Lotynų kalbos veiksmažodžio "būti" asmenavimas

Kalbotyra - mokslas apie kalbą. Kalba yra ženklų sistema. Kalba buvo tyrinėjama nuo labai seniai, ypač tose šalyse, kur turėjo aukštą kultūrą: graikai.

Franz Bopp 1816 m. išleido garsų veikalą „Apie sanskrito asmenavimo sistemą lyginant su graikų, lotynų, persų ir vokiečių kalbų asmenavimo sistemomis“. Jis norėjo įrodyti, kad visose kalbose, kurios kilo iš sanskrito arba kartu su juo iš bendro protėvio, yra visai ta pati asmenavimo sistema. Jis norėjo atstatyti gramatinių formų pirmykštį pavidalą, išaiškino visų kalbų gramatinės sistemos panašumą.

Jis ieškojo prokalbės ir sukūrė lyginamąją IDE gramatiką. Renesansas - domėjimasis graikiškais ir lotyniškais tekstais.

Fleksinėse kalbose ta pati gramatinė reikšmė dažnai reiškiama skirtingomis galūnėmis. W. Fleksinėse kalbose ta pati gramatinė reikšmė dažnai reiškiama skirtingomis galūnėmis. (Vns.vard. Agliutinacinės kalbos (lot.

Morfologija tiria žodžių formas, jų tarpusavio santykius ir gramatines reikšmes. Morfema mažiausias reikšminis žodžio elementas, turintis daiktinę ir reliacinę ar derivacinę reikšmę. Morfema - mažiausia reikšminė žodžio dalis.

Ta pati morfema gali turėti skirtingą fonemų sudėtį. Šaknis-Neskaidoma žodžio dalis, bendra giminiškiems žodžiams, bet plg. Semitų-chamitų ktb „rašyti“, kitab „knygą“. Liet. Ved-a:vad-as, angl. Infiksai intarpas ank-a:ak-ti, blunk-a:blukt-i.

Lot. Kamienas = šaknis + afiksai-galune. Gramatinė kategorija - žodžių grupė, žodžių, žodžių formų ar apskritai kalbos priemonių, turinčių tam tikrą bendrą gramatinę reikšmę.

Veiksmažodžio sistema lietuvių kalboje, bent savo pagrindiniuose bruožuose, yra taip pat paveldėta iš prokalbės. Bet čia jau rasime ir visiškai naujų dalykų. Visai naujas, randamas tik lietuvių kalboje, yra mūsų būtasis dažninis laikas: būdavau, eidavau, skaitydavau... Net ir lietuvių kalbai labai artima latvių kalba būtojo dažninio laiko neturi.

Kadangi būtasis dažninis laikas yra, galima sakyti, pačios lietuvių kalbos "išradimas", tai ir visos iš jo išvestos gramatinės formos yra nesenos naujovės: būtojo dažninio laiko veikiamasis dalyvis: būdavęs, eidavęs, skaitydavęs ir 1.1. Nepažįstamas yra kitoms (ne baltų) indoeuropiečių kalboms ir lietuvių kalbos pusdalyvis: būdamas, eidamas, skaitydamas...

Kaip ir anksčiau minėtas būtasis dažninis laikas, šis mūsų pusdalyvis yra šiek tiek paslaptinga forma ta prasme, kad kalbininkai nesutaria dėl jo kilmės. Dar galima būtų paminėti vienas gana naujas lietuvių kalbos fenomenas, nes jokia kita ide. kalba, atrodo, jo neturi.

Tačiau čia vėl, kaip ir kiek anksčiau, susiduriame su teoriniu klausimu: šis reiškinys nėra priimtinas bendrinėje kalboje. Bendrinė kalba - bent normaliose mokyklinėse gramatikose - pripažįsta tik vieną veiksmažodžio būti esamojo laiko paradigmą.

Vienas iš tokių galėjęs būti ide. prokalbės žodis *nisdos, arba *nizdos 'lizdas'. Mat, galvojama, kad šis labai senas žodis buvęs sudarytas iš prielinksnio, arba prieveiksmio, arba dalelytės *ni- "žemyn, žemėn, į žemę" ir vad. nulinio laipsnio šaknies *sed-l *sod-/*sd- "sėsti, sėstis, sėdėti".

Taigi, iš *ni- ir iš *sd-, su nominaline galūne -os buvo sudarytas žodis *nisdos 'vieta atsisėsti; lizdas'. Tik neaišku, ar čia buvo *nisdos, ar *nizdos12. Kaip ten bebūtų, baltų kalbų garsas 'z' jau yra labai senas, gal tik keliais šimtmečiais jaunesnis už labai seną ir labai dažną ide. prokalbės garsą V.

Reikėtų čia šia proga taip pat paminėti, kad priebalsis V buvo vienintelis vad. sibilantinis (t. y., s-tipo) priebalsis ide. prokalbėje. Jis labai dažnai pasitaikydavo visose pozicijose: žodžio pradžioje, viduryje ir pabaigoje.

Daug senųjų ide. prokalbės šaknų turėjo šį garsą, pvz., pagrindinis veiksmažodis "būti' turėjo ir šias senas šaknis *es, *wes ir pan. Arba kad ir mūsų jau minėtas *sunus, o dar įdomesnis yra ide. prokalbei rekonstruojamas žodis "sausas": *sousos.

Siame žodyje yra trys s-garsai: pradžioje, viduryje ir gale, ir visi šie trys s-garsai yra ligi šių dienų išlaikyti lietuvių kalboje. Daugelis daiktavardžių, būdvardžių, skaitvardžių, įvardžių linksnių galūnių ide. prokalbėje baigėsi garsu Y.14 Todėl ir dabar lietuvių kalboje dar labai daug linksnių galūnių baigiasi garsu Y, ir, apskritai kalbant, lietuvių k. priebalsis 's' yra labai dažnas garsas.

Kai kas net sako, kad mes turime per daug to s-s-s-garso . Dar kartą prisiminsime, kad patys naujausi "daigai" lietuvių kalboje yra iš kitų kalbų įsibrovę vad. frikatyviniai priebalsiai/, ch, h. Šių trijų garsų ide. prokalbėje iš viso nebuvo. Jie atsirado, pasikeitus tam tikriems priebalsiams įvairiose indoeuropiečių kalbose: graikų, lotynų, ypač germanų.

Į lietuvių kalbą jie greičiausiai atėjo per germanų, kiek vėliau ir per slavų kalbas. Mat germanų kalbos dar germanų prokalbės laikotarpyje pergyveno vad. didįjį germanų kalbų priebalsių pasikeitimą, ide. kalbotyroje žinomą kaip Grimo dėsnis. Pagal tą dėsnį ide. prokalbės garsai p, t, k germanų prokalbėje pavirto/, th, ch/h.

Kai šie garsai pasiekė lietuvių kalbą - kartu su misijonieriais, kryžiuočiais ir visokiais kitokiais atėjūnais, jie iš pradžių buvo pakeičiami lietuvių kalbos garsais. Taigi, nors ir germanų ir slavų kalbose Prancūzijos vardas prasidėdavo priebalsiu T, lietuvių kalboje jis buvo pakeistas 'p', ir taip ligi šiol pasiliko.

Bet jau pirmuose lietuvių kalbos rašytiniuose šaltiniuose vartojami ir šie garsai atėjūnai. Dar čia šia proga gal reikėtų pasakyti kelis žodžius apie lietuvių kalbos priebalsį V. Nėra visiško aiškumo, ar šis garsas paveldėtas iš vėlyvosios ide. prokalbės, ar jis šiek tiek pakeistas.

Problema čia ta, kad daugelis (bet ne visi) indoeuropeistai galvoja, kad ide. prokalbė dar neturėjo garso V, kuris sudaromas tarp apatinės lūpos ir viršutinių dantų, kitaip sakant V yra labiodentalinis garsas. Didelė dalis kalbininkų galvoja, kad ide. prokalbė turėjo tik 'w', sudaromą tarp abiejų lūpų, panašiai kaip dabar yra anglų kalboje. Kitaip sakant, rekonstruojamas bilabialinis garsas.

Gana komplikuota yra mūsų vad. mišriųjų dvigarsių kilmė: el, em. en. er; al, am, an. ar; il, im, in, ir; ul, um, un, ur. Dabar daugmaž galvojama taip: dvigarsiai su pirmuoju garsu 'e' ir 'a' yra paveldėti iš ide. prokalbės, o su pirmuoju garsu (arba sandu) 'i' ir 'u' sudaryti jau baltų prokalbėje iš vadinamųjų rezonantinių T ir 'r'. Bet ir šioje srityje dar yra neišaiškintų problemų.

Beveik visi lietuvių kalbos balsiai yra labai seni15, beveik visi paveldėti iš ide. prokalbės. Bet ir čia yra vykę tam tikrų pasikeitimų. Anksčiausiai pakito ide. prokalbės trumpas 'o', kuris baltų prokalbėje jau buvo virtęs trumpu V. Tarp kitko, tai įvyko ne tik baltų kalbose, bet taip pat indo-iranėnų (čia priklauso ir garsusis sanskritas, kuris yra indo-iranėnų šakos, indų posakės kalba, kitaip sakant: sanskritas - senoji indų kalba), ir germanų, ir, kai kuriais atvejais, vienur kitur ir kitose ide. kalbose.

Taigi, tai labai senas pasikeitimas. Taigi, kur ide. prokalbėje buvo trumpas 'o', dabar visur lietuvių kalboje pasiliko trumpas a', pvz., ide. prokalbės *oktd: l.k. aštuoni, ide. prok. *nizdos: l.k. lizdas ir 1.1. Gi ilgasis l.k. o' yra kilęs iš prokalbės ilgojo a": ide. prok. *mater: l.k.

Gana neseni, palyginti, yra ir lietuvių kalbos vad. nosiniai balsiai. Kaip jau gerai žinoma, čia nosinės rašomos pagal kilmę, pagal etimologiją, nes bendrinėje lietuvių kalboje šie garsai jokio "nosinu-mo" neturi, išskyrus vieną kitą tarmę.

Kitaip sakant, nosinis 'a' ištariamas dabar lygiai taip, kaip nenosinis ilgas 'a'. Bet mes, pagal tradiciją ir etimologiją/ kilmę, vis dar rašome: ą, ę, į, ų. Jie visi yra kilę iš an, en, in, un. (O šie pastarieji iš ide. prokalbės om, em, im, um .

Ne taip jau seni yra ir bent trys lietuvių kalbos dvibalsiai, arba dvigarsiai: ie, uo ir ui. Ide. prokalbė, bent taip galvoja daugelis indoeuropeistų, turėjo tik šiuos dvibalsius: ei, eu, oi, ou, ai, au.n> Kadangi, kaip mes matėme anksčiau, ide. prokalbės trumpas 'o' virto 1. k. trumpuoju 'a', tai ir ide. dvibalsiai oi ir ou tapo 1. k. ai ir au ir vėliau susiliejo su senaisiais iš prokalbės paveldėtais tais pačiais dvibalsiais.

Kai kuriais atvejais ide. prokalbės ei virto 1. k. ie, o kai kuriais atvejais išsilaikė kaip 1. k. ei. Ir dvibalsis ui, kuris labai retai pasitaiko pačioje žodžio šaknyje (tokiuose kaip uiti, puikus, buitis...), bet gana dažnai pasirodo linksnių galūnėse (vyrui, paryčiui, turgui...) yra, kiek galima spręsti, pats jauniausias iš visų l.k. dvibalsių -- gal tik keliolikos šimtmečių senumo.

Tiksliai to negalima nustatyti, nes toks dvibalsis ir anksčiau galėjęs pasitaikyti vad. Kaip tuojau galėsime matyti, lietuvių kalba, bent taip galvoja daugelis kalbininkų, geriau išlaikė formas, arba fleksiją, kitaip sakant, ide. prokalbės morfologinę (formų) sistemą, negu ide. prokalbės garsyną. Iš tikrųjų - su mažomis išimtimis čia bei ten - lietuvių kalbos daiktavardžiai, būdvardžiai, skaitvardžiai, įvardžiai yra linksniuojami su beveik tomis pačiomis galūnėmis, kaip jos buvo (vėlyvoje) ide. prokalbėje.

Kitaip sakant, šių dienų lietuvių kalbos morfologinė sistema21 net ir dabar yra tam tikra prasme archaiškesnė, konservatyvesnė už bet kurios individualiai lyginamos ide. kalbos morfologinę sistemą. Nors kai kurios konkrečios galūnės bei jų išsivystymas dar kelia šiokių tokių abejonių22, tačiau, kaip sistema, ji visa išlaikyta. Šiose galūnėse, žinoma, pasikeitė tie garsai, kurie pagal mūsų anksčiau aprašomus pasikeitimus turėjo pasikeisti, nežiūrint, kokioje padėtyje jie buvo.

Akylas skaitytojas pastebės, kad lietuvių kalboje, kaip ir visose baltų kalbose, nėra nė pėdsako ide. prokalbei rekonstruojamo abliatyvo linksnio. Anksčiau buvo galvojama, kad šis vėlyvosios ide. prokalbės linksnis buvo perimtas baltų kalbų kilmininko linksnio, bet dabar jau galvojama, kad baltų kalbos iš viso tokio linksnio gal niekados nėra turėjusios.

Kai kurie kalbininkai dabar galvoja, kad gal ir ide. Vienintelis tikrai naujoviškas specifinis lietuvių kalbos dalykas, arba bruožas, yra l.k. naujoviškas šauksmininkas tikriniuose pirmosios linksniuotės daiktavardžiuose: kitaip sakant, galūnė ai: Antanai, Petrai, Jonai, Naujokai, Mindaugai, Vytautai, Vilkai, Vanagai ir 1.1.

Visi kiti eina taip, kaip ir paprasti pirmosios linksniuotės daiktavardžiai: Petraitis: Petraiti (kaip peili), Gylys: Gyly (kaip gaidy), etc. Ilgą laiką kalbininkai niekaip negalėjo paaiškinti šio įdomaus naujoviškumo, bet jį pagaliau galutinai išsprendė a. a. prof. Yra dar viena nauja šauksmininko galūnė: tai pirmosios linksniuotės išvestiniai daiktavardžiai su priesagomis -ojas ir -ėjas.

Jų šauksmininkas yra -ojau ir -ėjau: mokytojau, valdytojau, sėjėjau, vedėjau, etc. Visos kitos linksnių galūnės yra vienaip ar kitaip paveldėtos iš ide. prokalbės.24 Kitaip sakant, lietuvių kalbos daiktavardžių, būdvardžių, skaitvardžių, dalyvių ir įvardžių linksnių galūnes galima išvesti iš ide. vėlyvosios prokalbės morfologinių sistemų. Čia, kaip ir kitose ide. kalbose, įvyko vienas kitas analoginis pasikeitimas, viena sistema paveikė kitą, vieni kamienai pasiskolino kai kurias galūnes iš kitų kamienų, vieną kitą linksnį vienaskaita pasiskolino iš daugiskaitos, kai kuriuos linksnius daugiskaita išsivedė iš vienaskaitos25, bet, apskritai kalbant, visas dabartinės lietuvių kalbos linksnių galūnes, su mažomis išimtimis, galima paaiškinti kaip kilusias iš ide.

Kaip ir visuose istorinės kalbotyros baruose, taip ir čia, dėl vienos kitos galūnės kalbininkai dar vis tebesiginčija, bet ir šiais atvejais gana aišku, kad ir šios "neaiškios" galūnės yra greičiausiai kilusios iš ide. prokalbės. Sakysime, dar vis ginčijamasi apie l.k. veikiamųjų dalyvių daugiskaitos vardininko galūnes: -ą, -į, -ę (dirbą, mylį, matę..)

Šiuo atveju kalbininkai nesutaria dėl šitų galūnių aiškios kilmės bei jų išsivystymo, bet visos šios galūnės yra labai senos, vienaip ar kitaip paveldėtos iš ide. Reikia čia dar pridurti, kad kai kurie kalbininkai galvoja, kad gal galima būtų laikyti nauju dalyku tai, kad kai kuriose lietuvių kalbos tarmėse buvo išvystyta daugiau specialių - tik lietuvių kalboje pasitaikančių - vietininko linksnių.

Kaip kalbininkams jau gerai žinoma, kai kuriose l.k. tarmėse vartojami keli vietininkai: šalia, sakysime, lauke, miške daug kur dar vartojamja: laukan, miškan; laukop, miškop; laukiep, miškiep 27 Bet čia mes susiduriame su teorine problema: ar registruoti visus visų tarmių, visų šnektų ir šnektelių visus kalbinius bruožus ir juos laikyti visos kalbos sistemos dalimi, ar tik tuos, kurie yra vartojami bendrinėje kalboje.

Kadangi ir kai kuriose tarmėse, ir bendrinėje kalboje yra vartojamos tokios formos kaip miškan, laukan, Kaunan, Berlynan, Rygon, Paryžiun, tai bent šis specialus lietuvių kalbos vad. Tikra naujovė lietuvių kalboje yra visiškas būdvardžių ir prieveiksmių laipsniavimo sistemos išlyginimas. Šis šimtaprocentinis išlyginimas, arba sureguliavimas, yra naujovė dėl to, kad visose kitose ide. kalbose, net ir latvių kalboje, dar kai kuriuose būdvardžiuose/ prieveiksmiuose išlaikytos senesnės, skirtingos (vad. supletyvinės, pakeičiamos) formos.

B. Anglų kalboje: good, better, best; much, more, most, etc. Tarp kitko, reikėtų paminėti, kad toks visiškas būdvardžių ir prieveiksmių išlyginimas yra truputėlį stebėtinas: paprastai lietuvių kalba, kaip jau matėme, yra linkusi išlaikyti senovę, o čia jau visiškas "modernizmas", visiškas išlyginimas.

Štai keletas pavyzdžių, iliustruojančių veiksmažodžio "būti" (lot. esse) asmenavimą lotynų kalboje esamuoju laiku (praesens):

Lotynų kalbos veiksmažodžio "esse" (būti) formos yra vienos iš pagrindinių ir dažniausiai vartojamų, todėl jų mokėjimas yra esminis norint suprasti ir kalbėti lotyniškai.

Šis veiksmažodis yra nereguliarus, todėl jo formas reikia išmokti atmintinai. Jis naudojamas ne tik kaip savarankiškas veiksmažodis, bet ir kaip pagalbinis veiksmažodis sudarant sudėtinius laikus.

Indoeuropiečių kalbų schema

Kaip greitai išmokti kalbą

Kalbu mokymasis

tags: #kokia #veiksmazodio #buti #asmenuote #lotynu