Raudonieji dobilai (Trifolium pratense) yra vertingi ankštiniai augalai, plačiai naudojami žaliajai trąšai ir pašariniams žolynams. Jie praturtina dirvožemį azotu ir yra svarbus augalinės kilmės baltymų šaltinis. Tinkamas raudonųjų dobilų auginimas gali žymiai pagerinti dirvožemio kokybę ir padidinti derlių. Šiame straipsnyje aptarsime raudonųjų dobilų sėjos normą, auginimo ypatumus, veisles ir priežiūrą.
Dirvožemio paruošimas ir sėja
Prieš sėjant pašarinių sėklų mišinį, laukas turi būti tinkamai paruoštas. Pasėjus į neparuoštą lauką, žolynus gali užgožti nevertingos piktžolės, o žolynai gali skursti dėl mineralinių elementų trūkumo. Laukas suariamas giliuoju arimu rudenį, įterpiant velėną. Neakmenuotoje dirvoje galimas frezavimas. Pavasarį laukas kultivuojamas, sėjamos piktžoles slopinančios kultūros. Dirvą nuo piktžolių labai gerai išvalo tankiai pasėti vikiai ir miežiai. Juos pasėjus pavasarį, nuimami liepos viduryje ir tai yra labai tinkamas metas papildomai patręšti dirvą mėšlu (50 t/ha). Vikiai ir miežiai gali būti ir užariami kaip žalioji trąša.
Dirvai lyginti tinkamiausias yra lygintuvas su sunkiomis akėčiomis, kuris supurena dirvą negiliai, 2-3 cm gyliu. Taip paruoštoje dirvoje geriau pavyksta sekliau įterpti sėklas. Daugelis daugiamečių žolių sėklų turi būti įterpiamos ne giliau kaip 2 centimetrai. Mažesnes baltųjų ir rausvųjų dobilų sėklų nereiktų sėti giliau kaip 1,5 centimetro.
Geriausias laikas žolių sėjai - balandžio pabaiga, gegužės pradžia. Ankštines žoles galima sėti iki rugpjūčio vidurio, varpines - iki rugsėjo pradžios.
Sėjos norma
Raudonuosius dobilus sėjant sėklai siauraeiliu būdu (6-8 cm) ar padrikai, reikia 12 kg/ha, plačiaeiliu būdu (14,5 cm) - 5 kg/ha. Svarbu, kad sėklos įsiterptų vienodu gyliu ir būtų užžertos plonu dirvos sluoksniu (1-2 cm), nes jos smulkios ir jų dygimo energija silpnoka.
Dirvožemio reikalavimai
Raudonieji dobilai reiklūs dirvožemiui, geriausiai auga, kai dirvožemio pH 6-7, humusinguose priemoliuose ir priesmėliuose. Jiems tinka ir rūgštesnės, pakalkintos dirvos. Svarbu, kad gruntinis vanduo nebūtų arti žemės paviršiaus. Vėlyvieji dobilai užauga ir lengvesnėse, mažiau derlingose dirvose.
Dirvožemiui gerinti geriausia auginti raudonuosius dobilus, nes jų auginimo technologija paprasta, jie sukuria didelę azotingą antžeminę masę, o derlių mažiau lemia meteorologinės sąlygos. Dobilai, kaip ir kitos pupinės žolės, labiausiai vertinamos dėl gebėjimo biomasėje iš atmosferos kaupti azotą. Raudonųjų dobilų antžeminės masės azoto koncentracija yra palyginti didelė - 3,0-3,3 procento.
Tręšimas
Tręšimas turi būti derinamas su esama dirvos būkle. Nustačius dirvos būklę, tręšimo normos skaičiuojamos atsižvelgiant į tai, kiek mineralinių medžiagų bus iš dirvos pašalinta kartu su nuimtu derliumi. Skaičiuojama, kad su 5 t šieno derliumi iš 1 ha dirvos „išnešama" 80 kg azoto (N), 32 kg fosforo (P2 O5 ), 100 kg kalio (K2 O) ir 15 kg kalcio (CaO). Taip pat dirvoje neturėtų būti kokių nors elementų pertekliaus, nes juos pasisavina žolė, per ją - galvijai.
Pašarinių žolių laukus, ypač su ankštinėmis žolėmis, skystu mėšlu verta tręšti nedidelėmis dozėmis, vegetacijos pradžioje, žolę nupjovius. Jis turėtų būti paskleistas kaip galima tolygiau, kad nepakenktų ankštinėms žolėms. Bendrai per metus 7 procentų SM skysto mėšlo 1 ha galima išlaistyti iki 25 m3. Šiame kiekyje yra apie 35 kilogramai magnio, jis prilygsta 300- 350 kilogramų kompleksinių trąšų.
Ankštinėms žolėms nereikia azoto trąšų, kadangi jos pačios jį įsisavina iš aplinkos, svarbiausia - fosforas ir kalis. Ankštinių žolių gumbinėms bakterijoms kenkia chloras, todėl reikėtų naudoti bechlores kalio trąšas.
Sėklinių dobilų tręšimo poreikį reikėtų nustatyti atlikus dirvožemio tyrimus. Tręšti geriausia organinėmis trąšomis, tačiau tenka tręšti ir mineralinėmis. Dobilai ypač jautrūs fosforo ir kalio trūkumui, nes šie elementai skatina augalų vystymąsi. Atsižvelgiant į dirvožemio tyrimus, orientacinė norma - P40-60K60-90. Sėklinių dobilų pasėlius tikslinga tręšti ir mikroelementais: boru, siera, magniu, manganu.
Raudonųjų dobilų veislės
Lietuvoje auginami ankstyvieji ir vėlyvieji raudonieji dobilai. Renkantis veislę, svarbu atsižvelgti į jos atsparumą ligoms ir nepalankioms žiemojimo sąlygoms.
Toliau pateikiamos Nacionaliniame augalų veislių sąraše įrašytos raudonųjų dobilų veislės:- Arimaičiai - vėlyva diploidinė veislė, atspari nepalankioms žiemojimo sąlygoms.
- Nemaro - diploidinė veislė, ištvermingumas žiemojimui įvertintas vidutiniškai.
- Nordi - vėlyva diploidinė veislė, atspari išgulimui.
- Radviliai - diploidinė veislė, palyginti atspari išgulimui.
- Vyčiai - ankstyva diploidinė veislė.
- Sadūnai - tetraploidinė veislė, atspari išgulimui.
- Sara - vėlyva diploidinė veislė.
- Skriveru tetra - ankstyva tetraploidinė veislė.
- SW Ares - vėlyva diploidinė veislė, atspari išgulimui.
- SW Nancy - vėlyva diploidinė veislė.
- Titus - tetraploidinė veislė, gana atspari išgulimui.
- Vesna - tetraploidinė veislė, ištverminga žiemojimui.
Mažiau patyrusiems augintojams vertėtų rinktis lietuviškas veisles, kurios labiau tinka mūsų dirvoms, atsparesnės ligoms ir mažiau reiklios agrofonui, subrandina didesnį sėklų derlių.
Raudonasis dobilas
Priežiūra
Auginant raudonuosius dobilus sėklai, būtina pasėlį purkšti dobilams registruotais herbicidais. Sėkliniams dobilų pasėliams daug žalos gali padaryti apionų lervos, lapinukai, blakės, tripsai, todėl sėklai auginamus pasėlius reikia bent du kartus purkšti insekticidais. Kai dobilai pradeda žydėti, reikia pasėliuose statyti avilius su bitėmis, kad padidintų sėklų derlių.
Derliaus nuėmimas
Sėklų derliaus nuėmimą apsunkina netolygus brendimas, didelis sėklažolių drėgnis, todėl prieš nuimant derlių tenka naudoti desikantus. Kuo vėliau dobilai subręsta, tuo labiau rizikuojama dėl padidėjusių nuėmimo nuostolių netekti žymios dalies sėklų derliaus.
Naudojamos šios dobilų nuėmimo technologijos:* Tiesioginis kombainavimas* Dvifazis* Atskirtinis* Viso biologinio derliaus nuėmimasNaudojant skirtingą techniką, galimi įvairūs šių technologijų variantai.
Rekomendacijos
Norint kuo plačiau išnaudoti raudonųjų dobilų teigiamas savybes, nereikia perlenkti lazdos. Žinoma, per pirmuosius trejus ar ketverius metus gal ir neišlįs kenkėjų ir ligų žala, tačiau žinome, kas atsitiko intensyviuose ūkiuose, kai laukai buvo maksimaliai „apkrauti“ rapsais - nesuvaldomas žiedinukų antplūdis kai kuriuose ūkiuose praktiškai sunaikino vasarinių rapsų derlių. Taip gali atsitikti ir su dobilais.
Raudonųjų dobilų naudojimo metais geriausia jų biomasę įterpti per žydėjimą. Dar tikslesnis laikas - žydėjimui įpusėjus. Mat vėliau ant šaknų susidarę gumbeliai nyksta ir azoto fiksacija lėtėja, stiebai ištįsta, juose kaupiasi ligninas.
Lietuviškos raudonųjų dobilų veislės Arimaičiai, Sadūnai palankiais metais našiuose sunkaus priemolio dirvožemiuose subrandina 350-400 kg/ha sėklų derlių, todėl gali atnešti tiek pajamų, kiek žemdirbių pamėgti kviečiai.
Žolynų priežiūra
Tinkamai prižiūrimuose žolių laukuose gali išaugti 10- 12 t/ha-1 sausųjų medžiagų, kurios savo verte prilygsta 8 - 9 t/ ha-1 grūdų. Tinkamai paruoštas žolynas gali būti naudojamas iki penkerių metų, augindamas pigius pašarus, kurie gali užimti didžiąją dalį raciono net ir aukšto produktyvumo galvijų. Mokslininkai rekomenduoja, kad žalieji pašarai (žolė, šienainis, šienas, silosas) sudarytų apie 65-70 proc.