Žodis „vargšas“ turi daug reikšmių, apimančių materialinį nepriteklių, socialinę atskirtį ir dvasinį skurdą. Biblijoje vargšai dažnai minimi kaip tie, kuriems reikia pagalbos ir užuojautos. Tačiau kas iš tikrųjų yra vargšas? Ar tai tik tas, kuris neturi pinigų, ar šis terminas apima ką nors daugiau?
Vargšas: apibrėžimas
Pagal lietuvių kalbos žodyną, vargšas - tai:
- Vargstantis, skurstantis žmogus, varguolis, neturtėlis.
- Kas nelaimingas, pasigailėtinas.
Tačiau Biblijoje šis terminas įgauna gilesnę prasmę.
Kodėl visi krikščionys privalo rūpintis vargšais
Vargšai Biblijoje
Šventajame Rašte nuolat kartojasi tema, kaip Dievas veikia vargstančiųjų labui. Jis „išklauso“, „ateina į pagalbą“, „gina“, „saugo“, „atperka“, „gelbėja“. Varguolis niekuomet nepatirs to, kad Dievas būtų abejingas ar tylėtų jo maldos akivaizdoje.
"Vargšų jūs visuomet turite su savimi" (Mk 14, 7). Jėzus ištarė šiuos žodžius likus kelioms dienoms iki Velykų, valgydamas prie stalo Betanijoje, Simono, vadinamo Raupsuotuoju, namuose. Jėzaus žodžiai „vargšų jūs visuomet turite su savimi“ nurodo, jog jų buvimas tarp mūsų yra nuolatinis, tačiau su tuo neturime apsiprasti, kad netaptume abejingi, veikiau tai turi mus įpareigoti dalytis su jais gyvenimu, nedeleguojant šios pareigos kitiems.
Štai keletas Biblijos citatų, kurios atskleidžia požiūrį į vargšus:
- "Palaimintas, kuris kreipia dėmesį į vargšą."
- "Atsimink, sūnau, kad tu gyvendamas atsiėmei savo gėrybes, o Lozorius-tik nelaimes."
- "Duokite, ir jums bus duota; saiką gerą, prikimštą, sukratytą ir su kaupu duos jums į užantį."
- "Jis pakelia iš dulkių vargdienį, iš sąšlavų duobės iškelia vargšą; juos pasodina greta kunigaikščių ir leidžia paveldėti jiems šlovės sostą."
- "Neskriauskite našlių ir našlaičių, ateivių ir beturčių."
Šios citatos rodo, kad vargšai turi būti globojami, jiems reikia padėti ir neturėtų būti skriaudžiami.
Visas Jėzaus veikimas patvirtina, kad neturtas - tai ne likimo vaisius, bet konkretus Jo buvimo tarp mūsų ženklas. Nerandame jo kur panorėję ir kada panorėję, bet atpažįstame jį vargšų gyvenime, jų kančioje ir varge, kartais iš nežmoniškų sąlygų, kuriomis jie priversti gyventi.
Dvasinis skurdas
Tačiau Biblijoje taip pat kalbama apie dvasinį skurdą. Tai būsena, kai žmogus jaučiasi tuščias ir atitolęs nuo Dievo. "Palaiminti, kurie dabar alkstate, nes būsite pasotinti." Vargšai dvasia - tai tie, kurie suvokia gilų savo dvasinį skurdą. Tai tokie, kurie supranta ir pripažįsta, kad jiems reikia Dievo gailestingumo ir atleidimo. Tokių yra dangaus karalystė.
Dvasinio vargšo sampratą praplečia kiti Jėzaus žodžiai, kurie Mato evangelijoje užrašyti keliolika skyrių toliau. Ten skaitome, kad dangaus karalystė skirta tik mažiems vaikams: „Jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip maži vaikai, niekaip neįeisite į dangaus karalystę" (Mt 18, 3). Dvasiniams vargšams reikia tapti vaikais.
Taigi galėtume pasakyti, jog dangaus karalystės palaiminimas yra skirtas tiems, kurie suvokia savo skurdžią padėtį ir pripažįsta nesugebėjimą ja pasirūpinti patiems. Tai tikėjimas, kuris krypsta į Dievą ne todėl, kad tą daryti skatina religija, bet iš nevilties, desperacijos, liūdesio, suprantant, kad be Dievo žmogus pats nesusitvarkys.
Kristus ir turtingas jaunuolis (Heinrich Hofmann)
Šiuolaikinis požiūris į vargšus
Šiandien vargšais laikomi ne tik tie, kurie stokoja materialinių gėrybių, bet ir tie, kurie patiria socialinę atskirtį, neturi galimybių įgyti išsilavinimą ar susirasti darbą. Ekonominė krizė daugeliui asmenų grupių nesutrukdė praturtėti, o tai atrodo kaip anomalija tuo labiau, kuo daugiau mūsų miestų gatvėse sutinkame vargšų žmonių, kuriems trūksta būtinų pragyvenimui dalykų ir kurie dažnai skriaudžiami ir išnaudojami.
Tačiau yra ir kitas požiūris - kad vargšai patys kalti dėl savo padėties. Individualistinis gyvenimo būdas prisideda prie skurdo atsiradimo, ir dažnai vargšams suverčiama atsakomybė už jų situaciją. Tačiau vargas ne likimo vaisius, o egoizmo pasekmė.
Turtingųjų ir vargšų mąstysena
Amerikietis Stivas Siboldas (Steve Seebold) teigia, kad skirtumą tarp turtuolių ir žmonių, kurie gyvena nuo atlyginimo iki atlyginimo, lemia mąstysena. Pasak S.Siboldo, eilinis žmogus aklai tiki teiginiu, kad turtingi žmonės - arba laimės kūdikiai, arba ilgapirščiai. O štai pasiturintieji žino, kad turtai laimės negarantuoja, bet gyvenimą daro gerokai lengvesnį ir malonesnį.
Vargšai mano, kad pasitikėjimas savimi - trūkumas, tuo tarpu turčiai šią savybę vertina kaip pranašumą. Turtingi žmonės pasižymi tuo, kad visada stengiasi patys tapti laimingi, nemato reikalo apsimesti kukliais ir nevaidina, kad nori išgelbėti pasaulį. Žmogus, pasižymintis varguolio psichologija, paprastai pernelyg žemai nuleidžia laukiamų pajamų kartelę, o potencialus milijonierius visada siekia daugiau.
S.Siboldo manymu, jei sugebėsime „įsiskiepyti“ turtingų žmonių mąstyseną, įgysime realią galimybę praturtėti. Tiesa, jis neatsižvelgia į faktą, kad daugelis žmonių tik svajoja apie turtus, nieko nedarydami, kad juos gautų, ir jiems yra patogiau gauti nedideles, bet stabilias pajamas, negu leistis į visokias avantiūras.
Čikagos universiteto psichologų atlikti tyrimai įrodo, kad neturtas trukdo žmonėms teisingai sudėlioti prioritetus ir priimti teisingus sprendimus. Specialistų nuomone, tai įrodo, kad finansinių išteklių trūkumas verčia žmogų pernelyg daug dėmesio skirti ribotam problemų skaičiui spręsti (tai yra gyventi „išlikimo režimu“) ir nekreipti dėmesio į tai, kas gali iš esmės pagerinti jų padėtį.
Kaip padėti vargšams?
Biblijoje raginama dalintis su vargšais ir padėti jiems. Tačiau svarbu ne tik duoti, bet ir parodyti užuojautą ir supratimą. Veikiau esame pašaukti liesti Jo kūną, asmeniškai įsitraukdami į tarnystę, kuri yra autentiška evangelizacija. Taip pat socialinis vargstančiųjų skatinimas nėra išorinė veikla, nesusijusi su Evangelijos skelbimu; priešingai, ji parodo krikščioniškojo tikėjimo realizmą ir jo istorinį reikšmingumą.
Turime daug šventųjų pavyzdžių, kurie dalijimąsi su vargšais pavertė savo gyvenimo planu. Tarp kitų prisimenu tėvą Damijoną de Veusterį, šventąjį raupsuotųjų apaštalą. Jis labai didžiadvasiškai atsiliepė į pašaukimą vykti kartu su jais gyventi ir mirti į Molokai salą, kuri tapo tik raupsuotiesiems skirtu getu. Jis pasiraitojo rankoves ir padarė viską, kad tų vargšų ligonių gyvenimą atskirtyje ir kraštutiniame skurde padarytų vertą gyventi.
Apibendrinant, vargšas - tai ne tik tas, kuris neturi pinigų. Tai žmogus, kuriam reikia pagalbos, užuojautos ir supratimo. Padėti vargšams - tai ne tik pareiga, bet ir galimybė parodyti meilę ir gailestingumą.