Pasaulio kultūrų ir civilizacijų studijos rodo, kad išlieka tik tos tautos, kurios nepraranda savo prigimtinės kultūros, ją plėtoja.
Kad ir kokie nauji sluoksniai gultųsi ant esamo pagrindo, tas pagrindas yra etninių bruožų visuma, išgryninta ir pasiekusi sutelktą dvasinį pavidalą per daugybę amžių - tai tautosaka, įvairūs mitai, apeigos, etinis kodeksas, tikėjimas.
Lietuvos etnografiniai regionai
Lietuviai, būdami viena seniausių indoeuropiečių tautų, bet išlaikę beveik nepakitusią senąją gimtąją kalbą, papročius, turtingiausią Europoje liaudies muziką ir instrumentarijų, dainyną, gamtą tausojančią pasaulėžiūrą - pamiršta, kad tuo reikia didžiuotis, su savo tradicine aukštąja kultūra supažindinti kitas Europos ir pasaulio šalis, nes tik tuo esame įdomūs.
Nuvykę į svečias šalis juk irgi pirmiausia ieškom, kuo tauta yra savita.
Mados praeina, bet kas nors turi rūpintis ir nuolat priminti, kas esame ir vardan ko esame.
Kad paveldėtos medžiaginės ir dvasinės vertybės niekur nedingo, bet turi būti toliau ugdomos, nes pasaulis ir žmogus juda evoliucijos spirale į kuo aukštesnį sąmoningumą.
Visada siekiant to tikslo kilo ir tebekyla sunkumų, ir visada tą tikslą, kuris tautą daro visavertę ir gyvenimui suteikia prasmę, reikia ginti, kaip ginklu reikia ginti valstybę.
Muziejinė kultūra yra jau mirusi, nors dar vertinga kaip aidas praeitų dienų ir jų didybės.
Be gyvo etninio paveldo neišlieka jokia kultūra.
Lietuviškumas net savo nekaltomis buitinėmis formomis, sakyčiau, yra hermetiškas fenomenas, nes jis įsikibęs į pirmapradį šventžodžių ir šventų daiktų srautą, kuris kažkada buvo platus kaip Nemunas ar Dunojus.
Toks pasaulis ne tik archajinis ir kartu antlaikinis, laike ir erdvėje jis itin subtilus ir pažeidžiamas, todėl jam reikia ypatingos globos bei apsaugos nuo tiesioginio sąlyčio su profaniškuoju pasauliu.
Tam reikia atkurti vyčio kodeksą, kurį suprantu kaip tam tikrą apsauginį kordoną - ne tiek reguliariąją kariuomenę (ši yra matomiausia išraiška), kiek aiškiai išreikštą, visuose tarptautiniuose forumuose ginamą valstybinės poziciją, jog papročių ir tabu visetas yra sukurtas kaip apsauginis kultūrinis sluoksnis nuo globalių skersvėjų.
Kalbant apie papročius, svarbiausi tautose yra vestuvių ir laidojimų papročiai.
Aukštaičių vestuvės
Vestuvių apeigos yra labai modernizavęsi, o laidotuvių - pradeda nykti, keisti formas.
Nepalankiai žvelgiu į neseniai paplitusią madą deginti palaikus ir urnas su pelenais statyti kolumbariumuose.
Tai visai ne tas pat, kaip senovinis baltų degintinis kapas, kada palaikai būdavo deginami individualiame lauže, laidojami išlikę kaulai ir velioniui vertingi daiktai, net žirgai.
Iš tokių kapų kaip ir iš laidojimų karste ateities archeologai galėtų nustatyti labai svarbius mūsų gyvenamojo laikotarpio artefaktus.
O šiuolaikiniai „osvencimai“, krosnys, degina serijiniu būdu iki pat plėnių.
Kitas labai sparčiai asimiliuojantis faktorius yra nutautėjimas per mišrias kalbas ir santuokas.
Didelės tautos labai prižiūri šį procesą, kad jis neviršytų tautos galimybių, kad ji išlaikytų specifinį genetinį paveldimumą, gimtosios kalbos ir kultūros, ypač ankstyvojoje aplinkoje, kodą.
Tai - materialiausias, gyvybiškai svarbiausias aspektas, kuris tarp lietuvių visame pasaulyje taip pat pasiekęs nenormalią persvarą.
Šiuo atžvilgiu įspūdinga Japonijos laikysena, suderinanti savastį su moderniomis priemonėmis, kurios visada paklūsta vidiniams tautos poreikiams ir neretai nukonkuruoja Vakarų kultūrą jos pačios ginklais.
Nors japonai nesimaišo su kitomis tautomis, atmeta svetimas religijas bei kitokias pamatines invazines formas, niekas jų blogais vardais nevadina, o priešingai - gerbia už sąmoningumą.
Lietuviai ir japonai turi labai daug bendrų bruožų: panašų estetinį pasaulio suvokimą, pomėgį dailinti ir tvarkyti, gražinti savo aplinką.
Skirsnemunės styginių instrumentų orkestras
Europos Parlamentas yra ta vieta, kur susitinka įvairios kultūros, kur diskutuojama apie nacijų ateitį ir kur dera priminti savo tautos laimėjimus bei kovoti už jų pripažinimą.
Dažnai lietuviai žmogaus teisių atžvilgiu buvo pirmieji tuo metu, kai Europoje vyravo žemesnio rango visuomeniniai santykiai.
Istorikų uždavinys būtų surinkti tuos pažangius laimėjimus (ne tik garsųjį Lietuvos Statutą) į vieną visetą ir pateikti kaip atspirtį tolesniam Lietuvos tobulinimui.
Tie laimėjimai gali tapti pavyzdžiu ir kitoms Europos šalims, todėl svarbu atskirti ne tik tai, kas lietuviams yra svetima, nepriimtina, net pražūtinga, bet ir tai, kas mus daro stiprius ir vienintelius.
Net neabejoju, kad yra sričių, kuriose Europos orkestre galime griežti pirmuoju smuiku.
Lietuviai supranta, kad visos partijos yra savarankiškos ir vienodai svarbios, idant toks kūrinys, kaip Europos Sąjunga, suskambėtų darniai ir galingai.
Triukšmingumas, savęs demonstravimas, perdėjimas, agresyvumas ir apskritai neskoningumas - ne mūsų bruožai, išmokti.
Lietuviai išsiskiria taikumu, santūrumu, jų kultūra, meninė pajauta yra kamerinė ir poetiška, niuansuota, subtili, su daugybe atspalvių, švelni, sutelkta.
Tai - mūsų šiuolaikinio lietuviškumo kodas.
Jis gerai atsispindi tautos papročiuose, su gamta romiai suaugusiame gyvenimo būde, sodo metaforoje.
Sukurtas vientisas ir tobulas savy kosmosas, visata, kurį kaip mikrokosmosas, atskira dalelė atkartoja posakis, posmas, audinio raštas, melodija, potėpis, gamtovaizdis, architektūra.
Tai būdinga visai nacionalinės reikšmės kultūrai.
Lietuviškas paprastumas yra lietuviui įgimta savybė, bet labai apgaulinga.
Tai reiškia, kad savimonė atmeta nereikalingas, perteklines būties ir saviraiškos formas.
Yra tokia ašinė pajauta, kuri savaime atmeta visa, kas atrodo dirbtinai, nenatūraliai ir dėl tos priežasties juokingai ar nevertai.
Pirmiausiai ir būtiniausiai svarbu pabrėžti, kad lietuvių kalba yra gyvas reiškinys, ne seniai pražuvęs archeologinis artefaktas, apčiuopiamai rodantis Europai jos šaknis.
Tyrinėjant tautas ir pasaulį, vykdant plačios apimties antropologijos tyrimus, filologija yra nepakeičiamas ir bene pats svarbiausias mokslas.
Baltistika yra net ne europinės, o pasaulinės reikšmės užmojis ir reiškinys, todėl jį reikia nešti kaip vėliavą mūšio lauke, nuolat kalbėti apie lietuvių kalbos unikalumą ir būtinybę ją išsaugoti, tyrinėti, plėsti studijas, nes daug dalykų apnešta laiko dulkėmis arba iš viso netyrinėta.
Baltų kalbos yra atrama ginantis nuo piktų ir pavyzdžių nedraugų, kurie ne vieną amžių stengėsi sunaikinti jos iškilumą ir net patį egzistavimą, perrašinėti etnografinių žemių vietovardžius ir vandenvardžius, tikrinius vardus.
Neįtikėtina, bet tam tikru mastu tai vyksta ir nūdien pačioje Lietuvoje.
Tai rodo, kad gimtoji mūsų kalba neatsiejama nuo valstybingumo, o jos garsus skambėjimas - nuo kovos su nutautinimu.
Mes negalime laukti, kol ateis diena, kai europiečiai apraudos lietuvių kalbos netektį kaip prūsų ar kitų giminingų kalbų žūtį.
O iš lietuvių kalbos yra ko kitiems mokytis, ją verta gerbti ir laikyti po apsauginiu įstatymų sluoksniu kaip unikalią vienintelę išlikusią tokio senumo, turtingumo, lankstumo ir grožio gyvąją indoeuropiečių kalbą.
Būtina atlietuvinti visa, kas buvo nulietuvinta.
Per keletą tūkstantmečių mes, seniausi iš gyvųjų Europą apgyvendinusių palikuonių, Europai davėme daug kur pradžią, kultūrą, kalbą kaip ištakas šakoms nuo kamieno šakotis.
Duodame neatlygintinai ir dabar.
Tačiau būti nuolat nusavinamais donorais nieko negaunant mainais nėra stiprumas, o mažų mažiausiai lengvabūdiškas švaistymasis ištekliais, kurie nėra begaliniai.
Kada neįtvirtiname viešajame diskurse savo tautos pasiekimų, juos savinasi kiti.
Tai maždaug ir vyksta porą šimtmečių.
O kai tavo istoriją ir kultūrą nuslepia ar net išvagia iš tavęs paties, jas perkelia į kaimynų daržą, ir tada jau būna labai sunku nuginčyti autorystę.
Apmaudu, jog šis procesas II Respublikos metu, tai yra, nūdien, ne tik nesustojęs, bet ir pagreitėjęs su pačių istorikų ir kitų švietimo sferoje dirbančių neusivokiančių asmenų pagalba.
Ir tikrai niekas nevažiuos specialiai į Vilnių suvalgyti naujos rūšies hamburgerio ar pamatyti nežinia iš kur atsiradusių alpakų.
Japonas nevažiuos čia skanauti sušių, o italas - picos.
Kodėl siūlome net vabzdžių racioną, lyg būtume kinai?
Juk dar Donelaičio laikais nevalgėme net keptų varnų, moliuskų ir varlių!
O virtuvę turime senovinę, sveiką ir savą.
Čia važiuoja turistai pamatyti ko nors išskirtinio.
Bet jeigu visos durys atlapotos tarsi sakytume: imkite visa, ką turime geriausia, net gyvybinius resursus, tada paprasčiau nevargti kelionėse, o tą nesaugomą gerą pasisavinti - tiek mūsų išteklius, žaliavas, tiek intelektą ir darbo jėgą.
Šaltibarščiai - vienas populiariausių lietuviškų patiekalų
Kultūra visada susijusi su mąstymu, filosofija, pasiektomis žmogiškumo aukštumomis.
Mūsų uždavinys būtų Europai sugrąžinti jos žmogiškumą.
Lietuvių kultūrai, o ir bet kuriai kitai, kuri remiasi tikėjimo, dvasinėmis tiesomis ir jų įdiegimu į bendruomenės gyvenimą, yra svetimas ir nepriimtinas aukos ir žiaurios konkurencijos principas, žiauresnis net už gyvūnų elgseną, kada žmogus verčiamas gyventi po vieną, kovodamas tik už save.
Tai - išplėstinės ir paskui branduolinės šeimos išardymas, demokratizacijos ir visuotinio Vakaruose išplitusio individualizmo padarinys.
Visiškai neįgyvendinamas uždavinys, nes žmogus yra socialinė būtybė.
Lietuvis kaip niekas kitas yra įaugęs į savo gimtąją aplinką, paveldą, šeimą, tos šeimos užsiėmimus, profesinį lauką, tai yra jis atgimsta ne į tuščią vietą, o jo būsimo gyvenimo profesija esti tam tikro natūraliai išmokto, paveldėto kultūros baro tąsa.
Dar daugiau, ji susijusi su tokia filosofine ir religine kategorija, kaip pašaukimas.
Žmogus ne šiaip sau imasi meno, amato, verslo - jis tai daro, nes tai yra jo, jam tai geriausiai sekasi, apie tai jis svajoja nuo vaikystės, tai yra įdomu ir daro jo gyvenimą visavertį.
Jo aplinka - proseneliai ir seneliai, tėvai, artimesni ir tolimesni giminaičiai, vaikai, bičiuliai, kolegos - kartu ilgai ir kantriai mezgą tą santykių tinklą, vadinamą kultūra ir jos tęstinumu.
Bet pažiūrėkime, kas vyksta Lietuvoje prieš žmonių valią: ateina svetimi, nešini įsakymais, ir sukuria tokį darbo kodeksą, kuriame kultūra - ne šio pasaulio dimensija.
Bet kuris pilietis (išskyrus tą, kuris tą įsakymą vykdo) tampa nudvasintu sraigteliu ir jį galima bet kuriuo gamybos momentu pakeisti.
Pašaukimas, elgesio kultūra, per kelias kartas natūraliai klostęsis jau aprašytas sudėtingas darbo ir kūrybinių santykių erdvėlaikis yra išardomi akimoju, kada daug metų tobulinęsis specialistas be jokių jo padėties vertų paaiškinimų gali būti atleistas, tai yra, būti išspjautas į filosofinę nežinomybę, egzistencinę prarają, nutraukiančią ne tik kultūros, paveldo, emocinius ryšius su objektu ir subjektais, bet galop ir gyvybinę socioveiksnių sąveiką.
Kas iš principo turi teisę pamindamas prigimtines teises pašalinti žmogų iš jo pašaukimo erdvės, nutraukti jo tobulėjimą, jo asmenybės tapsmą?
Galiausiai atimti ne tik pragyvenimo šaltinį, bet ir gyvenimo prasmę ir būties džiaugsmą?
Viską suardyti?
Nuasmeninta sistema tokiais atvejais veikia nežmoniškai.
Lietuvis turi savo suvokimą, jis turi sukūręs savitarpio pagalbos ir pagarbos mechanizmus.
Niekas neturi teisės jo Tėvynėje elgtis su juo kaip su žemesnės rūšies būtybe, nereikšminga ir pakeičiama.
Niekas negali pakeisti prarastos originalios būties.
Lietuvis turi teisę gyventi pagal LR Konstitucijoje įtvirtintas nuostatas.
Niekas negali jo žeminti jokiu pagrindu.
Šeimos lietuviškumas ir tautinis mišrumas
Šeimos lietuviškumas neabejotinai kertasi su tautiniu šeimų mišrumu.
Mišrumas čia suprantamas kilmės prasme, - kai lietuviai tuokiasi su nelietuviais.
Bet mišrios gali būti ir lietuvių šeimos, kuriose atsiranda skirtingas apsisprendimas dėl tautinės kultūros, kalbos, papročių ir auklėjimo krypties.
Tokių šeimų yra iš čia gimusiųjų lietuvių.
Jų gali būti ir iš naujų ateivių.
Lietuvė išteka už kitataučio arba lietuvis veda nelietuvę
Kiek tokių atvejų buvo tremtyje (Vokietijoje) ir kiek jų yra dabar, sunku pasakyti.
Statistikų, deja, neturime, dėl to negalime šio reiškinio tiksliau apspręsti.
Tačiau iš eilės faktų galime daryti vieną išvadą: sukūrusieji mišrias šeimas anaiptol nebuvo nesusipratę lietuviai ar lietuvės.
Ką tuo klausimu galvoja susipratusi mūsų studentija?Lietuvių Studentų Sąjungos anketa sako: "Virš dviejų trečdalių pasisakė už tai, kad kurdami šeimą, ieškos lietuvio-vės. Tokių skaičius, kurie į tautybę nekreiptų didelio dėmesio, yra labai mažas. Kiti tuo klausimu yra nepareiškę nuomonės". Netikrumą sukuria, be kitko, toks klausimas: jei nerandi lygaus išsilavinimo partnerio iš savų tautiečių, ar ne geriau rinktis kitatautį bei kitatautę?
Kultūrinis lygis šiandien iškyla nauju veiksniu.
Iškyla dėl to, kad atsiranda disproporcija tarp berniukų ir mergaičių išsilavinimo.
Šio motyvo negalima išleisti iš akių.
Anais tautinio mūsų atgimimo laikais patriotai vedė kitatautes, nes nebuvo jų išsilavinimo lietuvaičių.
Ta pati problema darosi gyva dabar, tautinio susipratimo metu.
Aišku, ji nėra taip aštri, kaip anais laikais.
Lietuvis veda tautienę arba ši išteka už saviškio, bet vienas jų galvoja nebe lietuviškai, kalba daugiau angliškai, seka amerikietinį gyvenimo stilių
Toks persisprendimas gali būti dalinis arba visuotinis.
Kiekvienu atveju jis kliudys tautiniam šeimos vienalytiškumui.
Gal būt, jis kliudys daugiau negu kilmės mišrumas.
Kitatautis kartais būna palankus lietuviškumui, o lietuvis, nusigręžęs nuo savo tautos, dažnu atveju rodo didelį priešiškumą.
Iš to kyla įvairūs šeimos konfliktai, ir labiausiai kenčia vaikų auklėjimas.
Bet tokių atvejų lietuvių šeimose negali būti daug.
Abu lietuviai iš apsisprendimo, bet augę ne Lietuvoje, lankę nelietu-viskas mokyklas
Jie norėtų kurti lietuvišką šeimos stilių, bet nesuvokia, kaip tai daryti.
Šis sunkumas labiausiai bus pajaustas, atsiradus vaikams ir norint juos auklėti lietuviškoje dvasioje.
Vaikų auklėjime šiandien nebesusigaudo net tos šeimos, kurios buvo sukurtos Lietuvoje ar tremtyje.
Jos painiojasi dėl kalbos vartojimo namuose, pradeda švęsti "gimtadienius", ruošti "parties", dekoruoti patalpas tokiu stiliumi, kokį mato svetimoje aplinkoje.
Vienpusiškas nusistatymas prieš svetimybes
Kai kas jį laiko tautinio susipratimo ženklu.
Iš tikro, tai yra paprastas, vienpusiškas tautinis reaktyvumas.
Tautiniai bei kultūriniai skirtumai, kaip žinia, vienus patraukia, kitus atstumia.
Vyresniųjų negebėjimas išskirti, kas svetimoje kultūroje ar tautoje yra gera, o kas bloga, jaunų žmonių dvasioje nepažadina jokio kritiškumo svetimos aplinkos įtakoms.
Priešingai, vyresniųjų vienpusiškas nusistatymas prieš visa, kas nesava, jaunam bręstančiam žmogui tik sustiprina kitą vienpusiškumą - žavėtis tuo, kas svetima.
Subrendęs jaunimas galėtų išsivaduoti iš tos pasąmoniškos priešginybės, tačiau praktiškai ne kiekvienas bepajėgia.
Nuolat kalamas ir idealizuojamas lietuviškumas kartais būna perdaug įgrisęs, o įsibėgėjimas savintis svetimybes sunkiai besustabdomas.
Draugystės prasideda tos pačios lyties plotmėje, ir tėvai neįžvelgia jokio tolimo pavojaus.
Šios draugystės ilgai netveria.
Ieškoma priešingos lyties draugysčių, aišku, jau tame pačiame svetimųjų akiratyje.
Jauna mūsų emigracija dar neturi patyrimo.
Pirmauja ekonominis motyvas: kuriamasi, kur patogiau, nežiūrima, kad būtų arčiau savų tautiečių.
Vaikai lanko svetimas mokyklas, draugauja su svetimaisiais.
Tėvai nekreipia dėmesio, nesistengia įtraukti net paaugusių vaikų į lietuviškas jaunimo organizacijas, neleidžia į šeštadienines mokyklas.
Taip vaikai netenka ryšio su savos kartos tautiečiais.
Kiti tėvai aukoja savo patogumą, kad tik gyventų tarp lietuvių ir savo vaikams sudarytų savesnę aplinką.
Jų rūpestis būna didelis, bet kartais neapskaičiuotas kitu atžvilgiu.
Jie verčia vaikus draugauti tik su lietuviukais, nežiūrėdami, kokia kryptimi tos draugystės vyksta.
Priešingai, bara, jei vaikas susitinka su kitataučiais.
Vaikas lygina faktus.
Jis mato, kad tėvai jam draudžia gero elgesio kitatautį, o stumia į draugystę su saviškiu, kuris seka negirtiną gatvės toną.
Mes išleidžiame iš akių žmogiškąjį, etinį pradą.
To prado nesurišame su mūsų tautybe, juo nematuojame ir kitos tautos apraiškų.
Savoji tautybė, kaip viso gero mastas, arba svetima tautybė bei kultūra, kaip viso blogo mastas, negali įtikinti jokio žmogaus, o juo labiau jauno.
Visa dvasine būtimi jis atmeta tokius "matavimus".
Meilė ieško svetimesnio polio
Meilė yra trauka į skirtingą objektą, skirtingą ne tik lyčių prasme, bet ir charakterio.
Juo didesnės skirtybės, juo labiau jos sužavi ir patraukia meilės pradžioje.
Mes galvojame, kad iš tos pusės nėra jokio pavojaus jaunimui, kuris buvoja lietuviškoje aplinkoje ir sąmoningai neieško pažinčių su kitataučiais.
Betgi šis mūsų jaunimas susitinka kitataučius kolegijose, jų ruošiamose pramogose, o vasaros metu - darbovietėse.
Žinant meilės pradžios "klastą", anaiptol nereikia sąmoningo noro domėtis svetimaisiais ar jų ieškoti.
Tas pats pasakytina apie kitataučius.
Tai yra asmeniškos, sunkiai apskaičiuojamos meilės "pinklės", kurių iš anksto nepramato net gana budrus mūsų jaunimas.
Bet verta paminėti ir bendresnio pobūdžio pinkles.
Jos kuriasi iš bendrojo savųjų palyginimo su svetimaisiais.
Tos kalbos ne visuomet imtinos įimtai.
Bet jos pasidaro rimtos tada, kai jau įsižiūrima į kitatautį ar kitatautę.
Meilė apakina, ir tada visi lietuviai pasidaro blogesni už visus nelietuvius.
Tos pačios akys atsiveria tik ištekėjus ar vedus.
Tada atsargiai prasitariama: "Lietuvis vyras nedaro įspūdžio pradžioj, bet labiau suprantamas paskui".
Iš tų kalbų, aišku, niekas kitas nepasimoko.
Kiekvienam, susižavėjimo atveju, tenka ieškoti jėgų, kad neprarastų blaivaus žvilgsnio ir nepadarytų neatsargaus sprendimo.
Palinkimas savintis svetimybes turi savo psichologinį pagrindą
Pirmiausia, jis pastebimas brendimo amžiuje.
Daugelis mergaičių kopijuoja artisčių, mokytojų ar pranašesnių draugių charakterį.
Tai daro ir berniukai.
Visose tautose paaugliai yra žinomi šiuo savo palinkimu, dėl to nereiktų stebėtis, jei ir mūsų to amžiaus jaunimas greitas savintis, kas svetima.
Labiau stebėtina, kad šis bruožas pastebimas pas subrendusį jaunimą ir net vyresniuosius.
Ar tai nėra mūsų tautos būdo bruožas?
Aišku, mūsų tautoje yra daug ir originalių gabumų.
Bet, atrodo, kad originalumą mes išsaugome daugiau savoj žemėj.
Patekę svetur, greičiau pasinešame kopijuoti, kas svetima.
Kopijavimas be kritikos, saiko ir skonio darosi labai pavojingas.
Tuo būdu įsavinamos ne tik svetimos formos, bet ir pažiūros ir nusiteikimai.
Savitas galvojimas ir jutimas lūžta.
Originalūs žmonės sugeba įsavinti svetimų kultūrų lobius, savęs nelaužydami.
Jie tuos lobius moka perkeisti savitu būdu arba įderinti į savitą dvasinį pasaulį.