba. 18 a. dvarų valstiečiams didinant lažą, kai kur nustatant ūkiniam vienetui privalomą darbingų vyrų skaičių, daugėjo daugialinijine giminyste susijusių šeimų. 19 a. 16 a.-19 a. pirmoje pusėje šeimą dažniausiai kurdavo to paties luomo asmenys. Sutuoktinių, daugiausia bajorų, teises, turtinius santykius, į vyro namus atneštos pasogos apsaugą nustatė Lietuvos Statutas (16 a.), valstiečių - dar ir paprotinė teisė. Ištekėdama moteris gaudavo dalį ir kraitį. Mirus vyrui (arba užkurio žmonai) žmona arba užkurys turėjo teisę toliau ten pat gyventi ir naudotis turtu iki kitos santuokos.

16 a. Mažosios Lietuvos rašytiniuose šaltiniuose, 16-19 a. Lietuvos dvarų inventoriuose minimos neišsidalijusios šeimos (tėvai su vaikų šeimomis arba vedę broliai su netekėjusiomis seserimis), kurios maitinasi bendrai. Į tokią šeimą žmonos atsineštas turtas laikytas jos asmenine nuosavybe. Nuo 18 a. ėmė plisti kelių vedusių brolių šeimų junginys - valstiečių kiemas; jis tapo ir ūkinių prievolių vienetu. Kiemo nebuvo leidžiama dalyti, kol neužaugdavo vaikai. Tokie kiemai sparčiai ėmė irti panaikinus baudžiavą. Kai šeimoje nebūdavo sūnų, į šeimą ateidavo užkurys - vyriausios dukters vyras.

Pagal tradiciją, į marčias išleidžiamos dukterys iš šeimos (buvusio kiemo) išeidavo, gaudavo dalį ir kraitį, o žemė būdavo padalijama sūnums; vieni jų vedę kūrė savo namų ūkius, kiti eidavo užkuriomis, tarnais. Iki 19 a. antros pusės vyravusi mažoji šeima 20 a. pradžioje tapo vieninteliu lietuvių valstiečių šeimos tipu. Kapitalizmo laikotarpiu šeima vis dažniau buvo kuriama ekonominiais išskaičiavimais to paties socialinio sluoksnio ir tos pačios religijos asmenų. Turtiniai santykiai buvo tvarkomi remiantis 1840 įsigaliojusiomis Rusijos imperijos civilinės teisės bendrosiomis normomis. Santuoka nesukurdavo bendrosios vyro ir žmonos turto nuosavybės. Po vyro mirties žmona gaudavo 1/7 nekilnojamojo ir 1/4 kilnojamojo turto, jeigu jai neatitekdavo iki gyvos galvos valdyti vyro giminės nedalijamas turtas. Sūnūs paveldėdavo tėvo ir motinos turtą lygiomis dalimis, jeigu tas turtas nebuvo gimininis (gimininį turtą turėjo tik bajorai ir paveldėdavo tik vyriausiasis sūnus, kuris turėdavo išlaikyti kitus šeimos narius).

Lietuvos Respublikoje šeimos pagrindus nustatė 1922 Konstitucija, turtinės teisės buvo tvarkomos remiantis 1922 įstatymu, kuriuo sulygintos vyrų ir moterų turtinės teisės. Prieš santuoką buvo galima sudaryti turto tvarkymo sutartį. Jei nebūdavo kitų įpėdinių, žmona po vyro mirties gaudavo 1/4 turto kaip nuosavybę, kitus 3/4 ji valdydavo iki gyvos galvos arba kitos santuokos; jei būdavo įpėdinių, 1/4 turto paveldėdavo iki gyvos galvos, o 3/4 atitekdavo vaikams. Kraitis priklausė žmonai. Klaipėdos krašte pagal Vokietijos civilinį kodeksą (1896) šeimos gyvenimą tvarkė vyras, žmona - tik namų ūkį.

Nuo 1940 antros pusės Lietuvoje šeimos socialinę padėtį reguliavo Rusijos Sovietų Federacinės Socialistinės Respublikos santuokos, šeimos ir globos įstatymų kodeksas, nuo 1970 - Lietuvos SSR santuokos ir šeimos kodeksas. Vedę sūnūs ir ištekėjusios dukterys atsiskirdavo nuo tėvų ir kurdavo savo namų ūkį, išlaikė senus nedarbingus tėvus.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę Konstitucijoje (1992) įtvirtinta pareiga įstatymų leidėjui nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris stiprintų šeimos santykius, garantuotų šeimos, kaip konstitucinės vertybės, pirminio visuomenės vieneto, geriausiai garantuojančio kokybišką kartų kaitą, apsaugą nuo jai kylančių grėsmių. Konstitucinis Teismas nutarime (2011) nustatė, kad pagal Konstituciją saugomos bei ginamos ir kitokios nei santuokos pagrindu sudarytos šeimos, pvz., nesudariusių santuokos vyro ir moters bendras gyvenimas, grindžiamas nuolatiniais emociniais prieraišumo, tarpusavio supratimo, atsakomybės, pagarbos, bendro vaikų auklėjimo ir kitais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas.

Viešojo sektoriaus ir nevyriausybinių organizacijų partnerystė

Įvairių rūšių organizacijų įtraukimas į bendrus sprendimų priėmimo bei strateginių pokyčių valdymo procesus susilaukia vis didesnio dėmesio. Kaimo plėtros teorijos visiškai neseniai persiorientavo į nevyriausybinio sektoriaus ir jo dalyvavimo plėtros procesuose bei vietos kompetencijų, kaip svarbiausio ilgalaikės sėkmės elemento, tobulinimą.

Šio straipsnio objektas - viešojo sektoriaus ir nevyriausybinių organizacijų partnerystė, tikslas - išnagrinėti viešojo sektoriaus ir nevyriausybinių organizacijų partnerystės įgyvendinimo ypatumus. Pirmoje straipsnio dalyje pristatoma partnerystės samprata ir tipai, antroje - viešojo sektoriaus ir nevyriausybinių organizacijų partnerystė, trečioje nagrinėjamas partnerystės įgyvendinimas bendruomenių lygmenyje.

Pirma, bendradarbiavimo rūšį, pavadintą partneryste, vis plačiau naudoja politikos formuotojai, siekdami įtraukti politikos vartotojus į politikos formavimo ir įgyvendinimo procesus visuose lygmenyse, nors specifinė partnerystės reikšmė ar forma ne visuomet yra aiški ir apibrėžta. Antra, valstybės valdymo sistemos reformos kuria naujas institucijų tarpusavio priklausomybės formas, todėl partnerystė pasireiškia kaip dinaminis plėtros aspektas, leidžiantis sukurti pridėtinę vertę, paskirstant atsakomybę ir funkcijas tarp partnerių. Trečia, tik lygiavertės partnerystės modelis tiek tarp skirtingų lygių viešojo sektoriaus institucijų, tiek tarp viešojo ir privačiojo, viešojo ir nevyriausybinio sektoriaus gali užtikrinti tikslingą politikos įgyvendinimą.

tags: #kokie #gali #buti #partneriai